AISČIŲ AUŠRAI ATITARIA AISČIŲ SAULĖLYDIS

Archeologas doc. dr. Valdemaras ŠIMĖNAS žinomas kaip archeologijos paminklų tyrinėtojas Lietuvos pajūryje, Nemuno žemupyje ir Rytų Lietuvoje. Tyrinėja atskirų baltų genčių ribas, tarpgentines teritorijas, ypač domisi Didžiojo tautų kraustymosi periodo, vakarų baltų ir prūsų archeologijos klausimais.
Kalbindami Valdemarą Šimėną mėginsime aiškintis dalykus, kurie rūpi ne vien archeologams, bet ir visiems, kas nėra abejingas baltų tautų proistorei, daugelio Europos tautų reikšmingiems gyvensenos ir kultūrinės raidos procesams. Kartu su Rusijos archeologu Vladimiru Kulakovu parašė monografiją „Užmirštieji prūsai“ (1999), o 2006 m. Vilniaus universiteto leidykla išleido V. Šimėno monografiją „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje I. m. e. tūkstantmečio viduryje“. Paskelbė apie 400 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, sudarė keletą bibliografinių rodyklių. Išskirsime 2012 m. pasirodžiusį bene reikšmingiausią V. Šimėno pastarųjų metų darbą, jo sudarytąją „Lietuvos archeologijos bibliografiją, 1999–2010“. Laikraštyje „Mokslo Lietuva“ 2010 m. esame spausdinę išsamius pokalbius su Valdemaru Šimėnu ir Gintautu Vėliumi apie kraštovaizdžio archeologiją.

Autoritetams kartais sunku priimti naujoves
Mokslo Lietuva. Gali atrodyti, kad 2012 m. pabaigoje pasirodžius Eugenijaus Jovaišos įspūdingos monografijos „Aisčiai“ pirmajam tomui „Kilmė“, mūsų archeologai truputį nuščiuvo ir kaupiasi naujiems darbams. Tikriausiai tokiam drąsiam teiginiui būtų galima ir paprieštarauti? Kas Jums, gerbiamasis Valdemarai, šiandien atrodo ypač aktualu archeologijos tyrinėjimų baruose, kokius savo paties darbus išskirtumėte?
Valdemaras Šimėnas. Pastarųjų kelerių metų savo svarbiausiu darbu vadinčiau „Lietuvos archeologijos bibliografijos, 1999–2010“ sudarymą1. Tai archeologo Adolfo Tautavičiaus sudarytos knygos „Lietuvos archeologijos bibliografija, 1782–1998“ tąsa, kartų perimamumo archeologijoje darbas.

Archeologijos paminklų tyrinėtojas Lietuvos pajūryje, Nemuno žemupyje ir Rytų Lietuvoje docentas Valdemaras Šimėnas
Archeologijos paminklų tyrinėtojas Lietuvos pajūryje, Nemuno žemupyje ir Rytų
Lietuvoje docentas Valdemaras Šimėnas (Gedimino Zemlicko nuotrauka)

Kitas mano didelis darbas – „Prūsų archeologija“. Šią knygą rašiau ne vienus metus ir dar teberašau. Kodėl rašau? Pirmiausia dėl to, kad tai mano tyrimų objektas. Kadangi tai prūsiška tema, aptariant kai kuriuos dalykus teko bendrauti
ir su Eugenijumi Jovaiša, jam rengiant spaudai monografijos „Aisčiai. Kilmė“ I tomą. Turiu sukaupęs turtingą šiai temai skirtų knygų rinkinį, prisišvietęs nemažai knygų iš Vokietijos ir Lenkijos, ne visas jas galima rasti mūsų mokslinėse bibliotekose. E. Jovaišai pasiūlius padėjau jam sudarant kai kuriuos žemėlapius. Man kaip orientacininkui ir kraštovaizdžio tyrinėtojui per archeologinius radinius ypač svarbu žemėlapiai, jų sudarymas, nes iš topografijos vėliau eina visi kiti labai svarbūs dalykai. Iš to bendradarbiavimo labai daug ko pasisėmiau, turėjau net perrašyti kelis savo jau parašytus būsimos knygos skyrius. Tikiuosi, kad ir E. Jovaiša turėjo naudos iš mūsų diskusijų. Dabar bendradarbiaujame rašant antrąjį „Aisčių“ tomą. Ten skaitytojų laukia tikrai nemažiau naujovių.
Yra dalykų, kur kolega nepralenkiamas, pvz., archeologinių radinių datavime jis gali būti vadinamas klasiku. Mūsų archeologai kartais mėgsta datuoti labai neapibrėžtai – I–IV, V–VIII a. ir pan., o tikslumas labai reikalingas, antraip nesuprasime vykusių procesų, kultūrų įtakų ir t. t. Rašiau disertaciją „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje I m. e. tūkstantmečio viduryje“, joje pateikta medžiaga skirta ir kuršiams, ir prūsams. Tuos procesus tyrinėjant būtinas tikslumas. Dar prieš rašant teko sudaryti kartotekas, sukaupti kapinynuose aptiktą medžiagą, sudaryti žemėlapius. Daugelio savo pastebėjimų smulkiau neišdėsčiau, bet matau bendrą žmonių populiacijos kaitą, skaičiaus kitimą (kapinynų skaičiaus ir kapų kiekio juose kitimą), bendrą tendenciją suvokiau dar rašydamas disertaciją. Į ją pateko tautų kraustymosi ir daugelis kitų dalykų. Gyniausi 1994 m., susilaukiau nemažai kritikos. Gal kai kuriems archeologams buvo pernelyg daug naujų, neįprastų dalykų. Dabar visi rašo apie Didįjį tautų kraustymąsi, kuris užkliudė ir baltų gyventąsias teritorijas. Bet anksčiau manyta, kad baltai buvo nuošalyje nuo šių globalių procesų.

ML. Ramiai tūnojo tarp savo pelkynų ir girių glūdumų. Kur gi ne.
V. Šimėnas. Net mūsų didieji – Adolfas Tautavičius, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Laima Vaitkunskienė negailėjo man kritikos. Tokia buvo išankstinė nuostata. Vėliau niekas iš solidžių archeologų jau neneigė, kad Didysis tautų kraustymasis paveikė ir baltų teritorijas.
Anksčiau pirmasis parašiau apie polietnines grupes, už ką gavau kritikos iš E. Jovaišos. Knygoje „Aisčiai“ jis manęs tiesiogiai nebara, bet „Istorijos“ žurnale didžiosiomis raidėmis parašė kelis kritiškus sakinius. Bet tai nekliudo mums nuoširdžiai bendrauti ir bendradarbiauti. Natūralios mokslinės diskusijos.
Nesusikalbame, ar tie palaidotieji su turtingomis įkapėmis buvo kunigaikščiai ar ne. Parašiau, kad baltų žemėse randamos įtakos iš Dunojaus vidurupio – kad ir Vidgirių kapinyne. Pranė Dundulienė parašė, kad tai nukeliavę į Dunojaus vidurupį ir sugrįžę mūsiškiai, baltai. Matyt, dalis gyventojų buvo įsivėlę į tautų kraustymosi žygius. E. Jovaiša pateikė aiškų motyvuotą atsakymą, kad tai išties mūsų baltai, sudalyvavę žygyje ir grįžę su grobiu.

Į „Mokslo Lietuvos“ redakciją Valdemaras Šimėnas atsinešė pilną portfelį knygų, iš kurių matyti ir jo mokslinių interesų kryptis
Į „Mokslo Lietuvos“ redakciją Valdemaras Šimėnas atsinešė pilną portfelį knygų, iš kurių matyti ir jo mokslinių interesų kryptis(Gedimino Zemlicko nuotrauka)

Rusijos archeologinėje literatūroje paplitęs tas terminas – polietninis. Visi ieško tiesos, o ji gali būti kažkur per vidurį tarp kraštutinių pozicijų. Archeologai nuolat susiduria su senovės amatininkų dirbiniais, labai sudėtingomis gamybos technologijomis, auksavimu ir sidabravimu, juodinimo technika ir pan. Viso to pats neišrasi. Čia jau reikia žinoti, kaip visa tai padaryti, būtina perimti technologiją, įgyti patirties. Vadinasi, reikia atsivežti tos srities meistrą, pas jį pasimokyti ir padirbėti. Tai ir prestižo reikalai. Gal tie daiktai padaryti baltų žemėse, bet tai europinio masto meistro darbai.

Kalbame aisčiai, aisčiai ir staiga – prūsai
ML. Suprantu, kad kiekvieno išskirtinio radinio autorystę nėra paprasta nustatyti, atskirti kur įtakos, o kur vietos meistrų darbas. Tie svetimšaliai meistrai į baltų žemes galėjo patekti ir per baltų žygius į kitus kraštus, per tautų kraustymosi įtakas. Pagaliau juk ir iš karo žygių atsivežtieji vertingi daiktai galėjo turėti poveikio baltų amatininkams, pasitarnauti kaip pavyzdys, etalonas.
V. Šimėnas. Iš tikrųjų net ir kitų kraštų valdovų dovanos galėjo padaryti tam tikrą amatų ir kultūros šuolį. Pamatę rubinais ar kitais brangakmeniais inkrustuotą diržo sagtį, durklo rankeną, vietos auksarankiai jau turėdavo gražaus daikto pavyzdį. Taurapilio kunigaikščio kalavijas ir labai retas kalvio darbo makštų apkalas rasti Utenos rajono pilkapyne šalia Taurapilio piliavietės datuojami I tūkstantmečio viduriu. Panašių nerasta slavų ir germanų kraštuose, bet aptikta Dunojaus baseine. Kartu aptiktos puošnios sidabrinės paauksuotos ir geležinė almandinais puošta sagtis, sidabru kaustytas ragas. Net jei tie dirbiniai atvežtiniai, jie pamažu tapo savais, tą pačią gamybos technologiją ar ornamentiką jau galėjo pradėti taikyti ir vietos amatininkai. Labai daug baltiškų segių geležies amžiuje kaip pirmieji gaminių prototipai pateko iš Padunojo, Noriko (Noricum), Panonijos (Pannonia) ir kitų Romos provincijų, o paskui jų gamybą įsisavino vietos meistrai ir paplito jau kaip vietos gamyba.

ML. Laikas iš savęs guiti nevisavertystės kompleksą, vergo psichologiją. Įsiminė E. Jovaišos mintis: jei baltų kraštai pavadinami Europos provincija, tai pasižiūrėkime į to meto germanų ar būsimų austrų žemes, kurios lyginant su Roma ar Egiptu taip pat buvo provincijos.

Miko Beilio (Mike Baillie) 1999 m. išleistoje knygoje „Exodus to Arthur: Catastrophic Encounters with Comets“ (Egzodas į Artūrą: katastrofiški susidūrimai su kometomis) pateikiama sudaryta medžio rievių dendrochronologinių matavimų skalė mediniams radiniams matuoti
Miko Beilio (Mike Baillie) 1999 m. išleistoje knygoje „Exodus to Arthur: Catastrophic Encounters with Comets“ (Egzodas į Artūrą: katastrofiški susidūrimai su kometomis) pateikiama sudaryta medžio rievių dendrochronologinių matavimų skalė mediniams radiniams matuoti

V. Šimėnas. Dėl baltų tariamo provincialumo. Esu lankęsis kone visuose svarbiausiuose Europos muziejuose – Skandinavijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur. Vykdydami projektą „Archeologinių lituanistikos išteklių sąvado sudarymas ir skaitmeninimas ARCHEOLITAS“ turėjome progos aplankyti geriausius Vokietijos ir kitų šalių muziejus, galėjome susidaryti gan išsamų įvairių šalių archeologinės kultūros vaizdą. Kad ir kurį nors Kopenhagos muziejų lankydamas gali būti priblokštas bronzos amžiaus varinėmis triūbomis ar kitais eksponatais. Tačiau kai pradedi gilintis į konkretų priešistorės periodą, pamėgink rasti, pvz., tautų kratymosi laikotarpio radinių kad ir turtinguose Švedijos muziejuose, toje pačioje Gotlando saloje. Minty turiu ne vien patį kraustymąsi, bet apskritai tą laikotarpį atspindinčius eksponatus. Jų tėra vienas kitas. Visada reikia turėti omeny konkretų laikotarpį ir kuo siauresnį.
Iš tiesų mane domina ne tiek senasis geležies amžius ir tautų kraustymasis, kiek visa etnogenezė. Kalbame aisčiai, aisčiai ir staiga – prūsai. Iš kur aisčių teritorijoje staiga atsiranda prūsai? Ir kur dingsta aisčiai? E. Jovaišos knyga skirta aisčiams, jų kilmei, aušrai, o būsima manoji – aisčių saulėlydžiui. Bet man reikia procesų, kuriuos įžvelgiu ir matau, paaiškinimo. Turėjo būti arba svarbus politinis įvykis, arba koks nors gamtinis kataklizmas, paaiškinantis tolesnio proceso priežastį.

ML. Kaip su dinozaurais – kodėl išnyko? Asteroido ar meteorito kritimas į Žemę lyg ir paaiškina.
V. Šimėnas. Prie asteroido dar sugrįšime. 2010 m. „Mokslo Lietuvoje“ per tris numerius kalbėjomės apie kraštovaizdžio archeologiją. Mokslinio projekto „Archeokraštovaizdis“ problematikai skirtas „Lietuvos archeologijos“ 38 tomas, nors tai toli gražu nėra viso projekto vykdymo metu sukaupta medžiaga. Iš to paties projekto geografas Rolandas Tučas 2012 m. apsigynė mokslų daktaro laipsnį, botanikas Lauras Balakauskas tais pačiais 2012 m. apsigynė disertaciją, tyrinėdamas Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno miškų augalijos raidą Lietuvoje kraštovaizdžio atkūrimo algoritmo modeliavimo duomenimis. Jis pateikė žiedadulkių analizes ir suvestines. Mūsų vykdytojo projekto metu nustatytos tikslios radiokarbono datos, sudaryti skaitmeniniai archeologijos žemėlapiai. Dabar jau keturi nauji dėstytojai būsimiems archeologams dėsto kraštovaizdžio archeologijos kursą, taip pat geografinių informacijos sistemų (GIS) kursą Vilniaus universiteto archeologams ir gamtininkams.
Archeologai naudoja labai daug senųjų žemėlapių, jie skaitmeninami. Visame pasaulyje maždaug nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio labai populiari kraštovaizdžio archeologija, nors nepasakyčiau, kad ligi šiol Lietuvoje tai nebuvo žinoma.

Teodoras Bitvinskas, Kaune įkūręs Dendrochronologinių duomenų banką
Teodoras Bitvinskas, Kaune įkūręs Dendrochronologinių duomenų banką (Nuotrauka iš Dendrochronology-lt.com)

ML. Modernioms skaitmeninėms ir kitokioms technologijoms veržiantis į archeologiją ar neprarandamas humanitarikai būdingas turinys, sąsajos su socialiniais reiškiniais ir procesais, tautų psichologija, tiriamų visuomenių ir bendruomenių savitumą, išskirtinumą, apibūdinantys dalykai?
V. Šimėnas. Palietėte archeologams labai skaudžią temą. Turinio gal ir neprarandame, jis vis plečiasi. Tačiau savo tyrimų metodais nuo istorijos ir humanitarinių mokslų vis tolstame ir artėjame prie gamtos ar tiksliųjų mokslų. Archeologija jau seniai tapo savarankiška disciplina, nebe istorijos tarnaitė. Nors Lietuvos mokslo taryboje to niekas nenori suprasti ir naujojoje mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikacijoje liekame suplakti su istorikais. Visur pasaulyje archeologija atskirta nuo istorijos. Kasdieniame gyvenime gal tai ir nesvarbu, tačiau ruošiant archeologus galioja tie patys pigiausi studentų finansiniai krepšeliai. O tai varžo naujos aparatūros, kompiuterinių programų įsigijimą, archeologinių praktikų organizavimą.

Per rastąsias žiedadulkes botanikas Lauras Balakauskas tyrinėjo Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno miškų augalijos raidą
Per rastąsias žiedadulkes botanikas Lauras Balakauskas tyrinėjo Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno miškų augalijos raidą

Ką pasakys medžių rievės?
ML. Ar jau galite pasakyti, kur dingo aisčiai ir iš kur atsirado prūsai? O gal niekur nedingo ir iš nieko neatsirado? Tiesiog tautos pavadinimo klausimas?
V. Šimėnas. 1999 m. su maskviečiu archeologu Vladimiru Kulakovu parašėme knygą „Užmirštieji prūsai“. Mano rašytoje dalyje yra tokia mintis: „Tyrinėtojai pažymi, kad VI–VIII a. visoje aisčių teritorijoje pasireiškė gili kultūrinė krizė. Galima prisiminti Simono Grunau XVI a. užrašytą pasakojimą apie Sembos ir Mozūrijos gyventojų tarpusavio kovą. Pasak jo, šioje kovoje laimėjo sembai. Tačiau nagrinėjant Sembos VII–VIII amžiaus kapinynų medžiagą, to pasakyti negalime. Atrodo, kad kovoje pralaimėjo abi pusės. Visa vakarų baltų teritorija nuo Vyslos iki Nemuno atrodo kaip beveik negyvenama. Aisčių kultūros likimas VII–VIII amžiuje tyrinėtojams nėra aiškus.“2 Visa ši pastraipa žodis žodin yra įdėta į naujosios akademinės „Lietuvos istorijos“ 2 t. (290 p.).
Dirbdami prie kraštovaizdžio archeologijos mes domėjomės gamtininkų darbais, seku jų literatūrą, man yra tekę bendrauti su Teodoru Bitvinsku (vežiau jam į Kauną Vidgirių kapinyno medinio karsto liekanas, kad jis atliktų dendrologinius tyrimus). „Mokslo Lietuva“ 2010 m. darė interviu su T. Bitvinskio mokine dr. Rūtile Pukiene apie Vilniaus Žemutinės pilies dendrologinius radinius ir dendrochronologinį datavimo metodą3. Tai štai T. Bitvinskas (1928–2008) Kaune buvo įkūręs Dendroklimatochronologijos laboratoriją, kurioje buvo sukauptas tuometinės Tarybų Sąjungos Dendrochronologinių duomenų bankas. Didžiojo Novgorodo archeologinio miesto visos dendrochronologinės datos buvo nustatytos šioje laboratorijoje. Dendrologų internetiniame puslapyje (Dendrochronology-lt.com) visa svarbiausia literatūra nuskenuota ir pateikta, sukaupti medienos amžiaus nustatymo duomenys, kurių skalė Lietuvoje siekia 1010 m. po Kr. Klaipėdoje sudaryta skalė pušims iki 1515 m. ir ąžuolams iki 1304 m. Pateiktos ir kitos atkarpėlės, bet jos nesusietos su visa skale. Man teko šiais dalykais pasidomėti plačiau. T. Bitvinsko laboratorijoje buvo sukaupti duomenys iš Koknesės (iki 968 m.), Didžiojo Novgorodo (iki 853 m.), Senosios Ladogos (iki 631 m.).
Į šiandienos pokalbyje toliau dėstomą temą teko patekti kiek atsitiktinai. Kadangi estai išleido „Estijos archeologijos“ 4 t., skirtą tautų kraustymosi periodui – nuo V iki XI a. (jau yra ir 5 t.), o aš tautų kraustymąsi tyrinėju, tai man aktualu ką naujo rašo kaimynai. Tuo labiau, kad kasmet vasarą į Kretingos rajoną tyrinėti senosios žemdirbystės laukus atvažiuoja estų archeologas profesorius Valteris Langas (Valter Lang) su kolegomis. Su estų archeologais tenka daug bendrauti gyvai. Beje, V. Lango žmona lietuvė kalbininkė profesorė Birutė (Želvytė) Klaas-Lang dirbanti Tartų universitete (1999–2005 m. Filologijos fakulteto dekanė, 2006–2010 m. Tartų universiteto prorektorė). Gal todėl archeologai lietuviai ir estai yra patys geriausi draugai. Bet grįžkime prie knygos. Joje estai cituoja Karališkojo universiteto Belfaste (Queen‘s University, Belfast) dendrologą profesorių emeritą Mikį Beilį (Mike Baillie), kuris yra tos pačios kartos atstovas kaip T. Bitvinskas, beje, jiedu susirašinėjo. Tai štai Belfasto karališkajame universitete prof. M. Beilis su bendradarbiais sudarė medžio rievių dendrochronologinių matavimų skalę mediniams radiniams matuoti ligi 7272 metų (nuo šių dienų) senumo. Tokį medinių archeologinių radinių datavimo metodą pagal medžių rieves naudoja visi Europos archeologai. Skalė sudaryta Anglijai, bet ji koreliuojama ir kitoms šalims. Kaip minėjau, mūsų (Lietuvos) skalė siekė tik iki 1010 m. po Kr.

ML. Įtariu, kad šį medinių radinių senaties datavimo būdą prisiminėte ne vien dėl pagarbos T. Bitvinskui ir M. Beiliui?
V. Šimėnas. Dendrochronologinis datavimo metodas pastaruoju metu pažengęs labai toli į priekį ir kai suvedi visus duomenis, kurie koreliuoja tarpusavyje, išaiškėja nenašių metų datos ir tie metai kartojas. Tai globalūs dalykai. T. Bitvinskas iš pradžių kėlė paprastus (mūsų dienų požiūriu) klausimus: kodėl viena ar kita medžio rievė siaura, kada formuojasi didelė, kiek tai priklausė nuo CO2 kiekio atmosferoje ir kitų klimato kaitos veiksnių? Toliau tyrinėtojai kėlė vis sudėtingesnius klausimus.
M. Beilis išskyrė tokias nenašių arba bado metų datas prieš Kristų: 2354, 1628, 1159 ir 208 metus. Viena labai įdomi data jau po Kristaus – 536 metai. M. Beilis išleido knygą, kurioje jis interpretuoja tas medžių rieves. Dabar prie M. Beilio duomenų dirba didžiulės tarptautinės mokslininkų grupės – tai pasaulinis projektas. Tyrinėjami, pvz., Grenlandijos ledynai, mat panašiai kaip medžio rievės, taip pat susidaro ir ledyno sluoksniai. Sukurti metodai oro burbuliukų kiekiui lede apskaičiuoti. Lede susiformuoja dulkelių sluoksniai, iš kurių galima daryti išvadas apie išsiveržusių ugnikalnių kitose planetos vietose aktyvumą. Istorikai pabandė tyrinėti legendinio Britanijos karaliaus Artūro kronikas. Legendinėje kronikų dalyje minimas didžiulis badas, iš dangaus krintanti žvaigždė ir kiti nepaprasti dalykai.
Šią idėją bemat pasigavo ne tik mokslo populiarintojai, bet labai gaila, kad ir prie mokslo bandantys šlietis šarlatanai. Ieškoma kosminių ateivių ir ko tik nori. Bet yra dirbančių solidžių mokslininkų. Gaila ne visas jiems prieinamas knygas mes galime užsisakyti. Kaip pirmąją labai svarbią kregždę šia tema Lietuvoje galima paminėti Brian Fagan knygą „Ilgoji vasara. Kaip klimatas keitė civilizaciją“. Ji išversta į lietuvių kalbą jau vykstant mūsų interviu. Kaip tik joje rašoma ir apie 536–543 m. įvykius (p. 221–224). Minėta knyga kaip labai svarbi mokslo pažangai atrinkta ir spausdinama serijoje „Mokslas visiems“ ir finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis. Dabar intensyviai šiuos tyrimų metodus taiko geologai ir vulkanologai Anglijoje, Islandijoje, Indonezijoje. Ugnikalnių išsiveržimus nesunku datuoti pagal nusėdusių pelenų sluoksnius, taikant radiokarbono metodą. Paaiškėjo, kad datuojami ugnikalnių išsiveržimai kaip tik sutampa su nederlingais ir bado metais. Taigi visus besidominčius šiais klausimais galiu nukreipti į minėtą knygą. Ten yra suminėta ir svarbiausia bei naujausia literatūra.

Knygos „Ilgoji vasara. Kaip klimatas keitė civilizaciją“ autorius Kalifornijos universiteto profesorius emeritas antropologas Brajanas Faganas (Brian Fagan)
Knygos „Ilgoji vasara. Kaip klimatas keitė civilizaciją“ autorius Kalifornijos
universiteto profesorius emeritas antropologas Brajanas Faganas (Brian Fagan)

ML. Kaip su tuo asteroido kritimu į Žemę?
V. Šimėnas. Randama rašytinių žinių, kartais remiantis ir tautoje išlikusia atmintimi (legendose, pasakose ir pan.) apie kritusią „žvaigždę“, galimas daiktas, asteroidą. Aiškinama, kad dangaus kūno smūgis į žemę sukėlė ugnikalnių išsiveržimus, o šią nelaimę lydėjo nederlius ir badmetis. Ugnikalnių išmestos į atmosferą dulkės paslėpė Saulę, dėl to prasidėjo nederliaus metai, kilo badas, o paskui atšliaužė maro epidemija. Žmonių populiacija mažėjo.
Įdomu, kad šiame projekte nagrinėjami Bizantijos rašytiniai šaltiniai, kinų imperatorių šaltiniai, suprantama, ir skandinavų sagos. Nereiktų pamiršti lietuvių ir latvių padavimų, kuriuose realūs įvykiai taip pat paliko pėdsakų. Mes dažnai nekreipiame dėmesio į visa tai, iš anksto įsitikinę, kad nieko realaus tose pasakose ir padavimuose nėra. Net nesusimąstydami iškart atmetame dalį informacijos. Kaip pavyzdį galiu pateikti dar XIX a. pab. Edmundo Veckenstedto (Heinrich Veltheim slapyvardis) surinktas žemaičių legendas (Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamaiten (Litauer), 2 Bde., Heidelberg 1883). Šią knygą 1897 m. į lietuvių kalbą išvertė ir Amerikoje atspausdino Jonas Šliūpas.

ML. Ar seniai čia lengva ranka buvo mojama į daugiatomę Teodoro Narbuto „Lietuvos istoriją“, net ir dalį Simono Daukanto istorijos, visa tai nurašydami romantiškiems autorių pramanams.
V. Šimėnas. Pridurčiau ir Simono Grunau „Kronikos“ (1529) prūsų praeities legendinę dalį. Mat įsitvirtinusi nuostata, kad Grunau buvo melagių melagis, ir tai kliudo į jo „Kroniką“ pažvelgti nauju žvilgsniu. Nemažai teko bendrauti su Gintaru Beresnevičiumi, o iš Norberto Vėliaus gavau pasiskaityti tai, kas vėliau sugulė į jo parengtus „Mitologijos šaltinius“. Tada man prašvito protas, kad tautų kraustymąsi galima susieti su Videvučiu ir Brutenio legenda, kaip turinčia realų pagrindą.
Antras nušvitimas buvo, kai į rankas pateko medžiaga su minėtais M. Beilio naudojamais tyrimo metodais. Todėl labai džiaugiuosi mūsų projekte dalyvavusių gamtininkų Lauro Balakausko ir Rolando Tučo apgintomis disertacijomis (buvau pastarosios gynimo oponentu). L. Balakauskas sudarė visų iki šiol darytų žiedadulkių analizių duomenų bazę. R. Tučo disertacijoje nagrinėjama Lietuvos apgyvendinimo raida: aptariami atskiri amžiai, kapinynų skaičiai, jų didėjimas ir mažėjimas, konstatuota kultūrų plėtra, stabilumas, dalinė kaita ar regresija. Dabar man darosi aišku kas dėjosi Lietuvoje, kai atsirado M. Beilio pagal medžių rieves fiksuoti 536-ieji metai. Mes, archeologai, Vidgirių kapinyne (datuojamas V–VI a.) radome kai kuriuos dirbinius, sutampančius su Vidurio Dunojaus regiono kultūra. Datuodamas radinius negaliu nustatyti kapinyno egzistavimo pabaigos, matau, kad kapinynas išnyksta staiga kaip ir Mozūrijos regiono Olštyno grupės turtingi kapinynai. Sidabras, auksas randami ir staiga baigta, kapinynas nustoja gyvuoti. Ir labai daug tokių analogų. Mes ištampome tas kapinynų gyvavimo datas. Kapinyno VI a. pradžią fiksuojame Europos datuotais analoginiais dirbiniais, bet kada jis baigiasi, mes nežinome. Pastebime, kad VII–VIII a. labai mažai palaidojimų – regresijos požymis. Kur bepažiūrėsi, į kuršius ir į kitas baltų tautas, visur matyti kapinynuose ta regresija, bet visos Lietuvos mastu esama ir skirtumų (pvz., ežeringame Rytų Lietuvos regione atrodo jaučiama netgi plėtra. Gal tai datavimo netikslumai?). Apie tai mūsų tolesnis pokalbis.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Lietuvos archeologijos bibliografija, 1999–2010 / [sudarytojas Valdemaras Šimėnas]. – Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2013. – 388 p.
2 Šimėnas V., Kulakovas V. Užmirštieji prūsai: archeologija, istorija, padavimai ir turistiniai maršrutai. – Vilnius: Mintis, 1999. – p. 114.
3 Pukienė R. Ką sako pušų ir ąžuolų rievės /(Kalbėjosi G. Zemlickas). – Mokslo Lietuva. – 2010, Nr. 6 kovo 18 d., p. 1, 13; Nr. 7 balandžio 1 d., p. 10, 16.

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.