Mintys tarmių metus pasitinkant

Aldona Paulauskienė

Išgirdusi, kad 2013-ji skelbiami tarmių metais, pagalvojau, koks šio projekto tikslas, kas bus daroma ir kokių rezultatų tikimasi, kiek tai kainuos? Galėčiau nesunkiai sužinoti. Bet nevaržoma žinojimo noriu pamąstyti ne tik apie tarmes. Didesnį rūpestį šiandien turėtų kelti ne tarmės, o valstybinė bendrinė kalba ir apskritai mūsų kultūra. Tarmės, nustumtos bendrinės kalbos, nyko natūraliai. Jų verte mokslui neabejota. Tad sukaupta daug tekstų, ištirtos ir aprašytos visos Lietuvos tarmės, išleistas atlasas, parašyta nemažai tarminių žodynų, yra ir didysis 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, kurį Justinas Marcinkevičius vaizdingai pavadino žvaigždynu virš galvos. Bet į tą žvaigždyną nenorima kelti akių, o vis į svetimą žvelgiama.Ypač daug gimtosios ir kitų tarmių tekstų yra užrašęs ir ištyręs vienas iš gabiausių XX a. antrosios pusės kalbininkų Aleksas Girdenis. Jis su savo mokiniais tyrė ne tik žemaičių, bet ir visos Lietuvos tarmes. Bendrinė kalba, kaip visiems žinoma, kurta vienos tarmės pamatu, bet ja nesiribota: daug kuo ji papildyta ir iš kitų tarmių, iš tautosakos, iš geriausių rašytojų raštų. Taigi ji ir buvo aukščiau už vieną kurią tarmę. Girdenis tikėjo, kad greta visų vartojamos bendrinės kalbos, galima išlaikyti ir tarmes, tik reikia pasistengti. Tačiau dažnai nutinka taip, kad ir kilnų tikslą turinčios pastangos neduoda rezultatų:

„Padarėm kiekvienas šį tą, bet turbūt ne tiek, kiek turėjome ir pajėgėm… Ypač skaudu būna, kai gerai pagalvoji – ką gi tu gera nuveikei? Tyrei kalbą, ypač šio krašto žemaičių (ir pirmiausia mažeikiškių)? O ar kam nuo to geriau ar bent įdomiau gyventi? Mokiniai iš čia vis rečiau renkasi filologo kelią (miestas ar miestelis – ne ta vieta, kur susidomima gimtąja kalba ir gimtąja žmonių kultūra, o narsiai geriančiame kaime kiek dabar begimsta gabių?). Pati mūsų nepakartojamoji žemaičių kalba vis labiau eroduoja (kaip tos dirvos, kuriose retai beišvysi paukštį, skubantį ką tik atversta vaga) – laikosi dar, tiesa, bet tai jau nebe ta kalba, kuria kalbėjo mūsų tėvai ir senoliai, ne ta, kurią amžiams išmokome ir vienas kitas net savo vaikams mėginame perduoti… Deja, atvažiuoji čia, kalbi – ir jautiesi kartais lyg iš muziejaus atitemptas senovinis nebereikalingas rakandas – tiek tavo lūpose užsikonservavę jau užmirštų žodžių ir pasakymų. O ir dainą, kur išsinešei iš čia kaip didžiausią brangenybę, mažai kas bepadeda dainuoti taip, kaip traukdavome tada ir Latẽniuose, ir Voveriuosè, ir visur, visur… O jei ir padeda, tai jau nebe taip ir ne su ta rimtimi ir tyliu džiaugsmu, o veikiau su atvira ar slapta pašaipėle. Ateina naujos – netikros ir nerimtos dainos, plinta visų valkiojami žodžiai bei posakiai – ir po truputį nustojame būti savimi, prarandame tai, kas daro mus nepaprastus ir nepakartojamus bei prasmingus šiame dideliame pasaulyje…“ (Girdenis A. Tarmės – tikroji kalbos gyvastis. Gimtoji kalba, 1990, Nr. 10, p. 1–2).
Taip rašė Girdenis daugiau negu prieš du dešimtmečius. Dabar dar šauniau geriama visur: girti vairuoja automobilius, užsimuša patys ir kitus užmuša, susidegina namus ir patys juose sudega, net rugsėjo pirmąją uždrausta pardavinėti alkoholį, kad moksleiviai nepasigertų. Dar labiau plinta netikros ir nerimtos dainos, kurių kūrybą skatina ir eurovizijos konkursai. Kad būtų šiuolaikiška, iš liaudies dainų kuriamas folkšokas. Svetimų kalbų mokomės, nes reikia, bet dabar studijuoti lituanistiką tikrai retas gabus žmogus svajoja. Kai kurie dabartiniai mūsų kalbininkai, užuot tyrę savo kalbą, turimą sukauptą tarmių turtą (kaip ir tie, kurie tokio turto neturi) ima tirti miestų kalbą. O juk „miestas ir miestelis – ne ta vieta, kur susidomima gintąja kalba ir gimtąja žmonių kultūra“. Gali tavo gimtąjį kraštą okupuoti ne tik svetima kariuomenė su tankais ir patrankomis, bet ir svetima kultūra. Prieš fizinę svetimųjų okupaciją galima kovoti ir numirti, o kaip numirti už tėvynę, jei ją okupuoja svetima kultūra, į kurią savo noru smingame?

2012-21_11
Ar dar sužaliuos?..

Nespėjo atsiverti durys į pasaulį, minime helovyną. Net seni žemaičiai šiemet žavėjosi, kai nušvito kalvos, sužibus žvakėms išskaptuotuose moliūguose, primenančiuose kaukoles. Prieš lapkričio pirmąją LNK laidoje „Kviečiu šokti“ buvo klaikus velnių ir raganų vakarėlis. Šiauliuose per helovyno šurmulį dvi girtos moterys susimušė ir viena iš jų neteko akies, o užsieniuose per tokius pasilinksminimus net mirčių būta. Kam to prireikė lietuviams? Žemaičiuose buvo tikima, kad raganų puotos vykdavusios ant Šatrijos, jie turėję ir persirengėlių pasilinksminimus per Užgavėnes, bet pietų Lietuva ir iš žemaičių papročių nesiskolino.

Prieš pat vasario šešioliktąją, kai reikia susimąstyti apie tautos nepriklausomybę ir likimą, jau seniai imta minėti šv. Valentino diena. Svetimus vardus visur (net verstinių vaikiškų knygelių viršeliuose) rašome originalo kalba, o savo – darkome. Trakų gatvėje yra iškaba YURGA. Kam to reikia? Iškrito iš rankų lietuvių literatūros klasikų kūriniai, jų vietą užėmė nedvasinga verstinė literatūra. Štai neseniai Saulius Žukas per televiziją paskelbė, kad dabar literatūra apie seksą į antrąją vietą stumia literatūrą apie vampyrus. „Hario Poterio“ autorė parašė naują knygą suaugusiems, pilną visokių šlykštynių (iškrypėlių sekso, narkomanijos, prostitucijos ir kt.). Mūsų leidyklos jau laukia: gaus tą knygą ir tučtuojau vers į lietuvių kalbą. Supraskite, kad dabar svarbiau ne tautos tradicijos, kultūra, o rinka. Sako, kad žmoguje yra ir angelas, ir velnias. Būsi toks, kuriam iš jų pataikausi. Šiandien kvatojasi velnias.

Neseniai buvo kilęs ginčas dėl spektaklio „Dievo sūnaus veido koncepcija“. Pati reklama baisi. Pagal lietuvių tautos moralę ne tik į Dievo, bet ir į jokį kitą veidą niekuo negalima mėtyti. O čia vaikai į Dievo Sūnaus veidą mėto dvokiančiu mėšlu. Kultūros ministras siūlo pirma pažiūrėti spektaklį, o tik paskui kritikuoti. Smalsuoliai ir sulėkė žiūrėti spektaklio taip, kaip ir niekada nepraktikuotų Lietuvoje homoseksualų eitynių. Spektaklio režisierius aiškino atsilikusiems nuo šiuolaikinės kultūros lietuviams: jei Dievas sukūrė mėšlą, tai ir mėšlą galima viešai rodyti. Bet mėšlui ir mėšlo vieta, netinka jį dėti ant švento stalo. Dar ne taip seniai ir teatro scena buvo šventa. Joje ne tik spektakliai vyko, bet ir skambėjo taisyklinga lietuvių kalba. Ja rūpinosi Konservatorijos dėstytojai, spektaklių režisieriai, aktoriai: kviesdavosi kalbininkus kirčiuoti pjeses, klausytis kalbos taisyklingumo per repeticijas… Na, o kiek per dieną mums parodoma kino reklamų, kur žudoma, kur laisvai liejasi kraujas, kur visą laiką į tave atkištas pistoletas ar peilis?
Aišku, kad dar mūsų vaikai ir vaikaičiai ilgai kalbės lietuviškai namie ir svetur, bet jau ne taip, kaip turėtų. Anglų kalbos reikia visiems: studijuojantiems užsienyje ir Lietuvoje, kiekviename tarptautiniame projekte, kurių vis daugėja, sportininkams, treneriams, žmonėms, dalyvaujantiems tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose, stažuotėse, turintiems savo verslus, kaimo turistinėms sodyboms ir t. t., ir t. t. Kalbininkai turėtų susirūpinti, kaip tokiomis aplinkybėmis išsaugoti gimtosios kalbos gyvastį. Nesaugoma (ir net niekinama) gimtoji kalba integracijos ir globalizacijos sąlygomis lengvai praranda tai, kas ją daro unikalią, išskirtinę ir reikšmingą pasaulyje.

Rinkimų debatuose visi politikai žadėjo sustabdyti emigraciją. Nieko nebus! Nesulaikys ir padidinta minimali alga: važiuojam ir važiuosim ir pas mus atvažiuos. Kaip niekas nesustabdė tarmes turėjusių žmonių kilnojimosi iš kaimų į miestus, iš vieno Lietuvos pakraščio į kitą, taip niekas dabar nesustabdys kelionių po pasaulį. Tai būtina suprasti ir ieškoti būdų, kaip išlaikyti tautiškumą, gražią ir turtingą lietuvių kalbą net ir išsivaikščiojusioje Lietuvoje. Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime. Be to, Lietuvoje nesutaria kartos: daugelis vyresniųjų įsitikinę, kad būtina aktyviai dirbti kalbos kultūros darbą, o didelė dalis jaunųjų jiems prieštarauja.

Spalio 30 d. rytmetį klausiausi radijo laidos apie mokslo laipsnius ir vardus. Pasirodo, jau apginta daktaro disertacija, teigianti, kad, norint pašmaikštauti, populiariose radijo ir televizijos laidose galima kalbėti ir nesilaikant normų. Bet argi be svetimybių negalima pašmaikštauti? Pasirodo, jau užmiršta, kad ir taisyklinga kalba galima juokauti, o norint – ir išplūsti taip, kad visą gyvenimą žmogus atsimintų. Sovietiniais laikais, kovojant prieš rusų kalbos įtaką, buvo stengiamasi tai-syklingumo atžvilgiu buitinę žmonių kalbą priartinti prie elito kalbos. O štai dabar doktorantas įrodinėja, kad reikią elitui leistis žemiau. Jam labai gražu, kai į žmones kreipiamasi tiesiog vardais, net į Anglijos karalienę kartą girdėjęs tokį kreipimąsi, ir toji nė kiek neįsižeidusi. Rusai mandagiai kreipiasi į gerbiamus žmones vardais ir tėvavardžiais, bet ir per daugelį metų to papročio neperėmėme. Kodėl dabar staiga pasidarė gražu, kai, nepaisant amžiaus, užimamų pareigų ar kitų skirtumų, kreipiamasi vardu? Lietuviai nuo seno vardu kreipdavosi tik į artimus sau lygius žmones, dar į Jėzų ir Mariją maldoje. Be to, šeimoje vaikai vardais nesikreipė į tėvus ir senelius.

Korespondentė naujai iškepto mokslų daktaro paklausė, ar jis domėjęsis, kaip dirbamas kalbos kultūros darbas kitose šalyse. Taip, domėjęsis anglų, skandinavų kalbininkų požiūriu. Bet kodėl jis neprakalbino prancūzų? Prancūzija kur kas didesnė šalis už Lietuvą, ir jai niekada negrėsė visuotinė dvikalbystė, bet kalbos kultūra prancūzai rūpinasi nuo pirmosios gramatikos (1647 m).
Kadangi dabartiniai kalbininkai į pasaulį žiūri tik pro anglų kalbos langą, jie nemato savosios kalbos tikrosios vertės. Kai reikia pasigirti, giriasi kalbos senumu. Tai jau girdėta iš XIX a. antrosios pusės. Jei būtina girtis, sakykim, kad mūsų gimtoji kalba ne tik sena, bet ir šiandien tobula, niekuo ji ne prastesnė už garbinamąją anglų kalbą. Kad įsitikintumėte, išverskite į anglų kalbą šį tekstą:

Čia būta kažkokios neįspėjamos paslapties, kuri net mandriausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti, kas gi pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį. Net giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų tilčiukai, – o jų buvo ne vienas, bet septyni, – staiga dingdavo, ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje Udruvės ežero pusėje arba dar blogiau – čia pat prie malūno Paudruvės pelkėse, kuriose ligi aušros kankindavosi, nerasdami kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo. (Boruta K. Baltaragio malūnas. Vilnius, 1971, p. 6–7).
Cituojama iš 1971 m. leidimo, tekste paliktas žodis mandriausius. Taigi, saugodami savo kalbą nuo svetimybių, nebuvome tokie cenzoriai, kokiais dabar esame vadinami. K. Borutos „Baltaragio malūnas“ išverstas į latvių, estų, rusų, islandų, čekų, vokiečių ir lenkų kalbas. Kviečiu versti į anglų kalbą. Galiu truputį pasufleruoti, kad verčiant vietoj lietuvių kalbos šalutinių linksnių prireiks prielinksninių konstrukcijų, būdvardžių aukščiausiąjį laipsnį reikės versti dviem žodžiais, veiksmažodžio laikų formos bus sudėtinės, o būtąjį dažninį laiką reikės versti aprašomuoju būdu, vietoj išskirtinių sakinio dalių ir padalyvio išaušus reikės vartoti šalutinius sakinius. Atlikdami šią užduotį, patirtumėte, kad lietuviškojo teksto neįmanoma išversti į anglų kalbą dviem sakiniais: žodžių galūnės daro mūsų kalbą lanksčią ir taupią.

Ką pasakyti aukštuosius mokslus baigusiems humanitarams, kai jie skundžiasi lietuvių kalbos skurdumu ir netikimu moderniam šių dienų gyvenimui? Trūksta žodžių, nes reikia jiems sakyti nemalonią tiesą, kad ne kalba, o jie patys skurdūs. Pavyzdžiui, teigiama, kad į skurdžią, iš tarmių kilusią bendrinę lietuvių kalbą neįmanoma išversti filosofinių ir eseistinių tekstų, reikalaujančių abstraktaus mąstymo. Bendrinė lietuvių kalba, nors ir gyvasties pasisėmusi iš tarmių, ne prikalta prie buvusio sėslaus nemokyto kaimo. Be to, kaimas nebuvo jau toks dvasiškai skurdus. Ar dabar atsirastų mokytas žmogus, iš kurio atminties būtų galima užrašyti šimtus dainų ir pasakų?
Kalba – visuomenės savastis, ja naudojamės kiekvienas ir kuriame ją pagal savo poreikius ir sugebėjimą. Lietuvių kalbos žodžių daryba leidžia pasidaryti abstrakčios reikšmės daiktavardžių iš visų veiksmažodžių, laipsniuojamųjų būdvardžių ir būdvardžių reikšmę turinčių dalyvių. Verčiama ne forma: jeigu suprantamas turinys, atsiranda ir reikalinga forma.

Dar derėtų pastudijuoti vertimo teoriją. Verčiant kai ko netenkama. Argi Donelaičio „Metai“ kituose kraštuose gali būti suprasti taip, kaip baudžiavos laikais Mažojoje Lietuvoje? Sunku versti ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba parašytus tekstus. V. Mykolaitis-Putinas savo seseriai, pasirengusiai JAV išleisti jo eilėraščių rinkinį anglų kalba, parašė, kad „Rūpintojėlio“ negalima išversti į jokią kitą kalbą.

Bus daugiau

Gedimino Zemlicko nuotrauka

23 atsiliepimų(-ai)
  1. Poissoningkiss

    Mes mokykloje mokemes sinusus, kosinusus, integralus ir visoki kitoki slamsta, kuris niekada gyvenime neprisireike . Kalba atlieka komunikavimo funkcija ir komunikacijos apsunkinimas ivairiom imantrybem yra iracionalus . Jei jums reikia, susikurkite sau asmeniskai kliuciu ir didvyriskai jas nugalekite, bendraukite esperanto kalba ir puoselekite rupintojeli neisverciama vertybe -Rodeno „mastytoja“ depresyvuji jo varianta .

  2. Justina

    Tokie varganojimai man visuomet sukelia dvipusius jausmus: viena vertus – juokinga, kita vertus – pikta. Kalba yra kultūros dalis, kultūra yra kalbos dalis, jos abi viena kitą kuria ir jos abi yra gyvos. Bandyti jas užkonservuoti dangstantis tradicijų saugojimu yra ne tik bergždžia, bet ir, tiesą sakant, arogantiška. Visuomenėje atsiranda naujų srovių, naujų verybių atspindinčių ir formuojančių tai, kad svarbu šiuolaikiniam žmogui. Nė nepasivarginus įsigilinti visa tai iškart pavadinti visokiais ten supuvimais yra paprasčiausiai trumparegiška. Siūlau pasvarstyti: ar kartais netyčia problema glūdi ne valentino dienose, bet jumyse?

  3. Mantas

    antrasis komentaras tikriausiai bus istrintas, o gaila :D

    is dalies pritariu kalbos issaugojimo dejonems, bet faktas. kad lietuviu kalbos talibanas yra atitrukes nuo realybes, kaip ir priklauso fanatikams.

    tebuna jiems lengwa zhemele :D pasikeis kartos, tikiuosi, pasikeis ir požiūris.

  4. Tomas

    ech… pasiilgau Stalino

  5. gliookas

    Pasakysiu paprastai.

    VLKK yra pakankamai reikalingas dalykas. Kalbos standartas buti privalo, bo tuos pacius vaikus reikia ismokyti lietuviu kalbos pagal kazkokius tai ten standartus.

    BET. Kiekvienas kartas, kai bandoma ipirsti savo privalomas taisykles ir rimta morda aiskinti apie tai, kokia ta lietuviu kalba brangi, unikali ir t.t. yra daugiau nei juokingas dalykas.

    BET kuriam dalykui yra sava vieta ir savas laikas. Visos tarmes, visi zargonai – yra labai idomus filologams dalykas, kuris privalo buti istirtas, panaudotas. Zmones naudojo, naudoja ir tikrai naudos viska, kartu su lietuviu kalbos standartais, vienu metu. Tai yra normalu, su tai reikia susitaikyti ir prisitaikyti, nes yra ribos, tendencijos, mados, naujoves. VLKK niekada nespedavo paskui, o pavelavusi per savo pateikimo buda atrodydavo labiau negu kvailai.

    Lietuviu kalba ne tokia jau didziule kalba, kuri turi itaka didelei daliai zmoniu, kad issipisineti ir dejuoti.

  6. dzo

    Ech, o buvo laikai, kai buvo autoritetai. Štai, pavyzdžiui gerb. Josifas Visarionovičius Stalinas, tautų tėvas, o dabar… tpfu.

  7. g

    Gaila, bet labai reikalingą lietuvių kalbos tyrimo, saugojimo – ir vystymo – darbą tokie straipsniai ir jų autoriai tik diskredituoja. Autorė šventai įsitikinusi, kad tie mūsų rys milijonai gimę tik tam, kad būtų jos disertacijos vaikščiojančia iliustracija. Plius irzlus nepasitenkinimo tuo ar anuo kratinys. Aš gal irgi daug kuo nepatenkintas, gal net tuo pačiu – bet prie ko čia tarmės ??
    Mums taip pat duota suprasti, kad didžioji dalis Lietuvos ( o ir pasaulio apskritai) gyventojų – išvis velniai žino kas, mat drįsta gyventi mieste ar miestelyje… O ko pati irgi mieste sėdi, beje ?
    O jau aiškinimas kad tam tikros kalbos ypatybės daro ją kažkuo geresne už kitas… čia išvis kalba žmogus vadinamas kalbotyrininku ??

    (Apie Staliną, tai išvis be komentarų, nepagydoma).

  8. varsketiz

    „Customs, tradition… that’s old man’s baggage. Stop carrying it“ – Doug Stanhope.

    Mirsit Jūs ir tikiuosi mirs visi šitokie idiotizmai. Labai tikiuosi.

  9. ambra

    Prašau, neįžeidinėkit talibano, jį lygindami su šitais primatais.

  10. warhead

    Vargo vakarienė. Reikėtų kuo greičiau į pensiją nes kvepia absoliučiu kostmosu.

  11. Audra

    Pirma, kalba turi tarnauti zmogui, o ne atvirksciai!
    Antra, kalba yra gyva ir ji kinta visa laika. Kaip ir anglu kalboj, niekas nebesneka ta kalba, kuria Sekspyras snekejo; kalba keiciasi, atsiranda daug nauju zodziu ir reiksmiu, nes gyvenimas vietoj nestovi. O kiti zodziai nueina uzmarstin, ir nebera vartojami.

  12. zemaitis

    kap sakydava mona umzinatilisi babunele nu Varniu
    ..vo pana Mariji su baltas kleckas.kon dievulis nor nubausti tam pirmo eile atem protieli

  13. Kafka

    Кą ji rūko? Duokit ir man…

    O jei jau prašėt vertimo tai vo:
    Here lied some unravelable secret which even the smartest misled, and no one could understand who stood in matchmakers’ way to Whitehorn’s daughter. Even on clearest eve you could see mist rising from the lake, which turned the brightest day into the darkest night, and horses scared of whatever wandered off to the byways off the straight path, and gods know wherever they took them; or bridges of lake’s isthmuses (there been not one, but seven,) suddenly disappeared or whatever; matchmakers instead of arriving at Whitehorn’s mill, appeared on the other side of Udruve’s lake or worst – right near the mill, right in Udruve’s swamps, where til dawn they struggled, unable to find a path, and only after the daybreak, they’d seen that they’ve been roaming on the downhill’s plains and swearing returned home.

    Sakot prarado visą kalbėseną, mandrybes ir kitą šūdą? Paklauskit Didžiųjų Britanų kaip jųjų Šikspyrus išvertus į Lietuvių kalbą jie įgavo daugiau grožio.

    Lietuvių kalba taupi? Taip, galima atrasti pavyzdžių kurie yra trumpesni, bet lygiai taip pat galima atrasti kitų kalbų žodžių trumpesnių už lietuviškus.

    Kodėl nepakalbinus Francūzų (pričiom čia ta P)? O kodėl neprakalbinus Turkų, Arabų, Afrikiečių? Pas juos irgi kultūra.

    Kaip jau kažkas minėjo anksčiau – kalba kinta. Nesvarbu kokiu greičiu. Ji kinta tokiu greičiu kokiu kinta žmonės (o šiame technologijų amžiuje žmonės kinta labai greitai, gaila, kad tik jūs, prie savo ‘vaizduoklių’ nesugebat maigyklės damaigyt iki technologijų skilties).

    Apskritai paėmus straipsnį, atrodo, kad autorė jaučia nostalgiją sovietiniams laikams (bet ką jau padarysi su tais homosovieticusais?)

    Taika.

  14. Vycc

    gal autorei reiketu susimastyti, kodel „jautiesi kartais lyg iš muziejaus atitemptas senovinis nebereikalingas rakandas“

  15. zu

    Kaip gaila, kad tokie suplėkę žmogeliai, kaip autorė, vis dar dirba mokymo įstaigose. Autore, atsimerkit – XXI a. už lango.
    Tiesa, už rašytojos Rowling knygos pareklamavimą – dėkinga. Būtinai pirksiu.
    Jūsų žiniai, Gavelis knygoje “Vilniaus pokeris“ naudojo žodžius “bybys“ ir “šūdas“. Keista, kad nedeginote jo knygų viešai.

  16. Putinas

    Vienu pirštu spaudant knopkę suspaudyta kvintesencinė kalbajobizmo išnara. Nuogašakis medelis, tokia banaliai lietuviška vaizdinė metafora, stovinti visų klerikinių kalbajobų išmonės dykvietėj. Toks tikrai plikas ir nuskuręs, kad visiems daeitų, o jis tikrai sužaliuos, bet ne dabar, vėliau, kai jo šaknis kalciu pradės maitinti po Stalino kojomis giedančių linguatalibaninių vaidilučių kaulai.

  17. shizzar

    Labai gražus straipsnis. Sutinku beveik su viskuo, kas parašyta. T.y. man visiškai suprantama ir priimtina, netgi sveikintina, kad yra taip manančių žmonių, ir nematau pagrindo jų niekinti. Tie, kas komentaruose spjaudosi keiksmažodžiais ir tulžim, tiesiog jaučia užgniaužtą kaltę ir bando pasiteisinti patys prieš save. Nes niekas negali tavęs žeisti, jei nejauti tame bent dalies tiesos.
    Šiaip visas straipsnis yra iš serijos „kada žolė buvo žalesnė, medžiai didesni, o mergos gražesnės“: visiškai nepriklausomai nuo temos tokie straipsniai visada kalba apie tai, kaip buvo gerai TADA ir kaip yra blogai DABAR. Straipsnio autorius automatiškai savo auditoriją padalina į dvi stovyklas: tuos, kurie prisimena, kas buvo TADA ir turi tam „TADA“ sentimentų, ir tuos, kurie neprisimena ir/arba tų sentimentų neturi. Bėda ta, kad pirmieji paprastai nerašo komentarų…
    Pastabos keliems straipsnio argumentams.
    Dėl helovyno ir valentindienio. Man jie irgi visiškai nepatinka. Bet iš principo velykos ir kalėdos yra lygiai tokie patys svetimkūniai, tik tiek kad jau spėję mėsa apaugti: jų gi net pavadinimai atėję iš kitų kalbų. Tikrų lietuviškų tradicijų praktiškai nėra likę, o jei ir yra, tai jas pamena nebent tautotyrininkai arba, fragmentiškai, atskiros šeimos. Duokit valentindieniui porą šimtų metų ir mūsų propropro…anūkiai rašys disertacijas apie lietuviškas valentindienio tradicijas. O visuotinė švenčių komericializacija ir žema bendra viešųjų pasilinksminimų kultūra neturi nieko bendro su švenčių prigimtimi.
    Dėl to, kad dvasingą lietuvišką literatūrą išstūmė nedvasinga verstinė – teiginys yra ydingas iš prigimties. Manau net patys didžiausi patriotai sutiks, kad lietuvių literatūrai gana toki iki pasaulinės literatūros elito lygio, tam, galų gale, yra ir visiškai objektyvus patvirtinimas: Nobelio premijos negavo nė vienas lietuvių rašytojas. Jei koks lietuvių autorius parašytų Hario Poterio lygio knygą ir sugebėtų susukti pagal ją 50 mln. Lt biudžeto filmą (t.y. kokybiškai ją išreklamuotų), ji neabejotinai taptų bestseleriu (ir ne tik Lietuvoje). O dabar turim ką turim: daugybės populiarių žanrų lietuviškų knygų elemetariai nėra, taigi nepatenkinamas vartotojo poreikis, ir „Altorių šešėlyje“ nenukonkuruos „Hario Poterio“ lygiai taip pat, kaip rūgpienis nenukonkuruos Beaujolais nouveau.
    Dėl kalbos keitimosi – priverstas sutikti su aukštesniais komentatoriais, kiekviena kalba keičiasi. Galbūt yra išimčių: prancūziškai aš nemoku, gal jie ten ir kalba taip pat, kaip XVII a., vengrai, girdėjau, irgi visus tarptautinius žodžius verčia į savo kalbą ir net naudoja tuos vertinius, kas daro turistavimą Vengrijoje gana sudėtingą (sunku rasti policijos nuovadą, kai vietine kalba policija – rendőrség). Bet šios išimtys tik patvirtintų taisyklę. Mūsų šnekamojoje kalboje anksčiau buvo sierčikai ir drabynos, dabar yra draiveriai ir fainumai, ir aš nematau tame problemos. Tai, kad TV klounai savo šposuose naudoja gyvą, o ne vadovėlinę kalbą, irgi visiškai pateisinama: jie gi amatininkai, ir dirba su tomis medžiagomis, kurios geriausiai tinka jų gaminiams, ir juokelis, pasakytas ta kalba, kuria kalba auditorija, bus tai auditorijai juokingesnis.
    Dėl vertimo į lietuvių kalbą sudėtingumo. Asmeniškai man bado akis visi tie naujadarai, kurių tenka vertėjams griebtis, norint išversti tekstą nepažeidžiant kalbos taisyklių. Ir taip sudėtingą filosofinį tekstą jis daro praktiškai neperkandamą. Bet didesnė problema yra ne mokslinės ar filosofinės literatūros vertime – ta literatūra yra skirta specialistams, kurie – bent jau teoriškai – žino sąvokas. Bet pabandykite iš anglų kalbos išversti teismo sprendimą, ekonominę ataskaitą ar Europos Sąjungos teisės akto komentarą… Taip, lietuvių kalba atsirado akmens amžiuje, ir ne, nuo to ji nėra mažiau graži. Mes gi kovojame ietimis prieš tankus: didžiulę machiną, kurią anglai ir prancūzai kūrė tūkstantį metų, leisdami teisės aktus, rašydami knygas ir mokslinius veikalus savo kalbomis, mes bandom pritaikyti lietuviams, naudodami literatūrinę kalbą, kuriai vos šimtas metų, ir kuria parašytų daiktų yra šimtus tūkstančių kartų mažiau. Gal bent jau įstatykime savo ietį į balistą?..
    Na ir pabaigai – apie Staliną. Man kaip biurokratui visiškai priimtinas metodas, kuriuo buvo išspręsta problema 1950-aisiais, bet iš etinės pusės tai yra pasibaisėtina. Perfrazuojant istoriją, susirinko tuzinas profesorių ir susiginčijo dėl problemos. Susitarti jiems nepavyko, ir tada vienas profesorius, kuris buvo karaliaus draugelis, paprašė karaliaus, kad tas visiems išspardytų šiknas ir pasakytų, kad būtent profesoriaus-draugelio nuomonė yra teisinga. Maža to, profesorius-draugelis netgi pats surašė karaliaus dekretą, taigi karaliui nereikėjo vargintis ir gilintis į problemos esmę. Va čia tai bent argumentas, po 60 metų visai kitoje šalyje įrodantis, kad profesoriaus-draugelio nuomonė yra teisinga…
    Straipsnio gale parašyta, kad bus daugiau. Lauksiu nekantraudamas.

  18. piene

    Šiuolaikinėje prancūzų kalboje deja yra daugybė anglicizmų, pavyzdžiui, filmų pavadinimai dažnai net nebeverčiami iš anglų kalbos. Lietuvių kalba bent kol kas yra daug labiau apsaugota nuo rusų ar anglų kalbų įtakų. Noriu palinkėti lietuvių kalbos komisijai sėkmingai tęsti savo darbą ir saugoti lietuvių kalbos grynumą.

  19. Liūdnas, bet teisingas (t.y. tikrovę atliepiantis ir jautrus jai) straipsnis. Mums daugiau reikia tokių įžvalgų – ir padėtis pradėtų gerėti. Nes norint ją gerint visų pirma reikia suvokt, kokia ji yra, o ne žiūrėt pro rožinius akinius. Ačiū Autorei, kad ji tai daro.
    Su nekantrumu laukiu tęsinio.

  20. Anonimas

    Labai grazus shizzar komentaras!

  21. baisu

    „Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją…“

    Kolegė pasiilgo laikų, kuomet konkurentus išveždavo i GULAGa..

    Gėda!!!!

  22. prieš

    pasisakau prieš kalbininkų talibaną, kurio įkvėpti redaktoriai nususina mano straipsnius. Minčių policija, fašistai prakeikti, spraudžiantys lietuvių kalbą į akmens amžiaus drabužius.

  23. Algimantas

    Man gėda dėl komentatorių – tešlagalvių, kurie iškilios profesorės – patriotės teisingus pastebėjimus dėl lietuvių k. darkymo suvokia, kaip anachronizmą. Kalbą reikia saugoti, kaip gležną kūdikį. Kalba yra tautos gyvastis. Be abejonės, komentaruose nevartojantys lietuviškų rašmenų yra arba mažaraščiai, arba jau įsijautę, esą lietuvių k. „reformatoriai”. Sveikatos ir stiprybės Jums gerb. Profesore.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.