DIDŽIOJO „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO“ NETEKTYS XX A. VIDURYJE (2)

Aldonas Pupkis
Lietuvių kalbos institutas

Tęsiame Aldono Pupkio straipsnį skirtą kalbininkams prisidėjusiems prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ sudarymo XX. a. viduryje.

Izabelė Matusevičiū̃tė (1906–1967), mokytoja, kalbininkė. 1927 m. baigė Kybartų „Žiburio“ gimnaziją, 1933 m. Vytauto Didžiojo universitetą. Apgynė diplominį darbą „Pietų kapsų [Geisteriškių] tarmė“. Dirbo mokytoja Kybartuose, Lazdijuose, tobulinosi Berlyno universitete, Hamburgo fonetikos institute, Lenkijoje, po karo dar Giotingeno universitete. Spaudoje paskelbė straipsnių apie senuosius lietuvių tekstus, prūsų vardyną. Mokytojaudama organizavo mokinių žodžių rinkimo talkas, viena ir su jais yra užrašiusi apie pusketvirto tūkstančio žodžių (Balčikonis žodyno prakalboje ją yra paminėjęs tarp kitų rinkėjų). 1941 m. bolševikų atleista iš Vilniaus gimnazijos glaudėsi „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje ir su pertraukomis dirbo iki 1944 m. vidurio (buvo jau dirbusi 1931 m.). Vakaruose reiškėsi spaudoje, švietimo baruose, bet reikšmingesnių kalbotyros darbų neparašė.

Pranas Meškáuskas (nuo 1940 m. Ger̃mantas) (1903–1945), pedagogas, kalbininkas, visuomenės veikėjas. Baigė Lietuvos ir Leipcigo universitetus (pastarajame įgijo daktaro laipsnį). 1936–1940 m. dirbo Saugumo departamento Spaudos skyriuje, 1941–1943 m. buvo švietimo tarėjas (ministras). Parašė „Lietuvių rašomosios kalbos vadovėlį“ (3 d., 1926, 1928, 1929), mokyklinį sintaksės vadovėlį (1929), „Laikraštinės kalbos trūkumus“ (1932), knygų apie politiką, Antaną Smetoną. 1932 m. trumpai dirbo didžiojo žodyno redakcijoje, žodyno kartotekai užrašė apie 200 žodžių, rinko pavyzdžius iš Chylinskio biblijos. Už pasipriešinimą vokiečių švietimo politikai buvo suimtas, kalintas koncentracijos stovykloje ir ten mirė.

Jonas Mikeliū́nas(1908–?), kalbininkas. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, studijavo Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete. Dirbo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje, kitose redakcijose ir leidyklose. Karui artėjant prie Lietuvos pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje dirbo lietuviškoje spaudoje, bet paskui jo pėdsakai nutrūksta ir tolesnis likimas nežinomas.

Jonas Mikeliūnas buvo vienas iš geriausių ir išmaningiausių žodyno redakcijos tarnautojų. Atėjo į ją 1931 m. pradžioje ir su pertraukomis išdirbo iki 1942 m. Iš pradžių kaip ir visi skirstė žodyno lapelius pagal abėcėlę, paskui gavo rašyti tekstą, dirbo korektūrų tvarkytoju, redaktoriaus padėjėju. Buvo vienas iš žodyno I ir II tomo teksto autorių. Žodyno kartotekai surinko daugiau kaip 12 tūkst. žodžių (didžioji dalis iš Joniškėlio valsčiaus, kita iš raštų). Spaudoje paskelbė kelis straipsnius apie didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, Balčikoniui padėjo rengti Jono Jablonskio raštų rinkinį.

Antanas Salỹs (1902–1972), vienas iš žymiausių XX a. 4–8 dešimtmečių lietuvių kalbininkų, plačių pažiūrų ir interesų mokslininkas ir kalbos praktikas. Studijavo Lietuvos, Hamburgo, Leipcigo universitetuose, dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, pasitraukęs į Vakarus – Vokietijos ir Amerikos universitetuose. 1939–1941 m. buvo Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriaus vedėjas, 1941–1944 m. Lietuvių kalbos instituto direktorius. Įkūrus Lituanistikos institutą Salys iki pat 1944 m. buvo tiesioginis didžiojo žodyno redakcijos viršininkas.
Antanas Salys buvo paskutinis lietuvių kalbos žodyną rengiančio Kazimiero Būgos padėjėjas, po didžiojo mokslininko mirties aprašė jo palikimą. Įkūrus didžiojo žodyno redakciją kartu su Skardžiumi ir Balčikoniu svarstė būsimo didžiojo žodyno teorinius ir praktinius klausimus, nustatė jo tipą ir sandaros pagrindus. Būdamas instituto direktoriumi, galima manyti, ne be Skardžiaus poveikio, institute sudarė Mokslinę pagalbinę komisiją, kuriai buvo pavesta patarti Balčikoniui mokslinio redagavimo klausimais ir nustatyti žodyno rašybą. Kada komisijoje rašybos reforma tapo svarbiausiu žodyno rengimo ir leidimo klausimu, Balčikonis pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir išvažiavo į tėviškę rinkti žodžių. Spaudoje kilusi diskusija tarp Salio ir Balčikonio neperžengė padorumo ribų, tik parodė racionalų Balčikonio požiūrį karo metais nedaryti jokių rašybos reformų.
Traukdamasis iš Lietuvos Salys stengėsi apsaugoti (paslėpti ar net išvežti į užsienį) žodyno kartoteką nuo pavojų ir gal net nuo netekties. Paslėptosios kartotekos paieškos pokario metais tapo tikru lietuvių kalbotyros detektyvu, visų mūsų naudai pasibaigusiu laimingai.
1979–1992 m. Romoje Lietuvių katalikų mokslo akademija išleido Antano Salio raštų keturių tomų rinkinį. Jį sudarė ir redagavo kitas žymus kalbininkas Petras Jonikas.

Elena Samaniū̃tė (Otrembskienė, Otębska) (1910–1982), mokytoja, kalbininkė, garsi juostų audėja. 1928 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1934 m. Vilniaus universitetą. Mokytojavo Vilniaus ir Švenčionių lietuviškose gimnazijose. 1940–1945 m. dirbo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje, 1941–1955 m. dėstė Vilniaus universitete. 1955 m. ištekėjusi už lenkų kalbininko Jano Otrembskio (Otębski), persikėlė gyventi į Poznanę.
Dar prieš 1938 m. pradėjo draugauti su Juozu Balčikoniu ir žodyno redakcija, ieškojo rašytinių šaltinių tuomet okupuoto Vilniaus bibliotekose ir archyvuose, rinko žodžius iš rankraštinių kalbos šaltinių. Iš jų, iš Konstantino Sirvydo raštų, apie kurių kalbą buvo pradėjusi rašyti disertaciją, taip pat šiek tiek iš gyvosios kalbos ji yra surinkusi apie 4–5 tūkst. lapelių. Pačioje redakcijoje daugiausia dirbo korektūrinį darbą, buvo atima Balčikonio padėjėja.

Pranas Skar̃džius (1899–1975), vienas iš žymiausių XX a. 4–8 dešimtmečių lietuvių kalbininkų, bene produktyviausias savo meto lietuvių kalbos mokslininkas ir autoritetingiausias kalbos praktikas, Lietuvių kalbos draugijos kūrėjas ir ilgametis jos pirmininkas. Baigęs Panevėžio gimnaziją, pradėjo studijuoti lituanistiką Lietuvos universitete. 1925 m. kartu su Antanu Saliu buvo išsiųstas tęsti studijų Leipcigo universitete. Nuo 1929 m. dėstė Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete, atgavus valstybės sostinę – Vilniaus universitete. Pasitraukęs į Vakarus dirbo Tiubingeno universitete, vėliau Amerikoje – Kongreso bibliotekoje.
Pranas Skardžius buvo vienas iš pagrindinių pretendentų 1929 m. užimti didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriaus vietą. Bet paskyrus į tas pareigas Juozą Balčikonį tarp jo ir naujojo redaktoriaus pradėjo rastis tam tikra trintis. Tiesa, iš pradžių Balčikonis, Salys ir Skardžius kartu nustatė didžiojo žodyno tipą, svarstė įvairius jo sandaros klausimus. Bet maždaug nuo 1937 m. spaudoje Skardžius pradėjo kelti žodyno rengimo trūkumus, vėliau dažnai pabrėždavo Balčikonio kompetencijos stoką ir kitus dalykus. Ne be Skardžiaus įsikišimo paskutinėmis pirmosios sovietinės okupacijos dienomis Balčikonis buvo atleistas iš didžiojo žodyno redaktoriaus pareigų, bet užėjus vokiečiams jį teko grąžinti į redaktoriaus vietą. Gana arogantiškai Skardžius elgėsi 1942 m. sukurtoje žodyno Mokslinėje pagalbinėje komisijoje. Nors komisija gana svariai prisidėjo prie tam tikrų žodyno II tomo teksto detalių tikslinimo, bet atrodo, kad Skardžiui už viską svarbiausia buvo įdiegti į tą tekstą savo su Saliu propaguojamos rašybos principus. Apskritai, komisijos veikla gerokai stabdė žodyno rengimą ir kelerius metus nutolino II tomo pasirodymą.
Gyvendamas Amerikoje Skardžius negalėjo pamiršti seniau patirtų nuoskaudų. Pavyzdžiui, viename straipsnyje jis net teigė, kad Balčikonis apskritai nesidomėjęs kalbos mokslu, buvęs vien plikas praktikas. Šios prieštaringos Skardžiaus nuostatos dėl mokslo ir praktikos priešpriešos „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale 2010 m. buvo argumentuotai įvertintos Arnoldo Piročkino straipsnyje.
Vis dėlto komplikuoti Prano Skardžiaus santykiai su didžiojo žodyno redaktoriumi ir pačiu žodynu negali nutrinti jo didelių nuopelnų lietuvių kalbotyrai. Visos minėtos peripetijos stovi tik lietuvių kalbotyros istorijos paribiuose. Svarbiausi Skardžiaus darbai paskelbti jo „Rinktinių raštų“ penkiatomyje (1996–1999, sudarė ir parengė Albertas Rosinas).

Bronius Stõčkus (1912–1957), pedagogas, filosofas, spaudos darbuotojas. Mokėsi Kybartų „Žiburio“ mokykloje, 1934 m. baigė germanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo Šakių ir Kybartų gimnazijose, pasitraukęs į Vakarus studijavo elektrotechniką, Lietuvoje ir išeivijoje daug rašė spaudoje. Studijuodamas 1931 m. trumpai dirbo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje, žodyno kartotekai yra užrašęs daugiau kaip 200 žodžių iš gimtosios Pãjevonio šnektos.

Matas Uñtulis(1889–1952), pedagogas, publicistas, vienas iš žymiausių tautosakos ir kalbos faktų rinkėjų. Pagal išsilavinimą teisininkas, bet baigęs teisės studijas greitai palinko prie lituanistikos. Mokytojavo Rusijoje, Telšiuose, Švenčionyse, Palangoje, Ylakiuose, Kaune. Vilniuje įsitraukė į Lietuvių mokslo draugijos veiklą, per ją rinko tautosaką ir kalbos faktus okupuotame Vilniaus krašte. Ten suorganizavo didelę tautosakos ir žodžių rinkimo talką, buvo sumanus to darbo organizatorius, išugdė būrį žodžių ir tautosakos rinkėjų. Dar 1938 m. Balčikonis jį įkalbinėjo ateiti dirbti į žodyno redakciją, bet dirbti pradėjo tik 1945 m. Tai buvo tik oficiali jo darbovietė, nes prie paties žodyno rengimo ne kažin kuo labai prisidėjo (daugiausia rinkdavo žodžius kaimuose ar išrašinėdavo pavyzdžius iš raštų). Žuvo rinkdamas žodžius nuo nežinomo piktadario rankos.

Matas Untulis yra tapęs tikra lietuvių kalbos faktų rinkimo legenda, to darbo simboliu. Apskritai didžiojo žodyno istorija beveik neįsivaizduojama be Mato Untulio įnašo. Daug žodyno kartotekoje esančių Untulio užrašytų pavyzdžių yra vieninteliai žodyno kartotekos šaltiniai, be to, visi jo pateikti faktai yra visiškai patikimi tiek savo informatyvumu ir autentiškumu, tiek užrašymo forma. Kiek yra surinkęs žodžių Matas Untulis, įvairiuose šaltiniuose nurodoma nevienodai. Sakoma, kad jis esantis sulasiojęs net daugiau už Antaną Jušką – nuo 50 iki 80 tūkst. žodžių (palyginkime: 1947 m. išėjusiame „Dabartinė lietuvių kalbos žodyne“ – apie 45 tūkst. žodžių). Daugiausia jo žodžių užrašyta iš gimtųjų Skuodo, Šačių ir kitų žemaičių apylinkių, tai pat Vilniaus krašte, daug surinkta pavyzdžių iš raštų bei rankraščių (per Untulio rankas perėjo beveik 50 rašytinių šaltinių).
„Lietuvių kalbos žodyno“ I tomo prakalboje Matui Untuliui padėkota kaip daug žodžių užrašiusiam rinkėjui ir korektūrų skaitytojui. Vėliau spaudoje plačiai rašyta apie Untulio nuopelnus didžiajam žodynui, gražiai paminėtos 100-oios jo gimimo metinės, paskelbta atsiminimų.

Zenonas Uosẽlis (apie 1900–?), kalbininkas. Baigė Švėkšnos gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universitetą (lituanistikos kursą baigė klausyti 1939 m.,
diplominį darbą apgynė 1942 m.). Pasitraukęs į Vakarus viešojoje erdvėje nesireiškė. „Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje“ trumpai dirbo 1931 m., o nuo 1939 m. įsitvirtino ilgesniam laikui. Buvo korektūrų skaitytojas, vienas iš I ir II tomo teksto autorių. Žodyno redaktoriaus I tomo prakalboje paminėtas tarp artimiausių žodyno bendradarbių. Iš gimtųjų Veivìržėnų apylinkių yra surinkęs daugiau kaip 18 tūkst. žodžių (dalis iš raštų). Kituose šaltiniuose teigiama žodžius rinkus kartu su broliu Vincu Ūseliu (Uoseliu) ir užrašius apie 5 tūkst. tarminių žodžių bei išrinkus apie 15 tūkst. pavyzdžių iš rašytinių šaltinių.

Vietoj išvadų

Iš čia paminėtų trumpiau ar ilgiau „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje dirbusių tarnautojų ar su žodynu tiesiogiai susijusių žmonių didžiausia netektis buvo geriausią patirtį įgijusių žodyno teksto rašytojų ir redaktorių Jono Mikeliūno ir Zenono Uoselio pasitraukimas į Vakarus, Aleksandro Lengvino mirtis, Alberto Dilio ir Juozo Jurkaus suėmimas, tragiška Mato Untulio gyvenimo baigtis. Ir žinoma, jau subrendusių lietuvių kalbotyros kūrėjų Antano Salio, Prano Skardžiaus ir gabiausio jų mokinio Petro Joniko pasitraukimas iš Lietuvos. „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija neteko, galima sakyti, viso savo žiedo, svarbiausių savo darbininkų ir patarėjų. Juozas Balčikonis prie žodyno liko kone vienas. 1944 m. rudenį, kai buvo pradėta atkurti Lietuvių kalbos instituto veikla, Lietuvoje nebuvo likę nė vieno mokslų daktaro (Balčikonis nebuvo apgynęs jokios disertacijos, jam tik po karo remiantis 1911 m. išduotu Peterburgo universiteto baigimo diplomu buvo pripažintas mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis). Iš buvusių bendradarbių 1944 m. rudenį redakcijoje buvo likusi vienintelė žodynininkė Bronė Vosylytė. Tik su nemažomis Balčikonio pastangomis vėliau į redakciją pasikviesti Antanė Kučinskaitė, Jonas Kruopas, Napalys Grigas, Antanas Lyberis ir kiti, visi tarpukario Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto auklėtiniai. Kad po karo visiškai plyname mūsų leksikografijos lauke sugebėta per dvejus metus pabaigti rengti ir išleisti, tiesa, jau nuo ankstesnių metų rašomą didžiojo žodyno II tomą (1947), rodo ne tik mūsų 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos mokslo institucijų sėkmingai dirbtą specialistų rengimo darbą, bet ir visos tautos stiprias gyvybines šaknis bei kūrybines jėgas, kurių nepajėgė pakirsti nei sunkūs karo ir okupacijų metai, nei pokario represijos ir nuoseklus kūrybinio tautos potencialo naikinimas.

Bus daugiau