Pabaiga, pradžia Nr. 17.
Irena BILEVIČIŪTĖ
Kai laborantės Lotynų kvartale nebesikeičia, Prodekanas labai anksti pradeda rūpintis būsimuoju tvarkaraščiu.
Eugenija – viena dekanato darbuotojų. Dabar jau buvau patyrusi tvarkaraštininkė. Per vieną „pedagoginę“ pertraukėlę Prodekanas sako:
– Ar jūs žinote, kad aš esu nelietuvis?
– Negali būti, – nepatikėjau.
– Taip, mano pase parašyta – latvis. Ir mano antras vardas Zemvaldas. Nors žinokite, Irute, – pridūrė šypsodamasis, – kad visi žymūs Lietuvos vyrai pavadinti Jono vardu: Jonas Bretkūnas, Jonas Jablonskis, Jonas Kubilius, Jonas Kabelka, Jonas Dumčius, Jonas Balkevičius.
Daug tų tvarkaraščių drauge sudarėme. Daug visokių pasakojimų dar išgirdau, ne viską beprisimenu. Vieną tvarkaraštį, paskutinįjį mūsų drauge darytą, Prodekanas man padovanojo: FILOLOGIJOS FAKULTETO, 1974 / 75 m. m. PAVASARIO SEMESTRO TVARKARAŠČIAI. Kitame lape parašyta: „Tvarkaraštį sudarė vyr. lab. Irena Bilevičiūtė, perrašė vyr. lab. Viktorija Aleknaitė ir lab. Dalia Puodžiūnaitė. Atsak. redaktorius doc. Jonas Balkevičius.“ Koks malonus ir brangus prisiminimas. Sudarė? Niekada nebūčiau viena tokio tvarkaraščio sudariusi. Verta žvilgtelėti nors į vieną puslapėlį.
Prodekanas buvo kuklus žmogus ir savo nuopelnų negailėjo kitiems.
Universitetas nuolat buvo remontuojamas, pagaliau naujas patalpas, seniai žadėtas, gavo ir klasikinės filologijos katedra. Persikraustėme: erdvu, šviesu, šilta ir linines užuolaidas pati pasiuvau. Tačiau tas darbas po darbo prie tvarkaraščio mane vargino, be to, ir aš turėjau namus, ir manęs grįžtančios laukdavo. Bet svarbiausia, kad Balkevičiui tapus dekanu, naujasis prodekanas, lietuvių literatūros dėstytojas Albinas Jovaišas tvarkaraščiui nejautė jokios romantikos ir liepė daryti vienai: „Kaip padarysit, taip bus gerai“. Esą, aš tai iš Balkevičiaus esu išmokusi, o jis visai nemokąs. Ne. Sužinojusi (ir sekasi gi man!), kad nuo neatmenamų laikų dirbanti laborantė Vita Eidukaitienė iš Lietuvių kalbos katedros išeina į Enciklopedijų leidyklą, einu pas katedros vedėją profesorių Zigmą Zinkevičių. Šis sutinka. Darbo šioje katedroje buvo daugiau, bet nebebuvo tvarkaraščių darymo. Dar ir paskaitų šiek tiek gavau, be to, kalbininkai daug knygų leisdavo. O tais laikais leidykloms reikėdavo pateikti būsimosios knygos po du mašinraščio egzempliorius. Kalbinius tekstus nelengva būdavo spausdinti, ne visos mašininkės imdavosi tokio darbo. Daug rankraščių esu perspausdinusi – namie turėjau rašomąją mašinėlę. Rašydavau vakarais, savaitgaliais (už tvarkaraščių sudarinėjimą kaip už papildomą darbą nemokėdavo, o už spausdinimą gaudavau papildomų pajamų, kurias taupydavau atostogoms ir dažniausiai važiuodavau su sūnumi į Krymą). Bet savo svajonės neišsižadėjau – labai norėjau mokytojauti: Švietimo skyriuje eilėje jau buvau užsirašiusi, bet vis aiškindavo, kad nesą vietų. Padėjo atsitiktinumas: nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. pagaliau mokytojavau. Visą šį laiką – dvidešimt ketverius metus – toje pačioje mo-kykloje.
Fakultete būdavo ne tik dirbama, bet retsykiais ir pašvęsdavome: pati didžiausia šventė buvo Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus. Tačiau iki tos didžiosios šventės buvo daug bruzdesio ir visokiausių darbų. Labiausiai trūko valytojų, to darbo teko imtis visiems. Prisimenu, kaip nepatenkinta niurnėjo doc. Adelė Laigonaitė šveisdama vestibiulio grindis. Visi džiaugėmės įvairiausiais spaudos ta proga leidžiamais leidiniais. Ten dirbantys lengviau galėjome įsigyti: „Pirmasis lietuvių kalbos žodynas“, „Vilniaus universiteto rūmai“, „A Short History of Vilnius University“, „Filosofija Vilniaus universitete“, „Vilniaus universiteto istorija 1579–1979“ (trys tomai) ir daug kitų knygų bei visokių lankstinukų ir kitokių suvenyrų. Dabar žiūriu į gražią skarelę: Vilniaus universitetui 400 – užrašas viršuje, iš šonų dvi mūzos – Mnemosinė (Mūzų motina ir Atminties deivė) ir Klėja (Istorijos deivė), po jų apačioje datos – 1579–1979, skarelės viduryje – 1979 m. kalendorius. Tebeturiu tų metų šilkinį kalendorių su universiteto observatorijos gaublio, teleskopo vaizdais ir visais Zodiako ženklais. Aišku, ir su 1979 m. kalendoriumi, o kamputyje užrašu: „Sic itur ad astra“ („Taip einama į žvaigždes“).
Deja, apgailestauti belieka, kur dabar mūsų Lietuvos – 1009–2009 – tūkstantmečio suvenyrai? Ir tai laisvoje Lietuvoje?!
Mūsų fakultete buvo daug proginių renginių, daug kalbų buvo pasakyta. Geriausias tokių kalbų sakytojas būdavo doc. J. Balkevičius, juk ne veltui vadintas Jonu Auksaburniu. Tas kalbas apibūdinti sunku – jas reikėjo girdėti: ne tik jų turinys, bet ir sakymas įspūdingas.
Pasitaikydavo fakultete ir ne tokių iškilmingų, tačiau nuotaikingų švenčių. Oficialioji dalis – sveikinimai, kalbos, dažniausiai prodekano J. Balkevičiaus. Kartais dar būdavo ir neoficia-lioji dalis – sumuštiniai, šampanas ir šokiai. Nepamenu, kad toje linksmoje dalyje būtų dalyvavęs visada savo iškalba mus džiuginęs Jonas Auksaburnis. Bent jau aš niekada nesu su juo šokusi, gaila. Vedėjų ir dėstytojų jubiliejai būdavo švenčiami katedrose. Tada laborantės tik sumuštinius darydavo, kavą ir arbatą pilstydavo.
Klasikinės filologijos katedroje retkarčiais vykdavo tikrai įspūdingi renginiai, kai dalyvaudavo kviestinių svečių iš kitų šalių. Tada susirinkdavo kolegų iš kitų katedrų. Vienas tokių renginių – Aischilo 2500 metų gimimo jubiliejus.
Toje katedroje visi stengdavosi tostus, sveikinimus ar tiesiog tinkančias šiam atvejui sentencijas sakyti lotyniškai. Kaip dabar matau stovintį vedėją doc. Leoną Valkūną su šampano taure rankoje ir sakantį:
– Bibamus! (lot. išgerkime!)
Tačiau visada išprašydavome, kad vedėjas lietuviškai pagiedotų įspūdingąją ubagų giesmę, deja, pačios giesmės nebeprisimenu. Bet abiejose katedrose, kuriose man teko dirbti, šokama nebuvo. Jeigu nebūdavo būtina kavutę pilstyti ar sumuštinius tepti, tokiuose renginiuose dalyvauti nemėgau.
Vis dėlto labiau patikdavo bend-ri fakulteto renginiai, ten ir tų darbų dirbti netekdavo. Po vieno panašaus renginio per „pedagoginę“ pertraukėlę Prodekanas ir klausia manęs, kaip aš pasilinksminusi.
– Buvo smagu, – pasakiau.
– Girdėjau ir aš, beje, visas fakultetas kalba apie Irenos ir Ričardo tango.
– Negali būti, – nustebusi ir paraudusi sakau.
Šokti nemėgau, dorai nė nemokėjau, bet jeigu jau šokau, labiausiai mėgau tango. Tiesą pasakius, nepamenu, kad tango būtų tekę šokti su kuo nors kitu negu su doc. Ričardu Mironu – pati nepasirinksi. Bet prisimenu ir nuostabius valsus. Būdavo šaunu, tik kažin kodėl jie žiūrovų dėmesio nesusilaukė. Atvirai sakant, neteko girdėti, kad labai jau kas būtų kalbėjęs ir apie „Irenos ir Ričardo tango.“ Prodekanas nepraleisdavo progos pajuokauti, mėgdavo, kai raustu.
Apgailestauju, kad tam tikrai žymiam žmogui, tam Jonui Auksaburniui – Jonui Balkevičiui, tuo metu visai nenorėdama pridariau daug nemalonumų ir sukėliau galvos skausmą ilgiems metams. Tą sužinojau praslinkus nemažai laiko visai atsitiktinai iš paties J. Balkevičiaus. Jau abu buvome nebetvarkaraštininkai, rodos, jau ir universitete nebedirbau, tik dažnai užeidavau – universitetas man mielas iki šiol – jaučiuosi lyg namie. Galbūt užėjau pavalgyti į „Žaltvykslę“, gerai neprisimenu. Pamatęs mane Prodekanas užkalbino. Įsišnekėjome. Susirūpinęs tarė:
– Vienas rūpestis, viena mįslė neduoda man ramybės. Aš visą laiką galvojau, kad manęs niekas nebijo, manimi pasitiki, ir labai tuo didžiavausi. Pasirodo – klydau. Seniai tai nutiko. Į Vilnių buvo atvykęs Amerikos baletas. Buvo anglistų krikštynos. Staiga ten išdygsta amerikiečiai, baleto šokėjai. Mūsiškiai apsidžiaugė ir visi maloniai bendravo. Bet šie – tai užsieniečiai, todėl katedros vedėjas Lionginas Pažūsis paklausė, ar jie turi leidimą dalyvauti šiame renginyje ir kaip jie apie tas krikštynas sužinojo? Šie atsakė, kad leidimo jie neturi, net nežinojo, kad reikia. Skelbimą pamatė kiemelyje – jis buvo parašytas angliškai ir praeinančiųjų klausė, kur tai vyks, bet jų nesupratę. Manau, – svarsto docentas, – kad praeiviai arba nesupratę, arba nenorėję suprasti. Toliau jie aiškino, kad ėjusi pro šalį moteris (taigi ne studentė!) ir ją užkalbinę, o ši paklaususi, kas mes tokie. Pasakėme, kad Amerikos baletas, sakė, girdėjusi baletą atvykus. Tada paklausėme, ar mes galime tame vakare dalyvauti, ji atsakiusi, kad galime ir paaiškino, kur vyks ir kaip ten patekti. Apie tai sužinojo prorektorius B. Sudavičius ir prodekanui J. Balkevičiui, kitaip sakant, man, ir katedros vedėjui L. Pažūsiui liepė išsiaiškinti, kas ta moteris.
Dabar juokas ima, nes iš tiesų kaip prancūzų filmuose: „Cherchez la femme!“ (pranc. Ieškokite moters!) – tikras detektyvas!
– Aš kalbėjausi, – pasakojo toliau docentas, po vieną pasikvietęs su visomis užsienio kalbų dėstytojomis, visomis užsienio kalbų katedrų laborantėmis, sakiau, kad pasakytų tik man – tai liks žinoma tik mudviem. Man tiesiog įdomu žinoti – kuri. Nė viena nei tada, nei vėliau neprisipažino. Katedros vedėjas susilaukė papeikimo. Neįprasta mįslė. Šyptelėjusi pasakiau:
– Negirdėjau, kad tada būta tiek triukšmo. Kodėl manęs nepaklausėte? Būčiau iš karto prisipažinusi. Bet tie Amerikos šokėjai neteisūs: aš nesakiau, kad galima. Aš pasakiau „maybe“ (galbūt). Bet nuvedžiau juos į Daukanto kiemelį, parodžiau duris, pasakiau, kad reikia užlipti į antrą aukštą, paėjėti, nusileisti laiptais ir bus „Žaltvykslė“. Taip, aš paklausiau, iš kur jie atvykę, sakėsi – Amerikos baletas. Apie to baleto gastroles Vilniuje buvau girdėjusi.
– Jūs, Irute, – negaliu patikėti! Tokia mintis man nešovė galvon.
– Gailiuosi, kad turėjote tiek nemalonumų, bet reikėjo manęs paklausti ar bent prasitarti, aš pati būčiau nuėjusi pas Sudavičių. Gal ir niekas nežinojo, kad mokykloje aš mokiausi anglų kalbos, bet visas dekanatas žinojo, kad lankau anglų kalbos kursus. Ačiū Jums, misteri A. Tupe, ne veltui mokėte – amerikiečiams viską gerai paaiškinau, jei susirado „Žaltvykslę“, kurios pavadinimo niekaip negalėjo ištarti.
– Ačiū, Irute, neįsivaizduojate, kaip palengvinote man gyvenimą. Akmuo nusirito nuo širdies. Tos moterys sakė tiesą: jos manęs nei bijojo, nei melavo, vis dėlto pasitikėjo.
Vėlyva išpažintis, bet geriau vėliau negu niekad…