Pabaiga, pradžia Nr. 13
Šiame numeryje spausdiname antrąją prof. Aldonos Paulauskienės straipsnio dalį, kurioje autorė svarsto gimtosios kalbos problemas.
Aldona Paulauskienė
Visko čia nesuminėsi. Kai tik pasijutome laisvi, jau ne tarybiniai, šių eilučių autorei, daugelį metų vadovavusiai „Tarybinės moters“ žurnalo „Kalbos kertelei“, buvo labai skaudu, kai redakcija, žurnalą pervadinusi tiesiog „Moteris“, pasikvietė, pavaišino kava, dovanų užrišo skarelę ir pasakė: „Ačiū, mums jau nebereikia“. Ir pirmame „Moters“ žurnalo numeryje „Kalbos kertelės“ vietoj pasirodė straipsnis „Kaip auginti šunis“.
Didžiausia kalbos išdavyste reikia laikyti sprendimą svetimuosius vardus rašyti originalo kalba, net verstinės grožinės literatūros viršeliuose ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Nesuprantama ir nusikalstama ši išdavystė. Todėl kiti kalbininkai ir didelė dalis pažangiosios visuomenės smerkė ją, rašė straipsnius, pasirašinėjo visokius raštus būriai kultūros žmonių, buvo labai išsamių ir pagrįstų pavienių straipsnių ir pagaliau visa tai vainikavo du Vinco Urbučio darbai: „Lietuvių kalbos išdavystė“ (jos pristatymas ir nutarimo pasirašymas vyko Rašytojų sąjungos salėje) ir „Pavardžių pradžiamokslis“. V. Urbučio, kalbos tyrėjo – žodžių darybos, etimologijos ir morfologijos specialisto, autoritetas ne mažesnis už tų, kurie išdavė. Bet tie, kurie išdavė, savo priešininkus apkaltino sovietinės santvarkos pasiilgimu. Tačiau tai ne sovietinės santvarkos pasiilgimas, o proto balsas.
Neseniai prancūzai išsirinko naują prezidentą François Holland. Ne tokia jau egzotiška toji prancūzų kalba: daugelis ją mokame, bet dabar vargstame su šio žmogaus vardu ir pavarde. Lotyniškame alfabete nėra raidės ç, jos nėra ir lietuviškame. Tai rašome prezidento vardą Francois. Bet tada pagal originalo rašybą reikia skaityti ne Fransua, o Frankua. Prancūzų kalboje c tariama kaip s tik prieš priešakinės eilės balsius (celle, cette, ci, ciel), kitais atvejais reikia tarti k (constitution, conter, croix, culture), su h šis ženklas žymi du garsus š ir k (chambre, chanter; chloroforme, chronologie). Štai kokia istorinės rašybos įvairovė! Su ja lietuvių kalbai ne taip lengva susidoroti. Todėl prancūzų prezidento vardą rašome ne originalo kalba ir tariame ne taip, kaip parašyta. Pavardėje ll reikia tarti minkštai, o mūsų žiniose, skaitomose per radiją ir televiziją skaitoma dvejopai: Olandas ir Oliandas. Tarimą Olandas rekomenduoja ir kalbininkai, įtvirtinę originalo rašybą, bet jau remdamiesi ne originalu, o tradicija, kurią patiems pavyko nutraukti. Taigi, prieš įtvirtinant svetimų pavardžių rašymą originalo kalba, reikėjo gerai pagalvoti ir būti išmintingiems.
Latviai pasirodė protingesni. Jie gerbė didįjį savo kalbininką J. Endzelyną, mokiusį, kad tartis šiuo atveju svarbiau už rašybą, kad labiau įžeisi žmogų nemokėdamas ištarti jo pavardės, negu rašydamas pagal savosios kalbos dėsnius. Juolab, kad latvių, lietuvių ir rusų kalbų rašyba ne istorinė, o su mažomis išimtimis fonetinė, žodynuose nereikia tarties transkripcijos, tai tariama maždaug taip, kaip ir rašoma: su savos kalbos galūnėmis ir kaitymu. Latviai aiškiai nusistatė sritis, kur reikia svetimas pavardes rašyti originalo kalba, o kur sava. Pasuose vėl įvedė tvarką: jei kitatautis Latvijos pilietis norėjo savo duomenis pase turėti ir gimtąja kalba, jam tereikėjo parašyti prašymą ir dokumentais pagrįsti savo kilmę. Tokiam žmogui į pasą buvo įklijuotas papildomas lapelis su jo pageidaujamu įrašu. Tai buvo laiku padaryta ir be didelių ginčų.
Knygoje „Kalbos išdavystė“ V. Urbutis neminėjo kalbą išdavusių savo kolegų pavardžių (jos buvo žinomos), tik dėstė labai svarbius lingvistinius argumentus, kodėl taip negalima daryti. Bet nebuvo susikalbėta argumentais, veikė savęs niekinimas, padlaižiavimas tiems, kurie rašo vienaip, o skaito kitaip.
Nekaip atrodo daugybė viešųjų užrašų, o ypač Romerio universitetas, nes neturime umliauto, suminkštinančio priebalsio tarimą ir tradiciškai skaitome taip, kaip rašome, o juk tas žmogus, kurio vardu pavadintas šis universitetas, buvo Riomeris (Römer).
Viską reikia daryti apgalvotai, vieningai ir laiku. Buvome išdidūs okupuotoje Lietuvoje, taip reikėjo laikytis ir einant į Europos Sąjungą. O čia jau mes patys pasirodėm menkesni. Pirmiausia moterims pasidarė negražios jų pavardės su priklausomybę šeimai žyminčiomis priesagomis. Jos su skundais išėjo net į Strasbūrą, o latvių spauda pasijuokė iš tokio žygio (turiu kolegės atsiųstą laikraščio iškarpą).
Mažai tautai, kurios visą plotą gali uždengti dvikalbystė, nepagarba gimtajai kalbai ir atsisakymas ją saugoti gali būti tiesiog pražūtingi. Dar kol kas važiuojame su tuo, ką turime. Dar nemažai taisyklingai kalbančių žmonių, reikia pasidžiaugti spaudos, televizijos ir radijo pranešėjų, žurnalistų, rašytojų ir daugelio kitų specialybių išsilavinusių žmonių kalba, bet yra ir pavojų. Grožinės literatūros kalba nuo meninio stiliaus aiškiai artėja prie informacinio (ir ne tik prozos, bet ir poezijos). Aukštų technologijų amžiuje savaime nyksta žodžio menas.
Mūsų gyvenimas rodo, kad be ang-lų kalbos neišsivers ateityje niekas. Tad reikia gerai pagalvoti patiems, nesižvalgant į Europą, ir nusistatyti būdą, kaip gyventi ir branginti šalia svetimų kalbų savąją, ir dar mylėti tėvynę Lietuvą ne žodžiais, o darbais, kad galėtume išlikti tokios didelės ekonominės ir kultūrinės integracijos sąlygomis. Dabartinėmis sąlygomis lietuvių kalbai iškilo kur kas didesnė grėsmė negu sovietmečiu.
Įvykus technologiniam perversmui, buvo manyta, kad sunkiausia bus tvarkyti įvairių mokslo ir technikos sričių terminiją, bet pasirodo, kad didesnė bėda dėl mūsų pačių polinkio kalbėti darkyta kalba, prikaišiota angliškų žodžių. Dar neatsikratėme rusicizmų, o jau vietoj taip, gerai šaukiame okey, yes. Reikšdami nustebimą, pasitenkinimą, rėkiame vau! Dainuojame Aš myliu baby… Iš televizijos ekrano visą pusmetį ūžavo super miestas su darkyta kalba. Netgi teko girdėti vaikus tariant Mano mama super. O jau rimti dėdės, vertindami mažųjų talentų pasirodymus, sako: ir idėja super, ir apranga super, ir pasirodymas super. Pati kalba kratosi tokio žodžio, kuris nedera prie jokios kalbos dalies, tad iš jo jau daromas būdvardis superinis, -ė. Bet ar to super ir iš jo padaryto būdvardžio apskritai reikia lietuvių kalbai? Juk buvo galima rinkti miestų miestą. Visiems vaikams jų mama ir geriausia, ir gražiausia, ir mieliausia, ir brangiausia… Lietuviškai kalbėdami, turėtume sakyti puiki, nuostabi idėja, graži apranga, puikus, labai geras, nuostabus pasirodymas. Jau seniai įpratome linksniuoti žodį radijas, o kodėl dabar matome rašant radio centras? Kodėl kalbai, turinčiai žodžius žudikas, sirgalius reikia kilerio ir fano? Kodėl vaistinių reklamose klykiama, kad kainos topinės? Kvaila, nes jeigu paraidžiui suprasime, ką reiškia anglų kalbos žodis top, bėgsime nuo tos vaistinės. Nežinau, kodėl policininkų nežeidžia televizijos laidos pavadinimas „Farai“? Be žodyno, labai kinta ir gramatika, bet į vieną straipsnį visko nesudėsi. O svetimi nereikalingi kalbos teršalai slenka tarsi kokie maurai ant tyro kalbos šaltinio.
Juodžiausią gimtosios kalbos niekinimą galima perskaityti dviejuose „Naujojo židinio. Aidų“ redakcijos organizuotuose pokalbiuose, kuriuose dalyvavo žmonės, save laikantys intelektualais, net kalbininkai, du profesoriai (2010 m. Nr. 5–6 ir 2011 m. Nr. 1). Ten tiesiog išplūsta Lietuvos šviesuomenė, kovojanti už gimtosios kalbos išlikimą naujomis sąlygomis ir pasirašinėjanti tiek straipsnius, tiek raštus Seimui ir Vyriausybei. 2011 m. pirmajame „Naujojo židinio“ numeryje pasakyta nesąmonė, kad Justinas Marcinkevičius pasirašinėjęs kalbininkų, kovojančių dėl kalbos grynumo (kuris net esąs blogybė) raštus Seimui ir Vyriausybei, nepažiūrėjęs į jų turinį. Tai jau poeto šmeižtas. Tėvynė ir gimtoji kalba visą laiką jam buvo brangiausi dalykai. O kai nepriklausomybės metais kalba ir tėvynė daugeliui ėmė darytis nebrangi, Justinas Marcinkevičius parašė skaudų eilėraštį „Kalbos ganymas“ („Dienos drobulė“, Vilnius, 2002).
Eilėraštis be skyrybos ženklų, sudėtinga grafika, tad perrašysiu ištisu tekstu, žymėdama eilučių pabaigas vienu įstrižuoju brūkšneliu, o posmus dviem: kai tik atšilo ir išginiau / apskretusi po žiemos / sunykusi / grobai / dvėsuoja sunkiai // žolytės šviežios pateškėję šlemšk / žliaubk / pampk / pūgžlok / priesauly kupstą suradęs / snustelsiu / su vabalėliais visokiais / ir kitais mažajėgiais / kol pabusiu / pabūsiu // betgi kad ne /stebeilija ganomoji / už ežių tvorų dalbstosi / išpūstaakė pripuola / ir svetima šlemščia // kur tu lendi į nesavą / kalbele kalbužėle kalbyte / puskalbe puskvaile tu // nuvariau į donelaitynę / paglosčiau sakau va / nusibraukė vieną kitą žolelę / ir mėklina vėl kur toliau // nueidinau į maironynę / anokia čia jai pagania / tik mėto akis į šonus / uodega tik mataškuoja / mat bimbalų įvairiausių suprask / bimbesys iš čia ir iš ten // ar tik zylioti nepasineš / nudriuoks ir išgaiš / kokioj ten tokioj europoj / kur tu ją sulakstysi / supaisysi kur //(…).
Skauda poetui, turėtų skaudėti kiekvienam. Saugodami gyvūnus, medžius, žoleles, įrašome juos į Raudonąją knygą. Į kokią knygą reikėtų įrašyti lietuvių kalbą, norint ją išlaikyti sau ir pasauliui? Kalbos išnykimas ar sunykimas nuostolis visiems. Paskaitykite vertingą knygą, išleistą lietuvių kalba (David Crystal. Kalbos mirtis. Vilnius, 2005), gal tada paaiškės, ką patys savo noru naikiname. Pakilę nuo žemės sklypo, nemokame gerbti savo kalbos ir mylėti tėvynės. Esu skaičiusi spėlionių, kad po pusšimčio metų visi kalbėsim anglų kalba. Tikriausiai šįkart pavyks pasistatyti bokštą ir nueiti pas Dievą į svečius.
Gedimino Zemlicko nuotraukos