R. Bytauto idėjų aktualumas mums šiandien
Kodėl šiandien mums R. Bytautas vėl tarsi iš naujo tampa aktualus, vėl jį minime ir skiriame tiek daug dėmesio? Šiuos klausimus iškėlęs Bronislovas Genzelis atsakymą įžvelgia paties R. Bytauto gyvenime: gimęs sulenkėjusioje šeimoje, bet jau baigęs gimnaziją, išmoko lietuviškai kalbėti ir rašyti, suprato, kad tauta gali būti gyvybinga tik savo kalbos dėka ir saugodama, puoselėdama savo kultūrą. B. Genzelis pateikia ir priešingą pavyzdį: atsivertęs „Naujojo Židinio“ žurnalą, skaito straipsnį, kuriame teigiama, kad tauta jau atgyvenęs dalykas, kaip ir lietuvių kalba, todėl laikas pereiti prie kitos kalbos, nes anglų kalba padedanti geriau išsireikšti…
B. Genzelis prisiminė, kaip gilindamasis į Lietuvos filosofijos istoriją ir vartydamas senuosius lietuviškus spaudinius, aptikęs „Aušrinės“ žurnalą ir R. Bytauto pavardę, XX a. pradžioje jo parašytus straipsnius. Gilinantis toliau B. Genzelį nustebino ne vienas dalykas, kad ir kultūros filosofijos klausimus vieno pirmųjų Lietuvoje pradėjusio analizuoti Stasio Šalkauskio publikacijos. Toliau gilinantis paaiškėjo, kad S. Šalkauskis buvo ne tik gerai pažįstamas su R. Bytautu, bet būtent iš jo gavo postūmį gilintis į kultūros filosofiją. Įdomu, kad XX a. pradžioje kitose Europos šalyse kultūros filosofija dar išvis nebuvo pradėta domėtis.
Arba kalbos filosofijos klausimai. Šiandien tai viena iš filosofijos disciplinų, bet jeigu kas analizuotų kalbos filosofijos ištakas, neišvengiamai susidurtų su R. Bytauto XX a. pradžios darbais, ir visų pirma jo straipsniu „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“ („Draugija“, 1908 m. Nr. 4). B. Genzelis apgailestauja, kad ši publikacija neperžengė lietuvių skaitytojų gretų, nepasiekė tarptautinės auditorijos. Tačiau tas faktas, kad Maskvos universiteto studentas lietuvis R. Bytautas pasinėrė į bendrinės kalbos formavimosi problematiką, kai to gal dar niekas iš filosofų nedarė, jau savaime reikšmingas, vertas visokeriopo dėmesio.
Kiek vėliau R. Bytautas nagrinėjo kitą ir šiais laikais aktualumo nepraradusį klausimą – kaip svetimžodžiams taikyti lietuvių kalbos rašybą? Juk ir šiandien dar iškyla klausimų, dėti ar nedėti prie svetimžodžių lietuviškas galūnes. R. Bytautui caro laikais jau buvo visiškai aišku, kad prie tarptautinių žodžių reikia dėti lietuviškas galūnes. Mat lietuvių kalba yra fleksinė, gramatinės žodžių kategorijos, sintaksiniai santykiai mūsų kalboje dažniausiai reiškiasi per galūnes. To nėra prancūzų ar anglų kalbose, kuriose fleksija – galūnių sistema – spėjo gerokai apnykti. R. Bytautas rūpinosi išsaugoti lietuvių kalbos dvasią, bet tam reikėjo tą dvasią pajausti. Tenka tik stebėtis, kad iš nutautusios lenkakalbės žemaičių bajorų šeimos kilęs R. Bytautas, 1905 m. įstojęs į Maskvos universitetą, šitaip karštai susidomėjo savo tautos kalba, pradėjo jos mokytis ir iš peties studijuoti. Galima neabejoti, kad šis dėmesys lietuvių kalbai – tai Maskvos universiteto lietuvių studentų draugijos, kuriai priklausė R. Bytautas, vyravusių nuotaikų pasekmė. Jis ne tik pamilo savo protėvių kalbą, bet ir persiėmė šios kalbos dvasia. Žurnale „Aušrinė“, prie kurio kūrimo ištakų su S. Šilingu abu stovėjo, R. Bytautas ir paskelbė svarbiausius kalbos filosofijai ir lietuvių kalbai skirtus straipsnius „Ar-gi“ (1911, Nr. 8–9), „Kaip tarti ir rašyti svetimžodžius“ (1912, Nr. 15–18). Kol „Aušrinės“ nebuvo, R. Bytautas rašė ir į Šv. Kazimiero draugijos literatūros, mokslo ir politikos mėnesinį žurnalą „Draugija“, kurio redaktorius buvo Adomas Dambrauskas-Jakštas: „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“ (1908, Nr. 16), „Lietuvių raštąkalbės reikalai“ (1908, Nr. 17).
Mokslinėje spaudoje galima rasti teigiant, kad pagrindus šiuolaikiniams kalbos filosofijos tyrimams Lietuvoje padėjo Rolandas Pavilionis (1944–2006), kuris 1968–1971 m. studijavo Ukrainos mokslų akademijos aspirantūroje, apsigynė logikos daktaro disertaciją, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Paryžiaus Sorbonos universitete stažavosi pas prof. Algirdą Julių Greimą. Paryžiuje parengtą darbą „Šiuolaikinės loginės filosofinės kalbos analizės problemos“ kaip habilitacinį apgynė 1981 m. Ukrainos MA Filosofijos institute. Akivaizdu, kad R. Bytautas nenagrinėjo semiotikai ir semantikai būdingų klausimų, bet kalbos filosofijos tyrinėjimų bare ir jam turi tekti derama vieno iš pradininkų vieta. Kokia? Į tai turi atsakyti mokslas, todėl vertinant šios srities R. Bytauto darbus, būtinos ne vien kalbininkų, ar vien filosofų, bet jų sutelktos pas-tangos, veikiausiai praverstų kultūros procesų tyrinėtojų ir būtinai mokslo istorikų išvados.
R. Bytauto nuopelnai lietuvių kalbai mūsų kalbininkų buvo nagrinėjami, neliko nepastebėti, bet tikras šių jo darbų įvertinimas, ko gero, dar lauktinas ateityje. R. Bytautui kalbos svarba, raida ir kultūros istorija sudarė tam tikrą vienį, kaip tautos santykio su pasauliu ir mąstymo būdo sąveika. Ko gero, šis principas ir šiandien mums neprarado vertės, išlieka aktualus.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas