Dionizas Poška: Prakalbino ąžuolus ir mums perdavė jų kalbą

Gegužės 12-ąją, šeštadienį, aukštaičiai ir žemaičiai vieningai traukė Kryžkalnio link, pasukdami į Bijotus, kurie tą dieną tapo tikru traukos centru: Dionizo Poškos Baublių muziejuje vyko Muziejininkų sueiga, iškilmingai pradėjusi projekto „Muziejų kelias“ pradžią.

2012_11_07
Pro šį Baublio langelį prieš 200 metų į Žemaičių kraštą ir pasaulį žvelgė Dionizas Poška

Šiuo įvykiu prasmingai pažymėtas pirmojo Lietuvos – Baublių muziejaus – 200 metų jubiliejus, suteiktas postūmis Lietuvos Muziejų metams, o kartu užbaigtas ir Bijotų dvaro muziejaus komplekso projektas „Bijotų dvaro sodybos – Baublių komplekso pritaikymas turizmui“. Lėšos projektui skirtos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Be D. Poškos Baublių muziejaus, atnaujintas ir Bijotų dvaro malūnas, sutvarkytas dvarvietės parkas, tad nuo šiol lankytojams yra ką parodyti, o ne vien graudentis, kad nyksta vertingas šio krašto paveldas ir nieko negalima pakeisti. Dar prieš penketą metų Bijotų Baubliai būtų šaukte šaukę, jeigu tik balsą turėtų, nes padėtis atrodė graudi, gal net apverktina. Pažeme sklido gandas, kad dalį Baublių muziejaus komplekso – buvusią mokyklą ir vandens malūno liekanas norima privatizuoti. Baubliai stovėjo nebylūs, bet buvo kas už juos stoja. Netoli Bijotų esančiame Padvarių kaime gimęs prof. Stasys Skrodenis garsiai pareiškė ir ne kartą pakartojo, kad toks kultūros paveldo draskymas ir privatizavimas būtų šventvagystė: prieš du šimtus metų D. Poška savo unikalų senienų muziejų kūrė ne tam, kad jo ainiai, pamiršę sąžinę ir gėdą, šį kilnaus žemaičio pastangų vasių paverstų dar vienu asmeninio pasipelnymo šaltiniu.

Potencialūs „prichvatizatoriai“ turėjo savų argumentų ir mokėjo deramai juos pateikti: Baublių muziejus visiškai nugyventas, niekas juo nesirūpina ir greitai išvis gali būti prarastas. Pelos upelis metai iš metų ardo kranto šlaitą, ant kurio stovi Baubliai, o vietinė savivalda bejėgė ką nors pakeisti. Tai kas, kad popieriuose nuo 1962 m. Baub-liai yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas, bet šiauliečiams šis rūpestis, atrodo, buvo kaip šuniui penkta koja… S. Skrodenio nuomone, Baublių muziejus turįs būti grąžintas Šilalės rajono ir Bijotų valdžiai, o Baublių muziejaus istorinė ir kultūrinė vertė jau seniai prašoko rajono ar net Lietuvos ribas, tad jo reikmėms realu gauti ES Struktūrinių fondų paramą. Profesoriaus nuomone, būtina tvarkyti ne vien patį Baublių muziejų, bet ir visą aplinką, kuri turi atitikti visus tarptautinę vertę turinčio kultūros ir gamtinio objekto reikalavimus.
Šių eilučių autoriui ne kartą yra tekę girdėti šiuos prof. S. Skrodenio, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato (2008 m.), bylojimus įvairiomis progomis, taip pat ir renginiuose, kuriuose dalyvaudavo Lietuvos mokslo autoritetai, Šilalės rajono vadovai. Šiandien galime pasakyti, kad istorija su Bijotų Baubliais turi laimingą pabaigą, tarsi būtų graži pasaka.

2012_11_14
Prie Dionizo Poškos Baublio LR Seimo narė Dalia Teišerskytė, kalbininkas dr. Antanas Balašaitis ir vertėjas, pedagogas prof. Alfonsas Tekorius

Tauta be istorijos – tauta be ateities

Taigi pokyčiai vyksta ir į gera, nors ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Vienas šviesiausių žemaičių Dionizas Poška (1764–1830) prieš 200 metų nelaukdamas, kada ateis geresni laikai, pats ėmėsi Žemaičių krašto savitumą bylojančius radinius kaupti ir saugoti, kitiems žmonėms jų vertę aiškinti. Visa tai jam buvo svarbu dėl svarbiausio tikslo: pribrendo laikas patiems lietuviams ir žemaičiams imtis rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją. Ne tokią, kokią rašė svetimšaliai ir svetimtaučiai, senovės pagonių gimines kone žmonėmis nelaikydami. Anot D. Poškos, tų istorijų kūrėjai lietuvius, žemaičius ir prūsus ne kitaip kaip barbarais ir laukiniais vadina, o iš paskos einantys kiti istorikai tuos paklydimus kartoja, vienas nuo kito nusirašinėja nesąmones ir taip didina jų kiekį. D. Poškai jokia paslaptis, kodėl kaimynams šmeižtai ir paskviliai, būtent tokia mūsų istorija reikalinga: šitaip norima įteisinti jų pretenzijas į lietuvių ir žemaičių teritorijas.

Šitaip mąstė mūsų didis žemaitis, sėdamas Baublyje tarp savo rankomis surinktų senienų, suvokęs, kad pasipriešinti neteisybėms galima tik žinojimu, mokslu ir pirmiausia savo teisingos istorijos turėjimu. Tik kas parašys? „O mes, nelaimingi lietuviai ir žemaičiai, be tautinės lietuvių kalbos, be tikslaus žodyno, be jokios gramatikos, be jokios istorijos, esame panašūs į tą perkrikštą, kuris senas žydiškas knygas sudegino, o naujų krikščioniškų ne tik skaityti neišmoko, bet net neturi vilties kuriuo nors būdu jų įsigyti“, – šis D. Poškos išsakytas sielvartas („Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“) skirtas savajam metui, kai tauta neturėjo nei savosios kalbos žodyno, nei gramatikos, nei savo istorijos. Mes visa tai per 200 metų spėjome sukurti ir perkurti, bet ar labai toli pasistūmėjome, ar kartais nepasijuntame kaip tie perkrikštai, kurie senų knygų atsikratė, bet naujų tiesų taip ir nesugebėjo perprasti? Dionizas Poška mums ir šiandien išlieka labai šiuolaikiškas. O gal mes – laimei ar nelaimei? – vis dar bambagysle pririšti prie praeities, vadinasi, ir vienas prie kito.
Realybė D. Poškai didesnio optimizmo neteikė, o jėgų ir tikėjimo savo veiklos prasmingumu jis sėmėsi iš senųjų Žemaitijos ąžuolų, gerai suprasdamas, kad ir ąžuolai nėra amžini. Pats įspūdingiausias, 12,5 m apimties ąžuolas augo Vyšniakalnyje, gal pusantro kilometro nuo Bijotų. Stovėjo išdrevėjęs, išduobėjęs, išdūlėjęs, seniausius karžygių laikus menantis. Itin vėjuotą dieną į drevės kiaurymę vėjo gūsiui įsisukus, žiūrėk, ąžuolas ir balsą parodydavo, subaubdavo tarsi paslaptingas žvėris, o gal vargonai. Gal dėl to garso didžiausią Vyšniakalnio ąžuolą žmonės ir praminė Baubliu?

2012_11_13
Muziejų kelio knygoje pasirašo LR Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas, šalia – Dionizo Poškos muziejaus direktorė Soneta Būdvytienė ir Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkas Raimundas Balza

Tiesa, pats D. Poška visai kitaip aiškino šio ąžuolo vardo prasmę, siejo su Bubilu, senovės lietuvių garbintu bičių ir medaus dievaičiu. Esą Bubilas, o žemaitiškai Boubils, nors nelygu koks žemaitis taria, seno ąžuolo uokse gyveno. Tikrosios Baublio vardo prasmės gal niekad nesužinosime, bet mums svarbiausia, kad jei ir ne gyvastį, tai bent jau kamieną D. Poška išgelbėjo. Piemenys padegė Baublį, norėdami išrūkyti po jo šaknimis olose išsislapsčiusias lapes, ir pavasarį ąžuolo šakos jau neišsprogo. D. Poška liepė džiūstantį ąžuolą nukirsdinti. 1812 m. kovo mėnesį dešimt vyrų plušo visą parą ir ąžuolą įveikė. D. Poška su Žemaičių vyskupu Juozapu Arnulfu Giedraičiu, dideliu lietuvybės akintoju, suskaičiavo 740 matomų kamieno rievių. Turėdami mintyje ir nematomas, nustatė, kad ąžuolas galėjęs turėti apie tūkstantį metų. Iš ąžuolo kiauravidurio kamieno buvo iškirsti du maždaug po pustrečio metro skersmens baubliai ir trečias 1 m storio. Vieną kamieną D. Poška liepė atritinti į savo Bardžių dvarvietę.

2012_11_10
Baublių muziejuje saugomas Dionizo Poškos įrašas ant medinės lentelės

Išskobė kamieno vidų, uždėjo šiaudinį stogą, įtaisė duris, įstatė du langelius, įsirengė kambarėlį, jame susidėliojo savo senienų rinkinius iš aplinkinių piliakalnių ir visa, ką D. Poška laikė esant vertingiausia krašto pažinimui. Pavadino šį gamtos ir savo rankų kūrinį Baubliu, nes ir ąžuolą žmonės taip vadino. Žemaičiai nuo seno mėgdavo į didelių medžių dreves įkelti šventųjų skulptūrėles, taip apsaugodami šventuosius nuo lietaus, sniego ir vėjo, o kartu pagerbdami ir seno tikėjimo simbolį – ąžuolą. Faktiškai D. Poška įkūrė lietuviškų senienų muziejų, kuriame buvo sukaupti archeologiniai radiniai – kardai, lankai, strėlių antgaliai, šarvai ir kita istorinė bei etnografinė medžiaga, senovės dievų atvaizdai, asmenybių portretai, buvo sukaupta ir daugiau kaip 200 knygų biblioteka. D. Poškos Baublys tapo lankomas, pelnė mokslininkų ir krašto praeitimi besidominčių žmonių dėmesį, ilgainiui virto ir lietuviškų švenčių rengimo vieta.

2012_11_11
Dionizo Poškos įrašas 1812-aisiais metais

Tvirtinama, kad baublys tapo ir D. Poškos savotišku darbo kabinetu, kuriame niekas netrukdė jam ramiai dirbti, o svarbiausias tos kūrybos literatūrinis rezultatas – poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“.
Matydamas, kad Baublys nebe-įstengia sutalpinti vis gausėjančių naujų eksponatų, 1824 m. šalia pirmojo ąžuolo kamieno Poška pastatė Baublio brolį, įsirengė patalpėlę, kur tarp savųjų eksponatų dirbdavo ir ilsėdavosi. Ten galima išvysti mamuto šonkaulio nuoskilą. Įdomu tai, kad rasta netoliese esančiame durpyne, o laimingo radėjo titulas priklauso pačiam Dionizui Poškai. Atrodo, kad gamtos ir kultūros lobiai patys savaime rasdavo kelią pas šį žemaitį, bet lobį paprastai iškasa tas, kuris kasa. Tvirtinama, kad mamuto šonkaulis kadais buvęs pakabintas virš antrojo Baublio durų, bet laikai keičiasi ir dabar niekas tokio eksperimento nedrįstų atlikti.

Visas pasaulis yra muziejus, o kiekvienas žmogus – Baublys

Geresnio objekto už D. Poškos Baublius Muziejų metų pradžiai ir Muziejų keliui pradėti nė nesugalvosi, nors įnoringoms gamtos jėgoms galėjo atrodyti kitaip. Šalto vėjo gūsiai prie žemės lenkė Bijotų, D. Poškos laikais vadintų Bardžiais, dvaro parko medžius, o su krūmais elgėsi visai nepadoriai, tarsi mėgindami su šaknimis išrauti visa, kas stovi vėjo kelyje. Užtikrinčiau jautėsi tik tie šventės dalyviai, kurie nepasitikėdami permainingu pavasariu, iš anksto apsirūpino šiltesniu apdaru. Mažiau įžvalgiems lankytojams teko laukti properšų debesyse ir viltingos saulutės, o kai ši pasislėpdavo, likdavo kliautis šiluma, kurią skleidė Bijotų kaimo kapelos muzikantai, na, ir šventės scenarijaus autorės bei renginį vedusios aktorės Virginijos Kochanskytės entuziazmas. Juk neatsitiktinai vienas jos su scenos partnerėmis artistinės programos diskas taip ir pavadintas – „Širdis pilna ugnies“.

Į renginį Bijotuose atvyko Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, LR kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Seimo nariai Dalia Teišerskytė, Stasys Šedbaras ir Remigijus Žemaitaitis, Muziejų asociacijos pirmininkas Raimundas Balza, Na-cionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, Žemaičių Vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, prof. Stasys Skrodenis, užsienio svečiai iš Krasniko (Lenkija), Reuterstadt Stavenhageno (Vokietija) ir Sovetsko (Kaliningrado sritis).

Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas sveikinimo kalboje pasidžiaugė vieninteliu tokiu pasaulyje D. Poškos Baublių muziejumi, kurį meras pakvietė saugoti ir puoselėti visų pirma savo širdyse. Meras priminė iš šio krašto kilusius nepaprastus žmones – Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį, Atlanto vandenyno nugalėtoją lakūną Stasį Girėną, gilias literatūrines ir kultūrines pėdas įmynusį Dionizą Pošką. Tuos ir kitus vardus derėtų prisiminti užkopus ant šį kraštą puošiančio žilagalvio Medvėgalio ir kitų piliakalnių.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė atkreipė dėmesį į šio Žemaičių krašto unikalumą jau vien dėl to, kad čia gyveno, darbavosi ir kūrė tokia unikali asmenybė kaip Dionizas Poška. Muziejų metai prasideda čia, Bijotuose prie D. Poškos Baublių muziejaus, kuriuo galime didžiuotis. Nežinodami protėvių darbų, praeities, negalėsime kurti savo ateities, lietuvių ir Lietuvos kultūros, – pabrėžė I. Degutienė.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas D. Poškos Baublių muziejų pavadino viena iš centrinių mūsų kultūros ašių, iš kurios semiamės stiprybės ir jėgos. Be tos kultūros kūrėjų nebūtų ir mūsų, nes mūsų tauta atkūrė nepriklausomybę iš kovomis paženklintos istorinės gelmės, sugebėjo iškilti iš tamsybių, išsaugojo savo kalbą ir kultūrą, o tai esąs tikras stebuklas, – kalbėjo ministras. Jie kvietė imti pavyzdį iš muziejininkų, kurie tą dieną iš 87 institucijų sugužėjo į Bijotus ir rodo nuostabų bendradarbiavimo pavyzdį. Be Dionizo Poškos pradėtojo muziejaus kūrimo pavyzdžio šiandien neturėtume Lietuvoje 103 muziejų, nebūtų Muziejų metų ir Muziejų kelio. Iš Žemaitijos gegužės 12 d. startuojantis Muziejų kelias nusidrieks į Aukštaitiją, pasuks į Suvalkiją ir Dzūkiją, o baigsis rugsėjo 15-ąją Mažojoje Lietuvoje. Unikalus ir precedento neturintis kelias, apimsiantis visą Lietuvą.

Anot Seimo narės Dalios Teišerskytės, nusižiūrėjus į sėkmingai vykusius Skaitymo metus jai ir kilusi mintis pasiūlyti 2012-uosius paskelbti Muziejų metais. Seimo nariai idėją vieningai palaikė. Anot D. Teišerskytės, visas pasaulis yra muziejus, o kiekvienas žmogus – baublys, nes jame telpa dalis pasaulio istorijos ir pasaulio muziejaus. Jei sugebėtume ateityje paskelbti Teatro metus, vėliau Bibliotekų metus, tai pakeltume visą Lietuvos kultūrą, kuri ir dabar yra labai gaji, ką rodo ir ši šventė.

Baublys kaip tautinio pakilimo simbolis

Amžininkai palankiai vertino D. Poškos pastangas, palaikė jo kultūrines ir mokslines iniciatyvas, suprato jo Baublių vertę. Filomatų ir filaretų teismo proceso išvakarėse 1823 m. apie D. Poškos Baublį „Vilniaus dienraštyje“ („Dziennik Wilenski“) straipsnį parašė prof. Ivanas Lobojka ir Kajetonas Nezabitauskis. I. Lobojka mažiausiai du kartus lankė D. Poškos dvarą Bardžiuose, skatino Pošką aprašyti savo surinktas senienas. Susilaukęs dėmesio ir autoritetingo palaikymo pats D. Poška laiške I. Lobojkai plačiai išdėstė Baublio atsiradimo istoriją. Sutrumpintai šis laiškas buvo išspausdintas 1826 m. „Varšuvos dienraštyje“ („Dziennik Warszawski“).Garsusis prof. Joachimas Lelevelis, rinkdamas medžiagą Lietuvos istorijai, susirašinėjo su D. Poška, o prof. Ignas Onacevičius gyrė žemaitį už domėjimąsi krašto praeitimi.

2012_11_09
Prie Dionizo Poškos Baublio LR Seimo narė Dalia Teišerskytė, kalbininkas dr. Antanas Balašaitis ir vertėjas, pedagogas prof. Alfonsas Tekorius

Nepraslydo D. Poškos veikla ir pro garsių to meto žemaičių akis. Jo literatūrinius darbus labai vertino S. Stanevičius ir S. Daukantas, pastarasis Pošką net vadino pirmuoju rašytoju žemaičių kalba. S. Valiūnui, J. Pabrėžai nereikėjo aiškinti, kokia svarbi D. Poškos literatūrinė ir kraštotyrinė veikla, jo rūpestis žemaičių ir lietuvių kalba. Kajetonas Nezabitauskis, kaip ir D. Poška pasirinkęs teisininko kelią (1821–1824 m. studijavo Vilniaus universitete), iš D. Poškos veiklos sėmėsi įkvėpimo, 1823 m. surengdamas kraštotyrinę ekspediciją po Žemaitiją, su prof. I. Lobojkos paskatinimu ir palaiminimu tikėjosi leisti žurnalą lietuvių kalba. Sumanymą nutraukė Vilniuje caro valdžios pradėtasis filomatų ir filaretų teismo procesas.

Simonas Stanevičius tais pačiais 1823-aisiais parašė odę „Šlovė Žemaičių“, o vienas nežinomas filomatas lenkų kalba sukūrė eiliuotą legendą „Baublys“, kurią įvardijo kaip „žemaičių apsakymą“. Baublys tapo žemaičių ir lietuvių tautinio pakilimo simboliu, maža to – kultūrinių ryšių tarp lietuvių, lenkų ir rusų intelektualų stiprinimo įvaizdžiu. Baublys ir tai, kas slypėjo už jo, jungė stiprėjančias tautinio susipratimo pajėgas. Priminsime, kad Vilniaus universitete 1822–1823 m. studijavo 78 studentai iš Žemaitijos, kone dešimtadalis visų studentų. Tai buvo tautinio atgimimo priešaušris, turint minty, kad Jono Basanavičiaus „Aušra“ išaušo tik 1883 m., lygiai po pusės šimto metų. Tais pačiais 1823-aisiais prasidėjo „Filaretų procesas“, nutraukęs žemaičių sąjūdį ir tapęs būsimųjų didžių tautos išbandymų pranašas (1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų pralaimėjimo, 1832 m. Vilniaus universiteto uždarymo).

Stebina D. Poškos sielos platuma ir dosnumas, būdingas toli gražu ne visiems kolekcininkams. Knygų ir mokslo priemonių jis padovanojo Kražių mokyklai, 20 Papilės piliakalnyje rastų senienų nusiuntė Gardino kabinetui, dar 40 – Kremeneco gimnazijai, mat, to labai prašęs Lietuvos teisės tyrinėtojas T. Čackis. Rusų etnografui N. Rumiancevui D. Poška pasiuntė kai kuriuos savo rinkinius, o etnografui ir statistikui Rusijos MA akademikui P. Kepenui nusiuntė savo straipsnį, kurį mokslininkas panaudojo savo studijoje „Apie lietuvių tautos kilmę, kalbą ir literatūrą“, išvardydamas lietuvių gyvenamąsias vietas ir vertingesnius raštus. Testamentu D. Poška įpareigojo I. Lobojką jam atsiųstus iš Baublio rinkinius perduoti Vilniaus universitetui.

Būtų naudinga ir labai įdomu suregistruoti jei ne visus, tai nors įmanomą dalį D. Poškos rinkinių, kurie išsisklaidė po platųjį pasaulį, gal dar bent dalis tebėra muziejų saugyklose.

Vaistinė proto yr po šiuo stogu

Vertinant kone iš 200 metų nuotolio matyti, kad D. Poškos asmenybė pasižymėjo ypatinga sugestija ir traukos jėga to meto intelektualams, bet jo Baublys to meto visuomenėje tapo plačiai žinomu ne vien kaip visuotinio pasigėrėjimo šaltinis. Toli gražu ne visiems Baublyje surinkti eksponatai kėlė susižavėjimą. Kartą Baublyje apsilankiusios aukštos kilmės ponios („grandesos“, kaip jas įvardijo Poška) labai nustebo neradusios muziejams įprasto blizgesio, brangių paveikslų. Ponios pradėjo protinti: kodėl neliepiąs nugrandyti nuo archeologinių radinių rūdžių, knygas papuošti naujais apdarais, o portretus deramai įrėminti?.. D. Poška iškalbingai tylėjo, klausydamasis tokių patarimų, pagaliau apsisukęs išėjo, o jam pavymui pasigirdo garsus viešnių juokas skirtas „mužikui žemaičių ir Lietuvos“.
Po šio Baublių muziejaus kūrėją įskaudinusio „vizito“ prie įėjimo į Baublį atsirado jo paties ranka parašytas ketureilis:

Ypatingą nemeilę D. Poškos Baubliui ir jo literatūriniams, kultūriniams, visuomeniniams siekiams reiškė Šubravcų („nenaudėlių“) draugijos nariai. Ši draugija, įkurta 1817 m., skelbė kovą prietarams, atgyvenusiems papročiams, visuomenės ydoms, vertino švietėjiškas vertybes, profesinį augimą ir nuolatinę saviauklą. Lietuvių ir žemaičių tautinis pakilimas šubravcams buvo nuolatinis patyčių objektas, įvairias groteskiškas ir satyrines formas įgaudavęs Vilniuje šubravcų leistame satyriniame laikraštyje „Gatvės žinios“ („Wiodomości brukowe“). D. Poškos tautiniai siekiai ir jo Baublys buvo tapę šubravcų pasityčiojimų objektu, pats D. Poška buvo vadinamas ponu „Gerk alaus“, o kai kuriuos savo spausdinamus pamfletus šubravcai vadino Baublyje laikomų lietuviškų raštų vertimais.

2012_11_08
Po rekonstrukcijos išgražėjęs Bijotų Dionizo Poškos Baublių muziejus pasirengęs sulaukti kaip niekad daug lankytojų

Ne mažiau nuo šubravcų tekdavo ir Ksaverui Bogušui, kuris siekė panašių tikslų kaip ir D. Poška, aiškino, kad lietuviai praeityje galėję turėti savo raštą ir literatūrą. Antipodu šubravcams galėtų būti laikomas to paties Vilniaus universiteto auklėtinis Adomas Mickevičius. Jis užsistojo K. Bogušą, Lietuvoje bene pirmasis atkreipė dėmesį į Kristijono Donelaičio kūrybą, gyrė „Metus“ kaip tikrą liaudies papročių paveikslą, o „Metus“ spaudai parengusį ir išspausdinusį Liudviką Rėzą A. Mickevičius įvertino štai kokiais žodžiais: „Šlovė garbingojo vyro atminimui, kuris… sugėdina tautiečius, mažai kreipiančius dėmesio į savo tėvynės istoriją.“

Šiame A. Mickevičiaus vertinime atsispindi skirtumas tarp dviejų idėjinių krypčių – filomatų ir šubravcų. Pastebėsime, kad abi draugijos įsteigtos tais pačiais 1817 m. ir tame pačiame Vilniaus universitete, siekė panašių tikslų – aukštų idealų, tautos apšvietos, bet kaip skirtingai suprato ir vertino tą pačią tautą, jos saviraišką. Tarp to meto lenkų intelektualų, kaip jau pastebėjome, buvo daug palankiai į lietuvius ir žemaičius žvelgiančių asmenų. Mūsų prisimintoje nežinomo filomato poemėlėje „Baublys“ aukštinamas Žemaitijos girių palikuonis – milžiniškas ąžuolas, kurio liemens amžius ir tvirtybė atsispyrė šimtmečiams, o viršūnė kadais siekė debesis, nelyginant „kalnų ketera“. Aiški asociacija su Lietuvos ir atkakliųjų žemaičių istorija. Atsispirdamas nuo Baublio ir pagirdamas D. Pošką poemėlės autorius pasididžiuodamas primena garbingą Lietuvos istorinę praeitį, jos kunigaikščių narsumą ir šlovę. Romantizmas literatūroje klojo pamatus tautiniam atgimimui, telkdamasis ne vien praeities vaizdinius, bet ir kviesdamas atsiremti į švietimo epochos idealus – dorovę, darbštumą, mokslinį pažinimą, tarnavimą tautai ir valstybei, tegu ir negalinčiai pakilti, pamintai po tirono kojomis.

2012_11_15
Muziejų metų ir Muziejų kelio renginyje prakalbą sako profesorius Stasys Skrodenis

Baublys įamžintas ir Adomo Mickevičiaus nemirtingoje poemoje „Ponas Tadas“ (IV knygoje):
Poetui D. Poškos Baublys – tai senosios Lietuvos įvaizdis, žadinantis nostalgiškus prisiminimus, taip toli esančios tėvynės ilgesį. Tėvynės, į kurią jam lemta sugrįžti tik mintimis ir prisiminimais. Baublys poetui yra reikšmingas Lietuvos įvaizdis, atsiminimų gija, poeto dabartį surišanti su praeitimi. Deja, tomis nuostabiomis eilutėmis, kaip ir pačia poema, pats D. Poška pasidžiaugti nespėjo, mirė 1830 m., o poema „Ponas Tadas“ Pary-žiuje buvo išspausdinta 1834 metais.

Bus daugiau
Gediminas Zemlickas

Gedimino Zemlicko nuotraukos

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.