Lietuvoje vėl gyvas Ramūno Bytauto vardas (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 2

2011 m. lapkričio 10-ąją Vilniaus mokytojų namuose prasmingai paminėtos vieno iš lietuvių modernios filosofijos pradininkų Ramūno Bytauto (1886–1915) 125-osios gimimo metinės.
Idėja pagerbti R. Bytauto atminimą gimė viename iš Vydūno draugijos renginių, o patį minėjimą galėtume sieti ir su Pasauline filosofijos diena, kuri UNESCO sprendimu praėjusiais metais buvo minima lapkričio 17-ąją. Tiesiog gražus sutapimas. Tiesa, R. Bytauto minėjimo metu paprasčiausiai nepanaudotas, neprisimintas, nors galėjo tapti prasmingu renginio akcentu. Tuo nenorima pasakyti, kad kažko nenumatėme, nepadarėme, nepanaudojome, nes ir šių eilučių autorius apie tų dviejų datų sutaptį prisiminė tik rašydamas antrąją minėtam renginiui skirtą rašinio dalį. Žmogaus ir žmonijos atmintis ribota, nors tai joks pasiteisinimas, o tik įsipareigojimas ateičiai.
R. Bytauto sukakties minėjime dalyvavo du filosofai – Vaclovas Bagdonavičius ir Bronislovas Genzelis, – o būsimasis trečias – Gediminas Bytautas dar tęsia studijas Klaipėdos universitete, tad filosofo diplomu pasipuoš po metų kitų. Tai jau pajėga, galinti įvertinti R. Bytauto filosofinį palikimą ir jo vietą Lietuvos filosofijos moksle.

2012_03_03
Dainuoja Danielius Sadauskas, akomponuoja kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė

Parašė nedaug, bet svariai

Ramūnas Bytautas parašė nedaug filosofijai skirtų darbų. Tas jo paveldas nėra gausus, kitoks ir būti negali, žinant, kad tų darbų autorius gyveno vos 28-erius metus. Vis dėlto ir tuose parašytuose darbuose R. Bytautas sugebėjo užčiuopti kai kuriuos labai svarbius dalykus, dalį jų toliau plėtojo kiti tų darbų ar temų tęsėjai. Vaclovui Bagdonavičiui bene didžiausią įspūdį daro R. Bytauto 1912 m. Maskvos universitete apgintasis diplominis darbas „Vunto mokslo apie sielos substancijos sąvokos kritika“. Darbą sudaro dvi dalys, apimtis 250 puslapių. Prieš pateikdamas šį darbą kaip diplominį, 1911 m. R. Bytautas su juo dalyvavo Maskvos universiteto paskelbtame konkurse ir laimėjo aukso medalį. Gerai įvertintas ir diplominis darbas, todėl R. Bytautas ir buvo paliktas universiteto Filosofijos katedroje rengtis mokslinei veiklai.

2012_03_04
Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, Aktorius Tomas Vaisieta, Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto Signataras, prof. Bronislovas Genzelis Ramūnui Bytautui skirtame minėjime

Priminsime, kad vokiečių fiziologo, psichologo, eksperimentinės psichologijos pradininko profesoriaus Vilhelmo Vunto (Wilhelm Wundt, 1832–1920 ) psichologijos paskaitos, kurias jis 1903 m. pradėjo skaityti Leipcigo universitete, turėjo didžiulį pasisekimą, buvo aptarinėjamos ne vien Leipcigo salonuose. Juk ką dėstė įžymybė? Suvokimo, pojūčių, apercepcijos (kai stebimo objekto suvokimo turinys, esmės supratimas priklauso nuo ankstesnio patyrimo ir turimų žnių), pagaliau ir tautos psichologijos suvokimo dalykus. Visiškai naujas dar tik pradedamas įsisavinti pažinimo kontinentas. XX a. pradžioje kūrybinės ir mąstančios visuomenės dalį visa tai nepaprastai domino. V. Vunto įžvalgos padarė didelę įtaką ir M. K. Čiurlioniui, nors šio profesoriaus paskaitų jam neteko klausytis, nes 1902 m. liepos 14 d., gavęs Leipcigo konservatorijos mokytojo pažymėjimą, rudenį grįžo į Varšuvą. Vilhelmo Vunto tyrinėjimai buvo aptarinėjami Varšuvos intelektualų salonuose, būtina diskusijų tema tapdavo ir M. K. Čiurlionio bičiulės ponios Bronislavos Volman salone. Sprendžiant iš paties M. K. Čiurlionio, jo brolio Stasio ir kitų asmenų prisiminimų, V. Vunto ir jo mokinių, paskaitų klausytojų, pasekėjų keliama problematika – santykio tarp jausminio ir proto suvokimų, pojūčių ir moralinių, estetinių, religinių jausmų buvo labai artima M. K. Čiurlioniui. Jis intuityviai suvokė daugelį tų pačių dalykų, kuriuos tuo metu ėmėsi tyrinėti ir psichologijos mokslas.

2012_03_05
Gediminas Bytautas, dr. Vacys Bagdonavičius ir solistas Danielius Sadauskas bendrauja su Ramūnui Bytautui skirto renginio dalyviais

R. Bytautą V. Vunto darbuose, regis, domino daugelis tų pačių dalykų, kaip ir M. K. Čiurlionį, taip pat ir kitų. O savo konkursinio darbo, vėliau pateikto ir diplominio darbo gynimui, tema jis rinkosi sielos substancijos nagrinėjimo subtilybes vokiečių mokslininko darbuose. Įdomu būtų išsamiau panagrinėti, kiek susidomėjimas V. Vunto darbais R. Bytautui padėjo giliau suvokti simbolistų siekius dailėje, tuo pačiu ir paties M. K. Čiurlionio kūrybą. Bet prieš tai atsigręžkime į kai kuriuos mūsų gerbiamų filosofų pastebėjimus.

Kartu su M. K. Čiurlionio brėkštančio ryto saule
Kaip teigia B. Genzelis, R. Bytautas buvo vienas iš tų mąstytojų, kuris klojo pamatus Lietuvos nacionalinei filosofijai. Tikriausiai atsiras skaitytojų, kuriems gali užkliūti rizikingas posakis – nacionalinė filosofija. Juk nesakome nacionalinė fizika ar chemija. Tačiau skirtingai nuo gamtos ir griežtųjų mokslų, filosofija užima kiek išskirtinę padėtį. Jei nacionalumą suvokiame kaip kiekvienos tautinės valstybės egzistencijos sąlygą, tai ir Lietuvos mokslo istorijoje galima ieškoti su šiuo siekiu sutampančių ženklų. Kai ieškai, tai gali ir rasti. Nuo gimnazijos laikų neišskiriamiems draugams Stasiui Šilingui ir Ramūnui Bytautui, kitiems Maskvos universitete studijavusiems jų bendraminčiams, rūpėjo modernios lietuvių tautos tapsmas, kaip būtina valstybės (ir ne bet kokiais, bet tautiniais pagrindais kuriamos) susikūrimo ir egzistavimo sąlyga. R. Bytautui tauta – socialinės raidos, ekonominių santykių ir istorinių sąlygų darinys, o priklausymas tautai padeda žmogui dvasiškai tobulėti, didina saviraiškos galimybes. Tokią jis turėjo viziją ir taip suvokė kelią į tikslą – per modernios tautos formavimą.

2012_03_06
Antanas Rybelis prisimena, kaip XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėti rengti leidybai Ramūno Bytauto raštai

Štai kodėl studijuodamas Maskvos universitete R. Bytautas su tokiu azartu gilinosi į filosofijos, tautų psichologijos, lietuvių kalbos svarbos tautos savikūrai problematiką, suvokė spausdinto žodžio svarbą modernios tautos formavimui, kartu su S. Šilingu daug padarė, kad būtų įkurta „Aušrinė“ – pirmasis lietuvių moksleivijai ir jaunuomenei skirtas žurnalas. R. Bytautas buvo iš tų asmenybių, kurios rūpinosi ne vien tik savo asmeninių gabumų atskleidimu ir tobulinimu. Kaip tikras žemaičių bajorų palikuonis jis jautė atsakomybę ir už savo tautą. Kito pati tautos sąvoka, nuo pilietiškai prie etnokultūriškai suvoktos bendrijos. Jausdami atsakomybę už savo tautą ir jos ateitį modernieji lietuviai ieškojo kelio savo tautai, todėl juos galima vadinti vienais iš modernios lietuvių tautos sąmoningų formuotojų.
Studijuodamas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios vokiečių ir rusų modernios filosofijos autoritetų veikalus, gilindamasis į tautų psichologijos (V. Vunto veikalai) galimybes, savo straipsniais to meto lietuviškoje spaudoje („Apžvalga“, vėliau „Aušrinė“ ir kt.), visuomenine veikla, aktyviu dalyvavimu Lietuvių mokslo draugijos veikloje, R. Bytautas siekė su moderniomis Europą jaudinusiomis idėjomis pažindinti ir lietuvių skaitytojus, naujas idėjas propaguoti ir diegti lietuviškoje dirvoje. Tam reikėjo rūpintis ir nuo seniausių laikų buvusios „mokslų karalienės“ – filosofijos – elektoratu, kitaip tariant, jos šleifo nešėjais visuomenėje. Išmokyti tautą mąstyti, pažadinti ir ugdyti godulį žinioms, mokslui, išminčiai, išvaduoti iš tamsos vergovės – ar ne tai buvo Bytauto, Šilingo ir jų bendraminčių šviesuolių rūpestis?
R. Bytautas buvo idealistas, tačiau per visuomeninę veiklą nuo gimnazijos laikų ir Maskvos universitete įgytas kairuoliškas pažiūras, jautė tvirtą ryšį su savo tauta, iš kurios dėl istorinių aplinkybių buvo daug kas atimta. Matė realų gyvenimą, koks jis yra, o savyje turėjo idealią viziją, koks tas gyvenimas turėtų būti, kokio reikia siekti bundančiai lietuvių tautai. Brėkštanti ryto saulė, kurią buvo galima išvysti M. K. Čiurlionio paveiksluose, žadino atgimstančią tautą, vijo šalin slogų sapną kartu su visą per amžių kraštą užklojusia pavergimo tamsa. Tautą reikėjo kelti naujo gyvenimo rytui, tai ir darė Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos. Po atšaukto spaudos draudimo tarsi iš gausybės rago pabiro nauji lietuviški spaudiniai, tarp kurių 1910 m. atsirado S. Šilingo ir R. Bytauto su bendraminčiais subrandintas „Lietuvos žinių“ priedas „Aušrinė“.
M. K. Čiurlionis šiame įvykių verpete visai ne atsitiktinė figūra, bet vienas iš tų, kurie bene ryškiausiai menui ir muzikai prieinamomis priemonėmis pasauliui išreiškė modernios lietuvių tautos atgimimo siekinius, parodydamas ir senosios kultūros slėpinius, kuriuos dar reikėjo atrasti, atskleisti jų gelmingumą ir parodyti pasauliui. Panašių tikslų tik kitomis priemonėmis siekė ir kiti įžvalgiausi to meto lietuvių inteligentijos protai, tarp kurių neįmanoma apeiti S. Šilingo, R. Bytauto ir kitų naujam gyvenimui kilusių ir kėlusių jų bendraminčių.

Filosofiją iškėlė į būtinybės tautai rangą
Pasak B. Genzelio, R. Bytauto nuopelnas yra tas, kad jis atkreipė dėmesį į filosofijos svarbą ir reikalingumą ne šiaip intelektualams ar patiems filosofams, bet ypač jaunuomenei, taip pat platesniems visuomenės sluoksniams. R. Bytauto pastangomis „Aušrinėje“ atsirado filosofijai skirtas skyrelis, buvo spausdinamos enciklopedinės žinios iš filosofijos. Jam nekilo abejonių, kad filosofija yra vienas iš dvasinės kultūros reiškinių, būtinas kiekvienam mąstančiam žmogui ir savivokos kelio ieškančiai tautai.
Skirtingai nuo kai kurių supermoderniai mąstančių dabarties filosofų, moderniai mąstęs R. Bytautas suprato, kad tautai reikia savo filosofijos ir savų filosofų, todėl svarbu, kad geriausi filosofiniai veikalai būtų prieinami ne vien intelektualams, skaitantiems įvairiomis užsienio kalbomis, bet būtų verčiami ir spausdinami taip pat daugeliui prieinama gimtąja kalba.  Pats R. Bytautas visus savo straipsnius rašė lietuvių kalba lietuvių skaitytojams, tik diplominį darbą Maskvos universitete turėjo rašyti rusų kalba. Šia savo nuostata jis aiškiai skyrėsi nuo praeities mokslo elito atstovų, kurie tarpusavyje bendravo tarptautinėmis kalbomis, visai nesirūpindami, kad jų raštai ir išmintis taptų prieinama paprastam mirtingajam, tuo labiau masėms. Pagaliau „paprasti mirtingieji“ juk negalėjo pretenduoti ir į tautos narius, nes tautą sudarė valdantysis elitas – bajoriškos ir aristokratiškos prigimties asmenys. Bytauto laikais jau buvo pasikeitusi pati tautos sampratą, o lietuvių tautą pagal tuo metu plintantį supratimą jau sudarė lietuviškai kalbantys žmonės.

2012_03_07
Tomo Vaisietos skaitomų eilėraščių posmuose atgijo taip pat ir Ramūną Bytautą jaudinusios temos – eiti per kalbą į tautą ir savo valstybę

V. Bagdonavičius savo pranešimą apie R. Bytautą pradėjo nuo jo skausmingo apgailestavimo, kad ne tą gyvenimo kelią pasirinko, daug jėgų išeikvojo mokslui, o geriau būtų rinkęsis dailininko kelią. „Mat mokslas reikalauja tiek prisiruošimo, o su daile betarpiai galima apsireikšti“, – rašė prieš pat mirtį savo mokslo ir studijų draugui bendraminčiui Stasiui Šilingui, skundėsi ne tuo keliu nuėjęs. Tai labai jaudinantis viso gyvenimo apibendrinimas. Likimo laikrodis skaičiavo paskutines jo gyvenimo savaites ir dienas iš Apvaizdos skirtų 28 gyvenimo metų.
R. Bytautas turėjo teisę taip parašyti, nors mes jo išvadai vargu ar pritartume. Vertiname ne pagal pragyventus metus, bet pagal nuveiktus Lietuvos mokslui, kultūrai ir visuomeniniam gyvenimui darbus. Ramūnas vertino kitais matais – pagal tai, ką galėjo duoti. Jo potencija toli gražu ne visa buvo panaudota, nes duota buvo išties labai daug. Ankstyvame amžiuje daug ir godžiai skaitė (A. Puškino, A. Mickevičiaus, F. Dostojevskio,
L. Tolstojaus, Gėtės, Šilerio ir kt. kūrinius), dar neišmokęs lietuvių kalbos pats rusiškai rašė eilėraščius ir poemas, bet nusivylęs viską sudegino.
Iš šio asmens pavyzdžio matyti, kad formavosi naujai mąstanti ir jaučianti lietuvių karta. Dar nė 22-jų metų nesulaukęs studentas R. Bytautas, rašydamas apie 1908 m. gegužę Kaune surengtą dailės parodą, ne tik giliai užčiuopia M. K. Čiurlionio kūrybos esmę, bet ir suprantamai paaiškina, kaip į jo paveikslus reikia žiūrėti ir juos vertinti. Tai poetiškai apibendrintais vaizdais perteikta tikrovė, kurią reikia priimti ne vien kaip vaizduotės žaismą ar abstrakciją, bet kaip transformuotą realaus gyvenimo atspindį. Iškreipta tikrovė mene leidžia sustiprinti meninį įspūdį, o norint suvokti meninę tiesą reikia savyje turėti poetinį jausmą. Rakto į M. K. Čiurlionio kūrybą R. Bytautas ieško kliaudamasis ne vien intuityvia pajauta, bet ir ieškodamas simbolizmo esmės mene filosofinio apibūdinimo, vertindamas ir iš psichologijos pozicijų.
R. Bytautui simbolizmas – ne abstrakcija, bet gyvenimo realybės atspindys. B. Genzelis priminė Algirdo Juliaus Greimo darbą apie simbolizmą Gi de Mopasano kūryboje. Pasak profesoriaus, A. J. Greimas veikiausiai nieko nebuvo girdėjęs apie R. Bytautą ir jo darbus, kaip ir šis tikriausiai nieko nežinojo apie užgimsiančias semantiką ir semiotiką, bet A. J. Greimo mintys, išdėstytos jau po Antrojo pasaulinio karo, daug kur susišaukia su jaunojo R. Bytauto įžvalgomis, parašytomis prieš Pirmąjį pasaulinį karą. R. Bytauto dėmesys  menotyros ir kultūrologinėms problemoms, mėginimai užčiuopti simbolizmo mene esmę taip pat neturėtų būti pamirštos lietuvių kultūroje.
R. Bytauto raštus buvo rengiamasi išleisti
Pastebėsime, kad tarybinės santvarkos metais buvo susirūpinta leisti R. Bytauto raštus, atsirado šiam darbui vadovaujantis asmuo – Juozas Tumelis. Bytauto darbai ir asmenybė neužkliuvo, kadangi jis buvo kairiųjų pažiūrų mąstytojas, jaunystėje, tegu ir labai trumpai, priklausęs socialdemokratų partijai. Greitai iš jos išstojo, bet jo kairiosios pažiūros išliko kaip savotiška garantija, kad autorius idėjiškai priimtinas ir jo raštų rinktinę rengti bus leista. Iškilo visai kita kliūtis, ko gero, gana objektyvi tam metui.
Gaila, renginyje dėl sveikatos negalėjo dalyvauti J. Tumelis, per Vytautą Gocentą perdavęs visiems minėjimo dalyviams sveikinimus ir linkėjimus. Užtat salėje buvo Antanas Rybelis, kuris pakviestas priminti, kaip R. Bytauto raštų leidybai rengtasi ir kodėl jie nepasirodė. Dar A. Rybeliui dirbant „Minties“ leidykloje, leidžiant filosofinę literatūrą šalia kitų serijų buvo sumanyta leisti ir Lietuvos filosofinio istorijos palikimo seriją. Išleidus apie 40 tomų, nustota leisti jau mūsų laikais. 1986 m. buvo prisimintas ir R. Bytautas. Ta proga spaudoje pasirodė B. Genzelio, V. Bagdonavičiaus, J. Tumelio šiam filosofui skirti straipsniai. Pasak A. Rybelio, apie R. Bytautą jis išgirdo dar studijų metais, tiesa, ne iš filosofų, bet iš kalbininkų. Jie puse lūpų užsimindavo, lyg ir bandydami studentus pažadinti: ar žinote, girdėjote apie tokį filosofą? Aišku, niekas nebuvo girdėjęs, nes R. Bytauto vardas niekur nebuvo minimas.
R. Bytauto raštų rengėju sutiko būti J. Tumelis. Sudarytas raštų planelis ir anotacija, kuriuos A. Rybelis prieš eidamas į minėjimą savo archyve atrado, atgaivino atmintį. Raštus turėjo sudaryti R. Bytauto konkursinis (diplominis) darbas apie V. Vunto sielos substanciją ir aštuoni jo parašyti straipsniai. Būtų susidariusi apie 20 spaudos lankų knyga. Visa bėda, kad prie filosofų darbų leidybos dirbo nedidelis darbuotojų būrelis, o darbų apimtis buvo didelė, leisti ir pasaulinės filosofijos chrestomatijos tomai. R. Bytauto studiją apie V. Vuntą reikėjo išversti iš rusų kalbos ir tai tapo svarbiausiu kliuviniu – vertimas nebuvo padarytas, tad ir raštų knyga nebuvo išleista. Artėjo atgimimas, kai kurie leidyklos darbuotojai nuėjo į kitus darbų barus, Sąjūdžio veiklą – R. Bytautas tiesiog pasimiršo.
Bus įprasmintas Ramūno Bytauto atminimas

A. Rybeliui nekilo jokių abejonių, kad būtina visuomenei pristatyti tiek daug Lietuvai nusipelniusį filosofą. Ne kažin kiek jų iš XX a. pradžios ir turime. A. Rybelis R. Bytautą išskiria pirmiausia kaip kalbos filosofą, kurio darbai iš kalbininkų akiračio nebuvo dingę net sovietinės santvarkos metais. Buvo reikalingi, prisimenami. Plačiau žinomi A. Maceinos ir S. Šalkauskio kalbos filosofijai skirti darbai, bet jų pirmtakas – R. Bytautas. A. Rybelis išreiškė viltį, kad ko nepadarėme filosofo 125-ųjų gimimo metinių sukakčiai, įstengsime jo šimtosioms mirties metinėms 2015-aisiais metais. Svarbiausias rūpestis – R. Bytauto disertacijos teksto (apie 10 spaudos lankų) vertimas į lietuvių kalbą. Už vertimą gali prireikti apie 5 tūkst. litų. Gal tarp mūsų skaitytojų rasis mecenatas? Toliau reikalai judėtų sklandžiau ir šimtosioms R. Bytauto mirties metinėms turėtume jo raštus.
Pasak Albino Vaičiūno, šis Ramūno Bytauto 125-ųjų gimimo metinių minėjimo sambūris ir turi būti įsipareigojimas parengti ir išleisti R. Bytauto darbų rinktinę. Tie darbai neprarado aktualumo. Kaip tautinės savimonės ugdytojo R. Bytauto raštai turi būti išleisti – tokia B. Genzelio ir V. Bagdonavičiaus nuomonė.
Geri darbai nebūtinai turi būti siejami tik su jubiliejais ir sukaktimis. Antai iš pokalbio su visuomenininku Giedriumi Papinigiu paaiškėjo, kad jis R. Bytauto palaidojimo vieta buvo pradėjęs domėtis, kai tie dalykai išvis nedaug kam rūpėjo. 2000 m. jis iš Šveicarijos ambasados Rygoje gavo raštą, kuriame buvo pateiktas Leisino miesto savivaldybės patvirtinimas, kad Ramūnas Bytautas palaidotas Leisino kapinėse kape Nr. 209. Kapas neišliko, bet, jeigu R. Bytauto atminimas mums svarbus, tai prašyte prašosi įprasminimo.
Nelaukiant nė šimtųjų R. Bytauto mirties metinių gal pavyks tokį žymenį pasatyti? Yra reikšmingų poslinkių. 2011 m. Šveicarijoje pažintinės kelionės „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ metu Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene kėlė mintį, kaip reikėtų įamžinti Ramūno Bytauto atminimą jo palaidojimo vietoje Leisino kapinėse. Kadangi tose kapinėse 1942 m. amžino atilsio atgulė ir kitas įžymus lietuvis – nuo 1939 m. Leisine gydęsis dailininkas Antanas Samuolis (Samulevičius, 1899–1942), todėl prisidedant Lietuvos dailininkų sąjungai norima atminimo ženklais pagerbti abiejų lietuvių atminimą. Jų kapų neišliko, regis, ir palaidojimų vieta pasikeitusi, tačiau esama sumanymo 2012 m. birželį pastatyti atminimo ženklą R. Bytautui ir A. Samuoliui Leisino kapinėse. Tautos atmintis tvaresnė už kapus.
Na, o R. Bytauto minėjimas Vilniaus mokytojų namuose baigėsi menine dalimi. Solistas Danielius Sadauskas, akompanuojant kompozitorei Jūratei Baltramiejūnaitei, atliko naujus kūrinius M. K. Čiurlionio originaliais poezijos tekstais ir Vydūno dainas. Meninio skaitymo programą atliko aktorius Tomas Vaisieta, savo eilėraščius iš antrosios poezijos knygos skaitė Gediminas Bytautas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka parengė nedidelę parodėlę spaudinių, skirtų  Ramūnui Bytautui.

Gediminas Zemlickas

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos

Lietuvoje vėl gyvas Ramūno Bytauto vardas

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.