Yra dalykų kur Kaunas Vilnių pralenkia. Taip atsitiko su vasario 15 d. atidengta atminimo lenta su bareljefu Stasiui Šilingui ant Daugirdo g. 4 namo sienos. Atminimo lentoje užrašas skelbia: „Šiame name 1919–1941 m. gyveno Valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo narys, Teisingumo ministras, Sibiro lagerių kankinys Stasys Šilingas (1885–1962).“ Iškilaus lietuvio pagerbimo ženklas atsirado beveik 22-jiems metams praėjus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Lėtai sukasi istorijos ratas, dar lėčiau girgžda kai kurie mūsų privalomi padaryti darbai. Pastarasis darbas priskirtinas prie būtiniausių ir net pirmaeilių, o kad lėtokai sukosi puikios iniciatyvos smagračiai ir sraigteliai, tai proga pamąstyti – kodėl.
Kauniečiai Kauno senamiesčiui, Daugirdo gatvės 4 pastatui, sugrąžino iškart penkių iškilių, jame įvairiu metu gyvenusių asmenybių gyvenimo istorijas. Mat vasario 15-ąją šalia pirmosios atminimo lentos S. Šilingui atidengta ir antroji, skirta iškiliems kultūros ir visuomenės veikėjams: vargonų meistrui ir oreivystės Lietuvoje pradininkui Jonui Garalevičiui (1871–1943), meno istorikui ir muziejininkui Pauliui Galaunei (1890–1988), Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjui Vladui Putvinskiui (1873–1929) ir kompozitoriui, pedagogui Juozui Tallat-Kelpšai (1888–1949). Abiejų memorialinių lentų autorius skulptorius Vytautas Narutis, o užsakovė – Kauno miesto savivaldybė.
Kiekvienai iš šių asmenybių rašinyje skirsime vietos, o pradėsime nuo vieno iš aktyviausių Lietuvos valstybingumo pamatų statytojų, tautinės kultūros kūrėjo, daugybės stebėtinų iniciatyvų autoriaus, idealisto, teisininko ir politiko, visuomenės labą stačiusio aukščiau asmeninių interesų Stasio Šilingo. Jis tapo Lietuvos valstybės Tarybos pirmininku, Seimo nariu, teisingumo ministru. Vieno svarbaus dalyko apibūdindami šią asmenybę dar nepasakėme: tai buvo tautinės lietuvių savimonės sąmoningas ir kryptingas ugdytojas, tautos vienybės stiprintojas. Šiems siekiams įgyvendinti telkėsi mokslą, švietimą, visuomeninę ir kultūrinę veiklą, savo profesijos – teisės priemones, taip pat ir politiką. Tai – visumos žmogus, kuris dar nebuvo baigtinai išskaidytas į siauros specializacijos dedamąsias.
Sunkus atminties sugrįžimo kelias
Atminimo lentos atidengimo iškilmėse dalyvavęs S. Šilingo vaikaitis Saulius Augustinas Kubilius, dabar dirbantis Vatikano radijo redaktoriumi, 1992 m. „Atgimime“ apie savo senelį išspausdino straipsnį „Tylos skraistė“. Išties simptomiškas pavadinimas, pagauta ir dviem žodžiais išreikšta esmė – tyla ilgus dešimtmečius gaubė Stasio Šilingo ir daugelio kitų iškilių mūsų tautiečių atminimą. Iš dalies ir dabar gaubia. Tyla ne visada gera byla. Galima kaltinti ilgus priklausomybės dešimtmečius, bet ir nepriklausomybė pati savaime dar neužtikrina tautos atminties tvarumo. Praeities dalykai turi būti aktualizuojami, susiejami su nūdiena – ar ne tam minimos įžymios datos, sukaktys, švenčiami jubiliejai? Jų prasmė gilesnė, negu vien tik ilgų metų sulaukusiojo prisiminimas ir pagerbimas. Tai ir savotiškas, gal ir nesąmoningas pasipriešinimas visa nunešančiai nesustabdomai laiko tėkmei, kurią pristabdyti ar net sugrąžinti pajėgi tik žmonių atmintis.
Dažnai didžiavyrių vardai pasimiršta ir kartais nieko nebesako daugeliui tautiečių. Tas pat pasakytina ir apie didžiąsias moteris. Tą peiktiną užmaršumą savikritiškai esame nusiteikę vadinti būdinga lietuviams savybe, nors vargu ar tai teisinga. Užmaršumas būdingas bene visoms tautoms. Gal tai psichikos reakcija, apsauganti nuo sunkių praeities prisiminimų ir kreipianti mintis į ateitį. Vis dėlto esama dalykų, kurių niekaip negalima pamiršti be didžiulio nuostolio tautos istoriniam patyrimui.
Iš lietuvių tautos savimonės beveik visiškai buvo ištrinta Stasio Šilingo pavardė. Sugrįžti sunkiau nei išeiti – taip atsitiko S. Šilingo atveju. Užmarštis pasirodė besanti tarsi sunkus antkapio dangtis, kurio neįmanoma ne tik pakelti, bet ir išjudinti. Nuo 1992-ųjų, kai „Santaros“ žurnale pasirodė žurnalisto Valentino Markevičiaus straipsnis „Stasio Šilingo sugrįžimas“, praėjo 20 metų, bet lėti sugrįžimo žingsniai vis tebedunksi kažkur labai toli, beveik nepaliesdami daugumos tautiečių sąmonės. Tylos skraistė perplėšta, bet sunkus sugrįžimas tęsiasi, nors seniai turėjo būti įvykęs. Kad tikrai taip yra ir pamėginsime parodyti.
Vienas iš pirmosios trijulės
Atminimo lentų atidengimo iškilmes pradėjo Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Jis pasidžiaugė, kad Kauno miesto taryba, nepaisant ekonominių negandų, sugeba pagerbti Lietuvos valstybingumui ir kultūrai nusipelniusias asmenybes. Meras Andrius Kupčinskas ir S. Šilingo vaikaitis Saulius Augustinas Kubilius atidengė iškilioms asmenybėms skirtas atminimo lentas. Jas pašventino popiežiaus Garbės prelatas habil. dr. Vytautas Vaičiūnas, kuris pabrėžė, kad Bažnyčios vardu šventinama visa tai, kas tarnauja kilniems tikslams ir žmonijos gerovei. Aidint birbynės garsams, prie atidengtų atminimo lentų padėta gėlių.
Zanavykų bendrijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas truputį apgailestavo, kad ne Vilnius buvo pirmasis miestas, kuris S. Šilingą pagerbė atminimo lenta su bareljefu. S. Šilingas yra vienas iškiliausių veikėjų. Pagal kai kuriuos vertinimus XX amžiaus žymiausių Lietuvos asmenybių sąraše po daktaro Jono Basanavičiaus derama vieta turėtų priklausyti Stasiui Šilingui ir Antanui Smetonai. Antra vertus, būtent Kaune S. Šilingo kaip visuomenininko ir politiko veikla atsiskleidė bene ryškiausiai jau Pirmosios nepriklausomybės metais. Tiesa, į Kauną S. Šilingą vedė ilgas ir ne visada tiesus kelias.
Baronu nepanoro būti
Stasys Šilingas gimė 1885 m. lapkričio 23 (11) dieną Vilniuje, teisiškai tėvu laikytinas dėdė Adomas Šilingas, kuris įsūnijo savo sesers Valerijos Šilingaitės pagimdytą sūnų. Kartu Stasys Šilingas iš dėdės paveldėjo barono titulą, kuriuo niekad nesididžiavo ir juo net nesinaudojo, išskyrus vieną vienintelį kartą, kai Pirmojo pasaulinio karo metais raštu kreipėsi į Rusijos švietimo ministrą grafą P. Ignatjevą, prašydamas atidaryti lietuvių gimnaziją pabėgėlių vaikams Voroneže. Tada pirmą ir paskutinį kartą jis pasirašė kaip baronas Šilingas. Pavadintas baronu pykdavo ir tuo buvo panašus į lygiai šimtu metų anksčiau – 1785-aisiais – Kuršo baronų šeimoje gimusį Teodorą Grothusą (Theodor Grotthuss), fizikinės chemijos tyrimų pradininką Lietuvoje. Šis oficialiai atsisakė barono titulo ir dalelytės von prieš pavardę, taip pat tėvų duotųjų vardų Christiano Johanno Dietricho ir pasirinko demokratiškesnį Teodoro vardą.
Labai norėdami kai kurių analogijų tikriausiai rastume ir daugiau, abu savo pažiūromis buvo revoliucijų „produktai“: pirmasis – Didžiosios prancūzų, antrasis – Pirmosios rusų revoliucijos. Vis dėlto lemtų skirtumai, nes šias išskirtines asmenybes skyrė šimto metų nuotolis ir skirtingos kultūros tradicijos: T. Grothusas augo vokiškoje, o S. Šilingas lenkakalbėje vilnietiškoje aplinkoje.
Mokydamasis Vilniaus I-ojoje berniukų gimnazijoje, S. Šilingas išmoko rusų kalbos, o lietuvišką žodį kitą galėjo nusitverti nebent Darsūniškyje iš vietos valstiečių, su kuriais jam kartais tekdavo eiti dirbti ūkio darbų. Mat Darsūniškio klebonijoje S. Šilingas nuo 10 metų amžiaus praleisdavo vasaras. Daugiau lietuviškų žodžių jis išgirsdavo iš klebono kun. Motiejaus Juozapavičiaus, kuris buvo kilęs nuo Pakruojo, taigi mokėjo lietuviškai ir parapijiečius skatino kalbėti gimtąja kalba. Kunigo M. Juozapavičiaus įtaka S. Šilingo gyvenimui labai svarbi, nes S. Šilingui baigus gimnaziją jis rėmė gabaus jaunuolio mokslus Maskvos universitete ir visiškai nesikišo į jo pasaulėžiūros formavimąsi.
Vilniaus gimnazijoje S. Šilingas susidraugavo su Ramūnu Bytautu, tuo metu dar Romanu, kaip kad buvo pakrikštytas. Ramūnu jis tapo vėliau, kai draugai susidomėjo senąja savo protėvių lietuvių kalba, karštai kibo jos mokytis jau studijuodami Maskvos universitete, į kurį abu įstojo 1905 metais. S. Šilingas įstojo į Teisės fakultetą, R. Bytautas – į Fizikos-matematikos, bet po dvejų metų perėjo į Istorijos-filosofijos fakultetą ir savo pašaukimą atrado studijuodamas filosofiją ir psichologiją. Š. Šilingas iškart pataikė į „dešimtuką“, nes geresnio kandidato į teisininkus būtų sunku tikėtis. Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau S. Šilingą apibūdins: „nepaprastas gražiakalbis“, „gausiažodis gražbylys“. Iš prigimties S. Šilingas pasižymėjo puikia iškalba, buvo nepralenkiamas oratorius. Juk neveltui jam dar universitete prilipo Cicerono pravardė.
S. Šilingas išsiskyrė ir kaip karštas entuziastas – viso to, ko griebdavosi. Ši savybė galėjo jam sutrukdyti baigti pradėtus mokslus. Mat jo temperamentas kartais liedavosi per kraštus, o entuziazmas Pirmosios rusų revoliucijos metais buvo pasiekęs tokią aukštą temperatūrą, kuri S. Šilingą atvedė prie Maskvos gatvėse statomų barikadų, o šūkis „Šalin patvaldystę!“ net užkėlė ant jų. Kaip čia du karšti vyrai – S. Šilingas ir R. Bytautas nustigs vietoje. S. Šilingas net kartą kitą pykštelėjo iš revolverio į barikadas bandžiusios griauti policijos pusę. Laimė, neatsirado, kas būtų įdavęs, nes mūsų entuziastui vietoj teisės mokslų universitete būtų tekę savo revoliucinį įkarštį vėsinti Sibiro šaltyje. To neįvyko, o atslūgus revoliucinėms nuotaikoms Maskvoje, pamažu ir abiem mūsų bičiuliams Rusijos socialdemokratijos siekiai ėmė prarasti buvusį patrauklumą.
Per kalbą – į tautą
Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, tai revoliucinių idėjų vietą užpildė lietuviško tautinio atgimimo idėjos. Keistas dalykas: lietuviškumo svarba šiuodu jaunus protus užvaldė ne kur nors Žemaitijoje ar Vilniuje, bet Maskvoje. Nepamirškime, kad Maskvos lietuvių studentų draugija jau ne pirmą dešimtmetį būrė sąmoningiausias ir veikliausias lietuvių tautinės veiklos pajėgas. 1906 m. į draugiją įstojęs S. Šilingas 1908 m. jau buvo išrinktas Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininku. Iš šimto metų nuotolio mums labai patrauklus ir sektinas gali atrodyti tų lietuvių studentų Maskvoje veiklumas ir sąmoningumas, bet kitaip tuo metu atrodė S. Šilingui. Jis negailėjo draugijos nariams kritikos ir aštrių žodžių už pasyvumą, niršte niršo ant nelankančiųjų draugijos susirinkimų. Mat jeigu kokios veiklos S. Šilingas imdavosi, tai visa širdimi ir protu. Matyt, ne visi jautė tokią atsakomybę.
Juodu su R. Bytautu ir lietuvių kalbos kibo mokytis ne gimtojoje Lietuvoje, bet Maskvoje. Pasiryžimas dirbti savo tautai buvo didelis, o be lietuvių kalbos sunku įsivaizduoti bent kiek glaudesnį ryšį su savo tauta. Kai 1907 m. abu draugai specialiai važiavo į Berlyną pasiklausyti Augusto Bebelio ir Eduardo Bernšteino paskaitų, lygia greta Berlyno universitete klausėsi ir lietuvių kalbos paskaitų. Per kalbą į tautą – ko gero, taip galima suprasti to meto S. Šilingo ir R. Bytauto apsisprendimą.
Galima neabejoti, kad ištikimybė savo tautai ir nuo 1795 m. valstybingumo netekusiai Lietuvai S. Šilingo širdyje buvo gyva nuo vaikystės, tik gal neturėjo didesnių paskatų ir progų ryškiau pasireikšti. Giminėje buvo gyvi prisiminimai apie 1863 m. sukilimą, Paberžės dvaro savininkų Stanislovo ir Vilhelminos Šilingų ryšius su Paberžės kunigu Antanu Mackevičiumi, vienu iš sukilimo vadovų. Paberžės būrio sukilėlių vėliava ir buvo Vilhelminos Šilingienės išsiuvinėta. Stanislovas Šilingas už sukilėlių rėmimą buvo ištremtas į Sibirą, jo žmona Vilhelmina spėjo išvykti į Paryžių, jų dvaras buvo konfiskuotas ir perduotas caro valdininkui, o vienuolikmetę Valeriją, mūsų rašinio herojaus Stasio Šilingo būsimą motiną, apsiėmė auginti patriotiško nusiteikimo asmenys. Tokia giminės istorija be pėdsako neišnyko, glūdėjo kaip uždelsto veikimo mina S. Šilingo savimonėje. Formuojantis etninei tautos savimonei visa tai atliko liepsnojančio deglo vaidmenį, ypač revoliucinių neramumų metais, o kadangi etninė lietuvių tauta formavosi lietuvių kalbos pagrindu, tai šią kalbą pirmiausia dar reikėjo išmokti. S. Šilingui ir R. Bytautui tai nebuvo kliūtis.
Jie ne tik išmoko protėvių kalbos, o R. Bytautas net nusipelnė lietuvių kalbos tyrinėjimams, parašęs vertingų straipsnių iš kalbos filosofijos ir praktinių lietuvių kalbos vartojimo dalykų. Apie S. Šilingo išmoktos protėvių kalbos jausmą geriausiai liudija jo devynių dukterų vardai. Vedęs savo bičiulio R. Bytauto seserį Emiliją, dukterims suteikė štai kokius gražius, poetiškus tautiškus vardus: Laima (gimė 1912 m.), Daiva, Danguolė, Saulenė, Raminta, Rusnė, Audronė, Vingra, Galinda (gimė 1933 m.). Be išugdyto lietuvių kalbos jausmo vargu ar tokius vardus būtų suteikęs.
Būdama toli nuo tėvynės lietuvių studentija ir inteligentija svarbiausią priedermę suvokė kaip gyvenimo tikslą – šviesti savo tautą, žadinti iš amžiaus letargo, į kurį tauta svetimųjų buvo nugramzdinta. Rusijos, Vokietijos šviesuoliai aiškino, kokius didžius turtus iš protėvių paveldėjo lietuviai per savo senąją kalbą, liaudies dainas, tautosaką, tradicijas ir papročius. Bet visas šias lobių skrynias ligi tol vos ne vos buvo pravėrę svetimšaliai tyrinėtojai, suvokę tą senos tautos dvasinės kultūros vertę. O kur patys lietuviai? Šis klausimas S. Šilingui, R. Bytautui ir kitiems šviesuoliams nedavė ramybės, o mes to meto lietuvių šviesuomenėje, tegul ir ne tokioje dar plačioje, galime įžvelgti naujų ir labai svarbių visuomeninių pokyčių. Ateina suvokimas, kad ne revoliucinė kova, bet kultūrinė ir visuomeninė veikla lietuviams gali duoti veiksmingesnių tautos žadinimo ir kėlimo priemonių. Galimybės neatsiejamos nuo įsipareigojimų – šviestis ir šviesti, burtis ir burti, o tam reikia lietuviškos spaudos, pirmiausia jaunuomenei. Revoliucines nuotaikas ir barikadų romantiką keitė organinės veiklos principai.
„Aušrinės“ vaidmuo
Didelis S. Šilingo, R. Bytauto ir kitų jų aplinkos šviesuolių vaidmuo, kad jie sugebėjo įkurti moksleivių periodinį leidinį „Aušrinė“, kuris nuo 1910 m. sausio 30 (vasario 12) dienos ėjo kaip „Lietuvos žinių“ priedas. S. Šilingas 1909 m. net atsisakė Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininko pareigų, siekdamas visas jėgas skirti „Aušrinės“ organizavimui. Taip to meto lietuvių šviesuomenė suvokė svarbiausią priedermę – su spausdintu žodžiu eiti į savo tautą, šviesti ir kelti pirmiausia jaunuomenę, kuri ir turės spręsti į gyvenimą atenančios modernios lietuvių tautos visuomeninio gyvenimo uždavinius. S. Šilingas, R. Bytautas ir jų bendraminčiai XX a. pradžioje atspindėjo tą greitėjantį gyvenimo tempą, kai iš tautinio snaudulio kylama į sąmoningą ir tikslingą lietuvybės veiklą.
Lietuvių kalbos svarba tautinės visuomenės, apskritai modernios tautos formavimui S. Šilingui ir R. Bytautui atrodė savaime suprantamas dalykas, todėl jie su tikru azartu ne tik pradėjo mokytis lietuvių kalbos, bet ir labai gerai jos išmoko. S. Šilingas rašė straipsnius į „Vilniaus žinias“, „Lietuvos žinias“, į lenkų kalbą išvertė ir žurnale „Litwa“ paskelbė Jono Biliūno biografiją ir jo apsakymus „Kūdikystės sapnas“ ir „Laimės žiburys“. Vasaros atostogų metu S. Šilingas atvažiuodavo į Bagaslaviškį, kur buvo perkeltas jo geradėjas ir rėmėjas kunigas M. Juozapavičius, rengė spaudai žurnalo „Aušrinė“ pirmąjį numerį. Tapo sąmoningu lietuvybės skleidėju, taip pat ir kitus kunigus ragino rinkti statistinius duomenis, kurie galėtų būti naudingi lietuvių kultūros ir ekonomikos labui.
1915 m. S. Šilingas sudarė ir išleido 230 puslapių literatūrinį almanachą „Pirmasai baras“, skirtą tais metais Šveicarijoje mirusio Ramūno Bytauto atminimui. Almanache buvo paskelbtas platus S. Šilingo nekrologas mirusiam draugui, taip pat ir paties sudarytojo ligi šiol vertės nepraradusi meninė studija „Tautos dainų genezis“. Į almanachą S. Šilingas subūrė rašytojus Kazį Binkį, Balį Sruogą, Igną Šeinių, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, Vincą Krėvę ir kitus. Karas sutrukdė almanachą paversti periodiniu leidiniu, tik 1925 m. Kaune buvo pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Baras“.
Dar studijų metais, 1907-aisiais, S. Šilingas tapo J. Basanavičiaus vadovaujamos Lietuvių mokslo draugijos nariu, su A. Žmuidzinavičiumi ir M. K. Čiurlioniu dalyvavo steigiant Lietuvių dailės draugiją. Šių draugijų nariai troško Vilniuje pastatyti Tautos namus, kuriuose būtų saugomi abiejų draugijų meno, kultūros ir istorijos rinkiniai, vyktų lietuvybės puoselėjimui skirti renginiai, koncertai. Buvo imtasi praktinių veiksmų šiam sumanymui įgyvendinti. Lietuvoje ir tarp JAV lietuvių rinktos aukos, nusipirktas žemės sklypas ant Tauro kalno Tautos namų statybai. M. K. Čiurlionis tikėjosi savo paveikslus padovanoti Tautos namams, bet šį sumanymą įgyvendinti sutrukdė ankstyva jo mirtis – 1911 metais. Paveikslai liko šeimos nuosavybe. Grėsė pavojus, kad gali būti išparduoti ir galutinai prarasti kaip lietuvių tautos meninė vertybė. Ne kas kitas, bet S. Šilingas rūpinosi prie Lietuvių mokslo draugijos įsteigti M. K. Čiurlionio kuopą, rinkti lėšas ir tuos paveikslus perpirkus juos išsaugoti kaip nedalomą visumą. Tam reikėjo surinkti 25 tūkst. rublių. Sutrukdė prasidėjęs karas. Paveikslai buvo išvežti į Maskvą, bet ne be S. Šilingo didelių pastangų buvo atgauti ir grąžinti jau į nepriklausomą Lietuvą.
Trijų Lietuvos Konstitucijų parengėjas
Visų S. Šilingo gyvenimo ir veiklos peripetijų šiame straipsnyje neišnagrinėsime, bet kai kuriuos biografijos faktus, atvedusius S. Šilingą į Lietuvos valstybės politinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo elitą būtina paminėti.
Į Lietuvos Valstybės Tarybos narius S. Šilingas buvo kooptuotas jam gyvenant Vilniuje 1918 m., tapo Tarybos vicepirmininku. Bolševikų kariuomenei priartėjus prie Lietuvos sostinės, Tarybos nariai pasitraukė į Kauną. Nuo to meto S. Šilingo ir jo šeimos likimas neatsiejamas nuo Kauno. Įsikūrė su šeima Daugirdo gatvėje. A. Smetonai 1919 m. balandžio 4 d. tapus pirmuoju Lietuvos prezidentu, S. Šilingas užėmė jo ligi tol eitas Valstybės tarybos pirmininko pareigas ir išbuvo jose iki 1920 metų. 1922 m. išrinktas Pirmojo Lietuvos Seimo nariu, po metų antrojo Seimo nariu. Kartu su Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku Vincu Mickevičiumi-Krėve darbavosi Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos komitete. Dalyvavo Lietuvos ūkininkų sąjungos veikloje, nuo 1924 m. vadovavo Lietuvos šaulių sąjungai. Po 1926 m. perversmo paskirtas teisingumo ministru, o nuo 1929 m. antrą kartą tapo įstatymų leidžiamosios institucijos – Valstybės tarybos pirmininku, jai vadovavo iki 1938 metų. Faktiškai S. Šilingo pareigos valstybėje pagal svarbą po prezidento A. Smetonos buvo antros. S. Šilingo valstybės teisinių pamatų kūrimo įrodymas – trys jam vadovaujant parengtos Lietuvos Konstitucijos: laikinoji, priimta 1919 m., antra – 1928 m. ir trečia – 1938 metais.
Jis labai daug nusipelnė ir Lietuvos kultūrai. 1920 m. S. Šilingas įsteigė Lietuvių mokslo draugijos Kauno skyrių ir Lietuvių meno kūrėjų draugiją. Rūpinosi M. K. Čiurlionio paveikslų sugrąžinimu iš Maskvos. Tai S. Šilingas su kanauninku J. Tumu-Vaižgantu 1921 m. ėmėsi kurti Lietuvai pagražinti draugiją, pradėjo medelių sodinimo vajų Lietuvoje, rūpinosi kultūros paminklais. S. Šilingo rūpesčiu 1921 m. įsteigtas nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kartu su J. Vienožinskiu jis steigė Kauno meno mokyklą. Su K. Petrausku, J. Tallat-Kelpša ir J. Žilevičiumi S. Šilingas 1920 m. tapo Lietuvos operos tarybos nariu, taigi ir vienu iš Operos teatro Kaune kūrėjų.
Pasakojimą apie šio žmogaus darbus ir iniciatyvas galima tęsti ir tęsti. Jis – renesanso epochos titanams būdingos energijos ir didžiulių kūrybinių užmojų asmenybė. Nepriklausomybės atstatymas sugrąžino lietuvių tautai atmintį, nes be atminties nėra istorijos ir kultūros, nėra laisvo žmogaus, piliečio. Tauta gyva atmintimi. Todėl kalbėdami apie Lietuvos nepriklausomybės reikšmę, iš akių neturėtume išleisti šios aplinkybės.
Raudonojo pragaro ratuose
Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas prof. Arimantas Dumčius priminė sudėtingiausius S. Šilingo gyvenimo išbandymus.
1941 m. birželio 9 d. NKGB išleistas įsakymas S. Šilingą suimti. Suimtas birželio 14 d. savo dvarelyje Misiūnuose šalia Ilguvos. Ištremtas į Sibirą kartu su žmona Emilija ir dukterimi Raminta. Krasnojarsko krašte Kraslago Nižniaja Poima skyriaus 7-ajame lageryje buvo laikomas kartu su Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu, ministrais Jokūbu Stanišauskiu, Juozu Tonkūnu, prof. Izidoriumi Tamošaičiu ir kitais Lietuvos valstybės veikėjais, kurių lageryje buvo apie 90. Jie taigoje kirto mišką, tiesė geležinkelį. Antrą kartą S. Šilingas suimtas (Kraslago Tugačo skyriaus Bolšala Rečka lageryje) apkaltinus kartu su A. Stulginskiu ir kitais už tariamą dalyvavimą kontrrevoliucinėje grupuotėje. Kansko kalėjime surašytame kaltinamajame akte S. Šilingui siūloma skirti mirties bausmę. Jo byla su siūlymu skirti mirties bausmę buvo išsiųsta peržiūrėti SSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui, kur jo byla pradėta nagrinėti tik 1952 metais. Visą tą laiką, pradedant nuo 1942 m. tardymų, nežiūrint, kad jam pripažinta chroniška širdies liga, kalintas Temlage (nuo 1948 m. Dubravlagas) Mordovijoje. 1952 m. vasarį jam nustatytas darbo invalidumas, o SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas S. Šilingą nuteisė kalėti 25 metus, įtraukiant išbūtą laiką nuo 1941 m birželio 10 dienos. 1952 m. kovo mėnesį išsiųstas į Vladimiro kalėjimą Nr. 2.
Po J. Stalino mirties S. Šilingui bausmė sumažinta iki išbūto laiko – 12 metų ir 14 mėnesių. 1954 m. birželio 23 d. paleistas iš kalėjimo, grįžo į Lietuvą, bet liepos 15 d. dar kartą buvo ištremtas iš Lietuvos į Ukrainos Žytomyro srities Dovbyšo psichiškai nesveikų senelių prieglaudą. Paleistas iš tremties 1961 m. lapkričio 17 d. apsigyveno Kelmėje pas žmonos seserį Feliciją Bytautaitę. Mirė 1962 m. lapkričio 13 d. Kelmėje, kur ir buvo tyliai palaidotas.
Iš užmaršties sunku pakilti
1988 m. užgimus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, Lietuva tarsi atgimė iš naujo, įmanomais tapo daugelis dalykų, apie kuriuos ligi tol galima buvo tik svajoti. Kelmės kapinėse ant S. Šilingo kapo buvo pastatytas koplytstulpis. Šį Australijoje gyvenančių S. Šilingo dukterų – Saulenės, Rusnės ir Vingros – prašymą įgyvendino Gediminas Ilgūnas, jau amžiną atilsį. Spaudoje pradėtos spausdinti S. Šilingui skirtos publikacijos, o pradininku laikytinas Albinas Vaičiūnas, kuris 1990 m. knygoje „Kriūkų valsčiaus žmonės“ tarp kitų šakiečių pateikė ir S. Šilingo biografiją. 1991 m. Kelmės kapinėse šalia S. Šilingo kapo perlaidoti iš Altajaus parvežti tremtyje mirusių jo žmonos Emilijos (mirė 1943 m.) ir dukters Ramintos (mirė 1944 m.) palaikai. Tik 1956 m. JAV gyvenančios dukterys gavo žinią apie tėvų ir sesers Ramintos likimą. 1995 m. paminėtos 110-osios S. Šilingo gimimo metinės (apie 100-ųjų minėjimą 1985 m. negalėjo būti ir kalbos), o 1999 m. Stasio ir Emilijos Šilingų bei jų dukters Ramintos palaikai iš Kelmės kapinių iškilmingai buvo perkelti į Ilguvos kapines Šakių rajone. Palaikai keliavo Nemuno upe – ir tai simboliška, o perlaidoti Šilingų šeimyniniame kape šalia dukters ir sesers Audronės bei kunigo Motiejaus Juozapavičiaus kapo. 2004 m. Ilguvos kapinėse perlaidota JAV mirusi E. ir S. Šilingų duktė Laima Šilingaitė-Vansauskienė.
Galima būtų išvardyti daugybę įsimintinų renginių, kurie pastarąjį dešimtmetį vyko Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir buvo skirti S. Šilingo atminimo įprasminimui. Viena Vilniaus gatvių pavadinta S. Šilingo vardu, o 2002 m. minint 40-ąsias S. Šilingo mirties metines, kelyje į buvusią Šilingų sodybą Misiūnuose pastatytas ąžuolinis kryžius. Ir vis dėlto tų atminimo ženklų per maža. Vilniuje ligi šiol nėra nė vienos S. Šilingui skirtos atminimo lentos, taip pat ir ant pastato S. Moniuškos g. 35 Žvėryne, kuriame gyveno S. Šilingas. Ar galima sakyti, kad S. Šilingo vardas giliai įaugęs į lietuvių tautos atmintį? Vargu bau. XX a. Lietuvos istorijoje tai vienas iš labai skambių vardų, tačiau ilgą laiką galėjo būti vadinamas užmaršties simboliu.
Nežadinama atmintis užmiega užmaršties miegu, o pažadinti kartais būna sunku. Zanavykų bendrijos vadovas Albinas Vaičiūnas, daugelio S. Šilingui skirtų publikacijų autorius ir didelis jo veiklos propaguotojas, gali papasakoti ne vieną skaudžią istoriją. Antai vienoje sostinės gimnazijoje A. Vaičiūnui teko pasakoti apie S. Šilingo nuopelnus Lietuvai, užsiminta, kad būtų gerai, jeigu gimnazija siektų būti pavadinta Stasio Šilingo vardu… Staiga nuskambėjo piktas vienos mokytojos balsas: „Mūsų gimnazija niekada nebus pavadinta nusikaltėlio vardu!“.
Lietuvai nusipelniusi asmenybė tai mokytojai asocijuojasi su nusikaltėliu, mat, „nekaltų už grotų niekas nesodina“. A. Vaičiūnas galėtų papasakoti, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti daugiausia Stasio Šilingo ir Martyno Yčo pastangomis įvairiuose Rusijos miestuose įsteigė net 254 lietuvių mokyklas, tarp jų gimnazijas Voroneže, Jaroslavlyje, Tambove, progimnaziją Petrograde, ir 20 vakarinių kursų. 1915 m. rugsėjo 10 d. S. Šilingas ir M. Yčas atidarė lietuvių berniukų gimnaziją Voroneže. Vargu ar lengvai rastume kitą Lietuvos švietimui ir mokyklų tinklo plėtimui tiek nusipelniusį asmenį. Bet toli gražu ne visiems net ir mokytojams Lietuvoje tie faktai žinomi.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas