ŽMOGAUS IR TAUTOS LAISVĖ – SVARBIAUSIOJI KRĖVĖS VERTYBĖ

(Vinco Krėvės 130-osioms gimties metinėms)

Vladas Turčinavičius,
Vinco Krėvės memorialinio muziejaus vadovas

Vinco Kėvės kūryba turėjo ir turi visuotinybės ir išliekamumo žymę. Jei kiti to meto lietuvių rašytojai aprašinėjo valstiečių buitį (kaip Žemaitė), tai neoromantikas Krėvė perteikė žmonių būtį, jų dvasios dvelksmą, kūrė drąsius herojiškus personažus, kaip antai Šarūną, Skirgailą, bajoraitį Šviedrį ir kitus. Anuomet rašytojo kūriniai ugdė beatgimstančios tautos savimonę ir savigarbą. O tuomet Lietuvos tauta susidėjo iš valstiečių, sulenkėjusių bajorų, surusėjusių ir suvokietėjusių inteligentų, Gal dėl to jaunoji tų laikų karta Lietuvoje ir studijuojanti Maskvoje skaitė dramą „Šarūną“ ir „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, panašiai, kaip dabar skaitomi vadinamieji bestseleriai.

Apie tai byloja Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: „Atrodo, buvo tai vakar, kai „Vilties“ atkarpose ėjo „Šarūnas“, o jo autorius už tolimų stepių ir kalnų gyveno, svetimą jaunimą mokė… Tada seniai aušrininkai ir jaunesni kiek varpininkai su pasigėrėjimu poemą skaitė ir galvomis tik kraipė: „Iš vaikino daug galima laukti. Tik kaip čia padarius, kad jis iš Kaukazo kalnų į savo kraštą grįžti galėtų…“1 O Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, 1917 m. studijuodama Maskvoje rašo: „Kaip per miglas atsimenu apytuštį kambarį, stalą, prie kurio kažkas skaitė Krėvės veikalą. Lietuviškai tada dar silpnai mokėjau, tai ne viską supratau, tačiau iš sekusių diskusijų suvokiau, kad autorius – pasaulinio masto rašytojas. Lietuvis – pasaulinio masto rašytojas! Tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad Krėvės vardą įsidėmėjau, (…) Iš Maskvos atsivežtąjį „Šarūną“ skaičiau po keletą kartų, žavėjausi poetinės kalbos grožiu (…) Įkrito į širdį ir toji romantiškoji meilė Lietuvai, kuri lydi viso veikalo potekstę…“ O jau 1918 m. ji prisimena, kad padavimų „lyrika taip gėrėjausi, kad kiekvieną sakinį skaičiau balsiai, kartojau po keletą sykių, gailėdamasi, jog nemoku jų padainuoti.“2

Kai kam gali kilti klausimas – ar ir ką Krėvė dar gali pasakyti šiuolaikiniam žmogui? Klausėjui atsakyčiau: „O ar mes pakankamai pažįstame savo klasiką, bendrai mūsų kultūrą, ar esame išsiugdę savigarbą, tautinę savimonę ar turime suformuotą dabarties lietuvio ir Lietuvos tapatybę, o juk tai svarbu mus užgriūvančios globalizacijos akivaizdoje?“

„Tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje“,3 –rašo etnologas Jonas Vaiškūnas. Aš gi matau, kad nuolankumas kitiems, prisitaikėliškumas ir servilizmas, savo tautos ir valstybės interesų nepaisymas stipriai įaugę į mūsų lietuvių, o ypač į valdžios atstovų protus ir sielas. Ar egzistuoja mūsuose ir mokyklose laisvės ir orumo ugdymas? Ką gali pasakyti mums laisvai mąstantys, vadinamosios pagoniškosios arba senosios baltų pasaulėjautos personažai – Krėvės sukurti skerdžių paveikslai Lapinas ir Gugis, turintys savo nuomonę, galintys įrodyti kitiems šią nuomonę, gyvenę Dzūkijos kaime 20 amžiaus pradžioje? Dabar mums atrodantys, kaip etnografinio kaimo egzotika, bet juk tai laisvos ir stiprios dvasios žmonės, šiek tiek panašūs į mus, jau gyvenančius laisvo pasirinkimo pasaulyje, tačiau dažnai nesuvokiančius laisvės privalumų, nesugebančius pasirinkti ir atsakyti už savo elgesį. Mes daugiau panašūs į Kukį iš novelių romano „Raganius“, kuriam buvo svarbiau beribiai turtai, vykdyti parodomąsias paviršutines apeigas, nuolankiai bučiuoti kunigui ranką, o kai po mirties reikėjo stoti prieš Šv. Petrą, kad patektų į dangų, jis niekuo negalėjo savęs pateisinti, tačiau jį apgynė pagoniškasis Gugis, įrodydamas, kad jis pats – ir kaimynas Kukis yra verti dangaus karalystės.
„Laisvė yra aukščiausia vertybė, giliai įsismelkusi į Krėvės galvojimą ir jo kūrinių potekstę. (…) Krėvė negalėjo nesižavėti laisvės vizija kaip pačia geidžiamiausia egzistencijos forma. Šios vizijos žavesį stiprino: romantinė literatūra, Nyčės filosofija, Ibseno dramos, Kaukazo papročiai ir gamta, (…)“4 – rašo Albertas Zalatorius. Manau, kad citatomis ir šiais pastebėjimais šiek tiek atsakiau į vieną iš klausimų: „Ką gali pasakyti Krėvė dabarties žmogui?“

Šiemet mes pažymime 130-uosius Vinco Krėvės gimties metus, todėl norėčiau apsistoti ties mažiau žinomais rašytojo gyvenimo tarpsniais ir faktais. Krėvė kūrybinę veiklą pradėjo 1907 m. studijuodamas Kijeve, išleidęs poezijos knygą lenkų kalba „Frustra“, pasirašydamas pseudonimu Vaydelota (Vaidilutė). Šioje poezijoje Vincas Krėvė atsiskleidžia kaip laisvės šauklys, maištaujantis jaunuolis.2012_21_001

Vincas Krėvė 1908 m. baigė Kijevo universitetą, parašydamas darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį gavo magistro vardą ir aukso medalį, o vėliau daktaro disertaciją „Budos ir Pratjekabudos žodžių kilmė“. Metus pasilikęs Kijevo universitete ir besirengiąs mokslininko karjerai, vis tik vėliau apsisprendžia būti mokytoju ir 1909 m. išvyksta į Baku. Baku miestas, kuriam 1,5 tūkst. metų – tai persų ir azerų kultūros židinys ant Kaspijos jūros kranto, dabar Azerbaidžano sostinė.
Senasis Baku tapo Krėvės kūrybiniais vartais į Orientą, į Rytų tautų kultūrų pažinimą. Virš miesto panoramos kyšantys minaretai ir kasdien girdimas muedzino balsas, šaukiantis maldai bei azerų instrumento taro stygų melodija, prasismelkianti į jausmų gelmes, nuskraidindavo jo sielą į persiškąjį ir tolimąjį indiškąjį pasaulį. Baku jis aptiko gilios senovės pėdsakus – labai seną ugnies garbintojų šventovę, garsiąją Atešgah su akmeninėmis plokštėmis ir iškaltais įrašais sanskrito kalba. Tai jam, tik ką baigusiam universitetą, įgijusiam lyginamosios kalbotyros specialybę ir besidominčiam sanskritologija Baku rytietiška aplinka padarė neišdildomą įspūdį. Tą įspūdį sustiprino žinojimas, kad paskutinieji ugnies garbintojai Europos centre buvo senieji prūsai ir lietuviai, kurių kalba artima sanskritui.
Gyvendamas Baku mieste Krėvė, kaip sako azerbaidžanietis prof. Vagif Arzumanly (mokantis lietuvių kalbą, studijavęs Vilniuje), tapo „žmogumi kūrėju, kurio pėdos gimtinės žemėje, o akys aprėpia platųjį pasaulį.“5 Kaukazo tautų, o ypač azerų tautosaka pagimdė laisvės šauklį, Krėvės padavimą „Daina apie arą“. Kai pakyli į kalnus, žvaigždės priartėja, kas materialu nublanksta, dvasia atgyja… į visa tai žvelgė ir jautė Vincas Krėvė, gyvendamas nuostabios gamtos apsuptyje ir veikiamas Kaukazo tautų papročių.

Kaip teigė A. Zalatorius, kad aukščiausioji Krėvės vertybė yra laisvė, tai „maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių. Gal dėl to jis jaunystėje simpatizavo eserams (SR – socialistams revoliucionieriams, kurie įsigalėjus bolševikams buvo naikinami – V. T.), gal dėl to ilgai neištvėrė nei Šaulių sąjungos pirmininku, nei vadinamojoje Liaudies vyriausybėje. Jis nenorėjo būti valdomas, bet tiek pat beprasmiška jam atrodė ir valdyti. Pirmuoju atveju tokia padėtis jį žemino, antruoju – jis nebežinojo, prieš ką nukreipti brandintąjį maištą.“6 Čia pravartu pažvelgti, kas buvo ta eserų partija, tai – narodnikų (liaudininkų) ir socializmo idėjų derinys. 1905 m. programa numatė panaikinti monarchiją ir Rusiją paskelbti federacine demokratine respublika, suteikti pilietines teises ir laisves, socializuoti žemę ir kt. (anuomet šios idėjos galėjo sudominti Krėvę, nes Lietuvai tapti federacijos subjektu buvo pažangu, kai Rusijos imperijoje Lietuvos net vardo nei geografine, nei politine prasme nebuvo). Lietuvoje eserų idėjos darė įtaką kai kuriems inteligentams. Idėjiškai artima buvo 1917 m. Petrograde įsteigta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP). Ši partija ilgą laiką, 1919–1926 m., kartu su Krikščionių demokratų partija sudarė koaliciją ir valdė Lietuvos respubliką.

Gal dėl šių būdo savybių Krėvė aktyviai dalyvauja politikoje, dėsto Baku Liaudies universitete, tampa populiarus, o susikūrus nepriklausomai Demokratinei Azerbaidžano respublikai, išrenkamas į Baku miesto tarybą, vėliau paskiriamas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.
1920 m. rašytojas su šeima: žmona Ona Marija ir šešiamete dukrele Aldona Ona grįžta į Lietuvą.
Tėvynėje įsitraukia į mūsų valstybės kūrimo sūkurį ir bendradarbiauja su opozicine Tautos pažangos partija, vadovaujama Antano Smetonos. Jei patikėtume skleidžiama nuomone, kad Vincas Krėvė siekė valdžios, dalyvaudamas rinkimuose į Seimą, grynai dėl asmeninių ambicijų, tai, regis, jis privalėjo Lietuvoje pasirinkti esančią valdžioje partiją – LSLDP, kurios ir ideologija jam buvo artima bei, žinoma, iš Baku laikotarpio – artima eserams. Juolab, Krėvei, kilusiam iš ūkininkų, galėjo imponuoti apsijungusi kairioji, ilgai buvusi valdžioje, Lietuvos valstiečių liaudininkų partija (LVLP). Populiaraus rašytojo autoritetas šią partiją netgi būtų sustiprinęs. Vadinasi, Krėvė į politinę veiklą įsijungė ir „ne asmeninių ambicijų vedamas siekė valdžios“, bet vedamas jam artimos ir tuomet besikuriančiai Lietuvai svarbios – didelės Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos, kurią galima įžvelgti ir jo kūryboje.

Tai štai, 1922 m. liepą LŠS Centro valdybos pirmininku išrenkamas humanitaras Vincas Krėvė. Gali kilti klausimas: kodėl pusiau politinei visuomeninei-karinei organizacijai vadovaus rašytojas ir dar mažai susidūręs su paskutiniais įvykiais Lietuvoje bei iki 1920 m. negyvenęs tėvynėje? LŠS įkūrėjas Putvinskis, burdamas lietuvių bajorų ir valstiečių luomus, bandė miestus ir kaimus užkrėsti riteriškumo, karžygiškumo dvasia ir prikelti buvusią LDK. Panašios idėjos ir sukurti didvyriški herojai veikė Krėvės dramose ir padavimuose: rašytojas išaukštino kunigaikščius, karžygius, kurie vertybe laikė šlovę, įgyjamą kare, tarnaujant valstybei, valdovui – tai bajoriškosios kultūros požymiai. Populiaraus rašytojo idėjos buvo artimos karių ir šaulių sluoksniuose, kurie jautė nusivylimą neryžtinga kairiųjų ir krikščionių demokratų Vyriausybe, susigrąžinant Vilnių po Želigovskio sutriuškinimo ties Gied-raičiais. Krėvė, jau 1921 m. rudenį dalyvaudamas mitinguose (dalyvavo spalio mėnesį mitinge Kaune ir pasakė kalbą prieš Kazio Griniaus vyriausybės vykdomas derybas su Lenkija dėl federacijos sudarymo)7, spaudoje, kritiškai pasisakė Lenkijos grobuoniškų veiksmų atžvilgiu, akivaizdu, kad tai turėjo įtakos išrenkant jį LŠS pirmininku – šauliai ir kariškiai juo pasitikėjo.

Gal Lemtis taip lėmė, kad jam tenka organizuoti Klaipėdos sukilimą su tikslu, kad šis kraštas pagal Versalio taikos sutartį galų gale atitektų Lietuvai, tačiau po Versalio jau buvo praėję treji metai, o Klaipėda vis dar valdoma Prancūzijos ir Santarvės šalių rengiamasi ją atiduoti Lenkijai. Krėvei kyla idėja, kad reikia atsiimti Klaipėdą jėga, Šaulių sąjungos pajėgomis.
Vincui Krėvei vadovaujant LŠS tapo dar populiaresnė, o tam pasitarnavo Šaulių sąjungos vaidmuo rengiant ir dalyvaujant Klaipėdos sukilime. Apie tai buvo išsamiai aprašyta8, todėl dabar apsiribosiu tik kai kuriais faktais, bylojančiais apie Krėvės charakterį. 1922 m. lapkričio 20 d. slaptame Vyriausybės posėdyje, sprendžiant Klaipėdos sukilimo klausimą buvo nutarta, kad „jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai […] (LŠS vadovybė – V. T.) gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […] Vyriausybė kol kas negalinti Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis [..]“9 Pasitarime Krašto apsaugos ministras Balys Sližys Krėvei išrėžė, kad jis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“ ir „jo sugalvota avantiūra“ pasibaigs nieku. Po tokių sprendimų kitokio būdo žmogus būtų apsiraminęs ir sėdėjęs pirmininko kėdėje, juolab, kad tai buvo tik visuomeninės pareigos, bet ne Krėvė, „Šarūno“ ir „Skirgailos“ autorius. Matome, kad jam Lietuvos interesai buvo svarbiausi –
šaulių pirmininkas visą atsakomybę prisiėmė sau ir pradėjo organizacinius Klaipėdos išvadavimo žygius. Jam iškilo klausimas: kas, kokios valstybės ginklais ir politiniu palaikymu galėtų paremti šį žygį? Kilo gana išmintinga, atitinkanti geopolitinę situaciją, idėja, kad Klaipėdos reikalu galėtų padėti Santarvės valstybių nuskriaustoji Vokietija. Slaptose derybose su Vokietijos kariuomenės vadu generolu Hansu fon Zektu (Hans von Seeckt) Krėvei su štabo viršininku kapitonu Pranu Klimaičiu, lengvatinėmis sąlygomis pavyko gauti ginkluotę, slapta atgabenti į Kauną ir apginkluoti šaulius bei savanorius. Kalbantis su generolu ir Krėvei suabejojus, kad gali nepasisekti, Hansas fon Zektas pasakė: „Galite būti ramūs. Nei vienas vokietis nei vieno šūvio į jus nepaleis. (kalbama apie vietinę vokiečių policija tuo metu dar veikiančią Klaipėdoje – V. T.). Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su lenkais.“10

Kaip žinome, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo sėkmingai išvaduotas iš prancūzų karinės administracijos, o po mėnesio derybų, kurias vedė premjero Ernesto Galvanausko paskirtas derybininkas, buvęs prezidentas Antanas Smetona, Santarvės valstybės pripažino de jure Klaipėdos kraštą Lietuvai. Taigi, galime teigti, kad Vincas Krėvė ne dėl asmeninių ambicijų tapo Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, bet veikė tik dėl Lietuvos valstybės interesų, juolab, gerai žinodamas, kad nepavykus sukilimui bus nuteistas.
Po Klaipėdos sukilimo triumfo Krėvė kartu su Smetona ir Augustinu Voldemaru. taip pat imasi naujos idėjos – išvaduoti Vilniaus kraštą iš Lenkijos okupacijos. Čia jie pasirenka pagalbininke Sovietų sąjungą, kuri Klaipėdos įvykių metu gan garbingai pasielgė: nota perspėjo Lenkiją, kad nesikištų ir net pritraukė kariuomenę prie Lenkijos sienos. Šiuo tikslu jie pradeda lankytis sovietų pasiuntinybėje Kaune, su diplomatais veda derybas dėl pagalbos analogiškam sukilimui Vilniuje rengti. Krėvė ir jo bendražygiai tautininkai diplomatiniais sumetimais pradėjo spaudoje rašyti palankius sovietams straipsnius ir ruošėsi gal net užimti valdžią, kad su sovietų pagalba susigrąžintų Vilniaus kraštą. Jiems rūpėjo jaunos valstybės strateginiai interesai, nes išlaisvinus iš Lenkijos okupacijos etnines lietuvių žemes su Gardinu ir Lyda, kurias 1920 07 12 Rusija pripažino Lietuvai suteikdama jai suverenitetą, Lietuva būtų tapusi gana nemaža valstybe. Tačiau šio Vilniaus sukilimo Krėvei, Smetonai ir Voldemarui surengti nepavyko, matyt, sovietams buvo naudingiau tarp Lietuvos ir Lenkijos laikyti konflikto židinį – Vilniaus klausimą ir taip jas valdyti. Ar ne dabar panašus konflikto židinys kuriamas, stengiantis įdiegti lenkų raidyną Lietuvos valstybėje?
Čia nukrypau į mažai žinomą istorinį kontekstą dėl to, kad kai kurie istorikai ir publicistai, iškraipydami faktus apie to laiko Krėvės veiklą, akcentuoja tik priemones – palankius sovietams straipsnius, lankymąsi jų atstovybėje, o apie tikslus – Vilniaus krašto išvadavimą iš Lenkijos okupacijos, nutyli. Kaip sako išmintis: „Neskelbiama visa tiesa, o tik jos dalis, yra didesnis melas.“
Dabarties istorikų ir publicistų tekstuose nutylimas ir toks faktas, kad okupacinė, komunistinė Mečislovo Gedvilo vyriausybė 1946 m. savo nutarimu Nr. 31A, rašytojui jau gyvenant Austrijoje, karo pabėgėlių stovykloje, atėmė iš Vinco Krėvės ir Mykolo Biržiškos akademikų vardus, nors pagal Akademijos statutą šis vardas negali būti atimamas ir paskelbė juos „Tėvynės išdavikais“ (Tėvynė – turima omenyje plačioji Sovietų imperija). Krėvės kūryba buvo uždrausta mokyklose ir bibliotekose beveik iki 1960-ųjų metų.

Norėčiau baigti savo žodį, pabrėždamas rašytojo kūrybos universalumą ir kosminį platumą cituodamas poeto Sigito Gedos „Epitafiją actekų rašmenimis“: „Krėvė mažytis dangaus ir žemės sūnus. Lenkų, jotvingių, rusų, Zaratustros, Jehovos ir Pratjekabudos kareivis…“11
Ir citata iš prof. Alfredo Senno (šveicarų kilmės kalbininko) paskaitos, skaitytos 1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV):
„Manau, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Jo pagrindiniais varžovais dėl šio titulo galima įvardinti Donelaitį ir Maironį. Vis dėlto Donelaitį reikia atmesti dėl originalumo stokos. Jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, jog Donelaitis rašė vokiečių poeziją lietuviškais žodžiais, praturtindamas kūrinius savo realizmu, kas skyrėsi nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis buvo didis poetas, tačiau Krėvė dar iškilesnis. Net Maironis nusileidžia Krėvei, nors Maironis, be abejo, yra originalus pagal poemų turinį, tačiau ne pagal formą […] Kita vertus, Krėvė sėkmingai kūrė bent dviejų žanrų – apsakymų ir dramų kūrinius; jo stilių imitavo ir kiti rašytojai. Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Tačiau lietuviai jį pamilo daugiau dėl romantinių kūrinių […]“12
Man smagu, kad su manimi XXI a. yra Vincas Krėvė – laisvos dvasios milžinas, o manyje yra jo kūrybos pasėtos laisvės idėjos.

2012-21_20
Vincas Krėvė-Mickevičius Pensilvanijos universiteto profesorius 1947–1953 m.

Nuotraukos iš Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus fondų

1 Vincas Krėvė Mickevičius, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, sp. Naujienos. Čikaga, 1953, p. 83.
2 V. Sruogienė-Daugirdaitė, V. Vincas Krėvė kasdieniniame gyvenime. Metmenys, 1983, kn. 45, p. 27–28.
3 Vaiškūnas J., Kokią tapatybę įgysime XXI amžiuje? – delfi.lt, 2007–01–30.
4 Zalatorius A., Literatūra ir laisvė, Baltos lankos, 1998, p. 271.
5 Ten pat, p. 23.
6 Ten pat, p. 272.
7 V. Krėvės 1921-10-22 laiškas žmonai Onai Marijai, Literatūra ir kalba, XVII, Vilnius, 1981, p. 93.
8 Turčinavičius V., Išlieka tik kovojanti valia…, Lietuvos aidas, 2003-03-18, Nr. 63, p. 12.
Turčinavičius V., Drąsiausias Lietuvos politinis ir karinis žygis. Kultūros barai, 2009, Nr. 10, p. 16-21.
9 Krėvė V., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė. Vilnius, Mintis, 1992, p. 100.
10 Ten pat, p. 107.
11 Geda S., Žaliojo gintaro vėriniai. Vaga, 1988, p. 111.
12 Senn A., Worlds Literatures, Pittsburgh University Press, 1956, p. 170–184 (vertė Dovilė Šimėnaitė).

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.