ŽIEMGALOS LYGUMŲ VĖJŲ IŠSŪPUOTAS

Jonas Ivanauskas

Šiemet sukanka 195 metai, kai Anapilin (1818 m.) iškeliavo garsus Rusijos imperijos karys, feld-maršalas Michailas Barklajus de Tolis.Kalbant apie būsimąjį karvedį būtina prisiminti, kad XVIII a. tarp kilmingųjų vyravo atitinkama lavinimosi sistema: be gero elgesio ir aristokratiškų manierų bei laikysenos vaikai buvo mokomi prancūzų ir antikinių kalbų ir kitų mokslų, būtinų tam tikram bendros kultūros lygiui įgyti. Atsakingai parinkti išsilavinę korepetitoriai ir mokytojai dvaruose ruošė jaunimą universitetų auditorijoms, nes studijos užsienyje, kaip ir šiandien, buvo garbės ir prestižo reikalas. Užtekdavo kelerius metus klausyti paskaitų, studijuoti to meto garsiausiuose universitetuose, kadangi vėliau gaunant atsakingą postą nebuvo labai griežtai reikalaujama aukštojo mokslo baigimo diplomo. Pareigas nulemdavo ne diplomas, bet priklausomybė atitinkamam luomui.

Barclay_de_Tolly_(Dawe)_WEB
Feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis. 1829 m. jį nutapė anglų dailininkas Džordžas Dou (George Dawe, 1781–1829 m.). Paveikslas kabo Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo muziejaus Karo galerijoje. Dž. Dou 1819–1829 m. dirbo Sankt
Peterburge

Baltijos regiono diduomenės vokiečiai ar suvokietėję dvarininkai daug dėmesio skyrė vokiečių kultūrai, jie įgydavo gan gerą išsilavinimą, taip pat diplomatinės ir karinės tarnybos patyrimą. Jie suvokė Rusijos imperijos geopolitines nuotaikas ir sugebėjo palaikyti glaudžius ryšius su Sankt Peterburgo Imperatoriaus dvaru, visuomet suspėdavo atrasti sau naujų galimybių.
Lietuviškosios Žiemgalos krašte XVIII a. pab.–XIX a. pr. gyveno dvi išskirtinės Europinio ryškumo asmenybės. Viena jų – Teodoras Grothusas (Theodor von Grotthuß, 1785–1822). Apie jį daug ir išsamiai rašyta. Antroji ryški asmenybė – karvedys, feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis. Jam dėmesio skiriama mažiau. Nežiūrint į tai, Žiemgalos krašte, Pakruojo rajone, Pamūšio gyvenvietėje yra išlikę Bark-lajų de Tolių giminės dvaro pastatai.
Prieš pradedant pasakojimą apie kariškį Michailą Barklajų de Tolį pateiksime keletą buvusio pavaldinio generolo Aleksejaus Petrovičiaus Jermolovo minčių: „…Išsimokslinęs, šviesaus proto, pozityviai mąstantis, kruopštus darbuose, kantriai ir rūpestingai atliekantis jam patikėtus darbus, nebijantis atsakomybės, ignoruojantis pavojų, bebaimis. Geros sielos, tolerantiškas, dėmesingas kitų darbams…“
Tai, sakyčiau, Žiemgalos lygumų krašte augusio žmogaus apibūdinimas, tegul ir nekalbėjusio lietuviškai, bet perėmusio visas išskirtines ir teigiamas to krašto savybes.

Michailas Barklajus de Tolis

Michailas Barklajus de Tolis (Barc-lay de Tolly), kilęs iš škotų giminės, kurios dalis septynioliktame šimtmetyje pasitraukė iš Škotijos į Livoniją po to, kai O. Kromvelis Anglijoje įvedė diktatūrą. Būsimasis karvedys gimė Lietuvoje, Pamūšyje (Pakruojo r.). Jo tėvas – Veinholdas Gothardas Barklajus de Tolis (Weinhold Gotthard Barclay de Tolly, 1734–1781), rusiškuose šaltiniuose rašomas slaviškas vardas Bogdanas. Jis iš Rusijos Imperijos armijos buvo išleistas į atsargą turėdamas poručiko karinį laipsnį, o už tarnybą suteiktas Rusijos imperijos bajoro titulas. Motina – Margarita Elizabetė fon Smiten (Margaretha Elisabeth von Smitten, 1733–1771), kilusi iš švedų dvarininkų šeimos, turėjusios giminės dvarą Beklore, netoli nuo Valgos miesto, dabar tai Jygejiestės miestelis Estijoje.

Michailas Barklajus de Tolis gimė 1761 m. gruodžio 24 d., Pamūšyje, dabartiniame Pakruojo rajone, pakrikštytas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje. 1791 m. M. Barklajus de Tolis vedė savo pusseserę Agnietę Eleną fon Smiten (1770–1827). Jiems gimė sūnus Ernestas Magnusas (Maksimas) Bark-lajus de Tolis (1798–1871), būsimasis Rusijos imperijos armijos pulkininkas. Ernestas Magnus Barklajus de Tolis buvo du kartus vedęs. Nei su pirma, nei su antra žmona vaikų neturėjo. Po sūnaus kunigaikščio Ernesto Magnuso mirties kunigaikščio titulas perėjo sūnėnui Aleksandrui Magnusui Frydrichui Veimarui, gimusiam 1824 metais.
M. Barklajus de Tolis mirė 1818 m. gegužės 26 d. Gesviečių dvare, netoli Instenburgo (Įsrutis, dabar – Černiachovskas, Kaliningrado sr., Rusija). Palaidotas Bekloro dvare (Jygejiestė, Estija). Karvedžiui pastatyti paminklai Sankt Peterburge, Maskvoje, Rygoje ir Tartu.

Paminklas feldmaršalui Michailui Barklajui de Toliui Rygoje pastatytas 1913 metais, skulptorius Vilhelmas Vanšneideris (vok. Wandschneider Wilhelm 1866–1942 m.)
Paminklas feldmaršalui Michailui Barklajui de Toliui Rygoje pastatytas 1913 metais, skulptorius Vilhelmas Vanšneideris (vok.
Wandschneider Wilhelm 1866–1942 m.)

Michailas Barklajus de Tolis nuo 1815 m. kunigaikštis, carinės Rusijos imperijos karys, vėliau Rusijos armijos feldmaršalas. Dalyvavo daugelyje Rusijos karų: su Osmanų imperija (1787–1781 m.), Švedija (1788–1790 m.), Prancūzija (1806–1807 m.). Buvo Suomijos generalgubernatorius. 1810–1812 m. – Rusijos karo minist-ras. 1812 m. karo su Prancūzija metu buvo Rusijos kariuomenės Pirmosios Vakarų armijos vadas. Vengdamas susidūrimo su Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vadovaujama Prancūzijos kariuomene, pasitraukė į Rusijos gilumą, ir tokiu būdu išsaugojo pagrindines Rusijos kariuomenės jėgas. Vadovavo Rusijos ir Prūsijos jungtinei kariuomenei 1813–1814 m. kare su Prancūzija.
Tarnyba Rusijos imperijos armijoje
1776 m. pradėjo tarnauti Rusijos imperijos Pskovo karabinierių pulke. Neaukšta Barklajaus de Tolio kilmė trukdė kilti karjeros laiptais karinėje tarnyboje, jam prireikė daugiau nei dvidešimties metų, kad užsitarnautų pulkininko laipsnį. 1805 m. jau būdamas generolas majoras, dalyvavo Austerlico mūšyje. Kare su Napoleonu 1806–1807 m. vadovavo divizijai, pasižymėjo mūšyje prie Preisiš–Eilau. Mūšio metu buvo sunkiai sužeista dešinė ranka – sutrupintas kaulas, todėl Barklajus de Tolis buvo priverstas palikti armiją dėl ilgalaikio gydimosi. Jo didvyriškumas įvertintas dviem ordinais ir generolo leitenanto laipsniu.
Rusų–švedų kare 1808–1809 m. korpusas, kuriam vadovavo Barklajus de Tolis, žiemos metu persikėlė per Kvarkeno sąsiaurį, taip priversdamas švedus susėsti prie derybų stalo. 1809 m. kovą Michailui Barklajui de Toliui suteikiamas infanterijos generolo laipsnis ir jis paskiriamas vyriausiuoju Suomijos armijos vadu, o pasirašius taikos sutartį paskiriamas naujai įgytos Suomijos krašto generaliniu gubernatoriumi ir apdovanojamas Šv. Aleksandro Nevskio ordinu. 1809 m. Rusijos imperijos armijoje buvo 61 generolas leitenantas. Barklajus de Tolis šiame sąraše buvo 47-as. Kai Rusijos imperatorius Aleksandras I
(1777–1825) jam suteikė infanterijos generolo laipsnį, likusieji 46 pasijautė įžeisti ir aukštuosiuose armijos sluoksniuose kilo nepasitenkinimas, buvo apkalbamas „išsišokėlis“ Barklajus de Tolis, o kai kurie kariškiai protestuodami parašė atsistatydinimo prašymus.
Buvimas Suomijos generaliniu gubernatoriumi Barklajui de Toliui suteikė galimybę pakilti dar aukščiau karjeros laiptais. Nuo 1810 m. sausio 18 d. iki 1812 m. rugpjūčio 24 d. jis užima Rusijos karo ministro postą. Daug dėmesio skyrė armijos sustiprinimui, vadovavo leidiniui „Gausios veikiančiosios armijos nuostatai“ („Учреждения для управления большой действующей армией“), kuriame buvo nurodomos aukščiausių vadų teisės ir pareigos bei lauko štabo sudėtis. Įvedė korpusinį armijos organizavimą ir naujus karinius statutus, pasiekė, kad būtų patobulintas karinis parengimas ir aprūpinimas, padidintas tarnaujančių armijoje kariškių skaičius ir pradėta naujų tvirtovių statyba.

Didysis tėvynės karas 1812 m.

Barklajus de Tolis paruošė karinį planą atvejui, jei įsiveržtų Napoleono armija. Plane buvo numatytas strateginis atsitraukimas Volgos upės kryptimi. Tačiau imperatorius Aleksandras I
to plano nepatvirtino.
Barklajaus de Tolio vaidmens 1812 m. kare įvertinimą daug kuo veikė imperatoriaus rūmų „rusų partijos“ nuostata: jie Barklajų de Tolį laikė „vokiečiu“ ir reikalavo nušalinti jį nuo vyriausiojo karo vado posto. Dvarininkija nebuvo sužavėta „išdegintos žemės“ taktika, kurią Barklajus de Tolis buvo priverstas panaudoti gynybinėje kovoje su daug stipresne Napoleono armija.
1812 m. Tėvynės karo pradžioje Barklajus de Tolis vadovavo Pirmajai Vakarų armijai, sukoncentruotai Lietuvoje. Prasidėjus Napoleono armijos žygiui per Lietuvą, didžiausios rusų – Pirmosios Vakarų armijos, vadovaujamos karo ministro Barklajaus de Tolio ir turinčios apie 130 tūkst. karių, vyriausioji būstinė buvo Vilniuje. Čia taip pat stovėjo imperatoriaus Aleksandro I gvardija. Pirmosios Vakarų armijos korpusai buvo išdėstyti po Lietuvą nuo Raseinių iki Lydos. Spaudžiama galingesnių Napoleono karinių pajėgų, Barklajaus de Tolio armija buvo priversta trauktis.

Palikdamas Vilnių, jis išleido atsišaukimą, pranešdamas Vilniaus gyventojams, kad armija kurį laiką paliks Vilnių ir pasitrauks į Rusijos imperijos gilumą; atsišaukimas ragino gyventojus išlaikyti rimtį ir ištikimybę imperatoriui Aleksandrui I. Vengdama susidūrimų su Napoleono vadovaujama Prancūzijos kariuomene, Pirmoji Vakarų armija traukėsi į Rusijos gilumą, ir tokiu būdu išsaugodama pagrindines Rusijos kariuomenės jėgas. Priverstinis atsitraukimas armijoje ir šalyje sukėlė nepasitenkinimą, todėl Pirmoji Vakarų armija rugpjūčio pradžioje prie Smolensko sujungiama su infanterijos generolo P. Bagrationo (1765–1812) vadovaujama Antrąja Vakarų armija. 1812 m. rugpjūčio 29 d. visoms karinėms pajėgoms buvo paskirtas generolas feldmaršalas M. Kutuzovas (1745–1813). Borodino mūšio metu Barklajus de Tolis vadovavo rusų karių dešiniajam sparnui ir centrui, didvyriškai elgėsi ir sumaniai vadovavo kariams. Liudininkai tvirtino, kad generolas Barklajus de Tolis tame mūšyje sąmoningai nesisaugojo priešo ugnies, jam sunku buvo patirti tylų smerkimą iš kariškių ir iš visuomenės. Iki Borodino mūšio kariniai daliniai atsisakė sveikinti Barklajų de Tolį, laikydami jį pagrindiniu pralaimėjimų prie Vitebsko ir Smolensko kaltininku. Liudininkai perdavė, kad Borodino mūšio dieną Barklajus de Tolis pakeitė net penkis žirgus, kurie buvo nukauti ar sužeisti. Nežiūrint į tai, jis ryžtingai siekė strateginio atsitraukimo. Kariniame pasitarime Filiuose pasisakė už pasitraukimą iš Maskvos. Apie tai jis rugsėjo 11 (23) d. rašė laiške žmonai: „Kuo visa tai nesibaigtų, aš tvirtai įsitikinęs, kad padariau visa, kas įmanoma, kad būtų išsaugota valstybė, ir jeigu Jo Didenybė dar turi armiją, galinčią grasinti priešui sutriuškinimu, tai – mano nuopelnas. Po daugybės aršių mūšių, per kuriuos aš sulaikiau priešą ir sudaviau jam triuškinančių smūgių, man teko armiją perduoti feldmaršalui Kutuzovui. Jis perėmė vadovavimą, kai armija buvo pajėgi susiremti su bet kokio galingumo priešu. Aš ją perdaviau tokiu momentu, kai pats buvau tvirtai pasiryžęs palankiomis sąlygomis laukti priešo atakos, ir buvau įsitikinęs, kad atlaikysime tą ataką… Jeigu Borodino mūšyje armija nebuvo visiškai ir galutinai sutriuškinta, tai – mano nuopelnas, ir šis mano įsitikinimas guos mane iki paskutinės gyvenimo minutės“.

Po armijos feldmaršalo Kutuzovo įvykdytos reorganizacijos generolas Barklajus de Tolis pateko į dviprasmišką padėtį, nes faktiškai buvo nušalintas nuo vadovavimo.
Barklajus de Tolis parašė imperatoriui Aleksandrui I išsamų laišką, kuriame stengėsi paaiškinti savo, kaip karo vado, įžvalgas ir armijos atsitraukimo priežastis. Iš Rusijos imperatoriaus sulaukė draugiško, palankaus atsakymo, kuriame Aleksandras I pripažino Bark-lajaus de Tolio, kaip Pirmosios Vakarų armijos vado, veiksmų teisingumą.
Visi progresyvieji Rusijos istorikai pripažįsta, kad esminę strateginę liniją, kurią numatė Barklajus de Tolio pradiniame Tėvynės karo etape, feldmaršalas Kutuzovas panaudojo absoliučiai nieko nekeisdamas.

Po Didžiojo tėvynės karo, 1813–1818 m.

Nuo 1813 m. vasario 4 d. Barklajus de Tolis – Trečiosios rusų armijos vadas Užsienio žygyje. Po buvusio karo vado generolo Piotro Vitgenšteino (1768 (1769 01 05)–1843), kuris vadovavo jungtinėms Vitgenšteino karinėms pajėgoms, atleidimo, Barklajus de Tolis gegužės 25 d. perėmė vadovavimą jungtinei rusų–prūsų armijai laikinų karo paliaubų su Napoleonu išvakarėse. Paliauboms pasibaigus ši armija perėjo į Bogemsko sąjungininkų armijos sudėtį, kuriai vadovavo Austrijos feldmaršalas Karlas Filipas Švarcenbergas (Karl Philipp zu Schwarzenberg 1771(1771 04 15)–1820).
Barklajus de Tolis sėkmingai vadovavo kariams kovose prie Torno, Kulmos, Leipcigo, Paryžiaus. Už karinius nuopelnus jam suteikiamas grafo titulas, po Paryžiaus užėmimo 1814 m. kovo 18 (30) d. įteikiama feld-maršalo lazda. 1814 m. kovo 29 d. Napoleonas atsisakė sosto ir karas baigėsi. Feldmaršalas Barklajus de Tolis po sugrįžimo į Rusiją paskiriamas vyriausiuoju Pirmosios armijos vadu, armija tuo metu buvo dislokuota Lenkijoje. 1815 m. pavasarį Napoleonas su triumfu grįžo į sostą. Barklajus de Tolis vėl vedė savo vadovaujamą armiją į Europą ir jau 1815 m. birželį peržengė Prancūzijos sieną, bet nespėjo įsijungti į didįjį mūšį, kadangi prie Vaterlo netikėtai buvo sutriuškintas Napoleonas. 1815 m. rugpjūčio 30 d. sklandžiai pavykus armijos apžiūrai prie Vertės, kurios metu buvo pademonstruota puiki tvarka ir disciplina pradžiugino imperatorių Aleksandrą I. Po to feldmaršalui Michailui Bark-lajui de Toliui buvo suteiktas kunigaikščio titulas, o nuo sąjungininkų, su kuriais kartu kariavo Europoje, pasipylė apdovanojimų ir ordinų lietus.
1818 m. gegužės 14 (26) d. feld-maršalas kunigaikštis Barklajus de Tolis, būdamas 56 metų, mirė Prūsijoje, pakeliui į kurortą Pietų Vokietijoje. Kai palaikai buvo vežami į Rygą, Prūsijos imperatorius pasiuntė garbės sargybą, kuri gedulingąjį kortežą palydėjo ligi pačios sienos su Rusija. 1818 m. gegužės 30 d. karstas su Barklajaus de Tolio palaikais atvežamas į Rygą, kur vyko iškilminga gedulinga ceremonija. Šv. Jokūbo bažnyčios kieme vyko gedulingos pamaldos ir pagerbimas pagal karinį laipsnį, kurių metu dalyvavo ir meldėsi įvairių konfesijų dvasininkai bei miesto valdžios atstovai, be to, karinio garnizono kariškiai, vadovaujami generolo Ivano Paskevičiaus (1782–1856).
Po ceremonijos Barklajaus de Tolio palaikai buvo pervežti į Bekloro dvarą netoli nuo dabartinio Jygejiestės miestelio Estijoje į žmonos Agnietės Elenos gimtinę.

Amžininkų atsiliepimai

Generolas Aleksejus Jermolovas (1777–1861) paliko tokius atsiliepimus apie feldmaršalą Barklajų, savo tiesioginį viršininką:
„Ilgą laiką kukli tarnyba neleido Barklajui de Toliui pasižymėti, versdama jį paklusti palaipsniško kilimo tvarkai armijoje, varžė svajones, vertė tramdyti ambicijas. Nepriklausantis prie žmonių, pasižyminčių išskirtiniais gabumais, jis perdėtai kukliai vertino savo puikius sugebėjimus ir todėl nepasitikėjo savo jėgomis, galėjusiomis atverti jam kelius, nepriklausančius nuo įprastinės tvarkos.

Būdamas drovus ir neapsukrus jis imperatoriaus rūmuose neįsigijo jam palankių žmonių iš imperatoriaus aplinkos, elgesio šaltumas trukdė įsigyti draugų tarp sau lygių bei pavaldinių.
Iki paaukštinimo Barklajaus de Tolio turtas buvo labai kuklus, greičiau net menkas, todėl turėjo varžyti savo troškimus, riboti poreikius. Tokia turtinė padėtis, žinoma, netrukdė kilnios sielos siekiams, nesužlugdė protinių sugebėjimų, talento, tačiau neturtingumas pateikia būdus, kaip tuos sugebėjimus kuo ryškiausiai atskleisti…
Laisvalaikį jis išnaudodavo naudingiems užsiėmimams, turtino savo žinias. Visapusiškai santūrus, pagal padėtį nereiklus, iš įpratimo neprieštaraudamas iškenčia visus nepriteklius. Išsimokslinęs, šviesaus proto, pozityviai mąstantis, kruopštus darbuose, kantriai ir rūpestingai atliekantis jam patikėtus darbus, nebijantis atsakomybės, ignoruojantis pavojų, bebaimis. Geros sielos, tolerantiškas, dėmesingas kitų, bet daugiau jam artimų žmonių, darbams. Atsargiai elgėsi su savo pavaldiniais, neleisdavo laisvai ir nevaržomai elgtis, priimdamas tai, kaip pagarbos aukštesniam pareigūnui nesilaikymą.

Barklajui de Toliui buvo būdingi privalumai ir gabumai, kuriais tais laikais galėjo didžiuotis tik nedaugelis mūsų įžymiųjų generolų“.
Nors atsitraukimo metu Tėvynės karo pradžioje kai kurie amžininkai Barklajų de Tolį laikė vos ne išdaviku, vėliau jie įvertino jo nuopelnus. Garsusis rusų poetas Aleksandras Puškinas (1799–1837) pagerbė jį eilėraščiu „Karvedys“. Prūsijos imperatorius Fryd-
richas Vilhelmas III (1770–1840), atsidėkodamas už šalies išvadavimą, vienam žymiausių (laimėjo svarbiausius mūšius) to meto Rusijos karvedžių feldmaršalui Michailui Barklajui de Toliui Gesviečių dvare, netoli Įsruties, jo mirties vietoje pastatydino paminklą.
Sankt Peterburge, Nevos prospekte, skvere priešais Kazanės soborą, iškilo du paminklai – Kutuzovui ir Barklajui de Toliui. Abu monumentai, kuriuos sukūrė garsus rusų skulptorius Borisas Orlovskis (1793–1837), buvo iškilmingai atidengti 1837 m. gruodžio 25 d., 25-ųjų Didžiojo Tėvynės karo baigties metinių proga.

A. Puškinas, 1836 m. kovą apsilankęs skulptoriaus dirbtuvėse ir pamatęs kuriamas abiejų karvedžių skulptūras, dar kartą savo požiūrį į jų vaidmenį Tėvynės kare išsakė vaizdinga eilėraščio „Menininkas“ eilute: „Čia sumanytojas Barklajus, o čia įvykdytojas Kutuzovas“.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.