JĮ DOMINO GEOLOGINIŲ SLUOKSNIŲ LOGIKA (3)

Pabaiga, pradžia Nr. 12 ir 13.

Lietuvoje šiemet minimos žymaus geologo prof. akad. Juozo DALINKEVIČIAUS 120-osios gimimo metinės. Apie pirmąjį Lietuvos mokslų akademijos Geologijos instituto direktorių (1941–1944) kalbamės su prof. akad. Algimantu GRIGELIU ir prof. Valentinu BALTRŪNU, kuriems taip pat buvo lemta vadovauti šiam institutui, tik jau vėlesniais laikais.

Ką primena archyvų dokumentai?
Mokslo Lietuva. Profesorius Algimantas Grigelis, sudarydamas Mykolui Kaveckiui ir Juozui Dalinkevičiui skirtas knygas gan įsakmiai reikalavo remtis pirmiausia archyvų duomenimis. Kaip apibūdintumėte mūsų esamus archyvus, kiek išsami juose saugoma geologijos mokslui svarbi medžiaga?
Algimantas Grigelis. Pirmasis dokumentas apie J. Dalinkevičių saugomas Lietuvos universiteto archyve Kaune. Geologijos katedros vedėjas doc. M. Tomašauskas praneša Matematikos-Gamtos mokslų fakulteto dekanui Z. Žemaičiui, kad J. Dalinkevičius vyresnio laboranto pareigas Gamtos muziejuje pradėjo eiti nuo 1925 m. birželio 2 dienos1. Raštą patvirtino dekanas Z. Žemaitis, kuris visada pasirašydavo rezoliucijas raudonu rašalu.
Esama nemažai dokumentų, ant kurių jis užrašydavo rezoliuciją: „Gamtos fakulteto Tarybai. Prašau apsvarstyti ir pranešti“. Ant to paties rašto Gamtos fakulteto Tarybos pirmininkas rašo atsakymą, kad apsvarstyta, pranešama tas ir tas… Z. Žemaitis kitą
rezoliuciją ant to paties lapo rašo dar kuriam nors darbuotojui. Esu matęs raštų, kur tokių rezoliucijų užrašyta net šešios.

Į šį pašnekesį atsinešiau nemažą krūvą Mineralogijos ir geologijos katedros vedėjo M. Kaveckio raštelių, iš kurių matyti, kaip jis vadovavo ekspedicijoms ir rašteliais teikė nurodymus. „Ponui Dalinkevičiui, prašau surašyti petrografinę ir paleontologinę charakteristiką skirtingų sluoksnių.“ Rašyta 1927 m., kai Dalinkevičius buvo katedros laborantas. Raštelius J. Dalinkevičiui dviračiu net į Skirsnemunę nuveždavo Stasys Jucas, Kaveckio padėjėjas nuo 1925 m. iki pat mirties 1963 m. S. Jucas buvo M. Kaveckio žemietis nuo Tirkšlių ir labai daug jam padėjo.

ML. Sistema buvo pakankamai rutininė, biurokratiška, gal tam metui ir reikalinga, norint bent kiek į vėžes įsprausti darbuotojus. Bet J. Dalinkevičius net ir tomis sąlygomis sugebėdavo pasinaudoti tam tikra laisve. Trims semestrams komandiruotas į užsienį tobulintis geologijos ir mineralogijos srityse jis tyrinėja ne vien jam numatytos užduoties dalykus, bet imasi tyrinėti ir jam rūpimą terciarą. Ir ką į tai katedros vedėjas M. Kaveckis? Jis rašo: „Aš sutikau su įvykusiu faktu, nors turiu pabrėžti, kad panašus elgesys, nepastovumas, p. Dalinkevičiui yra labai charakteringas ir, skaitau, labai neigiamas mokslui ir mokymo darbe dalykas“.

Valentinas Baltrūnas. Mokslui tai būdinga: ieškai vieno, o randi kita. Ypač geologijoje. Iš pradžių atrodo, kad atradai senus sluoksnius su fosilijomis, o vėliau paaiškėja, kad tai ledyno atvilktas senų uolienų luistas iš kito Lietuvos krašto ir liudija visai kitą reiškinį. M. Kaveckis atėjo iš tikslesniųjų – chemijos mokslų, buvo geocheminės analizės specialistas.
A. Grigelis. Vis dėlto M. Kaveckis buvo pakankamai tolerantiškas vadovas. Turėjo savo nuomonę ir ją gindavo. Yra dokumentų, rašytų rektoriui, kuriuose jis gina savo garbę ir orumą. Mat Kaveckis buvo susikivirčijęs su doc. Liudu Vailioniu. Šis buvo botanikas, vienas iš Botanikos sodo Fredoje įkūrėjų, vėliau profesorius. Jiedu buvo net pakliuvę į fakulteto garbės teismą. Kaveckis pripažino padaręs netaktą ir jam teko kolegos atsiprašyti.
O su Dalinkevičiumi buvo štai kokia istorija. Prieš savo išvyką į Gracą, jis prie Šventosios, atodangose buvo prisirinkęs selachijų2 dantukų. Jis nežinojo, koks tų glaukonitinių smėlių amžius, ar tai A. Giedraičio aprašyti terciariniai smėliai. Bet ten buvo ne terciariniai smėliai. Būdamas Grace specialiai nuvažiavo į Laisvąjį universitetą Briuselyje pas prof. M. Lerišą (Maurice Leriche, 1875–1948). Profesorius padėjo tuos žuvų dantukus apibūdinti, kad tai apatinė kreida – albis, o J. Dalinkevičius apie tai paskelbė mokslinį straipsnį. Jo kelionės į Gracą užduotyje to nebuvo numatyta, tačiau Dalinkevičius patirtas išlaidas įtraukė į darbų ataskaitą. M. Kaveckiui šitai nepatiko, bet jis pripažino, kad visa tai reikėjo padaryti. Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete santykiai buvo sudėtingoki. Fakultetą savo rankose laikė dekanas Z. Žemaitis, per daug reikštis niekam neleido, bet turėjo ir savo favoritų.
Atėjau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą studijuoti 1949 m. Tame pačiame koridoriuje buvo Geologijos, kitoje pusėje – Mineralogijos katedra (kur dabar Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra). Ten santykiai buvo normalūs, kiekviena katedra turėjo savo mokymo planus ir savo studentus. Profesoriai Kaveckis ir Dalinkevičius visuomet laikėsi prieškarinio etiketo, su studentais būdavo malonūs, pasitempę, niekada nemačiau jų universitete kitaip apsirėdžiusių, kaip su kostiumu, liemene ir kaklaryšiu.

Iš kur pūtė šiaurys?
V. Baltrūnas. Užtat priekabiaudavo partinė organizacija ir rektoratas. Jie bandė auklėti tuos „baltuosius“ profesorius, t. y. prieškarinius, kuriems teko kęsti absurdiškus reikalavimus.
A. Grigelis. Tiek M. Kaveckis, tiek J. Dalinkevičius privalėjo baigti marksizmo-leninizmo universitetą. Paskaitose po tikrinimų, jeigu ateidavo kas iš rektorato, kad ir prorektorius studijoms Konstantinas Mitropolskis, tai vertinimai būdavo priekabūs (sprendžiant iš protokolų). Girdi, profesoriai nėra persiėmę marksizmo-leninizmo dvasia ir nediegia studentams komunistinių idealų. Mitropolskis lietuviškai kalbėjo ne kažin kaip, bet gal ką ir suprasdavo. Ne vien geologai šitaip buvo vertinami, bet ir zoologai Tadas Ivanauskas, Pranciškus Baltrus Šivickis ar botanikas Jonas Dagys. Aišku, jie buvo nepartiniai, bet nepamainomi, nes tuomet universitete tebuvo iš viso 12 aukščiausio lygio profesorių – habilituotų daktarų, dar ir turinčių akademikų titulus.
V. Baltrūnas. J. Dalinkevičiaus darbą 1952 m. tikrino Lietuvos mokslų akademijos komisija ir svarstė akademijos prezidiumas.
A. Grigelis. Jis buvo svarstomas ne vieną kartą. 1952 m. jis svarstytas, kai dirbo Geologijos ir geografijos instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui. Buvo sudaryta komisija patikrinti jo veiklą. Aišku, tai buvo užsakymas „iš aukščiau“. Komisijos pirmininkas buvo akad. Jonas Krikščiūnas, nariai – dekanas doc. Vaclovas Chomskis ir akad. Kazimieras Bieliukas. Viename protokolo puslapyje jie J. Dalinkevičių vertino neblogai, o kituose trijuose puslapiuose vertinimai buvo tokie, kad iš instituto direktoriaus pavaduotojo pareigų Dalinkevičius buvo atleistas.

ML. Ar jauku buvo naujoje santvarkoje Dalinkevičiui? Ką apie tai galėtumėte pasakyti?
A. Grigelis. Bandė prisitaikyti, bet į sielą žmogui negi lįsi, tad konk-rečiau ne kažin ką galėčiau pasakyti. Dalinkevičius mane priėmė laborantu įpusėjus trečią kursą. Pirmą dieną atvedė į didelę patalpą. Ant grindų pridėta dėžučių su faunos ir uolienų pavyzdžiais. Dalinkevičius turėjo fenomenalią atmintį ir saugojo savo surinktą medžiagą – niekada nerašė jokių etikečių. Atsimindavo kiekvieną pavyzdį, kas ten yra ir iš kur atvežta. Man liepė ruošti etiketes toms dėžutėms.

Turiu seną fotografiją: sėdžiu susiėmęs už galvos, ką dabar daryti? Štai šitaip ir sėdėjau. Dalinkevičius man nieko neaiškino, turėjau tas etiketes paruošti savarankiškai.
V. Baltrūnas. Pavyzdžius Dalinkevičius užšifruodavo simboliais. Suradus jo lauko knygutę ir pirminį aprašą gal ir galima būtų kai ką atkurti. Universiteto kolekcijoje tūkstančiai pavyzdžių, kurie ligi šiol neiššifruoti – nei iš kur, nei kada rasti, nei ką reiškia. Įslaptinti savo surinktą pirminę medžiagą – gerokai keista metodika. Gal ir mokslotyros pobūdžio disertaciją apie tai būtų galima rašyti, bet tą turėtų daryti geologas. Tačiau nerašys, nes darbo vertinimui reikalaujama kitokių straipsnių ir būtinai tarptautinėje spaudoje.
A. Grigelis. O studentui rašyti tokio pobūdžio darbus galima duoti.
V. Baltrūnas. Bene prieš 25 metus įkalbinėjau katedros vadovą, kad būtų pradėta tvarkyti Dalinkevičiaus kolekcija, mat 1988 m. buvo rengiama knyga apie jį. Buvau priverstas bent neiššifruotų eksponatų skaičių nurodyti.
A. Grigelis. Kodėl taip darė – sunku pasakyti. Gal norėjo apsaugoti savo prioritetą.

ML. Ar profesorius buvo tikintis?
A. Grigelis. Yra du 1940 m. dokumentai. Vienas jų – Dalinkevičiaus pasižadėjimas dėl lojalumo Lietuvos Respublikai, kitas – Kaveckio. Jo pasižadėjimo pabaigoje nėra žodžių „Tepadeda man Dievas“, o Dalinkevičiaus pasižadėjime yra. Kokią išvadą galėtume daryti? Tuo metu jau buvo paskelbta sovietinė valdžia Lietuvoje. Kas ir koks buvo tas žmogus, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi, kokiais motyvais ir paskatomis vadovavosi? Juk paskatos ateina iš vidaus. Doc. Vytauto Skuodžio, artimai bendravusio su Profesoriumi, prisiminimais, jis buvo tikintis žmogus. Tai didelė dorybė.

Geologą primena jo vardu pavadinta žvaigždė
ML. Ar Dalinkevičius mėgo prisiminti savo jaunystę, ar pasakojo kad ir studentams apie vasarojimą Gervėčiuose pas savo dėdę kleboną Antaną Dalinkevičių, bendravimą su geologo ir mineralogo Ignoto Domeikos giminaičiais, tarp kurių buvo ir Janina Idalija Poplavskaitė? Taip pat ir apie savo susidomėjimą astronomija, savo vaidmenis tautinio pakilimo meto vaidinimuose?
V. Baltrūnas. Šiaip apie save kalbėti jis nemėgo, buvo gan uždaro būdo, nelabai komunikabilus. Bet į senatvę Dalinkevičius jau davėsi prikalbinamas įrašams. Geologams doc. Vytautui Skuodžiui ir dr. Zigmui Malinauskui Dalinkevičius yra įkalbėjęs kelias dešimtis magnetinių juostų.
A. Grigelis. Visa tai išsaugota, didelė dalis tų įrašų dešifruota ir jau dabar sudaro apie 900 mašinraščio puslapių. Atsiminimai labai įdomūs, apima visą jo gyvenimą. Jie daug kur panaudoti mano rengiamoje akademikui Juozui Dalinkevičiui skirtoje knygoje. Ji pasirodys šių metų pabaigoje. Tad jis daug apie save papasakojo.
V. Baltrūnas. Vieną kartą, 1973 m., jo prisiminimus užrašė prof. Česlovas Kudaba, kuris žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbė puikų straipsnį. Toks buvo Č. Kudabos įprotis – gražiai rašyti ir greitai paskelbti.
Vis dėlto norėčiau prisiminti J. Dalinkevičiaus astronominius tyrinėjimus. Mokydamasis Gardino gimnazijoje šešiolikmetis Dalinkevičius pamato Marso opoziciją, šio reiškinio aprašymą nusiunčia Prancūzijos ast-ronomų draugijai, tampa šios draugijos nariu už vertingus Neptūno ir Merkurijaus stebėjimus. Taip vaikino tyrimus įvertino draugijos diplomą pasirašęs astronomas K. Flamarijonas. Nieko stebėtino, kad po gimnazijos, kurią baigė sidabro medaliu, įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti astronomijos, bet pastudijavo tik vieną semestrą ir kitais metais įstojo studijuoti geologijos ir „kalnakasybos meno“ (gornogo iskusstva) į Peterburgo kalnakasybos institutą.

ML. Prisiminkime kaip Dalinkevičiaus vardu buvo pavadinta žvaigždė.
V. Baltrūnas. Už tai galime būti dėkingi profesoriaus brolio Antano Dalinkevičiaus dukrai dailininkei Bertai Dallen-Sands, tuo metu gyvenusiai Bahamų sostinėje Nasau. Ji susirašinėjo su dėde, žinojo jo nuopelnus geologijos mokslui, astronomijos pomėgį. 1991 m., artėjant J. Dalinkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms, B. Dallen-Sands sugebėjo įtikinti Tarptautinę žvaigždžių registro organizaciją, kad ji vieną žvaigždę pavadintų J. Dalinkevičiaus vardu. Buvo išrinkta Sekstanto žvaigždyne esanti žvaigždė Nr. 218100486 ir pavadinta Lietuvos mokslininko vardu. Simboliška, kad šitaip pagerbtas mokslininkas, kuris savo kelią į mokslą pradėjo nuo dangaus kūnų tyrinėjimo. Astronomiją pavadinčiau neįgyvendinta J. Dalinkevičiaus mūza. Pirmaujant geologijos mūzai J. Dalinkevičius galop jai paskyrė savo mokslinį gyvenimą.

ML. Kažin kodėl astronomai apeina Dalinkevičiaus pavardę, nemini net tuomet, kai galėtų šį talentingą jaunuolį priminti kaip puikų pavyzdį jaunuomenei?
V. Baltrūnas. Tiesa, senokai į Vievyje esantį geologijos muziejų atvažiavo astronomas Vytautas Straižys ir mokslo istorikas, paleoastronomas ir etnologas Libertas Klimka. Specialiai domėjosi J. Dalinkevičiaus kaip astronomo mėgėjo veikla. V. Straižys puikiai žinojo jo tyrinėjimus, pats primindavo kai kuriuos dalykus. Kai ką abu užsirašė, fotografavo, taigi abiems svečiams buvo įdomu.

Pagarbos ženklų niekad nebus per daug
ML. Dalinkevičius visus savo neabejotinus talentus užkasė giliai po žeme vienos savo deivės geologijos vardan. Ar ne per didelė auka? Ar kada nors bent buvo ištraukęs iš dėklo jaunystės smuiką ir viešai sugrojęs? Juk jaunystėje smuikavo.
A. Grigelis. Šito nesu matęs. Įdomius prisiminimus paliko botanikas prof. Jonas Dagys, kuris kaip ir J. Dalinkevičius buvo Lietuvos MA narys korespondentas. Abu Vilniuje gyveno viename name – Savičiaus g. 13. Kieme laiptais pakilus į 2 a. Dalinkevičių buvo 7 butas, o Dagių priešais – 5 butas. Šeimos draugavo, kartu poilsiaudavo Palangoje. J. Dagys yra parašęs kelis fragmentus savo dienoraštyje apie Dalinkevičių. Apibūdina kolegą, bet nuosaikiai (prisiminimų apie Dalinkevičių taip pat paliko dukra).
ML. Kodėl ant Savičiaus g. 13 pastato, kur gyveno J. Dalinkevičius ir J. Dagys, sienos neatidengus lentos žymiems profesoriams? Šalia – Savičiaus g. 11 – M. K. Čiurlionio butas-muziejus.
V. Baltrūnas. Labiausiai tokios atminimo lentos reiktų Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo žymiausių profesorių atminimo galerijoje. Tam būta pastangų, deja, nesėkmingų…
A. Grigelis. Šią mintį reikėtų aktualinti ir pamėginti įgyvendinti. Juk kokia nuostabi pradžia jau padaryta – Naujojoje Akmenėje 2013 m. birželio 12 d. prie AB „Kalcitas“ pastato geologui Juozui Dalinkevičiui atidengtas paminklinis akmuo. Tai pirmasis viešas paminklas Lietuvoje geologui, kurio atradimų dėka išsivystė cemento pramonė ir išaugo naujas miestas.

ML. Juozo Dalinkevičiaus 120-osios gimimo metinės kaip tik ir teikia tokią progą – padaryti, ko ligi šiol nespėta arba nebuvo sąlygų padaryti. Metų pabaigoje išeisianti profesoriui skirtoji knyga bus jam geriausias paminklas, bet svarbu ir Vilnių nuolat turtinti ženklais ir žymenimis, skirtais mūsų žymiesiems mokslininkams, jų darbams įprasminti. Dėkoju maloniems „Mokslo Lietuvos“ pašnekovams, kad pasidalijo savo žiniomis ir prisiminimais, o tai juk taip pat mūsų pagarbos žymiam geologui išraiška.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Šio rašto fotografija publikuota „Mokslo Lietuvoje“. Žr. „Jį domino geologinių sluoksnių logika (2)“ – ML, 2013 m. liepos 4 d. Nr. 13 (501), p. 3.
2 Selachijos – ryklinės primityvios kremzlinės žuvys, gyvenančios daugiausia tropinio ir subtropinio klimato jūrose ir vandenynuose. – G. Z. past.