Aldonas Pupkis
Lietuvių kalbos institutas
Dvidešimtojo amžiaus vidurys buvo vienas iš tragiškiausių laikotarpių visoje Lietuvos istorijoje: dvi sovietinės okupacijos ir tarp jų viena vokiečių, Antrasis pasaulinis karas, prieškarinės ir pokarinės represijos apvertė aukštyn kojomis visą krašto gyvenimą, išderino tolygią šalies ekonominę, socialinę ir kultūrinę raidą. Tarp visų materialaus ir dvasinio gyvenimo sričių ypač nukentėjo lietuvių kalbotyra. Ji neteko bent devynių dešimčių jau mokslus išėjusių ir aktyviai dirbančių kūrėjų, potencialių mokslininkų, nuoširdžių kalbos mokslo ir praktikos talkininkų, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo, jo žodžių kartotekos pildymo. Galima pridurti, kad visi jie buvo išugdyti nepriklausomos Lietuvos mokslo institucijų, kai kurie tobulinęsi užsienyje ir buvo didžiulis lietuvių kalbos mokslo ir praktikos darbo potencialas.
Reikėtų prisiminti, kad lietuvių kalbos mokslas iki atkuriant valstybę 1918 m. plėtojosi tik atskirų, daugiausia užsienio kalbininkų pastangomis. Tik XIX a. II pusėje atsirado pačių lietuvių mokslininkų, kurie pradėjo kloti naujosios lietuvių kalbotyros pamatus. Frydrichas Kuršaitis, Antanas Juška, Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga buvo tie žmonės, kurių darbuose buvo purenta lietuvių kalbos tyrimo dirva, tiestas kelias kalbos praktikai. Ir tik atkūrus valstybės nepriklausomybę prasidėjo institucinis rūpinimasis lietuvių kalba: įkurtas Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetas pradėjo rengti kadrus lietuvių kalbos mokslui, švietimo ir kultūros gyvenimui. Apie 1930 m. jau buvo susiformavęs lietuvių kalbos mokslo tiriamasis centras universitete, buvo parengta ganėtinai specialistų, kurių dėka pasidarė galima našiau purenti jau tradicines kalbos mokslo sritis ir imtis naujų, dar neliestų temų. Galima sakyti, kad Vytauto Didžiojo metai yra skiriamoji kokybiškai naujo lietuvių kalbotyros raidos etapo riba. Svarbu čia ir tai, kad tų 1930 m. pabaigoje buvo įsteigta didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija: ji greitai tapo daugelio kalbininkų ir prijaučiančiųjų kalbos mokslui ir praktikai traukos centru, autoritetinga kalbos mokslo institucija – subūrė daug bendradarbių ir šiaip prijaučiančiųjų šiai lietuvių kalbos mokslo sričiai. 1938 m. pradžioje buvo atidarytas Lituanistikos institutas, kuris perėmė visus lietuvių kalbotyros reikalus, tarp jų ir didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimą. Per dešimtmetį nuo 1931 m. buvo parengtas to žodyno I tomas (išėjo 1941 m.), toliau rašomas ir redaguojamas II tomas. Tačiau nelemtieji istoriniai įvykiai mokslo ir praktikos vagą vertė vesti kitokia kryptimi, o paskui ją beveik visai užvertė ir privertė kone visus darbus pradėti iš naujo. Galima viltis, kad skaitytojams būtų įdomu paskaityti, kas buvo labiausiai įsitraukęs į didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo darbą, ko per tuos virsmų metus neteko mūsų kalbotyra. Manytina, kad šį pasakojimą bene geriausia grįsti trumpomis didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijos tarnautojų, bendradarbių ir talkininkų biografijomis – jos yra ir visos tuometinės lietuvių kalbotyros istorijos veidrodis. Kalbėdami apie tuos žmones skirsime tiesioginius žodyno rengėjus (redakcijos tarnautojus, patarėjus) ir žodžių rinkėjus. Personalijos pateikiamos abėcėlės tvarka.
Mirusieji ir pasitraukusieji iš Lietuvos žodyno rengėjai
Kazys Almináuskis (Álminas) (1904–1986), žymus kalbininkas germanistas ir lituanistas. Studijavo Lietuvos, Vokietijos ir Austrijos universitetuose, dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, pasitraukęs į Vakarus – Austrijos mokslų akademijoje ir JAV universitete Los Andžele. Paskelbė vertingų darbų iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos, buvo vienas iš vardyno rinkimo ir tyrimo vadovų Lietuvoje. 1935 ir 1936 m. trumpai (po mėnesį) yra dirbęs „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje, žodynui surinko beveik 2,5 tūkst. žodžių (daugiausia iš savo gimtosios Páulaičių kaimo šnektos dabartiniame Šilutės rajone), iš raštų išrašė kelis šimtus lapelių. Apie jo talką didžiajam žodynui iki šiol niekur nebuvo plačiau rašyta.
Apolinaras Bagdõnas (1912–2008), mokytojas, redaktorius, poetas. 1943 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo Rokiškio ir Radviliškio gimnazijose. Pasitraukęs į Vakarus organizavo lietuvišką švietimą, dėstė lotynų kalbą JAV universitetuose, dirbo Pedagoginiame lituanistikos institute Čikagoje. Lietuvoje ir išeivijoje išleido keletą poezijos knygų, prozos rinktinę žemaičių tarme (1991), parašė lietuvių kalbos sintaksės vadovėlį. Mokydamasis Kražių gimnazijoje ir studijuodamas universitete žodynui užrašė beveik 20 tūkst. žodžių (daugiausia iš Užvenčio apylinkių, dalį iš raštų). Karo metais dirbo didžiojo žodyno redakcijoje korektūrų skaitytoju, redakcijos sekretoriumi. Žodyno I tomo prakalboje jam padėkota kaip geram žodžių rinkėjui.
Kostas Bajer̃čius (1904–1946), mokytojas, rašytojas, pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvis. 1935 m. baigęs lituanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete, dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Plačiai reiškėsi spaudoje literatūros, kultūros, pedagogikos, kalbotyros klausimais, išleido septynias prozos ir poezijos knygas, daugiausia vaikams. Studijų metais yra dirbęs žodyno redakcijoje. Aktyviai rinko žodžius žodynui, organizavo mokytojų ir mokinių žodžių rinkimo talkas, tais klausimais nuolat susirašinėjo su žodyno redakcija. Kartu su mokiniais yra surinkęs apie 5,5 tūkst. žodžių. Po karo žodyno redaktorius Juozas Balčikonis jį kvietė dirbti redakcijoje, bet įsitraukęs į pogrindinę veiklą mirė nukankintas NKVD kalėjime. Apie jį sukurtas televizijos filmas „Garibaldis“.
Leonardas Dambráuskas (po karo Dambriū́nas) (1906–1976), žinomas lietuvių kalbininkas. Baigė lituanistikos studijas (lietuvių kalbos šaką) Vytauto Didžiojo universitete, dėstė Kauno gimnazijose ir Vytauto Didžiojo universitete (1941–1944). Reiškėsi kalbos kultūros darbe ir morfologijos tiriamajame darbe, sudarė „Kalbos patarėją“ (1939), Lietuvoje ir JAV redagavo bendrinės kalbos žurnalą „Gimtoji kalba“. 1935–1936 m. dirbo didžiojo žodyno redakcijoje (iš viso 8 mėn.), užrašė kelias dešimtis žodžių žodyno kartotekai, skaitė žodyno korektūras.
Jonas Dárgis (1906–1948) Sibiro lageryje), mokytojas. Išklausęs Vytauto Didžiojo universitete filologijos skyriaus kursą dirbo Joniškio, Švėkšnos, Radviliškio gimnazijose. Studijuodamas trumpai darbavosi didžiojo žodyno redakcijoje lapelių skirstytoju, rinko žodžius iš gimtosios Barstyčių apylinkės. Yra užrašęs daugiau kaip 10 tūkst. žodyno lapelių (didelė dalis iš raštų).
Albertas Dilỹs (1920–2000), kalbininkas, vertėjas. 1939 m. baigė Utenos gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. Buvo Antano Salio, Prano Skardžiaus, Petro Joniko, Jono Kruopo, Juozo Balčikonio studentas, bendrakursiai buvo Eugenijus Matuzevičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis ir kt. Baigęs universitetą nuo 1947 m. pradžios dirbo Lietuvių kalbos institute, žodynų redakcijoje, buvo didžiojo žodyno mokslinis redaktorius. Vienas iš žodyno II ir III tomo autorių. 1950 m. saugumo sulaikytas ir represuotas. Grįžęs iš lagerių vis ateidavo pas Kruopą, bet į institutą negrįžo. Albertas Dilys buvo geras žodžių rinkėjas – iš viso surinko apie 3 tūkst. žodžių (iš gimtosios Debeikių tarmės apie 1200, kitus iš tautosakos rinkinių ir raštų).
Petras Jonìkas (1906–1996), vienas iš žymiausių XX a. 4–10 dešimtmečių lietuvių kalbininkų, kalbos istorikas, kalbos kultūros specialistas. Studijavo kalbotyrą Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete, tobulinosi Rygos, Vienos, Karaliaučiaus universitetuose. Dėstė Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Vienas iš aktyviausių Lietuvių kalbos draugijos narių ir „Gimtosios kalbos“ žurnalo autorių. Lietuvoje išleido knygą „Pagramančio tarmė“ (1938), pasitraukęs į Vakarus knygas „Gimtojo žodžio baruose“ (1951), „Lietuvių kalbos istorija“ (1952), „Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje“ (1972), „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje“(1987), paskelbė daug straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje.
Būdamas studentas vienas iš pirmųjų nuėjo dirbti į „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją, iš savo gimtosios Pãgramančio tarmės užrašė daugiau kaip tūkstantį žodžių, rinko žodžius iš žemaitiškų raštų (Valančiaus „Žemaičių vyskupystės“). 1932 m. paskelbė išsamų straipsnį apie didžiojo žodyno redakcijos darbą. 1941 m. viduryje penkias savaites ėjo didžiojo žodyno redaktoriaus pareigas.
Matas Jurkýnas (1909–1944), mokytojas, kalbininkas. Nuo 1929 m. studijavo Lietuvos universitete, dirbo Pavardžių atlietuvinimo komisijoje, Mokslų akademijos žemės vardyno skyriuje. Sukaupė didelius onomastikos turtus, paskelbė daug straipsnių iš vardyno srities, parašė vardyno skyrių „Lietuvių kalbos rašybos žodynui“ (1948). Trumpai 1934 m. yra dirbęs didžiojo žodyno redakcijoje, žodyno kartoteką papildė daugiau kaip 1600 Bartninkų valsčiuje (dab. Vilkaviškio r.) užrašytų žodžių.
Juozas Jur̃kus (1915–1954), mokytojas, kalbininkas. Baigė Telšių vyskupo Valančiaus gimnaziją (1935) ir Vilniaus universitetą (1943), dirbo Telšių suaugusiųjų gimnazijoje, „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje, dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. Juozas Balčikonis 1945 m. per Mokslų akademijos prezidiumą stengėsi parsikviesti Jurkų į žodyno redakciją, rašė raštus valdžiai dėl jo paleidimo iš įkalinimo ir tremties. „Lietuvių kalbos žodyno“ istorijoje Jurkus minimas kaip geras žodžių rinkėjas iš gyvosios kalbos (užrašė beveik 9 tūkst. lapelių ir dar apie 6 tūkst. iš raštų); dėl to jam padėkota žodyno I tomo prakalboje.
Juozas Jurkus priklausė vadinamajam Vytauto Mačernio būreliui (be Vytauto, jame buvo Juozas Jurkus ir jo giminaitis Paulius Jurkus). Savo dienoraščiuose yra palikęs daug liudijimų iš buvimo ir susitikimų su Mačerniu, apie savo aplinką, mokymąsi, studijas ir kitus dalykus.
Vladas Kùlbokas (1908–2000), pedagogas, literatūros tyrėjas ir kritikas. Baigė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universitetą, dirbo mokytoju Plungėje, Pasvalyje, Vilniuje, Švietimo vadyboje (ministerijoje). Svarbiausius savo darbus parašė išeivijoje. Buvo vienas iš Bostono enciklopedijos autorių, joje paskelbė straipsnį apie kapsų tarmę. Studijuodamas trumpai dirbo didžiojo žodyno redakcijoje, įsitraukė į žodžių rinkimą. Įvairių šaltinių duomenimis, jis užrašė nuo 6 tūkst. iki 10 tūkst. kapsų tarmės žodžių, yra skaitęs žodyno I tomo korektūras.
Jurgis Kutrà (1889–1943 Sibire), pedagogas, vertėjas, kultūrininkas. Mokėsi Bauskėje (Latvija), Voronežo mokytojų kursuose, dirbo Biržų gimnazijoje. Joje reiškėsi kaip profesionalus tautosakos rinkėjas, daug vertė iš įvairių kalbų. 1932 m. trumpai dirbo didžiojo žodyno redakcijoje, įsitraukė į žodžių rinkimą. Vienas ir kartu su mokiniais yra surinkęs daugiau kaip tūkstantį žodžių iš gyvosios kalbos.
Juozas Lãbokas (1905–1949), pedagogas, kalbininkas. Mokėsi Švėkšnoje, Kauno kunigų seminarijoje, Lietuvos universitete. Čia suartėjo su dėstytoju Antanu Saliu, parengė jo dialektologijos kurso paskaitų užrašus (išleisti 1935 m., II leid. 1946 m. Tiubingene). Dirbo Kauno Jėzuitų gimnazijoje, susirgęs džiova nuolat gyvendavo sanatorijose. Daug rašė spaudoje, ypač kalbos klausimais, buvo vienas iš aktyvesnių Lietuvių kalbos draugijos narių ir nuolatinis „Gimtosios kalbos“ autorius. 1931 ir 1933 m. po kelis mėnesius dirbo didžiojo žodyno redakcijoje, iš gimtųjų Veivìržėnų apylinkių surinko beveik 4 tūkst. žodžių (nemaža dalis iš raštų). Dėl jų jam padėkota žodyno I tomo prakalboje. Juozas Labokas buvo ypač artimas žodyno redakcijai žmogus, yra skaitęs I tomo korektūras. Mirė Alytuje nukankintas kagėbistų.
Aleksandras Lengvìnas (1904–1940), kalbininkas, vienas iš „Lietuvių kalbos žodyno“ I ir II tomo teksto autorių. Baigė Plungės gimnaziją, lituanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. susirgo tuberkulioziniu smegenų uždegimu. Liga komplikavosi ir nepaisant didelių žodyno bendradarbių pastangų jo nepavyko išgelbėti.
Aleksandras Lengvinas didžiojo žodyno redakcijoje pradėjo dirbti 1932 m. gruodžio mėn. ir su nedidelėmis pertraukomis buvo vienas iš nedaugelio nuolatinių redakcijos tarnautojų. Joje skirstė kartotekos žodžius pagal abėcėlę, rašė žodyno tekstą, jį redagavo, skaitė ir tvarkė korektūras. Buvo vienas iš geriausių žodžių rinkėjų. Įvairių šaltinių duomenimis, Gargždų apylinkėse surinko ir iš raštų išrašė apie 10 tūkst. lapelių. Žodyno redaktorius Balčikonis I tomo prakalboje jį yra pavadinęs „vienu iš pirmųjų ir geriausių bendradarbių“ ir apgailestavęs, kad nesulaukė žodyno I tomo „pasirodymo dienos, tačiau jis paliko savo nuopelnų nenykstantį paminklą, pažymėtą trimis mažomis raidėmis Grg – prie žodžių, kuriuos jis dirbdamas redakcijoj per vakacijas ir kitomis progomis iš savo krašto surinko“. Ir Pranas Skardžius jį laikė „vienu iš geriausių žodyno bendradarbių“. Puikų jo šios srities darbo išmanymą rodo ir jo „Lietuvos aide“ 1937 m. paskelbtas straipsnis „Didysis lietuvių kalbos žodynas“.
Pranas Márkelis (1905–1950), mokytojas lituanistas, spaudos darbuotojas. Baigė Rokiškio gimnaziją, 1940 m. Vilniaus universitetą. Dirbo įvairiose mokyklose, Vilniaus miesto viešojoje bibliotekoje, nuo 1941 m. „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje. 1942 m. rudenį persikėlė į Šiaulius dirbti suaugusiųjų gimnazijoje. Archyvinių žodžių rinkėjų sąrašuose nurodoma Markelį iš gyvosios kalbos užrašius apie 38 tūkst. žodžių ir iš raštų surinkus dar apie 17 tūkstančių. Pranas Markelis vienas iš pirmųjų paskelbė išėjusio žodyno I tomo recenziją, galima spėti, kad jo plunksnai priklauso dar keli straipsniai žodyno klausimais (pasirašyta inicialais). Jie rodo puikų autoriaus profesinį pasirengimą, blaivų žvilgsnį į diskutuotinus dalykus, didžiulę pagarbą visam redakcijos dirbamam darbui.
Antanas Masiónis (1909–1995), pedagogas, spaudos darbuotojas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Leipalingyje, baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir germanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo Kretingos, Lazdijų ir kitose gimnazijose. Pasitraukęs į Vakarus reiškėsi išeivijos veikloje. Daug rašė spaudoje, į lietuvių kalbą išvertė užsienio autorių kūrinių. Studijuodamas vienas iš pirmųjų atėjo dirbti į didžiojo žodyno redakciją, bet joje ilgiau neužsibuvo.
Bus daugiau