Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė

Aldona Paulauskienė

Straipsnį pradėsiu Mikalojaus Daukšos Postilės prakalboje įrašytais žodžiais, kuriuos kaip maldą kartojome, kai išlikti buvo sunku, kai nepalankiausiomis sąlygomis reikėjo saugoti savo kalbą, kurti literatūrą, iš paskutinių jėgų atsilaikyti prieš klastingiausią prievartą. Štai ji, toji mūsų malda: „Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos. Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; pati gamta to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtų gauna palinkimą į savo kalbą – į jos vartojimą, gynimą ir platinimą (…). Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“ (trečiasis vertimas, paskelbtas 1939 m. Versta J. Balčikonio. M. Daukša. Postilės prakalbos. Vilnius, „Mintis“, 1990, p. 33–34).

Taigi mažas žemės sklypas ir gimtoji kalba. Kol jie buvo kartu, jokios negandos negalėjo išplėšti iš mūsų lūpų kalbos ir žodžio meno. Tai rodo unikali lietuvių tautosaka – nuo lopšinės, pasakos iki raudos. Kiekvieną savo gyvenimo tarpsnį, lemties skirtą dalią lietuvis apdainuodavo, apraudodavo, o išmintį, gyvenimo patirtį paskleisdavo patarlėmis, priežodžiais, mįslėmis…

Danieliaus Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika turi du variantus – pirmąjį (1653 m.), skirtą dvasininkams, kad galėtų sakyti Dievo žodį vietos žmonių gimtąja kalba, ir antrąjį (1654 m.), parašytą vokiečių kolonistams, kad jie susikalbėtų su vietos žmonėmis, imdami iš jų duokles ir tvarkydami savo valdžios reikalus. Tada dar kolonistai turėjo mokytis vietos žmonių kalbos! Vėliau jiems gramatikų nerašyta. Atvirkščiai – okupantai visais būdais stengėsi lietuvius nutautinti, bet, tvirtai laikydamiesi savo žemės sklypo ir papročių, lietuviai išlikdavo. Skaitykime Juozo Pikčilingio su įkvėpimu parašytą knygelę „Žodžio interviu“ (1982) ir Jono Palionio „Lietuvių rašomosios kalbos istoriją“ (1995).

Carinė valdžia, norėdama nutautinti, beveik pusšimtį metų Lietuvoje draudė lietuvišką spaudą, mokyklas lietuvių kalba ir netgi kalbėjimą viešai. Išlikome. Stipri kaimo bendruomenė su savo tarme, dainomis palydimais darbais, poilsiu ir šventėmis, su begaliniu mokslo troškimu, knygnešių keliais keleliais, slaptomis daraktorių mokyklėlėmis, mamomis, mokančiomis vaikus skaityti iš maldaknygių, sušvitusia „Aušra“ ir keltis žadinančiu „Varpu“, su Donelaičiu ir kita literatūra išlikome išdidūs ir verti lietuvio vardo.
Donelaitis… Vien tik ką mūsų mažai tautai reiškia Donelaitis, išverstas ir vis dar verčiamas į daugelį pasaulio kalbų, neturinčių lietuvių kalbai būdingo kirčiavimo ir galimybių atkurti nuostabų „Metų“ hegzametrą. Taikliai ištarė Salomėja Nėris: Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai kalbos gimtosios gražumu. Dažnai mąstau apie Donelaitį. Ar lengva jį versti? Ką gi veikia jo vyžoti būrai protingus robotus gaminančioje Japonijoje? Ką veikia kitų kultūrų kraštuose? Juk išversti Donelaičio „Metai“ (ir dar ne po kartą) į vokiečių, anglų, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, gruzinų, ukrainiečių kalbas. 1977 m. UNESKO nutarimu Donelaičio „Metai“ įtraukti į „Europos literatūros šedevrų biblioteką“. Pastaruoju metu Donelaitis verčiamas į ispanų kalbą.

Justino Marcinkevičiaus žodžiai apie Donelaitį ir Lietuvą: Do-ne-lai-tis! / Klausykit, skamba kaip varpas, / Done-laitis! / Klausykit, skamba kaip kardas. / Donelaitis! Klausykit, skamba kaip arklas. // Tad atsiremsiu, sakau, / Į nedidelį žemės sklypelį, / vadinamą Lietuva. / Žvilgsnį, mintį ir širdį / joje panardinsiu. / Joje turi būti metalo, / Nes kitaip ji varpo, / kardo, / ir arklo / Nebūtų pagimdžius.
Būta Lietuvoje metalo… Reikia atsiminti, kad ne Lietuvos aukštosios mokyklos išugdė Baranauską, Jaunių, Jablonskį, Būgą, Basanavičių, Čiurlionį, Kudirką, Maironį… Visų šviesuolių, įgijusių išsilavinimą ne Lietuvoje, išvardyti neįmanoma. Mokėsi tautą prikėlę laisvam gyvenimui žmonės (daktarai, kunigai, matematikai, teisininkai, inžinieriai, kalbininkai) Maskvos, Sankt Peterburgo, Varšuvos, Tartu ir kituose universitetuose. Caro valdžios verčiami dirbti ne Lietuvoje, vis tiek nebuvo atitrūkę nuo jos gyvenimo ir vargų. Kvepėjo net vėjas, pučiantis nuo Lietuvos. Taip bent savo autobiografijoje rašė Jonas Basanavičius, pirmasis nepriklausomos Lietuvos signataras.

Nemanykime, kad XX a. pirmojoje pusėje ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos žmonės gyveno turtingiau negu dabar. Bet jų dvasingumas, moralė buvo kitokia. Jie dar glaudėsi prie savo žemės sklypo, laikėsi papročių ir džiaugėsi išsvajota laisve. Kaip ten valdžios viršūnėse buvo, kokia korupcija, kokie nedori darbeliai, jie net nežinojo. Mažai valstietis turėjo spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių, viską keliančių aikštėn ir kasdien nuodijančių žmogaus dvasią blogomis naujienomis. Dirbo sunkiai, vargo, kariavo ir dainavo, skambėjo laukai, atsiliepė miškai… Kur kas vėliau, kai rinkome tautosaką ir užrašinėjome tarmes, pasakodavo močiutės, vargo ir sunkių darbų neprisimindamos, kad jų jaunystėje buvę labai linksma: daug kaime jaunimo, dainų, šokių…
Laisvės branginimas ir tikėjimas savo krašto šviesesne ateitimi teikė žmonėms jėgų dirbti ir didžiuotis tėvyne labai sunkiomis sąlygomis: atplėštas Klaipėdos kraštas, sostinė Vilnius už demarkacijos linijos, o tėvas, vyšniomis apsodinęs keliuką, iš kiemo vedantį į vieškelį, joms pražydus, vis niūniuodavo (cituoju iš atminties): Jau pražydo sodžiuj vyšnios / taip baltai baltai, / skanų kvapą net lig Vilniaus / nuneša žiedai. / Vilniaus žemėj taip pat žydi vyšnios pakelėm, / balti žiedai kraštui kalba / prisikelt reikės. Mane mažą pasisodinęs ant kelių mokydavo: – Vaikeli, jeigu kada paklystum, sakyk sutiktiems žmonėms: aš Aldona Platūkytė iš Pocelonių kaimo Alovės valsčiaus Alytaus apskrities ir dar – Kaunas mūsų laikinoji, o Vilnius amžinoji sostinė.

Vėliau, jau paaugusi, vis galvojau: kur tas iš kiemo neišbėgantis mažas kaimo vaikas galėjo paklysti? Nebent raistuose, miške… Bet kam tada reikėtų sakyti visą savo adresą ir dar tai, kad Kaunas laikinoji, o Vilnius amžinoji sostinė? Tai retorinis klausimas. Bet į jį yra ir atsakymas: labai žmonių branginta laisvė, mylėtas savo kraštas – nuo kiemo su rūtų darželiais, pavasarį pražystančiomis vyšniomis ir alyvomis iki užgrobto Vilniaus.
Prisimenu tuos laikus, molinę pirkios aslą, basakoję vaikystę, prisimenu, kad buvo brangūs švediški degtukai, ir mama, norėdama užkurti krosnį, skeldavo juos per pusę. Laimė – tėvas nerūkė, o turėdamas laisvesnio laiko, imdavo titnagą, pinties gabalėlį, skiltuvą ir kaip akmens amžiuje prasimanydavo ugnies. Viskas, ką ūkininkas savo žemelėje užaugindavo, buvo pigu, o ką reikėjo pirkti, brangu. Tad ir vaikščiojo kasdien savo austiniais, kai šilta, basas, o kai šalčiau, su klumpėmis, žiemą iš savo avelių kailių pasiūtais kailiniais, veltiniais ir vyžomis, dažnas vestuvinį apdarą pasilaikydavo ir laidotuvėms, batelius į bažnyčią eidami nešėsi: moterys rankose, o vyrai, raišteliais susirišę ir persimetę per petį. Miela buvo šiaudinė pastogė, durų slenkstis…
Žmonės prakaite mirko, augino gausias šeimas, labai sunkiai dirbo ir jautė savo darbo prasmę. Ir dar padorumas: nieko negalima pasiimti svetima. Iš namų išeidamas, kaimo žmogus durų nerakindavo, tik užkabindavo velkę rodydamas, kad neverta prašalaičiui kelti kojos per slenkstį, nes šeimininko nėra namie. Nereikėjo Seimui sukti galvos dėl šeimos apibrėžimo. Saugojosi žmonės visokio blogio, troško mokslo šviesos. Nepriklausomos Lietuvos tautinė mokykla buvo sukurta, nesižvalgant į svetimas mokymo programas. Antrąkart kuriant tautinę mokyklą, neperimta turėta patirtis, todėl rezultatų negauta.

Lietuvių literatūra ilgą laiką buvo prisiglaudusi prie gimtosios žemės sklypo, prie duonkubilio, krosnyje kepamos duonos kvapo, o dar vėliau paprasčiausiai pasiilgusi arklio. Tas žemės kampelis brangus, jis toks vienintelis pasaulyje. Ir kalba, tokia graži ir skambi, iš motinos lūpų išmokta ir kaip akies vyzdys saugoma visų okupacijų metais.
O dar prasilavinusių žmonių žinojimas, kokia reikšminga jų gimtoji kalba bendrajai kalbotyrai, kad jos pasaulio kalbininkai mokęsi kaip vienintelės Europoje tokios senos ir tokios tobulos, rašę gramatikas ir raginę užrašinėti tautosaką. Išskirtinį dėmesį jai rodė vokiečių ir rusų kalbininkai. Įspūdingiausias rusų ir lietuvių kalbininkų bendradarbiavimo pavyzdys – Antano Juškos žodyno leidimas, Sankt Peterburgo mokslų akademijos rūpinimasis lietuvių kalba ir kalbininkais.

Amerikietis Teodoras S. Trustonas (Theodore S. Truston) rašė: „Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis (…). Nėra jokių abejonių, kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusi tokios vertės kaip lietuvių. Didžios šlovės diadema pridera lietuvių tautai, sukūrusiai ir taip ištobulinusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara“ (cituoju iš: Pikčilingis J. Žodžio interviu. Vilnius, 1982, p. 31–32).
Tiesiog nuodėmė patiems lietuviams savo gimtąją kalbą vadinti skurdžia, netinkama priemone menui, filosofavimui, abstrakčiam mąstymui, mokslininkų bendravimui, atsiradus naujoms technologijoms. Gyvos kalbos ypatybė – būti kartu su ja kalbančiu žmogumi, būti jo kūrybos galia ir asmenybės esme. Neįsivaizduojamas žmogus be kalbos ar dar tik kuriantis sau kalbą. Todėl visais laikais jautriausiai reaguojama, kai taisoma asmens kalba, nes prisiliečiama prie to, kas yra žmogaus išdidumas ir ką jam labiausiai skauda. Idealiausia, kai pats žmogus jaučia pareigą gimtosios kalbos mokytis visą gyvenimą.
Sunkiau savo kalbą išlaikyti ir tobulinti karų, staigių perversmų, okupacijų metu, bet įmanoma, jeigu supranti kalboje vykstančius procesus, atskiri svetima nuo sava, stengiesi išlaikyti normų stabilumą ir paimti iš svetur tik tiek, kiek neišvengiamai būtina. Tai yra didelis ir sunkus darbas, kurį turėtų įsisąmoninti ne tik kalbininkai, bet ir visa krašto šviesuomenė.

XX a. vidurys – tremtys, karas, pokario baisybės: daug atplėštų nuo savosios žemės arba ją tiesiog permerkusių savo krauju. Prievartinė kolektyvizacija, kėlimasis iš sodybų į urbanizuotas gyvenvietes ir apskritai žmonių išėjimas iš kaimo į miestą.
Tauta atlaikė žiauriausią okupaciją, išaugo naujos inteligentų, rašytojų, mokslininkų kartos, per ilgą gyvenimą už aklinos geležinės sienos dar išliko pasiryžimas antrąkart pakilti, išsivaduoti, bet neliko galių dorai gyventi, neliko jėgų savo žemę mylėti, aukotis jai. Jauniaus gramatikoje perskaičiau žmonių kalbos pavyzdį: Saldu ir gražu už tėvynę mirti. 1990–1991 m. dar buvo pasiryžimo mirti už nepriklausomą Lietuvą. Tačiau mažas kraštas negali būti nepriklausomas, ypač po ilgamečio niokojimo jis negali būti pakankamas pats sau, nes neturi priemonių apsisaugoti, tiesiog nemoka laisvėje gyventi. Jau tarybiniais laikais prarasta dora, sąžinė, Dievo įsakymas „Nevok!“ netekęs prasmės (ir ne tik šis vienas), trūksta patirties savarankiškai tvarkyti ekonomiką, valstybės reikalus ir dar daug ko trūksta.
Gal ir teisybę vienas geras mano bičiulis sakė, kad Latvija ir Estija buvo tik okupuotos, o Lietuva dar ir kagėbizuota. Lietuvoje buvo didžiausias pasipriešinimas okupantams. Ir kas išliko, nebuvo ištremtas, nužudytas ir dar norėjo gyventi, kilti karjeros laiptais ar tapti dvasininku, kai bažnyčia atskirta nuo valstybės, turėjo pasirašyti „su nelabuoju sutartį“. Sako, kad net dalis tremtinių buvę užverbuoti. Atėjo okupantai skelbdamiesi išvaduotojais. Nutautinimas buvo labai gudriai suplanuotas: ne spaudos draudimu, o sąjunginės reikšmės gamyklų, fabrikų statyba. Tikėtasi į tuos gigantus pritraukti rusų, sumaišyti gyventojus.

Lietuva ir šiaip, ir taip sukosi: išmėtė gamybos milžinus po visą kraštą – Mažeikius, Kėdainius, Jonavą, Alytų, Naująją Akmenę… Sukūrė naujus miestus: Elektrėnus, Sniečkų (dabar Visaginas). Atominė elektrinė reikalavo specialistų, kurių Lietuvoje nebuvo. Pačioje gražiausioje Lietuvos vietelėje buvo sukurtas monstras su nelietuviškai kalbančiais aukštos kvalifikacijos specialistais. Į kitus miestus darbuotis suplaukė Lietuvos kaimo žmonės. Juk fabrike vis lengviau dirbti negu kolūkyje. Todėl Lietuvoje rusų procentas mažesnis negu Latvijoje ar Estijoje. Maži miesteliai jiems buvo nepatrauklūs, o štai Ryga labai tiko atitarnavusių karininkų šeimoms. Jų nemažai apsigyveno ir Klaipėdoje.
Lietuva ir dabar geriau gyventų, jei nereikėtų jai susidoroti su tais soviet-mečiu pastatytais gamybos gigantais, ypač vykdant Europos Sąjungos reikalavimą uždaryti atominę elektrinę. Be minėtų gamyklų, dar buvo tokių slaptų, pavadintų „Pašto dėžutėmis“. Viena ponia ne taip seniai man teisinosi neišmokusi lietuviškai, nes dirbusi tokioje gamykloje, kur visi kalbėjo ir visi reikalai buvo tvarkomi tik rusų kalba.
Išdidumas lietuviams, latviams, estams neleido pasiduoti. Pradėjus savo mokslinę veiklą, ne tik tyriau kalbą, rašiau gramatikas, bet ir atsidėjusi studijavau lingvistinę literatūrą. Taigi viename rusų sociolingvistų veikale apie 1975 m. aptikau tokį nusistebėjimą: sąjunginėse respublikose gyvena maždaug 60 milijonų rusų. Daugelyje respublikų, autonominių sričių rusų kalba jau pagrindinė, bet labai esą nuostabu, kad dar nepavykę nutautinti Pabaltijo ir Užkaukazės respublikų. Kodėl? Ogi todėl, kad mes patys nenorėjome nutautėti, mums nepatiko būti pavergtiems ir „laisviems“ kartu.
Pokario okupacijos metais lietuvių tautinę dvasią stipriai palaikė gimtojo žodžio galia, menas. Juk buvo deklaruojama, kad menas turįs būti socialistinis savo turiniu, o tautinis forma. Literatūros meno forma – žodis. Tada ir išaugo nauja talentingų rašytojų karta. Buvo įvestas privalomas vidurinis išsilavinimas gimtąja kalba. Kokia laimė skaityti Donelaitį, Maironį, Biliūną, Žemaitę, Vaižgantą, Krėvę, Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį, Cvirką ir kitus talentingus kalbos meistrus, mokytis iš jų kalbos gražumo, meilės savo kraštui.

Tuomet buvo atvertos akys ir į galingą rusų literatūrą ir meną. Mes jau supratome, kad toji šalis, kur yra viena partija ir viena tiesa, engė ne tik mus, bet ir savuosius. Vien tik 1946 m. žurnalų „Leningrad“, „Zvezda“, Muradelio operos „Didysis gyvenimas“, Anos Achmatovos ir Michailo Zosčenkos ideologinis linčas, prievarta skaityti veikalą „Partinė organizacija ir partinė literatūra“ grūdino mus, kėlė protesto dvasią, skatino pasidomėti ir tuo, kas uždrausta, pavyzdžiui, Sergejaus Jesenino poezija, kurioje skaudžiai išgyvenama dėl tarybinės Rusijos likimo. Guodėsi poetas niekaip neįstengiąs perskaityti penkių puslapių iš „Kapitalo“ ir negalįs, pasiraitęs kelnes, bėgti paskui komjaunimą.
Mokantys skambią ir gražią rusų kalbą skaitykite Jeseniną ir kitus pažangiuosius rusų kūrėjus – Bloką, Buniną, Tiutčevą, Pasternaką, Jevtušenką, Voznesenskį, Roždestvenskį, Cvetajevą. Būtinai perskaitykite Anos Achmatovos „Rekviem“. Norėdami sužinoti apie mūsų išgyventą laiką, dar skaitykite Solženyciną, sužinokite, iš kur atėjo žodžiai mankurtas ir mankurtizmas ir ką jie reiškia. Tada gal pajusite, kad nejučiomis ir nepriklausomoje Lietuvoje tampame mankurtais, žmonėmis be savo žemės ir istorijos, be pagarbos papročiams, kalbai ir savai kultūrai.

Tas „mažas žemės sklypas“ jau paleido mus į pasaulį ir turime didžiausią visų laikų emigraciją. Dar turime kalbą, kuria galime didžiuotis, nes ji gyva, graži, turtinga, vartota ir tebevartojama talentingiausių rašytojų. Be to, esame laisvi: niekas nedraudžia jos mokytis ir puoselėti ją. Bet kodėl gi gimtosios kalbos mokymasis Lietuvos mokykloje jau žemiau vidutinio lygio? Kūrėme tautinę mokyklą, bet jos neturime. Nemažai grupei žmonių, netgi save vadinančių intelektualais, gimtoji kalba jau negraži ir nepakankama, negražios moterų pavardės, populiariosios muzikos grupių ir netgi atlikėjų vardai dažnai nelietuviški. Žiuri nariai dainininkų konkursuose priekaištauja dėl netaisyklingo anglų kalbos žodžių tarimo, bet kodėl jiems visai neužkliūva lietuvių kalbos klaidos?
Pagaliau, kodėl mūsų išugdyti kalbininkai jau nebeseka savo mokytojų pėdomis, o netgi juos niekina, vis žvalgosi į Vakarus, kuria bendrus kalbos studijų projektus, visai nepaisydami to, kas dabar aktualu gimtajai kalbai? Kodėl taip atsitiko? Atkurtos nepriklausomos Lietuvos, pasisukusios iš Rytų į Vakarus, vadinamiesiems intelektualams svetimoji kultūra pasidarė artimesnė už savąją, ir prasidėjo kalbos ir drauge tautos bei jos papročių išdavystė.
Pirmoji išdavystė – paneigimas to, kas nelengvai buvo pasiekta tarybinės santvarkos metais. Specialiai šįkart nesakau sovietmečiu, nes šis barbarizmas atėjo į mūsų kalbą jau nepriklausomoje Lietuvoje ir turi ryškų menkinamąjį atspalvį. O tada mes gyvenome ir kovojome, kad išliktume. Žinojome, kad mūsų Lietuva nedidelė, kad dvikalbystė, praėjus keliems dešimtmečiams, jau dengia visą mums priklausančios žemės sklypą. Ir dar žinojome, kad didelės Rusijos kalbininkai rusų kalbos normų nesiūlė grįsti imperijos pakraščių kalba, kur rusų kalbai gali padaryti įtaką vietinės kalbos. Prancūzija nemaža šalis, o savo kalbos kultūra, jos puikiuoju stiliumi rūpinasi ne vieną šimtmetį. Anglų kalba pretenduoja į tarptautinės kalbos statusą, tai jos jau ir neįmanoma sunorminti: vienaip kalba britai, kitaip amerikiečiai, o dar kitaip didžiosios Indijos gyventojai. Ar mums tokia kalbos tvarkymo negalia yra pavyzdys?

Lietuvių kalbininkai pokario metais labai sunkiomis, o paskui vis leng-
vėjančiomis, bet nelengvomis sąlygomis patys užaugo ir sukūrė visus savo mokslus. Iš pradžių užteko tik J. Balčikonio, į pokarį atsinešusio didžiulį jau prieš karą pradėto rašyti „Lietuvių kalbos žodyno“ darbą, Jono Jablonskio kalbos mokymo ir norminimo principus ir pakvietusio visus savo studentus ir mokytojus rinkti kalbos medžiagą.
Pirmoji pokario kalbininkų karta skubėjo užrašyti tai, kas dar gyva tarmėse, nes buvo suprasta, kad tarmės ilgainiui turės šiaip ar taip išnykti. Iš surinktos medžiagos buvo kuriamas ne tik „Lietuvių kalbos žodyno“ (kurio pirmuosius du tomus dėl ideologinių „paklydimų“ buvome priversti perrašyti iš naujo), bet ir tarmių mokslas – dialektologija.
Laikui bėgant, buvo sukurta ir istorinė gramatika, fonetika, fonologija, kalbos istorija, akcentologija, akademinė tritomė „Lietuvių kalbos gramatika“, vienatomė „Lietuvių kalbos gramatika“ rusų kalba, stilistika, dvitomė lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, indoeuropeistikos, prūsistikos studijos ir dar daugelis kitų kalbos studijų, reikšmingų tiek lietuvių, tiek ir bendrajai kalbotyrai; visų jų net išvardyti straipsnyje neįmanoma. Parašytas dvidešimties tomų didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, kurio pabaigtuves iškilmingai šventėme 2002 m. Kas norėtų sužinoti, kiek tarybiniais laikais (ir apskritai) išleista įvairių įvairiausių žodynų, kiek parašyta kapitalinių kalbotyros darbų, siūlyčiau atidžiau pavartyti „Lietuvių kalbos enciklopediją“, nors ir ją dar įmanoma gerokai papildyti.

Kalbininkai suprato, kuo skiriasi kalbos mokslas nuo gamtos mokslų: jis ne tik studijuoja tai, kas yra, bet ir vertina, gerai ar blogai taip yra. O iš to vertinimo išauga kalbos apsauga nuo nereikalingų svetimybių. Protingai atsijojama, ką reikia pasiskolinti, o ko ir nereikia. Be skolinių neįmanoma išsiversti, bet jie turi pritapti prie kalbos dėsnių. Dabar kažin ar atsirastų nekalbininkas, žinantis, kad žodžiai knyga, agurkas, muilas, lempa yra senieji skoliniai. Jie jau tapo savi. O ir tarptautinių žodžių esame išmokę nevengti, bet ir nevartoti ten, kur nereikia. Turėdami tvirtus kalbos norminimo pagrindus iš XX a. pirmosios pusės, galėjome gana sėkmingai darbuotis ir tarybinės santvarkos metais.
Kalbininkams padėjo pažangioji visuomenė. Laikraščiuose ir žurnaluose buvo kalbos kampelių ar kertelių. Išimtis – „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, bet ir šie laikraščiai spausdindavo pavienius aktualesnius kalbininkų rašinius. Radijas ir televizija transliavo kalbos valandėles, kalbininkus kvietėsi į konferencijas ir pasitarimus visi – nuo gėlininkų iki partinių darbuotojų. Žurnalistų sąjunga, „Žinijos“ draugija vežiojosi mus į visus respublikoje organizuojamus renginius. Konservatorijos dėstytoja aktorė Stefa Nosevičiūtė, pati būdama ir lituanistė, iš studentų reikalavo taisyklingos kalbos. Teatras kvietėsi kalbininkus į repeticijas, prašė kirčiuoti statomus veikalus, o įžymūs aktoriai stengėsi, kad nuo scenos būtų girdima tik taisyklinga kalba.

Kalbos norminimo pagrindus dėjo ir pats tobulėdamas „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, rodėsi ir kiti leidiniai: 1957 ir 1958 m. J. Palionio parengtas Jono Jablonskio „Raštų“ dvitomis, 1961 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas pradėjo leisti periodinį leidinį „Kalbos kultūra“ (du numerius per metus). Įdomus leidinys pasirodė 1964 m. – „Lietuvių kalbos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais“. Įdomus jis tuo, kad iš pradžių pasidžiaugta tarybine santvarka, pasigirta kalbos praturtėjimu, o paskui viskas, kas lietuvių kalbai svetima ir nereikalinga, buvo taisoma remiantis pačios lietuvių kalbos dėsniais.
1967 m. prasidėjo „Lietuvių kalbos draugijos“ veikla, išplitusi po visą Lietuvą. Įsimintini kalbos pirmadieniai Vilniaus universiteto auloje, kur rinkdavosi įvairių specialybių žmonės, ir iš tų susirinkimų spausdintų ataskaitų Aldono Pupkio išauginta „Mūsų Kalba“, o vėliau sutelktas autorių kolektyvas rašyti „Kalbos praktikos patarimus“, kurių išėjo du leidimai (1976 ir 1985 m.) ir kurie leidyklose buvo ant kiekvieno redaktoriaus stalo.
Bus daugiau

Visko čia nesuminėsi. Kai tik pasijutome laisvi, jau ne tarybiniai, šių eilučių autorei, daugelį metų vadovavusiai „Tarybinės moters“ žurnalo „Kalbos kertelei“, buvo labai skaudu, kai redakcija, žurnalą pervadinusi tiesiog „Moteris“, pasikvietė, pavaišino kava, dovanų užrišo skarelę ir pasakė: „Ačiū, mums jau nebereikia“. Ir pirmame „Moters“ žurnalo numeryje „Kalbos kertelės“ vietoj pasirodė straipsnis „Kaip auginti šunis“.
Didžiausia kalbos išdavyste reikia laikyti sprendimą svetimuosius vardus rašyti originalo kalba, net verstinės grožinės literatūros viršeliuose ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Nesuprantama ir nusikalstama ši išdavystė. Todėl kiti kalbininkai ir didelė dalis pažangiosios visuomenės smerkė ją, rašė straipsnius, pasirašinėjo visokius raštus būriai kultūros žmonių, buvo labai išsamių ir pagrįstų pavienių straipsnių ir pagaliau visa tai vainikavo du Vinco Urbučio darbai: „Lietuvių kalbos išdavystė“ (jos pristatymas ir nutarimo pasirašymas vyko Rašytojų sąjungos salėje) ir „Pavardžių pradžiamokslis“. V. Urbučio, kalbos tyrėjo – žodžių darybos, etimologijos ir morfologijos specialisto, autoritetas ne mažesnis už tų, kurie išdavė. Bet tie, kurie išdavė, savo priešininkus apkaltino sovietinės santvarkos pasiilgimu. Tačiau tai ne sovietinės santvarkos pasiilgimas, o proto balsas.
Neseniai prancūzai išsirinko naują prezidentą François Holland. Ne tokia jau egzotiška toji prancūzų kalba: daugelis ją mokame, bet dabar vargstame su šio žmogaus vardu ir pavarde. Lotyniškame alfabete nėra raidės ç, jos nėra ir lietuviškame. Tai rašome prezidento vardą Francois. Bet tada pagal originalo rašybą reikia skaityti ne Fransua, o Frankua. Prancūzų kalboje c tariama kaip s tik prieš priešakinės eilės balsius (celle, cette, ci, ciel), kitais atvejais reikia tarti k (constitution, conter, croix, culture), su h šis ženklas žymi du garsus š ir k (chambre, chanter; chloroforme, chronologie). Štai kokia istorinės rašybos įvairovė! Su ja lietuvių kalbai ne taip lengva susidoroti. Todėl prancūzų prezidento vardą rašome ne originalo kalba ir tariame ne taip, kaip parašyta. Pavardėje ll reikia tarti minkštai, o mūsų žiniose, skaitomose per radiją ir televiziją skaitoma dvejopai: Olandas ir Oliandas. Tarimą Olandas rekomenduoja ir kalbininkai, įtvirtinę originalo rašybą, bet jau remdamiesi ne originalu, o tradicija, kurią patiems pavyko nutraukti. Taigi, prieš įtvirtinant svetimų pavardžių rašymą originalo kalba, reikėjo gerai pagalvoti ir būti išmintingiems.
Latviai pasirodė protingesni. Jie gerbė didįjį savo kalbininką J. Endzelyną, mokiusį, kad tartis šiuo atveju svarbiau už rašybą, kad labiau įžeisi žmogų nemokėdamas ištarti jo pavardės, negu rašydamas pagal savosios kalbos dėsnius. Juolab, kad latvių, lietuvių ir rusų kalbų rašyba ne istorinė, o su mažomis išimtimis fonetinė, žodynuose nereikia tarties transkripcijos, tai tariama maždaug taip, kaip ir rašoma: su savos kalbos galūnėmis ir kaitymu. Latviai aiškiai nusistatė sritis, kur reikia svetimas pavardes rašyti originalo kalba, o kur sava. Pasuose vėl įvedė tvarką: jei kitatautis Latvijos pilietis norėjo savo duomenis pase turėti ir gimtąja kalba, jam tereikėjo parašyti prašymą ir dokumentais pagrįsti savo kilmę. Tokiam žmogui į pasą buvo įklijuotas papildomas lapelis su jo pageidaujamu įrašu. Tai buvo laiku padaryta ir be didelių ginčų.
Knygoje „Kalbos išdavystė“ V. Urbutis neminėjo kalbą išdavusių savo kolegų pavardžių (jos buvo žinomos), tik dėstė labai svarbius lingvistinius argumentus, kodėl taip negalima daryti. Bet nebuvo susikalbėta argumentais, veikė savęs niekinimas, padlaižiavimas tiems, kurie rašo vienaip, o skaito kitaip.
Nekaip atrodo daugybė viešųjų užrašų, o ypač Romerio universitetas, nes neturime umliauto, suminkštinančio priebalsio tarimą ir tradiciškai skaitome taip, kaip rašome, o juk tas žmogus, kurio vardu pavadintas šis universitetas, buvo Riomeris (Römer).
Viską reikia daryti apgalvotai, vieningai ir laiku. Buvome išdidūs okupuotoje Lietuvoje, taip reikėjo laikytis ir einant į Europos Sąjungą. O čia jau mes patys pasirodėm menkesni. Pirmiausia moterims pasidarė negražios jų pavardės su priklausomybę šeimai žyminčiomis priesagomis. Jos su skundais išėjo net į Strazbūrą, o latvių spauda pasijuokė iš tokio žygio (turiu kolegės atsiųstą laikraščio iškarpą).
Mažai tautai, kurios visą plotą gali uždengti dvikalbystė, nepagarba gimtajai kalbai ir atsisakymas ją saugoti gali būti tiesiog pražūtingi. Dar kol kas važiuojame su tuo, ką turime. Dar nemažai taisyklingai kalbančių žmonių, reikia pasidžiaugti spaudos, televizijos ir radijo pranešėjų, žurnalistų, rašytojų ir daugelio kitų specialybių išsilavinusių žmonių kalba, bet yra ir pavojų. Grožinės literatūros kalba nuo meninio stiliaus aiškiai artėja prie informacinio (ir ne tik prozos, bet ir poezijos). Aukštų technologijų amžiuje savaime nyksta žodžio menas.
Mūsų gyvenimas rodo, kad be anglų kalbos neišsivers ateityje niekas. Tad reikia gerai pagalvoti patiems, nesižvalgant į Europą, ir nusistatyti būdą, kaip gyventi ir branginti šalia svetimų kalbų savąją, ir dar mylėti tėvynę Lietuvą ne žodžiais, o darbais, kad galėtume išlikti tokios didelės ekonominės ir kultūrinės integracijos sąlygomis. Dabartinėmis sąlygomis lietuvių kalbai iškilo kur kas didesnė grėsmė negu sovietmečiu.
Įvykus technologiniam perversmui, buvo manyta, kad sunkiausia bus tvarkyti įvairių mokslo ir technikos sričių terminiją, bet pasirodo, kad didesnė bėda dėl mūsų pačių polinkio kalbėti darkyta kalba, prikaišiota angliškų žodžių. Dar neatsikratėme rusicizmų, o jau vietoj taip, gerai šaukiame okey, yes. Reikšdami nustebimą, pasitenkinimą, rėkiame vau! Dainuojame Aš myliu baby… Iš televizijos ekrano visą pusmetį ūžavo super miestas su darkyta kalba. Netgi teko girdėti vaikus tariant Mano mama super. O jau rimti dėdės, vertindami mažųjų talentų pasirodymus, sako: ir idėja super, ir apranga super, ir pasirodymas super. Pati kalba kratosi tokio žodžio, kuris nedera prie jokios kalbos dalies, tad iš jo jau daromas būdvardis superinis, -ė. Bet ar to super ir iš jo padaryto būdvardžio apskritai reikia lietuvių kalbai? Juk buvo galima rinkti miestų miestą. Visiems vaikams jų mama ir geriausia, ir gražiausia, ir mieliausia, ir brangiausia… Lietuviškai kalbėdami, turėtume sakyti puiki, nuostabi idėja, graži apranga, puikus, labai geras, nuostabus pasirodymas. Jau seniai įpratome linksniuoti žodį radijas, o kodėl dabar matome rašant radio centras? Kodėl kalbai, turinčiai žodžius žudikas, sirgalius reikia kilerio ir fano? Kodėl vaistinių reklamose klykiama, kad kainos topinės? Kvaila, nes jeigu paraidžiui suprasime, ką reiškia anglų kalbos žodis top, bėgsime nuo tos vaistinės. Nežinau, kodėl policininkų nežeidžia televizijos laidos pavadinimas „Farai“? Be žodyno, labai kinta ir gramatika, bet į vieną straipsnį visko nesudėsi. O svetimi nereikalingi kalbos teršalai slenka tarsi kokie maurai ant tyro kalbos šaltinio.
Juodžiausią gimtosios kalbos niekinimą galima perskaityti dviejuose „Naujojo židinio. Aidų“ redakcijos organizuotuose pokalbiuose, kuriuose dalyvavo žmonės, save laikantys intelektualais, net kalbininkai, du profesoriai (2010 m. Nr. 5–6 ir 2011 m. Nr. 1). Ten tiesiog išplūsta Lietuvos šviesuomenė, kovojanti už gimtosios kalbos išlikimą naujomis sąlygomis ir pasirašinėjanti tiek straipsnius, tiek raštus Seimui ir Vyriausybei. 2011 m. pirmajame „Naujojo židinio“ numeryje pasakyta nesąmonė, kad Justinas Marcinkevičius pasirašinėjęs kalbininkų, kovojančių dėl kalbos grynumo (kuris net esąs blogybė) raštus Seimui ir Vyriausybei, nepažiūrėjęs į jų turinį. Tai jau poeto šmeižtas. Tėvynė ir gimtoji kalba visą laiką jam buvo brangiausi dalykai. O kai nepriklausomybės metais kalba ir tėvynė daugeliui ėmė darytis nebrangi, Justinas Marcinkevičius parašė skaudų eilėraštį „Kalbos ganymas“ („Dienos drobulė“, Vilnius, 2002).
Eilėraštis be skyrybos ženklų, sudėtinga grafika, tad perrašysiu ištisu tekstu, žymėdama eilučių pabaigas vienu įstrižuoju brūkšneliu, o posmus dviem: kai tik atšilo ir išginiau / apskretusi po žiemos / sunykusi / grobai / dvėsuoja sunkiai // žolytės šviežios pateškėję   šlemšk / žliaubk / pampk / pūgžlok / priesauly kupstą suradęs / snustelsiu / su vabalėliais visokiais / ir kitais mažajėgiais / kol pabusiu / pabūsiu // betgi kad ne /stebeilija ganomoji / už ežių tvorų dalbstosi / išpūstaakė pripuola / ir svetima šlemščia // kur tu lendi į nesavą / kalbele kalbužėle kalbyte / puskalbe puskvaile tu // nuvariau į donelaitynę / paglosčiau sakau va / nusibraukė vieną kitą žolelę / ir mėklina vėl kur toliau // nueidinau į maironynę / anokia čia jai pagania / tik mėto akis į šonus / uodega tik mataškuoja / mat bimbalų įvairiausių suprask / bimbesys iš čia ir iš ten // ar tik zylioti nepasineš / nudriuoks ir išgaiš / kokioj ten tokioj europoj / kur tu ją sulakstysi / supaisysi kur //(…).
Skauda poetui, turėtų skaudėti kiekvienam. Saugodami gyvūnus, medžius, žoleles, įrašome juos į Raudonąją knygą. Į kokią knygą reikėtų įrašyti lietuvių kalbą, norint ją išlaikyti sau ir pasauliui? Kalbos išnykimas ar sunykimas nuostolis visiems. Paskaitykite vertingą knygą, išleistą lietuvių kalba (David Crystal. Kalbos mirtis. Vilnius, 2005), gal tada paaiškės, ką patys savo noru naikiname. Pakilę nuo žemės sklypo, nemokame gerbti savo kalbos ir mylėti tėvynės. Esu skaičiusi spėlionių, kad po pusšimčio metų visi kalbėsim anglų kalba. Tikriausiai šįkart pavyks pasistatyti bokštą ir nueiti pas Dievą į svečius.

2012_13_06
Trankiu šokiu pasveikino jaunieji zanavykai 40-ąją Kalbos šventę priešais memorialinį Jono Jablonskio muziejų Rygiškiuose
Šakių rajone (2012 06 16)

Gedimino Zemlicko nuotrauka.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.