Vydūnas Tilžėje

Bernardas Aleknavičius

Vydūno gyvenimas ir kūryba glaudžiai susijusi su Mažosios Lietuvos sostine Tilže. 1892 m. atvykęs į Tilžę su trumpomis pertraukomis filosofas čia praleido daugiau kaip 50 savo prasmingiausių ir kūrybingiausių gyvenimo metų. Tilžėje parašyti tokie svarūs dramos kūriniai kaip „Prabočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, filosofiniai darbai: „Visatos sąranga“, „Mūsų uždavinys“, „Sveikata, jaunimas, grožė“, „Sąmonė“, istorinis veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ ir atlikta daug kitų kilnių darbų.Vilius Storosta, pradėjęs mokytojauti Tilžės berniukų vidurinėje mokykloje, iš karto į lietuvišką visuomeninę veiklą neįsijungė. Kurį laiką žvalgėsi, svarstė, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Jaunystės pomėgio dailei nutarė atsisakyti, todėl liko tik artimas bendravimas su dailininkais Petru Rimša, Kaziu Šimoniu, Adomu Braku ir visą gyvenimą dievintu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Diplomuotas mokytojas rinkosi grožinio žodžio kūrėjo kelią ir apsisprendė tapti rašytoju.

Tilžėje Vydūno asmenybę galutinai subrandino tuo metu Mažojoje Lietuvoje gyvenęs ir plačią lietuviškumo vagą varęs poliglotas dr. Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831–1904).
Vydūnui labiausiai rūpėjo lietuvio sąmoningumas, jo dora. Kaip vyskupas Motiejus Valančius Žemaitijoje, taip Vydūnas Mažojoje Lietuvoje kovojo prieš girtuoklystę ir labai jaudinosi, kai po kokio nors renginio pastebėdavo vieną kitą išgėrusį ir nepadoriai besielgiantį mažlietuvį. Visuomeninę veiklą Tilžėje Vydūnas pradėjo nuo vadovavimo bažnytiniam chorui, iš kurio išaugo ir Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Vydūnas šią draugiją įkūrė 1895 m. ir ji veikė iki 1935 m. Draugija turėjo savo chorą, pučiamųjų orkestrą ir vaidybinę grupę. Vaidintojai be išimties vaidindavo tik Vydūno sukurtas komedijas ir dramas, kurias režisuodavo autorius. Su sceniniais pastatymais Vydūnas lankydavosi įvairiose Mažosios Lietuvos vietose, gastroliuoti vykdavo į Kauną ir užsienį. Renginiai buvo mokami, bet gausiai lankomi. Būta ir išimčių. Jeigu į renginį mergina ateidavo apsirengusi tautiniais drabužiais, tai jai pirkti lapelio (programos), atstojančio bilietą, nereikėdavo. Taip Tilžėje buvo skatinamas tautiškumas. Jaunus žmones tautiniai drabužiai labai įpareigojo. Tai jautė ne tik Vydūnas, bet ir jo pirmtakas dr. Jurgis Zauerveinas-Girėnas. Vydūnas prieš choro ar vaidintojų spektaklį į susirinkusiuosius kreipdavosi iš anksto parengta kalba.

1937 m. Klaipėdoje išleistame almanache „Aukuras“ Vydūnas rašė: „O žmonės susieidavo, nors likau įtartas skelbiąs naują tikėjimą. Kartais susirinkusiųjų būdavo net keli šimtai. Džiaugiaus galėdamas sutelkti lietuvius svarbiems klausimams apsvarstyti. Juk turbūt tūli klaipėdiškiai dar atsimins, kokie gyvi buvo pasiaiškinimai ir pasikalbėjimai mano kalbai pasibaigus. Truko tai kartais kelias valandas. O žmonės išėjo su pakilusia dvasia, tarsi gyvėje.
Toks tai buvo mano veikimas tais laikais. Iki tol ir po to tokiai lietuvių gausai nieks nebuvo įrodęs lietuviškumo gražumą ir garbingumą kaip mūsų šventės. Žmonėms labai tiko, ką jiems teikiau. Tai ir dirbau, kalbėjau, rašiau, mokiau dainuoti, vaidinti ir geriau lietuviškai kalbėti“.
Be visuomeninio darbo, Vydūnas Tilžėje nuolat domėjosi ir Lietuvos Respublikos kultūriniu gyvenimu. Dažnai lankydavosi Klaipėdoje, Kaune, kur sakydavo kalbas, susitikdavo su moksleiviais, studentija.
Kartą bendraujant su „Naujosios Romuvos“ buvusiu redaktoriumi Juozu Keliuočiu šis prasitarė: „Tilžėje turėjau nepakeičiamą žurnalo bendradarbį Vydūną. Tai buvo vienas patikimiausių autorių. Ir kai gaudavau iš Tilžės rašinį nuo Vydūno, tai šio net neskaitęs duodavau spaustuvės linotipininkams rinkti tekstą žurnalui“.

Be „Naujosios Romuvos“, Vydūnas rašė ir kitiems Kaune leidžiamiems periodiniams leidiniams: „Jaunajai kartai“, „Akademikui“, „Lietuvos studentui“, „Lietuvos aidui“, „Vairui“, „Naujajam žodžiui“ ir kt. Nepamiršo Vydūnas ir Mažojoje Lietuvoje leidžiamo „Naujo Tilžės keleivio“, leisto Tilžėje 1924–1940 m. vietoj anksčiau buvusio „Tilžės keleivio“.
Naciams įsigalėjus Vokietijoje Gėtės ir Šilerio tauta pradėjo negaluoti. Tai skaudžiai pajuto ir Mažosios Lietuvos lietuviai. 1932 m. vasario 14 d. Tilžėje iš Lietuvių namų išėjusį Vydūną pasitiko suįžūlėjusių jaunų nacių būrys. Grasinimai, patyčios… Tai matydami miesto viešosios tvarkos saugotojai suįžūlėjusių jaunuolių sutramdyti net neketino. Ir pasyvumas „augino“ jaunų nacistų sparnus. 1932 m. balandžio 25 d. nusiaubiamas Lietuvos konsulatas Tilžėje. Mažosios Lietuvos sostinės gatvėse pasirodyti lietuviui jau pavojinga. Vydūnas žvalgėsi ir dar tikėjosi, kad Liudviko van Bethoveno tauta praregės.

1933 m. liepos 14 d. Tilžėje Vydūną ištinka naujas smūgis. Miršta pagrindinė filosofo pagalbininkė Marta Raišukytė. Šią asmenybę Vydūnas įvertino žodžiais: „Kaip jokia kita esybė ji buvo vertinusi mano darbą ir nuolatai man žadinusi viltį, kad jis tikrai derės lietuvių tautos taurumo gyvėjimui. Ir mirdama ji tvirtino, kad aš sukursiąs dar daug to, kas sužiebs šviesos spindulius lietuvių sielose“.
O laikas dirbo negailestingą darbą. Vydūnas Tilžės gatvėse pasirodydavo retai. Apie šį laikotarpį autobiografiniame rašinyje „Tautinė mano amžiaus veikla“ filosofas rašė: „Nebeliko man dabar kito darbo kaip tiktai rašymas. Paimtos buvo teisės lankyti Lietuvos lietuvius. Tai jiems teikiu nors savo raštus. Juos ir kuriu.[…] Dabar vėtrai kiek aprimus, pasivaikščioju kartais sau ramiai dar žaliuojančiose savo atminimų srovės pakrantėse. Rodos, esu pasistengęs vykdyti, kam pasiryžau vaikas būdamas, ir teikęs lietuviams savo gyvybės vertybes. Bet niekuomet nebuvau manęs, kad todėl būsiąs baisiausiai neapkenčiamas nelietuvių ir tūlų lietuvių. Matyt, žmonės vargsią sunkios ligos karštyje“.

Sparčiai artėjo 1938 m. kovo 22-oji – Vydūno 70-asis gimtadienis. Juozo Keliuočio redaguojamas žurnalas „Naujoji Romuva“ vasario 20 d. numeryje rašė: „Vydūnui kovo mėn. 22 dieną sueina 70 metų. Reikia tikėti, kad visuomenė ir spauda nuoširdžiai paminės šią reikšmingą rašytojo ir didelio Maž. Lietuvos veikėjo sukaktį“. Lygiai po mėnesio žurnalas savo skaitytojus informavo: „Suimtas Vydūnas. Kovo 10 d. vokiečiai suėmė Tilžėje Vydūną ir pasodino kalėjiman. Įvykis sujaudino visus Lietuvos kultūros žmones. Liet. Raš. Dr-ja, kurios Vydūnas yra garbės narys, pasiuntė viso pasaulio žymesiniem rašytojam ir Tarp. Bendradarbiavimo Biurui atsišaukimus apie naują smūgį humaniškumui ir taikai, ką visą laiką skelbė Vydūnas savo raštuose ir vykdė gyvenime“.

Pasaulis protestavo, bet naciai ir Rytprusių gauleiteris Erichas Kochas į tai nekreipė jokio dėmesio. Ir tik po kurio laiko protesto balsas buvo išgirstas. Išleistas iš kalėjimo Vydūnas liepos mėnesį pradėjo rašyti filosofinį kūrinį „Kalėjimas – laisvėjimas“, kurį užbaigė 1940 m., o 1947 m. Detmolde už Lietuvių tautinio sąjūdžio lėšas šį kūrinį išleido Lietuvos Skautų sąjungos brolijos vadija ir leidinys paplito po laisvąjį pasaulį. Ir tik vienas kitas šio leidinio egzempliorius pasiekė už geležinės uždangos merdinčią Lietuvą.
Grįžkime į Tilžę. 1940 m. Tilžę palieka vienas iš artimųjų Vydūno pagalbininkų Enzys Jagomastas (1870–1941). Vydūno siela kenčia. Karas. 1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paskutinį kartą žingsniuoja sugriautomis Tilžės gatvėmis vildamasis čia dar kada nors sugrįžti. Negrįžo. Ir tik po daugelio metų į Tilžę grižo vydūniškas ilgesys. Po truputį žmonės pradėjo „priaugti“ Vydūno dvasią ir jo palikimą. Minint Vydūno 100-ąsias gimimo metines Tilžėje prie namo, kur 1933–1944 m. gyveno Vydūnas, pritvirtinama netiksli atminimo lenta su lietuvišku ir rusišku įrašu „Čia 1892–1944 m. gyveno įžymus lietuvių rašytojas Vydūnas“.

Su tautos Atgimimu keitėsi ir požiūris į Vydūną. 1989 m. gegužės 20 d. dar sovietinės Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros fondas, Vydūno draugija, Tilžės lietuvių kultūros draugija ir Sovietsko vykdomasis komitetas sukvietė Vydūno gerbėjus atidengti jau teisingą memorialinę lentą su įrašu: „Šiame name 1933–1944 m. gyveno įžymus lietuvių rašytojas, filosofas, visuomenės veikėjas Vydūnas“. Ir susirinko Panemunėje tūkstantinė gerbėjų minia. Čia ir Lietuvos laisvės lygos atstovai, ir sovietinio režimo sargai. Visi stebisi, beveik visų veiduose švyti džiaugsmas. Oras nuostabus, o žmonių nuotaika dar puikesnė. Ir tik vienas jaunas Šilutės rajono KGB poskyrio darbuotojas bando kažką reguliuoti, bet jo niekas jau nebeklauso. Plazda trispalvės. Žmonės dainuoja ne tik patriotines, bet ir partizanų dainas. Drausmė pavyzdinė. Pasigirsta komanda: „Rikiuotis“. Ir Panemunės miesteliukas nuščiūva. Kolonos priekyje ant žirgų vėliavnešiai. Tautiniais drabužiais pasipuošusi tūkstantinė kolona per Luizės tiltą įžengia į Vydūno miestą. Lietuviai užplūsta Tilžės gatves.

Rusiškieji kolonistai stebisi. Tokio reginio Tilžės miesto gyventojai dar nematė ir vargu ar kada nors bematys. Prieš įžengusius į Tilžę lietuvaičius Sovietsko miesto šventė nublanksta.
18 val. buvusi Klauzijaus gatvelė jau per ankšta sutilpti visiems renginio dalyviams. Atidengus vilniečio skulptoriaus Antano Žukausko Vydūnui skirtą atminimo lentą kalba Sovietsko vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Aleksandras Jakovlevas, Kaliningrado srities paminklų apsaugos darbuotojas Nikolajus Kovaliovas, Tilžės kraštotyrininkas Isakas Rutmanas, Lietuvos kultūros ministro pirmasis pavaduotojas Giedrius Kuprevičius, Vydūno draugijos pirmininkas Vadovas Bagdonavičius.
Ir Vydūno dvasia vėl plazda Tilžės gatvėse…

Plazdėjo ši dvasia ir 1993 m., kai Sovietsko teatre minėjome Vydūno l25-ąjį gimtadienį. Pagrindinį pranešimą apie Vydūno gyvenimą ir visuomeninę veiklą skaitė tuometinis jau laisvos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, Vydūno jubiliejinio komiteto pirmininkas Darius Kuolys. Žodį tarė Vydūno draugijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius, Šilutės savivaldybės atstovas Saulius Sadonis. 1998 m. minint 130-ąsias Vydūno gimimo metines ankstesnės euforijos šis minėjimas jau nepasiekė. Nepavyko lietuviams Tilžės Jokūbinės parke atstatyti „Lietuviškojo namelio“, nepavyko įkurti ir Vydūno memorialinio muziejaus. Su Tilžės kraštotyrininko, Vydūno draugijos Garbės nario Isako Rutmano mirtimi Vydūno mieste prigeso ir Didžiojo Lietuvio atminimas.