Prisimenant kolegą Vladą Voverį, jo 90-mečio proga (2)

Tęsinys, pradžia Nr. 7

Prof. (emeritus) dr. Antanas Kiveris Lietuvos edukologijos universitetas

Dirbant laikraščio korektorium, tarp žinučių ir straipsnelių autorių, V. Voveriui teko sutikti ir poetą Paulių Širvį, ir moksleivį, būsimą kolegą VPU biologijos mokslų daktarą R. Logminą. Kai kurios laikraščio žinutės iš 1948 m., kaip prisiminimuose rašo J. Laurinavičius, ir šiandien kelia šiurpą: už tai, kad neliaupsina okupacinės valdžios moksleiviai šalinami iš gimnazijos. Beveik visi buvę dvarininkai, pasiturintys valstiečiai, kurie buvo paminėti laikraštyje, netrukus buvo ištremti į Sibirą. Laikraštyje, ir ne tik šiame, „buvo griežta cenzūra, be partijos komiteto sekretoriaus parašo negalėjo būti platinamas laikraštis“, – prisimena Stasys Ivanavičius, 1952 m. buvęs Kaišiadorių raj. Vykdomojo komiteto sekretorius. Gyvenant Kaišiadoryse, Voveriai susilaukė dviejų sūnų: Dainiaus (dabar Lietuvos Respublikos diplomatas, 2003 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi), Antano ir dukros Ramunės.

2012_08_15
Dr. Vladas Voveris

Su V. Voverio dukra Ramune teko susipažinti dar 1972 m., man stažuojantis Vengrijos Budapešto Lorando Etvešo universitete. Tuomet ten mokėsi nemažai studentų ir aspirantų iš Lietuvos, dažnai susirinkdavusių aspirantų bendrabutyje, kur gyveno aspirantūroje besimokančios Ramunė Voverytė ir Liucija Kudzevičiūtė (Sinkevičienė). Čia ateidavome ir mes, mokslininkai-stažuotojai tiek iš Lietuvos, tiek iš Estijos ar Lenkijos. Bendraudavome, dainuodavome, rengdavome kultūrines programas, kurias parodydavome tuometinėje TSRS ambasadoje ar prie ambasados veikusioje vidurinėje mokykloje. Per vieną koncertą, kaip tuo metu buvo įprasta, padainavau rusišką kompozitoriaus S. Tulikovo dainą „Tėvynė“. Be to, patartas Ramunės, Liucijos ir akompaniatoriaus ukrainiečio A. Stoliarenkos, padainavau keletą lietuviškų dainų: S. Šimkaus „Anoj pusėj Dunojėlio“ (juk viskas tuo metu vyko prie Dunojaus) ir M. Petrausko „Šią naktelę, per naktelę“, ir vieną ukrainietiškai – „Paimčiau aš bandūrą“. Ambasados pilnutėlė salė negailėjo plojimų, gėlėmis ir šūksniais mus sveikino lietuvių ir estų studentai. Po koncerto, priėmime ambasadoje, atsiprašinėdamas, kad nepasveikino koncerte, kultūros ir mokslo reikalus kuruojantis ambasados sekretorius įteikė tuometinio TSRS ambasadoriaus Vengrijos Liaudies Respublikoje V. J. Pavlovo pasirašytą padėkos raštą. Kaip žinia, po tragiškai pasibaigusių siaubingų 1956 m. įvykių Vengrijoje ir ypač po Prahos pavasario 1968 m. pralaimėjimo, iki 1972 m. buvo praėję visai nedaug laiko, todėl tiek tarp vengrų inteligentijos, tiek tarp studentų jautėsi slogi nuotaika, nepasitikėjimas Tarybų Sąjunga ir jos vykdoma „tautų draugystės“ politika. Tačiau mus, atvykusius iš Lietuvos, vengrai priėmė šiltai ir su užuojauta. Vasarą, 1972 m. birželio mėn., mums laivu keliaujant Dunojumi, kartu vykęs Amerikos mokslininkas lietuvis A. Matulionis turėjo lietuviškų Amerikos laikraščių, kur buvo nušviestas lietuvių disidento R. Kalantos, pagarsėjusio savo susideginimu Kaune, 1972 m. gegužės 14 d., protestuojant prieš TSRS valdžią Lietuvoje, tragiškas likimas. Taip mes, būdami Vengrijoje, apie tai sužinojome kiek plačiau. Vėliau, po farmacijos studijų Budapešte, Ramunė Voverytė ištekėjo už užsieniečio ir mums daugiau susitikti neteko.

Vėlesnį savo šeiminio gyvenimo kelią, jau būdamas brandaus amžiaus, V. Voveris susiejo su bendraminte, įžymia visuomenės veikėja, mokslotyros profesore Ona Brazauskaite-Voveriene, kuri yra per 50 knygų autorė, paskelbusi daugiau negu pusantro tūkstančio mokslinių ir publicistikos straipsnių, daugelio disertacijų ir diplominių darbų Vilniaus universitete vadovė ar komitetų (komisijų) narė, recenzavo per 150 leidinių, darbų, monografijų, yra plačiai cituojama, jos moksliniais tyrimais remiasi kiti žymūs Lietuvos mokslininkai. Iki pat Vlado išėjimo Anapilin 2010 m. ji rūpinosi jo sveikata, namų židiniu, puoselėjo ir skleidė Vlado edukacines idėjas. Jie kartu dažnai lankydavosi įvairiuose Lietuvos Nepriklausomybės ar kituose svarbiuose Lietuvai, įvairiems jubiliejams ar atminimo datoms pažymėti skirtuose renginiuose ir koncertuose.

V. Voveriui dirbant mokytoju Kaišiadorių vidurinėje mokykloje (buvusioje gimnazijoje), Kaišiadorių r. Švietimo skyrius 1953 m. siunčia jį studijoms į VVPI, kur išlaikęs stojamuosius egzaminus, sėkmingai įveikia konkursą ir pradeda studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Susiklosčius nepalankioms finansinėms aplinkybėms, V. Voveris prašo neakivaizdinių reikalų prorektoriaus atleisti jį nuo būtinumo sumokėti už mokslą 1955 / 56 m. pirmąjį pusmetį, tačiau šis jo prašymas atmetamas.
Daugelis dabartinės kartos jaunesniųjų mokslininkų edukologų ir jų kuruojamų magistrantų (sunku juos čia būtų visus ir išvardyti) savo skelbiamuose darbuose ir tyrimų apibendrinimuose teigia ir įrodinėja, kad sovietiniais metais studentai už mokslą nemokėjo. Bet būtina prisiminti, kad taip buvo ne visais sovietiniais laikais. Dar 1940 m. vasarą visuose mitinguose Lietuvoje buvo skelbiama, o paskui rašoma spaudoje, kad buržuazinėje Lietuvoje darbo žmonėms mokyklos buvo neprieinamos – tegalėję mokytis tik turtingųjų vaikai, o nuo 1940 m. įvedus sovietų valdžią mokslas tapo nemokamas, mokyklos durys atviros visiems. Norėdama tai patvirtinti tuometinė Lietuvos TSR liaudies komisarų taryba 1940 m. rugpjūčio 29 d. paskelbė nutarimą, kad mokslas visose mokyklose nemokamas, kaip garantavo Stalino konstitucija. Tačiau realybėje viskas greitai pasikeitė. Nors 1940-ųjų mokslo metų pradžioje mokyklose buvo ruošiami mitingai, siunčiamos padėkos Stalinui už nemokamą mokslą, bet joms dar nespėjus pasiekti Stalino, Maskvoje Liaudies komisarų taryba, atsižvelgdama į Tarybų šalies darbo žmonių būklės „pagerėjimą“, 1940 m. spalio 2 d. nutarė įvesti mokestį už mokslą vidurinių mokyklų 8–10 klasių mokiniams, visų specialiųjų ir aukštųjų mokyklų studentams.

Kas mokėsi pokariu, gerai žino ir net gali dabartinei jaunajai kartai priminti apie tai, kad tik 1956 m. birželio 6 d. buvo priimtas tuometinės TSRS Ministrų Tarybos nutarimas apie mokesčio už mokslą atšaukimą TSRS vidurinių mokyklų vyresnėse klasėse, spec. vidurinėse ir aukštosiose mokyklose.
Studijuojant V. Voveriui VVPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, fakulteto vadovai buvo labai dažnai atleidžiami ir keičiami dėl įvairių „sunkinančių“ aplinkybių ar „netinkamos socialinės kilmės“. Fakultetui tuomet vadovavo: doc. Alfonsas Gučas (1951–1953 m.), doc. Ričardas Mironas (1953–1954 m.), kalbininkai Bronius Kalinauskas (1954–1958 m.), Vincentas Drotvinas (1958–1959 m), literatas Vytautas Svetulaitis (1959–1961 m.). Be jau paminėtų dekanų, kurie taip pat dėstė savo kuruojamus kalbos ar literatūros dalykus, V. Voveriui dėstė ir kiti įžymūs Lietuvos kalbininkai ar literatūros mokslo tyrinėtojai, kaip antai, doc. Zenonas Slaviūnas, Vitas Areška, Jonas Riškus, Marcelinas Ročka, Ipolitas Cieška, Petronėlė Bernadišienė. Psichologiją dėstė Alfonsas Gučas, pedagogikos dalykus Kazimieras Žukauskas ir Magdalena Karčiauskienė. Fakultetas dirbo nelengvomis sąlygomis, nes iki 1960 m. glaudėsi Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos patalpose, todėl paskaitos ir pratybos vyko tik po pietų. Apskritai, tuometiniame VVPI 1950–1951 m. pradžioje dirbo 92 etatiniai dėstytojai, tačiau tarp jų tebuvo tik šeši mokslo kandidatai ir aštuoni docentai, kadangi prieškario metais įgyti laipsniai ir vardai buvo anuliuoti („Vilniaus pedagoginis universitetas (1935–1995 metai)“, Vilnius, 1995). Instituto statusas kiek pagerėjo, kai jam 1950 m. TSRS Ministrų Tarybos nutarimu buvo suteikta antra kategorija (iki tol turėta trečia kategorija). Bet tuo pačiu į institutą nuolat dirbti atsiųsti ir septyni dėstytojai iš Maskvos. Taip pat 1950 m. rugsėjo 27 d. buvo priimtas LKP(b) biuro nutarimas „Dėl Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto“, kuriame buvo suformuluoti uždaviniai toliau ideologizuoti instituto gyvenimą. Tokio nutarimo vaisiai pasirodė greit, nes buvo reikalaujama „savikritikos ir atgailos“. Dėl aršios ideologų kritikos buvo atleisti iš dekano pareigų įvairių fakultetų vadovai: J. Laužikas, M. Chvasas, J. Stabinis, K. Januškevičius, V. Mockus, o Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas P. Mikutaitis 1952 m. pašalintas iš VVPI, suimtas ir ištremtas. Tais pačiais metais iš instituto buvo atleistas ir ištremtas Lietuvių literatūros katedros vyr. dėstytojas Antanas Vengris. V. Voveriui teko studijuoti tokioje nestabilioje ir ideologinio teroro sukaustytoje instituto atmosferoje. Tačiau nepaisydami labai aktyviai ir sparčiai kuriamos naujos bolševikų prievarta ir diktatu grindžiamos stalininės tvarkos, kai kurie darbuotojai ir studentai tam pasyviai priešinosi. Didžioji dalis dėstytojų rėmėsi Vakarų ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio moksline metodine literatūra, vengė paskaitų ideologizavimo, tiesos žodis dažnai buvo sakomas puse lūpų, metaforiškai. Ypač Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dėstytojai gynė lietuvių kalbos teises ir padėtį, jie iš rusakalbių dėstytojų reikalavo mokytis lietuvių kalbos ir dėstyti lietuviškai. Kiek pagelbėjo ir faktas, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų rengimo mokymo planas fakulteto mokslininkų buvo parengtas lietuviškai (skirtingai nei kitų dalykų mokytojų mokymo planai, kurie buvo siunčiami iš Maskvos), po to išverstas į rusų kalbą ir Maskvoje tiek lietuviško, tiek rusiško mokymo plano variantai buvo patvirtinti, registruoti ir antspauduoti. Tačiau visiems institute oficialiai buvo rodomas tik lietuviškas mokymo plano variantas, juo ir buvo remiamasi, o apie tai, kad egzistuoja ir rusiškas jo variantas žinojo tik gal du asmenys visame pedagoginiame institute.

2012_08_16
Trys „Ave Musica“ bosai: Vladas Voveris, Jeronimas Žitkevičius ir Antanas Kiveris. LEU Aktų salė, 2004 m. gruodžio 10 d. Nuotrauka T. Razmaus

V. Voveris 1960 m. gauna aukštojo mokslo diplomą ir įgyja vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją, pradeda dirbti Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijos metodiniame kabinete, o nuo 1971 m. pereina dirbti į VVPI (dabar LEU) Psichologijos katedros vyr. metodininku, kuriai tuo metu vadovavo docentas (vėliau profesorius) Sigitas Kregždė. Kartu V. Voveris dirba VVPI Profesinio orientavimo instituto moksliniu sekretoriumi ir Lietuvių kalbos katedros dėstytoju-valandininku. Nuo 1982 m. paskiriamas dirbti VVPI Neakivaizdiniame skyriuje vyr. metodininku. Per šį laikotarpį V. Voveris paskelbia daugiau negu 80 mokslo, metodinių ir periodikos straipsnių, išleidžia šešis leidinius, yra kai kurių iš jų sudarytojas ir bendraautoris.

1980 m. V. Voveris visuomeniniais pagrindais inicijavo Būsimojo pedagogo fakulteto (BPF) įkūrimą tuometiniame VVPI ir buvo paskirtas į dekano pareigas. Būsimojo pedagogo fakultetas, bendradarbiaudamas su bendrojo lavinimo mokyklomis, padėjo XI–XII klasių mokiniams ruoštis pedagoginių specialybių studijoms ir dar prieš jas pasirenkant, patiems atsirinkti, kas yra kas. Į šį fakultetą savanoriškai, tačiau rekomenduoti tėvų ir pedagogų, stojo XI klasės mokiniai iš beveik visų Lietuvos vidurinių mokyklų. Jų kasmet būdavo priimama po kelis šimtus. Pageidaujantiems stoti į BPF per rajonų švietimo skyrius ir mokyklos vadovus V. Voveris nusiųsdavo atitinkamą informaciją atmenoje ir gaudavo kasmet per 500 laiškų iš moksleivių, jų mokytojų ir mokyklų vadovų. Į jį taip pat kreipdavosi rajonų ar miestų švietimo skyriaus vedėjai ar kiti įgalioti darbuotojai. Nė vienas laiškas ar kreipimasis nelikdavo be atsakymo. Tokio pavydėtino kruopštumo neturėjo kiti, vadovavę BPF jau po V. Voverio iš-ėjimo į pensiją. Fakultete moksleivis išklausydavo tam tikrą skaičių pasirinktos specialybės paskaitų ir pratybų, gaudavo vykdyti ir atitinkamų užduočių, taip pat privalėjo iš savo mokyklos pateikti pažymą apie įvykdytus darbus ir savo mokslo metų pasiekimus. Paprastai, 75–80 proc. baigusiųjų BPF moksleivių rinkdavosi pedagogines specialybes tuometinėse aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose. Fakultete klausytojai buvo anketuojami, vykdavo kryptingi pokalbiai, siekiant išsiaiškinti specialybės rinkimosi motyvus. Šių ir kitų tyrimų pagrindu, kartu su bendraautoriais buvo paskelbti ir apibendrinti tyrimo rezultatai mokslinėse publikacijose (Kregždė S., Voveris V., 1988, Profesinio orientavimo problemų tyrimai Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. – Pedagogika 23; Šulcas A., Voveris V., 1985, Orientavimo į pedagogo profesiją sistemos klausimu. – Moksleivių ir studentų profesinis orientavimas. Kaunas, 15–20; ir kt.).

1990 m. gegužės 10 d. V. Voveris buvo išrinktas VPI Pedagogikos katedros docentu. Kiek vėliau panašaus modelio, kaip ir BPF Vilniaus pedagoginiame institute, buvo pradėti kurti tokie fakultetai (klubai) ir kitose aukštosiose mokyklose (Toma Lileikienė, Pedagogika, T. 73, 2004). Taigi, V. Voverio plėtojamos idėjos leido kiekvienam panorusiam jaunuoliui turėti galimybę mokytis atpažinti būsimąjį savo profesinį kelią, praktikuoti saviauklą, tirti savo asmenybę, supančią socialinę aplinką ir pabandyti atsakyti sau į klausimą: ar aš tinku, ar galiu tapti mokytoju.
V. Voverio atliktų ir apibendrintų tyrimų pagrindu jau 1985–1988 m. buvo parengtos jo kandidatinės disertacijos matmenys, bet darbo aprobavimas dėl nelabai aiškių priežasčių buvo vis atidėliojamas. Šiandien iš įvairių tuometinių pareigūnų elgsenos ar puse lūpų ištartų frazių tik galima numanyti, kad disertacijos tekstas, joje keliamos ir apibendrinamos idėjos buvo ideologiškai nepakankamai pagrįstos, neturėjo tuo metu praktikuojamos „atitinkamos ideologinės aureolės“. Be to, atrodo, ne paskutinę vietą lėmė ir tas faktas, kad Katalikų Bažnyčios Kronikos priede „Aušra“, 1979 m. buvo paskelbtas sąrašas asmenų (tarp jų buvo ir V. Voveris), kurie Vilniuje 1979 m. rugsėjo 8 d. blaivininkų klube „Šaltinis“ pabandė organizuoti pirmąjį oficialų blaivininkų susitikimą – konferenciją. Todėl galutinis disertacijos variantas galėjo būti pateiktas ginti tik atkūrus Nepriklausomybę. 1992 m. V. Voveris pateikė disertaciją-mokslinį pranešimą „Būsimųjų pedagogų atranka, rengimas studijoms“, aprobuotą VPI Pedagogikos katedroje ir Mokslo taryboje, Vilniaus universiteto specia-lizuotai pedagogikos mokslų tarybai pedagogikos kandidato moksliniam laipsniui už darbų visumą įgyti. Prie prašymo leisti ginti disertaciją pridėtoje anketoje V. Voveris į klausimą apie partiškumą nurodė, kad jis „nepartinis visą amžių“. Mokslinis jo darbo vadovas buvo prof. Vladas Rajeckas, oficia-lieji oponentai prof. Sigitas Kregždė ir doc. Kazys Poškus. Kolektyviniu oponentu buvo paskirtas Lietuvos mokytojų kvalifikacijos institutas, kuriam tuo metu vadovavo šių eilučių autorius. Įsimintinas V. Voverio disertacijos svarstymas tuometinėje LMKI Taryboje, kuri įvertino darbo aktualumą, problematiką, atliktų tyrimų reikšmingumą pedagogikos mokslui ir pateikto ginti darbo išvadas bei rekomendacijas. 1992 m. vasario 19 d. disertacija buvo sėkmingai apginta ir specializuota taryba tą dieną suteikė V. Voveriui pedagogikos mokslų kandidato laipsnį. Tai buvo pirmoji apginta disertacija Vilniaus pedagoginiame institute, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. 1992 m. balandžio mėn. VPI Senatas, atsižvelgęs į Pedagogikos ir psichologijos fakulteto atestacinės komisijos posėdžio išvadas, patvirtino V. Voverio atestaciją docento pareigoms. Docentu jis dirbo iki 1994 m. liepos 1 d., iki išėjimo į pensiją. Tačiau ir po to, iki 2002 m. gruodžio 31 d. jis dar dirbo Būsimojo pedagogo fakulteto dekanu arba koordinatoriumi ir tik nuo 2003 m. sausio 1 d. abiejų šalių sutarimu paliko šias pareigas.

Kaip prisimena dr. A. Kučinskas: „Šitas nutarimas Lietuvos tarybinei vyriausybei ir partijai atėmė žadą ir ilgai nebuvo Lietuvoje skelbiamas. Ėjo su Maskva derybos: teleidžia naujoms respublikoms nors šiemet dar nemokėti; nemokamas mokslas – toks dėkingas arkliukas agitacijai. Bet Kremlius nesukalbamas. Tik pusmečiui praslinkus Lietuvos komisarų tarybai buvo leista nutarti, kad Lietuvoje įvedamas mokestis už mokslą ne darbo elemento vaikams. Mokestį reikėjo mokėti už visus metus. Universitete – 400 rb., Kauno ir Vilniaus vidurinėse mokyklose po 200 rb., o kitose vietose – 150 rb. Tik kilo neaiškumų, ką reikia laikyti ne darbo elementu. Todėl tuo reikalu buvo paskelbta tokia instrukcija (Kučinskas A., 1942, Tarybiniai metai gimnazijose. – Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai III. Kaunas: Studijų biuro leidinys, 133)

Kaip jau buvo minėta, 1999-ųjų rudenį V. Voveris nupirko VPU kameriniam chorui pianiną. Jis taip pat pakvietė instrumentų derintoją, kuris atvežtą ir viename iš universiteto amfiteatrų pastatytą pianiną suderino, kad visi garsai skambėtų kaip pridera. Šis V. Voverio dovanotas instrumentas iki šiol yra naudojamas universiteto reikmėms. Chore „Ave Musica“ V. Voveris ne tik dainavo, bet kūrė tekstus, kuriais buvo anonsuojami atliekami kūriniai, net kurdavo ištisą koncerto scenarijų. Apie kamerinio choro „Ave Musica“ koncertinę veiklą Vladas parašydavo ir spaudoje.
Visada būdavo įsiklausoma ir į Vlado nuomonę, organizuojant choro koncertinę veiklą. Jis siūlydavo vykti į mažesnes, atokesnėse kaimo vietovėse esančias mokyklas, kur retai koks meninis kolektyvas užklysta, taip pat vykti į pietryčių Lietuvos lietuviškas ir lenkiškas mokyklas, atokesnes parapijas. Taip jo iniciatyva buvo giedama per Šv. Mišias Stakliškių, Aukštadvario, Deveniškių, Ratnyčėlės, Liškiavos, Senųjų Trakų, Sudervės, Šeduvos, Šalčininkų, Gervėčių, Punsko, Rimdžiūnų, Pelesos parapijose, dažnai lankyti rajoniniai senelių namai ir juose padainuojama. Chorui lankantis vienoje iš rajono mokyklų, mokytojai kalbėjo, kad net 20 ar 30 metų jų mokykloje nėra buvęs joks meno kolektyvas ir kad apskritai mokyklose mažai kas iš menininkų lankosi. Šiandien sunku būtų suskaičiuoti, kiek koncertinių išvykų į Lietuvos parapijas ir bažnyčias organizavo arba prie jų įgyvendinimo prisidėjo Vladas, bet galima drąsiai teigti, kad tai buvo iškili ir tauraus charakterio asmenybė, rodžiusi tikrą gyvenimo kelią, kuriuo verta eiti ir mums, jaunesniems.

Visada malonu prisiminti Vladą bažnyčioje giedantį Viešpaties garbei, karštai mylintį Dievą, Tėvynę, namiškius, tėviškę ir nekenčiantį bet kokių okupantų, brukamų naujų pažiūrų, diegiamų kitokių papročių negu turi tauta, prievartinio kalbos naikinimo, tikėjimo išstūmimo, kai buvo ištremiami nekalti, darbštūs Lietuvos žmonės, mokytojai, o likusieji žinojo, kad yra akys ir ausys, kurios matydamos ir girdėdamos, gali nulemti žmogaus likimą, nes tautoje buvo pastatytas brolis prieš brolį, kai ne meilė užvaldė kraštą, o nepasitikėjimas, įtarumas ir baimė. Vladas džiaugėsi Nepriklausomybės atkūrimu, daug mąstė, rašė spaudoje apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Iš jo, švelnaus būdo žmogaus, nebuvo girdėti blogo ar skaudaus žodžio, pykčio, pakelto tono. Nuolaidus, nuolankus, nuoširdus draugas, kur reikėjo, tiesė pagalbos ranką, visiems padėjo. Grožis, taurumas, tautinė dvasia – jo gyvenimo nuostata buvo iki pat išėjimo Anapilin 2010 m. lapkritį. O prie kapo suskambo jo paties ankščiau dainuota kameriniame chore ir labai mėgiama Juliaus Gaidelio „Malda už Tėvynę“: „Praskaidrink, o Dieve, mūs Lietuvai niūrias dienas, atsiųsk Saulės jai spindulių…“
Telieka šviesus Vlado atminimas visų jį pažinojusių širdyse.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.