Tauta gyva, kol rūpinasi gimtąja kalba, bent jau tautos šviesiausioji dalis. Tai aksioma, kurios žodinė išraiška apibūdinta išmintyje, kad kalba yra tautos gyvybės šaknis. Pakirsk šaknį ir nudžius viršūnė. Išmintyje užkoduota gyvybės medžio idėja, prasminis archetipas.
Lietuva viena iš tų valstybių, kuri rūpinasi ir kitomis kalbomis. Gyvename daugiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje, tad mums šis rūpestis yra būtinybė, normalaus valstybės gyvavimo sąlyga. Pagaliau tai ir gilios istorinės LDK tradicijos tąsa – tautinė, religinė ir kalbinė tolerancija nuo seniausių laikų valstybėje būdavo pastebima atvykėlių, o vietiniam net ir priminti nereikėdavo, nes tai buvo įprasta, savaime suprantama.
Vienas dalykas, ką apie savą gimtąją kalbą šiandien mano atsitiktinis praeivis, kalbos reikalais susidomintis gal priešokiais, ir kitas – kaip mintis dėsto profesionalas, gyvenantis kalbos džiaugsmais ir rūpesčiais. Profesionalai ir dalysis mintimis šioje apskritojo stalo diskusijoje. Dingstį pokalbiui suteikė š. m. kovo 15 d. Vilniuje svečių namuose „Domus Maria“ vykusi Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos (LKPA) narių profesinės kompetencijos įvertinimo ir pagerbimo šventė, kurios pagrindiniu akcentu tapo naujo komunikacinio scenarijaus pristatymo ir „Balto filologo skrynelės“ įteikimo ceremonija.
Priminsime, LKPA įkurta 2006 m. ir buria kalbų mokymo profesionalus, dirbančius švietimo institucijose Lietuvoje ir užsienyje, užsiimančius pedagogine ar tiriamąja veikla, šios srities politikos formuotojus ir socialinius dalininkus. Asociacijos steigėjai ir nariai yra Kauno technologijos, Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetai, Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institutas, Vilniaus kolegija, LR lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga ir LR Valstybės institucijų kalbų centras. Nuo 2006 m. pabaigos iki 2012 m. kasmet asociacijos veikloje dalyvavo 7 kolektyviniai ir nuo 50 iki 100 individualių narių. Kaip vieną svarbiausių siekių asociacija pabrėžia gimtosios kalbos saugojimą ir puoselėjimą, kitų kalbų mokymą(-si), pedagogų dalykinės kompetencijos tobulinimą, kūrybiškumo, humanizmo, tolerancijos, pilietiškumo ugdymą.
Per šešerius veiklos metus išryškėjo asociacijos geriausieji, daugiausia jėgų ir sugebėjimų skiriantys profesinei ir visuomeninei veiklai, tad atėjo metas juos išskirti ir pagerbti. Nutarta kasmet rengti šventę, kurios metu nugalėtojams – asmenims ir institucijoms – įteikti „Balto filologo skrynelę“. Ji skiriama pagal nustatytus kriterijus skirtingose nominacijų kategorijose už sėkmingiausiai įgyvendintą iniciatyvą, inovatyviausią veiklą ir jos pamatuotą naudą, išmintingiausiai suvoktą tarpkultūriškumą, naudingiausią talką verslui, matomiausią Lietuvos kalbų pedagogų darbą pasaulyje, giliausią savo veiklos pasekmių įžvalgą, naudingai eksportuotą Lietuvoje subrandintą idėją / darbą ir t. t.
LKPA Taryba skiria nominacijų komisiją iš penkių asmenų, kuri skelbia nominacijas, organizuoja baigiamąjį renginį ir rezultatų viešinimą.
Filologų pagerbimo komunikacinės koncepcijos materializuota ašis – apdovanojimų „Balto filologo skrynelė“ įteikimo ceremonija. Idėjos autorė dr. Ina Dagytė-Mituzienė. Ji sąvokoje baltas filologas akcentuoja vertybių ir tautų, kalbų jungtį. Baltas filologas – profesionalus, etiniu požiūriu švarus, geranoriškai aktyvus, entuziastingas, kartu primenami mūsų protėviai baltai, mūsų bendrų tradicijų puoselėjimo svarba ir tęstinumas dabartyje.
Remiantis parengta koncepcija „Balto filologo skrynelę“ sukūrė dailininkė juvelyrė Marytė Gurevičienė, daugelio garsių auksakalystės darbų autorė, emalio mokyklos Lietuvoje puoselėtoja. Skrynelė medinė, visada ras vietą ant rašomojo stalo ar knygų lentynoje. Skrynelę puošia emalio ornamentika, jos viduje daili emalio segė. Beje, kiekvienam laureatui skirta skirtinga segė, jas visas sieja formatas ir baltiška ornamentika. Puošyba atspindi tautų ir kalbų įvairovę, iškilias asmenybes ir jų darbus, taip pat baltams būdingą ornamentiką. Iškilios asmenybės derinamos su tais metais minimomis sukaktimis. 2012 m. dėžutės šonuose akcentas Maironio – 150 ir Č. Dikenso – 200, 2013 m. – J. Baltrušaičio 140 ir A. Mickevičiaus 215, 2014 m. – Donelaičio 300, V. Šekspyro 450, 2015 m. – Žemaitės 170 ir T. Mano 140, 2016 m. – J. Grušo 115 ir M. Prusto 145 metinės.
Įteikiant pirmąsias „Balto filologo skryneles“ už 2012 m. indėlį dalyvavo kalbininkai, mokslininkai, kalbos politikos šalyje kūrėjai, Lietuvoje veikiančių tarptautinių organizacijų atstovai, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė, Švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė, suprantama, asociacijos vadovai ir nariai. Apdovanojimui „Balto filologo skrynelė“ buvo nominuotos dvi institucijos: Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centras už inovatyviausią kalbininkų veiklą ir jos pamatuotą naudą bei Vilniaus kolegijos kalbininkai – už naudingiausią tikslą verslui, rezultatyvų kalbininkų tarpusavio bendradarbiavimą. Apdovanojimas atiteko Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centrui.
Išskirtos ir „Balto filologo skrynelei“ nominuotos penkios aktyvios LKPA narės. Tai Vilniaus universiteto doc. dr. Nijolė Bražėnienė, VU Užsienio kalbų instituto įkūrėja ir buvusi ilgametė direktorė – už gyvenimo pasiekimus moksle ir indėlį kuriant kalbų politiką Lietuvoje; kalbininkė habil. dr. Marija Liudvika Drazdauskienė, Varšuvos aukštosios mokyklos Wszechnica
Polska profesorė – už gyvenimo pasiekimus, aktyvų dalyvavimą asociacijos veikloje; prof. Nemira Mačianskienė, VDU Užsienio kalbų centro direktorė, Senato narė, Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertė – už inovacijas kalbų mokyme, sėkmingą edukacinės vadybos patirtį; Valstybės institucijų kalbų centro tarptautinių projektų koordinatorė dr. Olga Medvedeva, ilgametė LKPA Tarybos narė – už išmintingiausiai suvoktą tarpkultūriškumą, Lietuvos kalbininkų iniciatyvų sklaidą Europoje. Beje, laureatė, pirmosios „Baltojo filologo skrynelės“ savininkė, Vilniaus kolegijos Užsienio kalbų katedros vedėja, vokiečių kalbos dėstytoja Jūratė Patackaitė yra Švietimo mainų paramos fondo Europos pažymėjimo atrankos komisijos narė, tarptautinės programos „Italų kalbos ir kultūros dėstymas. Katedros kūrimas“ projekto dalyvė, kitų tarptautinių programų organizatorė ir dalyvė.
Būtų puiku, jei galėtume pakalbinti visas kandidates gauti apdovanojimą, bet jau vien iš jų veiklos išvardijimo matyti, kaip užsiėmusios, prie vieno stalo susodinti nėra paprasta.
Vis dėlto pavyko sutelkti kelias autoritetingas ir kvalifikuotas diskusijos dalyves, tarp jų ir vieną „Baltojo filologo skrynelės“ nominantę – doc. dr. Nijolę BRAŽĖNIENĘ. Ją jau spėjome pristatyti, tik pridursime, kad N. Bražėnienė daug metų buvo Vilniaus universiteto Senato narė, Europos anglistikos studijų asociacijos (ESSE) ir LKPA Tarybos narė, kalbų mokymo politikos Lietuvoje viena iš kūrėjų.
Vilma BAČKIŪTĖ – Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos darbuotoja, prieš tai ne vienus metus dirbusi Britų taryboje, „Balto filologo skrynelės“ ekspertų komisijos pirmininkė.
Dr. Ina DAGYTĖ-MITUZIENĖ – Kauno technologijos universiteto Dizaino ir technologijų fakulteto Grafinių komunikacijų inžinerijos katedros docentė, dėstanti komunikacinio ciklo disciplinas. Šias disciplinas taip pat yra dėsčiusi VU, VDU, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Apdovanojimo „Balto filologo skrynelė“ koncepcijos autorė.
Doc. dr. Danutė RASIMAVIČIENĖ – Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto dekanė, Europos aukštųjų mokyklų asociacijos (SPACE) prezidentė. Pastebėsime, kad Vilniaus kolegija buvo pirmoji Vidurio ir Rytų Europos aukštoji mokykla, kuri 2002 m. tapo šios asociacijos nare. Asociacija vienija apie 90 narių 28 šalyse ne tik Europoje, bet ir įvairiuose pasaulio regionuose.
Eglė ŠLEINOTIENĖ – viena iš LKPA steigimo iniciatorių ir jos prezidentė, jau trečią kartą išrinkta į šias visuomenines pareigas – iškalbingas kolegų įvertinimas. E. Šleinotienė – Valstybės institucijų kalbų centro organizatorė ir pirmoji ilgametė vadovė.
Šias iškilias redakcijos viešnias kalbino, retsykiais ir šiek tiek alyvos ant diskusijos žarijų šliūkštelėdavo „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.
Lietuvoje išplautas atsakomybės jausmas. Ar sugrąžinsime?
Mokslo Lietuva. Jau vien iš gerbiamų pašnekovių visuomeninių pareigų išvardijimo matyti dideli jų daromi ir padaryti darbai, reikšminga tarptautinė veikla. Tam tikroje aplinkoje visa tai matoma, vertinama, bet ar nėra atotrūkio su tauta, kuri į tas aukštas sferas nepatenka, nesiveržia ir apie reikšmingas veiklas gal net nežino. Tauta gyvena savo kasdieniais rūpesčiais, o akademinės bendrijos nariai sau kelia vis aukštesnius tikslus – atotrūkis didėja. Gimtosios kalbos reikalai negerėja, mokiniai ir studentai vis mažiau skaito, o beraščių Lietuvoje daugėja. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė 2011 m. liepą tvirtino, kad Lietuvoje mokyklų nelanko apie 6 tūkt. vaikų, iš jų Vilniuje – apie 2 tūkst. nėra peržengę mokyklos slenksčio. Praėjus metams ir 8 mėnesiams Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė Seimo plenariniame posėdyje tvirtino, kad paskutiniais statistiniais duomenimis Lietuvoje daugiau kaip 13 tūkst. vaikų nelanko mokyklos (2013 03 21 pranešimas). Per nepilnus dvejus metus šalyje padvigubinome analfabetų skaičių, nors tikslaus jų skaičiaus nežino niekas.
Gal atrodysiu piktas niurzglys, bet kalbant apie akademinę bendriją (mat abejoju ar yra šalyje akademinė bendruomenė) ir asociacijas man iškyla spontaniškas drebulės įvaizdis: viršūnėje lapai virpa, tarp savęs šnarena, bet žemėje nuo to niekam nei šilta, nei šalta. Nukritusius lapus gainioja vėjas, kur pučia, ten neša, šaknų išvis tas lapų krebždenimas nepaliečia, o viršūnėlėms gerai taip, kaip yra. Atsiprašau už metaforą, neabejoju, kad ji profesionalių pedagogių bus nesunkiai sugriauta, sukritikuota kaip ne itin vykusi dabartės Gyvybės medžio metafora. Beje, ir kaip ne itin vykęs diletanto mėginimas užmegzti gyvą pokalbį su viešniomis.
Eglė Šleinotienė. Man šiandieninė situacija Lietuvoje primena 1983-ųjų Ameriką. Likimas lėmė, kad Amerikoje buvau po dešimtmečio – 1993 m. JAV vyriausybės kvietimu už kai kuriuos bendrus darbus, kuriuos tada teko atlikti Lietuvoje. Kodėl prisiminiau pirmąją iš paminėtų datų? 1983 m. amerikiečiai išleido visai šaliai didelę studiją pavadinimu „Nacija rizikuoja“ („A Nation at Risk“). Joje buvo pateikta JAV švietimo sistemos analizė, padarius matematikos, užsienio kalbų ir anglų kalbos testą. Praktiškai mažai kas iš tikrintųjų mokyklose išlaikė net gimtosios anglų kalbos egzaminą – testą. Tyrėjai įsitikino, kad švietimo situacija valstybėje tragiška. Todėl minėtoji knyga-studija ir pasirodė.
Kokių priemonių ėmėsi amerikiečiai? Trejus metus visose vidurinio mokymo ir aukštosiose mokyklose, neišskiriant nė Harvardo universiteto, amerikiečiai analizavo padėtį. Jie visai kitaip žiūri ir vertina daugelį dalykų.
Mes Lietuvoje suvokiame tik dvi pozicijas: viskas yra blogai ir antra – kažką reikėtų daryti, o tarpas tarp šių pozicijų likęs visiškai tuščias. Amerikiečiai padarė analizę ir po trejų metų išleido antrą didelę studiją „Nacija pasiruošusi. Mokymasis 21 amžiuje“ („A Nation Prepared: Teachers for the 21st Century“). Taip pat buvo parengtos, išspausdintos nedidelės knygelės visoms žmonių kategorijoms, jose buvo aiškinama, ko tikisi Amerika iš švietimo sistemos ir visų savo piliečių.
juvelyrė Marytė Gurevičienė ir kraštovaizdžio architektas Alvydas Mituzas
Ką matau mūsų šalyje? Lietuvoje išplautas atsakomybės jausmas: mokiniai neatsakingi, studentai, mokytojai, dėstytojai nejaučia atsakomybės už tai, ką daro, lygiai kaip ir tėvai. Jei pradėsime gilintis, tai įsitikinsime, kad niekas už nieką neatsako. Jeigu profesinės asociacijos, kurioms mes atstovaujame, nepadarys išvadų ir iš jų išplaukiančių namų darbų, tai mūsų laukia didžiulis nuopuolis. Po trejų metų mokyklas lankys 30 proc. mažiau mokinių. Iš mokyklų ir universitetų teks išeiti daugeliui pedagogų ir mokslininkų, nes neliks darbo krūvio. Ir išeis ne prasčiausi.
Kalbų politikos klausimais dažnai priimami toli gražu ne išmintingiausi sprendimai. Mes surenkame informaciją iš universitetų (keturi universitetai yra mūsų asociacijos steigėjai, taip pat kolegijos ir kalbų centrai), todėl jaučiame gyvenimo pulsą, esame žmonių balsas. Jeigu neužpildysime tarpo, apie kurį užsiminiau, vadinasi, tauta ir Lietuvos valstybė atsidurs rizikos būsenoje.
ML. Yra atsakingų valstybės institucijų, kad švietimo sistemoje nebūtų spragų, apie kurias prakalbome, bet gerbiamoji ponia Eglė viltis sieja būtent su profesinėmis asociacijomis, laisvanoriškomis visuomeninėmis organizacijomis. Esą jos turėtų lopyti mūsų švietimo politikos spragas. O juk dar yra universitetai, kolegijos, kur sukauptas didžiausias intelektinis potencialas, aukščiausios mokslinės ir profesinės kvalifikacijos. Suprantu, kad jei bus palikta rūpintis visiems, kaip yra dabar, tai nesirūpins niekas. Gal tikrai pasikliaukime asociacijomis, kurios padarys tą, kas pagal pareigas priklauso daryti valstybės institucijoms?
E. Šleinotienė. Išties į asociacijas žmonės ateina savo noru, susimoka nario mokestį, bet susiburia iniciatyviausieji, kuriais galima pasikliauti. Jie dirba iš giliai suvoktos pareigos ir atsakomybės jausmo.
Ina Dagytė-Mituzienė. Atsakomybės jausmo nebuvimą, apie kurį kalba Eglė, pastebi visi, turintys kiek platesnį akiratį, analitiko gebėjimų ir veiksmo motyvaciją. Profesionalų terpė su tinkamu vertybiniu pagrindu galėtų būti priešnuodžiu šiai negerovei. Žmonių, pažįstančių vienas kitą, būryje sunkiau meluoti, prisidengti skambiais ar raminančiais žodžiais. Todėl siūlau šiame pokalbyje apsiriboti profesionalus jungiančiomis asociacijomis, nes kitose galima daugžodžiauti. Profesionalų savigarba neleistų klausytis demagogijos ir melo. Štai kodėl profesinės asociacijos tokios svarbios, jų veikla užpildo nišas, kurios nepatenka ar išsprūsta iš valstybės institucijų akiračio. Taip, yra universitetų, kolegijų, atskirų žmonių, bet tai atskirybės, o profesinės asociacijos išsako bendrą narių nuomonę. Tai jų stiprybė. Aišku, jei asociacija stipri. Yra organizacijų, kur tokią kultūrą dar reikia sukurti, puoselėti, kad visas asociacijų arealas taptų Lietuvos žmonių kompetencijų ir bendrumo garantu.
Manau, kad tokią pageidaujamą organizacinę kultūrą turi LKPA. Jos žmones turi pamatyti platesni visuomenės sluoksniai. Todėl ir „pridėjau ranką“, padėdama kurti LPKA rezultatų viešinimo sistemą.
Jei manęs paklaustų, kur matau mūsų kompetencijų stiprinimo ir proveržio galimybes, tai neabejodama pasisakyčiau už profesines asociacijas. Per jų veiklą ir bendradarbiavimą galima pasiekti veiksmingiausių rezultatų.
Ryšys tarp kalbų, verslo ir investicijų
Nijolė Bražėnienė. Asociacijų žodis kalbų politikos formavime pakankamai svarus, į jį įsiklausoma. Švietimo ir mokslo ministerija prieš keletą metų buvo parengusi kalbų politikos strategiją, mūsų asociacija aktyviai dalyvavo. Svarstėme kalbų situaciją universitetuose ir mokyklose su KTU, VDU, VU ir KU, teikėme pasiūlymus, žodžiu, labai aktyviai įsitraukėme į kalbų politikos strategijos šalyje kūrimą. Deja, strategijos kūrimas sustojo, vėliau išvis nunyko. Ėmėme teirautis – kas atsitiko? Pasirodo, buvo nutarta atsisakyti šios idėjos: kaip čia kalbas išskirsi iš kitų mokomųjų dalykų – istorijos, matematikos, fizikos ir t. t. Tai buvo neteisingas požiūris.
Kalbos nėra vien atskirų žmonių akiračio plėtimo ar bendravimo priemonė. Ar susimąstome, kodėl į Lietuvą taip mažai investuojama iš kitų valstybių? Teko išgirsti ir tokį atsakymą: todėl, kad Lietuvoje nemoka užsienio kalbų. Žinoma, turėjo galvoje ne anglų, o kitas kalbas.
ML. Lietuviai neblogai susikalba su slavais, bet jei nekalbi angliškai, vadinasi, nemoki užsienio kalbų?
Vilma Bačkiūtė. Šiuo atveju šneka ne apie tai, kad lietuviai nemoka anglų kalbos. Bent jaunimas puikiai moka. O investicijos neateina dėl to, kad ryšiai priklauso nuo mūsų kalbinio bagažo ir kultūrų supratimo. Lietuviai nemoka Pietų Europos, skandinavų, pasaulio kalbų, o juk iš ten ir galėtų ateiti didžiausios investicijos. Nemokėdami kalbų mūsų žmonės nesupranta ir tų tautų kultūros, o be kultūrinių ryšių mūsų šalis neturi reputacijos ir galimybių. Taip pat tose šalyse neturi ir tinkamos savo kultūros reprezentacijos galimybių. Labai svarbu, kad tiems investuotojams Lietuva būtų patraukli ir apskritai įdomi toms kultūroms.
N. Bražėnienė. Vienas verslininkas iš Vokietijos skundėsi, kad Lietuvoje niekas nemoka vokiškai, jis negalėjo susikalbėti ir pradėti verslo. Prancūziškai, ispaniškai, itališkai, taip pat nedaug kas susikalbės.
V. Bačkiūtė. Pasaulio suvokimas į Lietuvą ateina per anglosaksišką supratimą ir ateina būtent su jaunąja karta. Tai irgi problema, nes save gerokai nuskurdiname neturėdami tiesioginio ryšio su kitomis kultūromis ir jų pasaulėžiūra.
Ar spėjame su sparčiai kintančiu pasauliu?
V. Bačkiūtė. „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius suabejojo, ar tarp asociacijų ir tautos esama bent kiek glaudesnio ryšio. Galiu užtikrinti, kad bent jau tarp asociacijų ir tautos tas ryšys pakankamas. Teisybė, kad nėra ryšio su formalios politikos atstovais ir valstybės institucijomis. Ta proga pasakysiu, kad Lietuvai labai patogi inercija, mes bijome daug ką pripažinti. Pvz., bijome pripažinti, kad pasaulis pasikeitė, Lietuva privalo konkuruoti tarptautinėje erdvėje, pasikeitė net ir kalbinė Lietuvos sudėtis. Mes turime spręsti iš kitų šalių grįžtančių, jau ne Lietuvoje gimusių vaikų kalbinius reikalus. Bandome ignoruoti padėtį, kad studijuoti mūsų jaunimas išvyksta svetur. Tai teigiamas reiškinys, nes šis jaunimas į Lietuvą atneša apie pasaulį kitą supratimą, taip pat kitokias įžvalgas apie mūsų kultūrą ir mūsų ateitį. Visa aplinka keičiasi, bet valstybinėse institucijose sunku ką nors pakeisti. Net ir kalbų mes vis dar mokome tradiciniais būdais, dokumentuose, reglamentuojančiuose privalomą kalbų mokymą, skliausteliuose žymimos trys kalbos – anglų, prancūzų, vokiečių. Bet mūsų ryšiai per emigrantus vis energingiau mezgami su italais, ispanais, norvegais, danais, švedais. Šie ryšiai ateityje tik stiprės, nes mūsų emigrantai ir jų šeimų nariai Lietuvoje mokosi tų kalbų.
Jeigu panagrinėtume Lietuvoje labai pelningą kalbų mokymo industriją, tai tikriausiai įsitikintume, kad kalbų centrai iš anglų kalbos mokymo jau nebeuždirba tiek kiek anksčiau, nes šios kalbos išmokstama mokykloje. Uždirba iš vokiečių, skandinavų, italų, ispanų, kinų ir kitų kalbų mokymo. Tačiau Lietuvos formalusis švietimas per mažai stengiasi, kad būtų investuojama būtent į tų vis didesnę paklausą įgyjančių kalbų mokymą. Apskritai praverstų ištirti mūsų formalaus kalbų mokymo ekonominę vertę. Investuodami į rusų kalbos mokymąsi mūsų jauni žmonės iš vidurinės mokyklos išeina mokėdami rusų kalbą A1 (elementariu) lygiu, geriausiu atveju A2 lygiu. Tai labai žemi pasiekimai po penkerių metų kalbos mokymosi. Panašu, kad nenorime pripažinti, jog mokymosi aplinka, rusų kalbos poreikis dingo, jaunajai kartai išmokti rusų kalbą sunku, nes jų kultūriniai ryšiai su šia kalba kalbančiomis šalimis nėra aktyvūs, o ir didžiojoje Lietuvos dalyje nėra rusakalbės aplinkos. Bet vyresnioji karta vis primena, kad rusų kalba mums tebesanti labai naudinga ir reikalinga. Tai tiesa, tačiau ją išmokti jau reikia daugiau laiko ir investicijų. Ir motyvacijos!
Grįžtant prie asociacijų. Jos neig-noruoja esamos situacijos, nes jose susibūrę profesionalai, matantys, kokie procesai vyksta. Tauta, žmonės žino situaciją, nes gyvena realiame pasaulyje. Formalios institucijos pokyčius ignoruoja, dažnai stengiasi jų „nepastebėti“, nes antraip joms pačioms tektų keistis ir keisti strategijas, sprendimus, įstatyminę bazę ir daug ką savo veikloje, o visa tai sudėtinga ir labai brangu. Institucijas galima suprasti, bet asociacijų misija ir būtų, kad jų stiprūs profesionalai galėtų pateikti efektyvius sprendimus, galinčius sutaupyti valstybės lėšų. Arba bent galėtų nurodyti kelius, kaip mes, formaliųjų institucijų darbuotojai, galėtume tuos pokyčius įgyvendinti ir teisingai strateguoti ateitį.
ML. Esate tikra, kad būtent asocia-cijos pajėgios išjudinti reikalus, kurių neišjudina (dėl nenoro judinti, inertiškumo, psichologinių ir kitų priežasčių) formaliosios institucijos?
V. Bačkiūtė. Esu įsitikinusi, kad asociacijos šiandien tą gali padaryti. Šitaip tvirtindama remiuosi ne tik Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos veiklos pavyzdžiu, bet ir Lietuvos anglų kalbos mokytojų asociacijos patirtimi. Be to, yra Vokiečių kalbos mokytojų ir dėstytojų draugija, Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacija, Šiaulių anglų kalbos mokytojų asociacija. Jų patirtis manyje stiprina įsitikinimą, kad su profesinėmis asociacijomis galima sieti naujų pokyčių viltis.
E. Šleinotienė. Ir ne tik kalbų asociacijas reikia turėti mintyje. Š. m. sausio 3 d. susirinkome Lietuvos šokių mokytojų asociacijos ir Lietuvos geo-grafijos mokytojų asociacijos iniciatyva, įkūrėme Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų tarybą (LiPAVTa). Jau du kartus buvome susirinkę, bandome diskutuoti bendras problemas. Įdomus procesas, kadangi esame labai skirtingi. Kol kas kalbamės ir bandome išsiaiškinti savo vaidmenis. Tokie bandymai yra ir tai jau neblogai.
I. Dagytė-Mituzienė. Bet ar žinoma ir kalbama apie tai viešoje erdvėje? Didelė visuomenės dalis žino daug žvaigždžių ir žvaigždučių, bet nepažįsta tikrųjų herojų moksle, versle, įvairiose profesinės veiklos srityse. Informacinių kanalų turime daug, o juose sklindančios pažangios minties – mažokai. Asociacijos turėtų pasitelkti savo darbe viešųjų ryšių instrumentus.
Lietuvoje veikia 8769 asociacijų (2010 m. duomenimis), tarp kurių apie 54 proc. sudaro profesine, moksline ir technine veikla užsiimančios organizacijos. Įvairios profesionalų sąjungos, draugijos – gydytojų, mokytojų, inžinierių ir kt. – vienija savo srities specialistus, siekdamos palaikyti aukštą profesinės kompetencijos lygį sociume, užtikrinti gerą komunikaciją viduje ir su išorės organizacijomis, vykdyti lobistinius uždavinius. Tai didelė potenciali naujojo sąjūdžio – tikro, turinčio socialiai apčiuopiamas ir ekonomiškai vertingas gaires – jėga ir instrumentas. Deklaruojame, kad kompetentingi žmonės – didžiausias mūsų valstybės turtas. Jį galime ir turime geriau pažinti, panaudoti, ieškodami sprendinių Lietuvai iškilusiems iššūkiams.
Ar reikia asociacijoms brautis į politikos brūzgynus?
N. Bražėnienė. Manau, asociacijos turi siekti labai konkrečių dalykų. Pirmiausia reikėtų skatinti atnaujinti kalbų politikos kūrimą, kuris vyktų aukščiausiu lygmeniu. Antra, siekti, kad kiekviena aukštoji mokykla priimtų kalbų mokymo koncepciją ir nustatytų, kaip ir kiek vienos ar kitos kalbos turi būti mokoma tame universitete. Dabar visa tai palikta kiekvieno fakulteto dekano, netgi studijų programų pirmininkų ir komitetų nuožiūrai. Jie sprendžia: reikia ar iš viso nereikia užsienių kalbų. 2003–2012 m. Švietimo strategijoje buvo nuostata, kad universiteto absolventas turi gerai mokėti bent dvi tris užsienio kalbas. Deja, šios nuostatos nebuvo laikomasi… Ne visuose universitetuose studentams buvo sudarytos sąlygos pasirinkti antrąją užsienio kalbą. Panaikinus laisvuosius dalykus, antrajai užsienio kalbai naujose studijų programose vietos iš viso neliko.
Kai kas kaip išeitį siūlo nekreditines studijas: studentas renkasi studijuojamą dalyką, mūsų atveju užsienio kalbą, bet kreditų negauna. Tačiau čia dar daug neaiškių dalykų. Kyla klausimas, kas finansuos tokias studijas. Pats studentas? Universitetas? Kaip su studentų tvarkaraščiu? Manau, šie dalykai turėtų dominti asociaciją ir kiekvienas jos narys savo institucijoje gali šiuos klausimus kelti ir siekti, kad jie būtų sprendžiami.
Esama sunkumų siekiant atitinkamo kalbos mokėjimo lygio. Universitetuose siekiama, kad užsienio kalbą (dažniausiai anglų) absolventas išmoktų C1 lygiu. Bet šiam lygiui pasiekti pakankamai valandų neskiriama, nors visose metodikose teigiama, kad C1 lygiui pasiekti reikia mažiausiai 120 valandų. Turiu pripažinti, kad užsienio kalbos yra pamažu išstumiamos iš studijų programų. Deja, pamirštama, kad kiekvienos studijų programos kokybė, jos ilgalaikiškumas ir paklausa didele dalimi priklauso nuo studentams suteiktos galimybės studijuoti kalbas.
Taigi, tokie tie mūsų „politiniai brūzgynai“.
ML. Tai Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintos studijų programos, sunku įsivaizduoti, kad visuomeninė asociacija gali turėti bent kiek didesnės įtakos tas programas koreguojant. Nebent Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto dekanė doc. dr. Danutė Rasimavičienė mane pataisytų.
Danutė Rasimavičienė. Labai atidžiai klausiausi, kai buvo sakoma, kad asociacijos turėtų rodyti iniciatyvą ir darytų didesnę įtaką kalbų mokymo politikoje. Šiuo klausimu esu gerokai skeptiška. Mes galime čia susėdę padiskutuoti ir gražiai nuspręsti, kad asociacijos turi daryti tą ir aną, bet mes pirmiausia nieko negalime asociacijoms įsakyti. Asociacija – tai laisvanoriška iniciatyva. Žmonės renkasi į asociacijas ne už pinigus, paprastai susieina to paties plauko bendraminčiai, kad galėtų pasidalyti tuo, kas jiems rūpi ar skauda. Tada kiekviena asociacija sprendžia, kokių tikslų siekti. Pagaliau asociacija asociacijai nelygu. Yra siekiančių ir politinių tikslų, norinčių daryti įtaką valstybės institucijoms, bet yra apsiribojančių siaura veikla. Yra Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacija, ji daro bendras konferencijas, rūpinasi savo narių kvalifikacijų tobulinimu, kaip geriau savo gebėjimus, žinias ir patirtį perteikti studentams. Labai graži veikla, ir tokiai asociacijai įrodinėti, kad ji turi dirbti ir politiniu lygmeniu nelabai išeina.
N. Bražėnienė. Vis dėlto manau, kad asociacija turi ir bendradarbiauti ir daryti įtaką valstybinėms institucijoms kalbų politikos klausimais Lietuvoje. Diskusijos ŠMM, konferencija organizuota Seime bei kiti bendri renginiai parodė, kad tokie susitikimai labai naudingi. Kas geriau gali žinoti kalbų mokymo padėtį mokyklose ar universitetuose, jei ne ten dirbantys pedagogai – asociacijos nariai. Jų nuomonė, patirtis, pasiūlymai, iniciatyvos yra labai vertingi priimant vienokius ar kitokius sprendimus kalbų klausimais. O kita asociacijos narių veiklos pusė – profesinis tobulėjimas, naujų pažangių metodikų įdiegimas, mokslinė veikla, dalijimasis gerąja patirtimi.
D. Rasimavičienė. Norėjau tik pridurti, kad nebūtinai asociacijos turi užsiimti kalbų dėstymo ar kitokia politika, nes kiekviena asociacija pati sprendžia, kaip turi veikti. Savo veikla asociacija gali veikti politinius valstybės institucijų sprendimus, inicijuoti tam tikrų dokumentų rengimą, bet tai gali priklausyti ir nuo atskirų asociacijos narių iniciatyvų. Kiekvienas aktyvesnis narys asociacijos veikloje gali pasisemti naujų idėjų, kurias gali bandyti įgyvendinti įvairiais būdais.
ML. Tarkime, įsidrąsinęs asociacijos narys savajame universitete ar kolegijoje pradės diegti savo idėjas kad ir studijų procese. Kaip būtų sutiktas kolegų ir institucijos vadovų? Ko gero, ne katutėmis.
D. Rasimavičienė. Nesutinku su tokia nuostata, bent jau to nėra Vilniaus kolegijoje. Jeigu galvojame, kokį absolventą išleisime į gyvenimą, kuo jis taps, tai bet kuri iniciatyva, prisidedanti prie jauno žmogaus tobulėjimo, tikrai palankiai sutinkama. Žinoma, viskas priklauso nuo žmonių, vadovų, bet visados tikiu protingais ir šviesiais žmonėmis. Kiek pažįstu kolegų, dekanų ir dėstytojų savo ir kitose kolegijose, universitetuose galiu užtikrinti, kad jie visados stengiasi palaikyti geras iniciatyvas. Man net keista girdėti, kad kai kur naikinami pasirenkamieji dalykai. Man sunku su tuo susitaikyti. Kad ir Vilniaus kolegijoje: turime stiprią Užsienio kalbų pedagogų asociacijos katedrą, jai vadovauja buvusi LKPA viceprezidentė Jūratė Patackaitė. Ji vokiečių kalbos specialistė, išmananti reikalus, viena iš kalbų vietos aukštojoje mokykloje gynėja, propaguotoja, naujų kalbų įvedimo į kolegiją iniciatorė.
Šiame pokalbyje buvo paminėta skandinavų kalbų svarba. Iš tiesų iš Skandinavijos į Lietuvą ateina labai didelės investicijos, o Danija yra vienas iš pagrindinių Lietuvos partnerių. Danai šaukia: „Duokite mums danų kalbos specialistų“. Šitai žinodami Vilniaus kolegijoje jau galime rodyti iniciatyvą, kad imtumės mokyti danų kalbos. Į priekį žvelgiantis Verslo vadybos fakultetas ir dėsto danų kalbą, o Ekonomikos fakultete dėstoma norvegų kalba, šalia to turime rusų kalbos kursus, nes to labai reikia Lietuvos verslui.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukos Gedimino Zemlicko