Deltuvos kultūros almanachui „ESKIZAI“ – 20 metų
Prof. Ona Voverienė
Miestai, kaip ir žmonės, į mūsų gyvenimą ir širdis ateina per patirtą emociją, dažniausiai per pirmąjį įspūdį. Pažintis su Ukmerge atėjo per patirtą šoką, kai „Valstiečių laikraštyje“ jau nepriklausomoje Lietuvoje pamačiau buvusią politinę kalinę, Magadano griežtojo režimo kankinę, Mariją Kinertaitę-Laugalienę teisme už grotų… Mat poetas Vacys Reimeris, savo kūryboje giedojęs ditirambus komunistų partijai ir jos vėliavnešiams Leninui ir Stalinui, padavė politinę kalinę į teismą dėl jo garbės ir orumo įžeidimo. Tada supratau: komunizmo šmėkla Lietuvoje nenugaišusi ir vis dar kalena savo kruvinais dantimis. O dvasinis genocidas vykdomas tokiais pat metodais ir formomis, kaip ir sovietmečiu. Nudžiugino, kad tada daugelis šviesiausių Lietuvos protų – rašytojas Kazys Saja, skulptorius Konstantinas Bogdanas, mons. Alfonsas Svarinskas ir nemažai kitų mūru stojo už politinę kalinę ir ją po daugelio teismų… apgynė. Tada, prisimenu, ir aš „nelikau stovėti po klevu“, pasiunčiau į „Lietuvos Aidą“ straipsnį „Lietuviškosios Temidės sadizmas: bolševikinis reliktas ar teisėjo nuostata“ (Lietuvos Aidas. – 2001 m. spalio 30 d., p. 10).
Nustebau, gavusi pakvietimą į Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ leidybos dešimtmečio paminėjimą. Tada pirmą kartą parodoje ir pamačiau „Eskizus“. Vilniaus apskrities viršininkas Feliksas Kolosauskas savo kalboje pasidžiaugė Ukmergėje gimusiu almanachu, gražiai siejančiu savo puslapiuose mokslą ir meną, palygino pirmuosius kuklius „Eskizų“ numerius su paskutiniaisiais – puošniais ir turiningais, pasveikino jauną jo leidėją ir iniciatorių Vytautą Česnaitį ir išreiškė viltį, kad almanachas sėkmingai atstovaus Lietuvos mokslui ir kultūrai dar daug metų. Akademikas Zigmas Zinkevičius kalbėjo apie žodžių „Ukmergė“ ir „Deltuva“ kilmę. Tada pirmą kartą ir sužinojau įdomią Deltuvos žemės istoriją. Ji aprašyta „Eskizuose“ publikuotuose istorikų Henriko Lovmianskio, Gintauto Zabielos ir Tomo Baranausko darbuose.
Deltuva – istorinė lietuvių žemė, manoma, apėmusi dabartines Ukmergės, Deltuvos, Kavarsko, Anykščių, Kurklių, Utenos, Molėtų, Dubingių, Giedraičių, Videniškių, Balninkų, Šešuolių teritorijas. Deltuvos žemė minima Ipatijaus metraštyje, 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haliču-Volyne, 1385 m. kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. Deltuvos pilį valdė karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Stiprėjant Lietuvos centralizuotai valdžiai, Deltuva perėjo didžiojo kunigaikščio žinion ir Deltuvos pilį nustelbė Ukmergės (iki 1333 m. Vilkmergė) pilis. H. Lovmianskio nuomone, Deltuvos žemė, beveik atitiko 1566 m. sudarytos Ukmergės apskrities ribas (Vytautas Žeimantas. Ukmergėje turiningai paminėtas Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ dešimtmetis // Lietuvos Aidas. – 2004 m. kovo 30 d. P. 7).
Nuo tada „Eskizai“ pradėjo lankyti mano namus. Skaitant pirmuosius „Eskizų“ numerius ir stebint Ukmergės gyvenimą, jos dvasios formuotojų – rašytojų ir poetų kūrybą, Ukmergė man pasirodė beviltiškai nutautėjęs miestas, į kurį Lietuva, ta tikroji, ne komunistinė, kažin ar kada nors besugrįš. Paskutinis vilties spindulys užgeso, kai Ukmergę paliko talentingi žurnalistai Deimantas ir Loreta Jastremskai. Po eilinių rinkimų savo neviltį ir dvasinį Ukmergės praradimą išliejau straipsnyje „Šį kartą Lietuva dar į Ukmergę neužsuko“ (Lietuvos Aidas. – 2007 m. gegužės 26 d. P. 2).
Ėjo metai. „Eskizai“ paliko mano namus. Vienoje iš konferencijų sutiktas Vytautas Česnaitis, tarsi nieko nebūtų atsitikę, priėjo prie manęs, pasisveikino ir mįslingai tarė: „Pavasarėja…“ Ir tik 2012 m. kovo 23 d. iš tikrųjų išgirdau vieversio, atskridusio iš Ukmergės, giesmę… Vilniaus karininkų įgulos ramovėje buvo paminėtas Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ leidybos 20-metis. Buvo sutiktas ir karališkais drabužiais aprengtas švytintis 21-asis „Eskizų“ numeris. Almanacho redakcinė kolegija suteikė galimybę įsigyti ir praleistus „Eskizų“ numerius.
Nors leidinio struktūra išlaikyta tokia pati (1. Ištakos, 2. Įžvalgos, 3. Raiška, 4. Ženklai – jaunųjų kūryba, 5. Kronika), tačiau turinys, ypač pirmojo ir antrojo skyrių, pasikeitė iš esmės. Pirmuosiuose „Eskizų“ numeriuose buvo pateikti tik gilių Deltuvos viduramžių tyrinėjimai, o paskutiniuosiuose numeriuose jau skelbiami naujesnių ir naujausių Lietuvos laikų tyrimai, kurių objektai – dvarų kultūra, jų architektūra, aplinka, Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 m. kovos, jų didvyriai, rezistencija Deltuvos krašte pokariu, rezistencijos vadai ir didvyriai, Deltuvos krašto kultūros istorija, menininkų jubiliejai ir t. t. Visas 17-ojo „Eskizų“ numerio „Ištakų“ skyrius skirtas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios istorijai (1607–2007). „Įžvalgose“ Veprių muziejininkas Jonas Žentelis supažindina su Veprių valsčiaus savanoriais, 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyviais Jonu Variakoju, Juozu Šarausku, Kaziu Dragūnevičiumi, Jonu Nastopka, kovojusiais su Lietuvą užpuolusia Raudonąja armija. Pateikiama ir kitų tyrimų.
Pasikeitė almanacho apimtis ir išvaizda. Jeigu pirmieji jo numeriai pasirodydavo vos kelių puslapių ir kukliai apipavidalinti, tai paskutinieji almanacho redakcijos rengiami su didele meile ir pasiaukojimu tapo reprezentaciniais, solidūs leidiniai, kuriais ukmergiškiai pagrįstai gali didžiuotis. Tokiu leidiniu „Eskizai“ tapo ne tik dėl Ukmergės ir ukmergiškių istorikų ir tautotyrininkų, rašytojų ir poetų, bet ir talentingų fotomenininkų Albino Kuliešiaus, Danieliaus Karaliaus, Romo Šaulio, Simonos Zvicevičiūtės, Gabrielės Tiškevičiūtės, Vytauto Česnaičio ir kitų darbų dėka. Jų kūryboje jau matau, girdžiu ir žaviuosi naująja atgimusia Lietuva.
Žingsnis po žingsnio „Eskizai“ tampa geriausiu ir gražiausiu Lietuvoje leidžiamu kultūriniu žurnalu, subtiliai siejančiu mokslą ir meną. Vytauto Urbonavičiaus, Saulės Urbonavičienės, Jono Matuso, Tomo Baranausko ir vyresniosios kartos ukmergiškių istorikų Jono Puzino, filosofo dr. Juozo Girniaus ir kitų tyrinėjimai, manau, spėjo tapti rimtais Lietuvos istorijos puslapiais, jaudinančiais besiveržiančius į mokslo aukštumas jaunus Lietuvos istorijos protus. O straipsniai apie žymiuosius Deltuvos žmones – politikus, Lietuvos laisvės kovotojus, mokslininkus ir menininkus – prieškario nepriklausomos Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, istoriką, Lietuvos patriotą išeivijoje Juozą Kapočių, visą savo gyvenimą ir turtą paskyrusį „Lietuvių enciklopedijos“ (1953–1985) leidybai, kalbininką akademiką Zigmą Zinkevičių, a. a. Lietuvos bičių karalių prof. Joną Balžeką, chemiką prof. Romualdą Baltrušį, jau minėtą straipsnio pradžioje partizanų ryšininkę mokytoją Mariją Kinertaitę-Laugalienę, mokytoją Janiną Jalinskaitę, Mordovijos griežtojo režimo lagerių kankinę, pokariu leidusią pogrindinį laikraštėlį „Laisvieji sakalai“, kitus Ukmergės krašto partizanus ir jų rėmėjus, – manau, duos akstiną ir kitų miestų istorikams, kraštotyrininkams ir tautotyrininkams susirūpinti savo krašto žymiausių žmonių likimais ir jų atminimo gaivinimu.
Skyriuje „Raiška“ publikuojama ukmergiškių kūryba – esė, apsakymai, humoreskos, eilėraščiai. Kaip tik ši almanacho dalis, leidžianti apčiuopti ir ukmergiškių dvasią, suvokti daug vykstančių psichologijos procesų, yra pati svarbiausia skaitytojui, besidominčiam krašto dvasiniu atgimimu, jo vadavimusi iš marksistinės-komunistinės ideologijos.
Dėl ribotos straipsnio apimties neanalizuosiu visų pasirinktų ukmergiškių kūrybos žanrų, apsistosiu tik prie paties svarbiausiojo – poezijos, žmogaus dvasios šauksmo ir virpesių. Sprendžiant iš „Eskizų“ Deltuvoje yra daug poetų. Net keliuose „Eskizų“ numeriuose buvo paskelbti Romo Railos, Simo Švitros, Rasos Jaskelevičiūtės, Jolitos Tamošiūnaitės, Tomo Tereko ir dar daug kitų įdomių, ir nelabai įdomių, savitų, jau susiformavusių ir dar tik bandančių poezijos plunksną kūrėjų eilėraščiai.
Sigitas Geda mėgdavo sakyti, kad talentingas poetas – tai tautos pranašas, parodantis ne tik tautos kokybę, bet ir kryptį, kurlink veda jos keliai ir takai. Lietuvos nepriklausomybės aušroje filosofas Vytautas Radžvilas viename iš savo straipsnių rašė, kad tik tikras inteligentas suvokia laisvės ir kultūros sąsajas, kad „laisvė nėra galėjimas daryti, ką nori“. Kultūra tą sąvoką, jos esmę pakoreguoja ir apriboja, nes „kultūra yra tai, kas kilnina, esant reikalui ir apriboja žemąsias įgimtas žmogaus galias, darančias jį ne kuriančia, o griaunančia būtybe“. Tik kultūros normoms paklūstanti laisvė įgyja naują kokybę – atsakomybę ir tampa atsakinga laisve. Kita vertus, pati kultūra yra viena iš pagrindinių laisvės reiškimosi formų, tačiau tik tiek, kiek ji sugeba riboti vadinamąją „absoliučią laisvę“. Todėl „inteligento“ sąvoka visada reiškia daugiau negu išsilavinimą, intelektą, gražias manieras. Lengva liudyti, kas yra, kaip yra ir koks yra mūsų gyvenimas. Tačiau „inteligento pašaukimas ir misija yra kita – rodyti, kaip turi būti“ (Vytautas Radžvilas. Sunki laisvės našta // Švyturys. –1991, Nr. 3. P. 10–11). Svarbiausia, kad tai įmanoma daryti tik asmeniniu pavyzdžiu, savo kūryba ir niekaip kitaip (Ona Voverienė. Inteligentas ir nepriklausomybė // Lietuvos Aidas. –2008 m. balandžio 14 d. P. 1, 5). Taigi poetas – Tautos dvasinių vertybių formuotojas, lemiantis ir visos tautos ateitį, todėl jis pats turi būti kultūros aukštumoje, jausti savo misijos atsakomybę.
O kokios Ukmergės poetų dvasinės vertybės? Nesu literatūros kritikė, todėl su malonumu perskaičiau Kristinos Sakalavičiūtės straipsnį apie Romo Railos poeziją. K. Sakalavičiūtė R. Railos eilėraščius lygina su lašų skambėjimu erdvėje: „…ir tas skambėjimas sukuria ypatingą pasaulį… meditacijos, efemeriško jausmo ir skaidrių minties blyksnių“ (Kristina Sakalavičiūtė. Atėjęs brėžti saulės ženklo // Eskizai. – 2001. P. 88–90). Nors, kaip rašo straipsnio autorė, R. Railos „poezijos pasaulyje gražiai sutaria gamta ir kultūra, tačiau juntama gana aiški konfrontacija tarp kūrybos ir politinio bei socialinio žmogaus statuso“ (Ten pat). Ir aš girdėjau iš poeto sielos išsiveržiantį skausmą jo eilėmis, supratau, kad jau tada – 2001 m. – poetas prabudo. Pamatė, kas yra, kaip yra ir koks mūsų gyvenimas, kokį visiems mums, Tautai, pagal Konstituciją, valstybės suverenui sukūrė buvusiųjų nomenklatūrininkų, dabar jau kapitalistų, pačios Tautos išrinktų į valdžios olimpus, partija. Tačiau pamačiau ir kitką, kad R. Raila – ne kovotojas ir šauklys į kovą su blogiu, kokie buvo Bernardas Brazdžionis ir Kęstutis Genys.
Jau 21-me „Eskizų“ numeryje – puikūs Danutės Vaskelaitės eilėraščiai, kupini meilės tėviškei Šešuoliams, mažai Vilkmergėlei ir Šventosios gluosniui, graudžioms jos Tėviškės pokario istorijoms, parašytoms eilėmis ir pasklidusioms keliuose jos eilėraščių rinkiniuose. Poetei nereikia nei londonų, nei paryžių. Jai gera čia, tėviškėje, „kur kamanės ugnelė / ant kadagio riedančio žiedo“; kur malonu tyloj „žiūrėti į rasą, / į tūkstančius žybsinčių saulėj kruopelių / į tvenkinio vandenį, / rytą nubundantį, / į medžių kamienus, / nedrąsiai subridusius…. Žiūrėti į ąžuolą, / saugantį žemę. Čia siela ramybę / ir išmintį semia“. Čia ir jos tapytų paveikslų fotografijos, harmonizuojančios su šviesa ir ramybe, sklindančia iš jos eilėraščių. Čia jau Lietuva, sugrįžusi ir prigludusi prie savo šventos Žemės…
Jubiliejaus proga linkime „Eskizų“ leidėjams, autoriams ir toliau žadinti ne tik ukmergiškius, bet ir visą mūsų Tautą, kad dvasinis atgimimas, prasidėjęs Ukmergėje, pasklistų po visą Lietuvą, žadintų iki šiol vis dar miegančius ar savęs neatradusius Prometėjus – mokslininkus, menininkus, gražios ir savitos lietuviškos kultūros kūrėjus.