Irena BILEVIČIŪTĖ
Jono Auksaburnio vardu buvo vadinamas Jonas Balkevičius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prodekanas, vėliau ir dekanas, iki 1994 m. dirbęs šiame universitete. Jo sodrų balsą, patarimus ir pamokymus trejus metus girdėjau kasdien, dirbdama dekanate. Pamokymai visada taktiški. Paprastai būdavo taip: atspausdinusi mašinėle skubų raštą, čiumpu ir einu pas prodekaną. Šis paima raštą ir sako:
– Ačiū, kaip gerai perrašėte. Bet žiūrėkite – rašydama pavadinimą, išskyrėte žodžių junginius, ir todėl suiro grafinis vaizdas. Aš tai rašyčiau taip…, – kantriai aiškina. – O čia, Irute, reikėtų truputį kitaip, tą sakinį rašyčiau taip…
Visą mano raštą –„ kaip gerai parašėte“ – sukritikuoja. Tyliai pasiimu ir einu spausdinti dar kartą. Kai atnešu vėl, prodekanas visai kitu tonu džiugiai sako:
– O! Dabar tai jau visai kas kita. Ačiū!
Dar pradžių pradžioje kartą į dekanatą užėjo auštas stambus vyras ir pasakė norįs matyti prodekaną. Turbūt balsą išgirdęs atėjo pats doc. Jonas Balkevičius ir prašneko:
– Irute, čia mano geriausias draugas – skulptorius Konstantinas, tiesiog brolis ir bičiulis.
– Ar tai čia tavo nauja padėjėja? Gal visi trys einame pietauti?
– Ačiū, bet mano padėjėja ir aš pats turime labai daug darbo. Gal kitą kartą.
Vėliau prodekanas man paaiškino, kad kai kurių telefono skambučių nepamirščiau priminti.
– Nepamirškite priminti, kai grįžtu į dekanatą, jei bus skambinę: mano žmona Stefanija, Brolis ir Bičiulis ir rektoratas. Šie labai svarbūs, o kiti – patys dar kartą paskambins.
Įvairius raštus kartais rašydavo pats prodekanas, kartais diktuodavo man. Tada patikrindavo „grafinį vaizdą“ ir reikėdavo spausdinti mašinėle. Bediktuojant būdavo „pedagoginių“ pertraukėlių, per kurias išgirsdavau įvairiausių pasakojimų. Šie ne tik įdomūs, bet labai man naudingi – mokiausi taisyklingos kalbos. Sykį, grįžęs iš egzamino, sako:
– Studentai vargiai sugalvoja sakinių, nes labai stengiasi galvoti. Aš jums patariu: ne galvokite, o tik apsidairykite – pilna sakinių. Sakykim, reikia sugalvoti pažyminio pavyzdį – iš karto sakau: „Pamačiau mergaitę tamsiomis akimis“ arba „pamačiau tamsių akių mergaitę.“
Pastebėjęs, kad nuraudau ir akis nuleidau, nusijuokė:
– Vadinasi, supratot.
Tikrai prisiminiau šią pamoką ir vėliau, mokytojaudama, savo mokiniams sakydavau tą patį:
– Apsidairykite – pilna sakinių!
– Dabar ir aš esu mokinys, – kartą prisipažino prodekanas. – Ruošiuosi vairavimo teises įsigyti, laikysiu egzaminą. Dabar mokausi važiuoti, žinote kaip? Prisipirkau vaikiškų mašinėlių ir vakarais važinėju ant stalo. Net ponia Stefanija stebisi.
Visada labai pagarbiai vadindavo žmoną.
Labai taktiškai, kantriai, pateikdamas taisyklių ir daug pavyzdžių, taisydavo mano kalbos klaidas.
– Žinote, Irute, tas prielinksnis „ant“ nėra toks paprastas.
Pasakojama buvus taip. Mūsų abiejų pažįstama docentė Julija Žukauskaitė labai stropi. Tik baigusi vidurinę, labai jauna pradėjusi mokytojauti. Kartą paklaususi profesoriaus Juozo Balčikonio:
– Profesoriau, kaip taisyklingai reikėtų sakyti: „žvaigždės žiba danguje“ ar „žvaigždės žiba ant dangaus“?
– Geriausia būtų, panele, jei žiūrėtumėte į žvaigždes ant antpečių, – tuokart atsakęs profesorius.
Prisimenu savo panašų „stropumą“ vėliau, kai dirbau Lietuvių kalbos katedroje ir kai visi dėstytojai taisė mano kalbos klaidas, tebesu jiems už tai labai dėkinga. Taigi kartą klausiu doc. Aldono Pupkio:
– Kada reikia sakyti „ačiū“, o kada „dėkui“? Mokykloje aiškino, kad už materialius ir nematerialius dalykus reikia skirtingai dėkoti.
– Svarbiausia – neužmiršti padėkoti, – atsakė dėstytojas.
– Atsiprašau, eilinį kartą persistengiau.
– Eilinis būna tik kareivis ir daugiau niekas – šitą įsidėmėkite, – pataisė mane Aldonas Pupkis.
Įsidėmėjau ir dabar tikrai gaila, kad iš mūsų kalbos baigia išnykti žodis „paprastas“, beliko tik „eilinis“ – lyg visą šalį būtų kareiviai užplūdę.
Prodekanas J. Balkevičius visada užtardavo, jeigu patekdavau į kitų valdžių nemalonę. Dažniausiai kliūdavo nuo įvairiausių rektorato žmonių, ne tik nuo prorektorių, nes ten juk visi viršininkai. Nesuspėju laiku paruošti kokios ataskaitos, dažnai niekam nereikalingos, tiesiog absurdiškos. Pvz., reikalaujama surašyti, kiek per praėjusius dvidešimt penkerius metus kasmet fakultete buvo studentų, kiek jų, kokios specialybės ir tautybės buvo. Trys dienos ataskaitai paruošti. Jeigu nespėdavau paruošti – skambutis prodekanui. Paprastai panašūs atvejai baigdavosi taip: (girdžiu Prodekaną kalbant telefonu):
– Sakote vis dar nėra ataskaitos? Ant to mano stalo tiek popierių, kokia ataskaita? A, radau! Čia jau mano kaltė – neprisiruošiau pasirašyti. Patik-rinsiu ir po pietų pristatysime.
Ateina, žiūri į mane, o aš vos neašaroju. Prodekanas geranoriškai pamoko:
– Ateityje sakykite: „Ataskaita ant Prodekano stalo – tikrina.“
Abu „baigėme“ tą ataskaitą, perspausdinu ir nunešu. Po vieno panašaus prorektoriaus B. Sudavičiaus skambučio dėl netikusio mano darbo prodekanas pasikvietė mane į savo kabinetą ir pagyrė, kad gerai dirbu. Paklausė studento pavardės, dėl kurio buvau išbarta ne tik aš, bet, kaip supratau, kliuvo ir mano viršininkui. Reikalo, matyt, būta rimto, nes prorektorius kelis kartus skambino, o Prodekano dekanate nebuvo: jis skaitė paskaitą. Vos tik grįžo, tuoj apie tuos skambučius pasakiau, o daugiau nebesuspėjau nieko pridurti. Dar anksčiau Prodekano buvau įspėta, kad studentą iš paskaitų galiu iškviesti tik tada, jei kvietėjas man pateiks raštišką rektoriaus leidimą. Net jeigu ateitų žmogus ir kyštelėtų raudoną pažymėjimą, nekvieskite – visiems vienodi reikalavimai. Supratau: jei ateitų saugumietis.
– O ką daryti, jei reikalaus iškviesti?
– Labai ramiai paimkite tą pažymėjimą į rankas, nors paprastai jie neduoda, tada atidžiai skaitykite, paklauskite, kurį studentą reikia kviesti, pavardės nesirašykite, tik atsiminkite. Tada ir pasakykite, kad be rektoriaus raštiško leidimo neturite teisės kviesti.
Tądien kaip tik taip ir buvo. Perpykęs, trenkęs durimis, raudonojo pažymėjimo savininkas, matyt, pas prorektorių skųstis nulėkė.
– Labai gerai padarėte. Aš ir prorektoriui, kuris labai pyko, pasakiau, kad jūs laikotės įsakymų. O dabar pasakykite to studento pavardę ir paklausykite, aš jums anekdotą pasakysiu. Kaip man patinka, kad užtenka pasakyti tik žodį „anekdotas“ net jau ir paties anekdoto nereikia, o jūs jau ir išraustate.
Taip ir būdavo. Tokia jau turbūt mano „sandara“ – greitai teberaustu iki šiol, tikra nelaimė.
Taigi sėdžiu prieš Prodekaną paraudusi, akeles nuleidusi ir klausausi.
Kartą nusistebėjau, kaip gali lietuviai studijuoti rusų kalbą – pavergėjų.
– Pagalvokite: rusų kalbos mokytojas lietuvis per pertraukas kalbėsis su mokiniais lietuviškai, o rusų kalbos mokytojas rusas per pertrauką kalbėsis su mokiniais rusiškai. Taigi katras labiau rusins mus? – paaiškino mano viršininkas.
Nors būdavo labai malonu dirbti visada išradingo ir žodžio kišenėje neieškančio prodekano padėjėja, tačiau dekanate dirbti nepatiko – kažin koks pereinamas kiemas. Todėl, vos tik sužinojau iš savo bendrakursės Vandos Manikaitės, jog ji išeinanti dėstytojauti, o Klasikinės filologijos katedra, nuošaliai esanti, tokia rami, dėstytojų vos dešimt, lieka be laborantės, iš karto prašiau prodekano, gal galėčiau ten dirbti.
– Galima, man būtų net geriau, kad jūs dirbtute ten, o ne koks naujas žmogus. Žinote, kad tokiai mažai katedrai priklauso sudarinėti viso Filologijos fakulteto paskaitų tvarkaraščius dukart per mokslo metus? Darbui vadovauju aš, man tik padėtute. Bet pirmiausia turite pasikalbėti su katedros vedėju doc. Leonu Valkūnu, ar jis sutiktų.
Skriste nuskridau – juk vėl pas klasikus! Vedėjas sutinka: aš juk sava, „klasikė“ (nors jau buvau baigusi lituanistiką), ir 1972 m. spalio 1 d. aš jau Klasikinės filologijos katedroje. Čia išties ramu, tylu ir vedėjas geras, visai nepiktas, nors studijuojant atrodė kitaip.
Prodekanas priminė, kad reikia ruoštis sudaryti naują paskaitų tvarkaraštį: nuspalvinti daug kortelyčių. Čia priklausys nuo mano fantazijos, nes kiekvieno dėstytojo pedagoginis krūvis, t. y. jo paskaitos, juodraštyje bus dėstomos tam tikros spalvos kortelėmis, o dėstytojų – daugiau nei spalvų: kortelytes tenka marginti.
Dabar, kompiuterių laikais, net sunku įsivaizduoti, kaip primityviai mes dirbome, bet tais laikais Balkevičiaus išradimas buvo daug pažangesnis (net kiti fakultetai juo pasinaudojo) nei pieštukas ir trintukas.
Tvarkaraščio pradžių pradžia tokia. Ateina Prodekanas į Klasikinės filologijos katedrą, kaip pats vadindavo – Lotynų kvartalą, suranda už knygų spintų užkištą didelį medinį rėmą, gal 1,5 m prie 3 m, ant jo uždeda storą juodą horizontaliomis klastelėmis sulankstytą popierių, retais tarpais vertikaliai persiūtą (ponios Stefanijos darbas). Kairėje popieriaus pusėje iš viršaus apačion būdavo užrašytos savaitės dienos ir valandos, o viršuje – specialybės, kursai ir grupės. Visų dalykų dėstytojų, ne tik filologų, bet ir fizinio lavinimo, politinės ekonomijos ir kitų bendrųjų disciplinų, paskaitos turėjo būti perrašytos į tas mažytes įvairiaspalves korteles. Tai buvo pusė mano paruošiamojo darbo, o fantazijos reikėdavo lakios: visi „dėstytojai“ turėjo būti skirtingų spalvų. Prisimenu, kad fizinio lavinimo korteles spalvinau kaip tuomečius AVIA vokus: pakraštėliai mėlynomis ir raudonomis juostelėmis. Kitų fakultetų bendrieji dalykai, dėstomi mums, būdavo vienodos spalvos, nepaisant skirtingų dėstytojų, o kreipiant dėmesį tik į dalyką. Tada pagal Prodekano parengtą schemą: specialybė, kursas, dėstytojas ir jo dėstomas dalykas – turiu viską perrašyti į korteles ir pastarąsias sukaišioti į tą juodą popierių pagal dienas ir valandas, specialybes ir kursus. Tai antroji mano paruošiamojo darbo pusė. Patirties neturėjau jokios, nors pagrindinius principus buvo nurodęs Prodekanas: pradėti nuo srautų – bendrųjų disciplinų, kurios dėstomos daugelyje fakultetų ir jų laiko negalima keisti: kaip fakultetai pageidauja, taip ir turi būti, kitas svarbus dalykas – nepridaryti studentams langų, o dėstytojams nesvarbu langai – toks jų darbas. Čia mūsų nuomonės išsiskyrė, nes aš pasakiau, kad studentai ateina ir išeina, o dėstytojai dirba visą gyvenimą – jiems turi būti patogiau.
– Kaip gerai, kad mūsų nuomonės skiriasi, – nudžiugo Prodekanas. – su Vandute mes abu buvome už studentus. Dabar bus lygybė. Bet šį kartą mes turime mažai laiko – vėlai pradėjome.
Dažniausiai dėstytojai turėdavo dar ir savų pageidavimų: vieną kankina nemiga, neskirkite pirmos paskaitos – neatsikelsiu, kitam pirmadienį po žvejybos ar medžioklės visai neįmanoma susikaupti, jaunos mamos nespėja savo atžalėlių darželin nuvesti iki pirmos paskaitos ir dar visokių visokiausių. Labai svarbus auditorijų kiekis ir jų dydis. Nepaisant įvairiausių keblumų, man pradžia patiko: tarsi žaidimas spalvotais popierėliais. Visam šiam darbui Prodekanas skyrė pakankamai laiko ir aš viską spėjau padaryti. Pasakė, kada ateis tikrinti ir tada mes jau dirbsime dviese. Tą pirmąjį tvarkaraštį „sudariusi“, džiaugiausi ir laukiau, kada tas Prodekanas ateis patikrinti. Galvojau, kad šiemet tai jau anksti bus tvarkaraštis – juk labai greitai patikrins. Ir prasidėjo – kaip su tuo spausdintu lapu – ne tikrinimas, o darbas iš naujo. Vos neverkiau, kad esu tokia žiopla.
– Jau visą tvarkaraštį padarėte, tokia greita esate, – šyptelėjo Prodekanas, vos atsistojęs prieš mozaiką ant juodojo popieriaus. – Na, žiūrėkite, ta raudonoji kortelė, kas čia – a, rusų kalba, simboliška, bet kodėl ji tą pačią dieną ir tą pačią valandą yra trijų skirtingų specialybių studentams, argi čia srautas? Gal pirmąją kortelę palikite, o kitas dvi išimkite.
Nepraėjo nė pusvalandis ir mozai-kos ant juodojo popieriaus beveik neliko. Prodekanas tik šypsojosi, matyt, nieko kito ir nesitikėjo. Patarė dėlioti iš lėto, atidžiai, visai nekreipiant dėmesio į dėstytojų užgaidas, žiūrėti, kad tos pačios spalvos kortelės nesusikirstų, o jis pats pasistengsiąs mesti visus darbus ir dažnai padėti. Tik tada supratau, koks tai sunkus darbas. Dažnai įklimpdavau į tokią aklavietę, labai laukdama tos žadėtos pagalbos. Tačiau J. Balkevičius buvo ne tik Prodekanas, bet ir dėstytojas, reikėjo ruoštis paskaitoms, pratyboms, egzaminuoti dieninio, vakarinio ir neakivaizdinio skyrių studentus. Dar mokslo darbai. Turėjo daug visuomeninių pareigų, dargi šeima, ir, kaip visi žmonės, bendravo su draugais. Nors skubėjome sudaryti tvarkaraštį, bet turėjome „pedagoginių“ pertraukėlių. Sykį papasakojo apie savo pedagoginio darbo pradžią, kai dar nedirbo universitete.
– Kartą nebuvau pasiruošęs pamokoms, net pamokų plano neturėjau, o čia vizitatoriai užgriuvo. Sutrikau, pats jaučiu, kad ta pamoka nei šiokia, nei tokia. Gavau pylos, ypač kad išdrįsau be plano vesti pamoką. Po kurio laiko vėl vizitacija ir lyg tyčia neturiu tos pamokos plano, bet pats galvoju: „Ne, jau dabar tai darysiu kitaip.“ Taigi neskubėdamas iš savo popierių pasiimu kažkokį prirašytą lapą, pasidedu prieš akis ir, aiškindamas mokiniams, vis neužmirštu į tą lapą žvilgtelėti. Po pamokos vizitatorius ir sako: „Matote, kai vedate pamoką pagal planą, pamoka kitokia.“ Supratote, Irute, drąsa ir išradingumas visada žmogų gelbsti. Teko pasinaudoti ir šiuo pamokymu.
Dažnai Prodekanas rasdavo laiko padirbėti prie tvarkaraščio tik visus kitus darbus jau nudirbęs, maždaug nuo šeštos valandos vakaro. Tuokart susikaupdavome ir dirbdavome stropiai, net telefonu neatsiliepinėdavome: mano darbo laikas jau būdavo pasibaigęs. Bet sykį tas telefonas skamba ir skamba, o jau devinta valanda vakaro. Prodekanas ir sako:
– Gal čia ponia Stefanija, atsiliepkite, bet jei tai Brolis ir Bičiulis – manęs nėra.
Pats sėdi kitame stalo gale ir žiūri į mane.
Atsiliepiu:
– Ne, nėra.
Prodekanas supratęs purto galvą.
– Jau išėjo, nežinau kur, gal namo.
Staiga paraustu, Prodekanas šypsosi ir vėl purto galvą. Turiu kalbėti taip, kad ir jis suprastų.
– Ne, ačiū, vakarieniauti su jumis negaliu, turiu daug darbo. Taip, jau devynios. Ne, ne. Neateikite, gal aš vis dėlto jau eisiu namo.
Šiaip taip išsisukau, nors pokalbis truko ilgai ir sugaišau daug laiko.
– Tai įklampinau! Jei mano Brolis ir Bičiulis būtų žinojęs, kad ir aš esu, taip nebūtų kalbėjęs. Gerai, kad nesutikote… Mes turime darbo.
Bet greitai supratau, kad netrukus jie abu iš to smagiai pasijuokė. Kai vėl skambindavo Brolis ir Bičiulis, tai jau manęs nebekviesdavo nei pietų, nei vakarienės, o sakydavo, kad perduočiau ragelį Prodekanui, nes jaučiąs, kad šis netoliese. Kartais atsiliepdavo ir pats Prodekanas ir eidavo pietauti. Tada patardavo man eiti namo, nes po pietų su Broliu ir Bičiuliu jau nebegrįšiąs.
Kaip studentui prieš egzaminus pritrūksta vienos nakties, taip ir mums to laiko labai trūko. Tekdavo pasėdėti iki vienuoliktos valandos vakaro. Tada sakydavau, kad taip vėlai bijau eiti per Užupį, kuriame gyvenau.
– Aš jus palydėsiu, – nuramina Prodekanas.
Einame, o Užupis, kaip tyčia, apšviestas ir žmonių nemažai vaikšto.
– Tai ko jūs čia bijote? Puikus rajonas.
Kitą kartą sakau:
– Pareisiu viena.
Lyg užkerėta: gatvės tuščios ir pustamsės. Drebu kaip zuikis.
Vieną kartą, jau bebaigiant tvarkaraštį, Prodekanas paprašė ateiti sek-madienį – kai pabaigsime, galėsianti pailsėti kelias dienas, paprašysiąs katedros vedėjo, bet turime baigti laiku. Taigi dirbame sekmadienį. Skirstome auditorijas: aš stoviu prie tvarkaraščio mozaikos ir sakau dieną, valandą, specialybę, kursą, dalyką ir dėstytoją, o Prodekanas sėdi už stalo ir dideliame lape žymi auditoriją, kurios numerį liepia užrašyti.
Kai jau tvarkaraštį būdavome sudarę, mums reikėdavo talkininkų: tikrinti, spausdinti mašinėle, vėl tik-rinti. Lotynų kvartale tikra rugiapjūtė. Tą juodraštinį tvarkaraštį turėdavau perskaityti tris kartus: pirmąjį – pats Predekanas tikrindavo, ar viskas sutampa su jo parengta schema, ar nepraleidome kokio dėstytojo ar kokios paskaitos; antrąjį kartą diktuodavau mašininkei, čia jau Prodekano nereikėdavo, ir mudvi dirbdavome sparčiai, be „pedagoginių“ pertraukėlių, trečią kartą – Prodekanas tikrindavo spausdintus lapus, o dar viena pagalbininkė tikrino žymėjimus auditorijų lape. Paskui nešdavome kopijuoti, skelbti ant sienos vestibiulyje, dalindavome katedroms. Pirmąjį egzempliorių – originalą – pasilikdavo Prodekanas. Jį visados įrišdavo. Kad tvarkaraštis jau padarytas – toks gandas labai greitai pasklisdavo, ir iki paskelbimo būdavo pats neramiausias laikas: netildavo nei telefono skambučiai, mat kiekvienas dėstytojas galvoja, kad tik jis vienas iš anksto nori sužinoti savo tvarkaraštį ir prašo padiktuoti, nei durys neužsidarydavo į katedrą – nusirašysiąs. Nesuprasdavo, kad ir tada dar daug darbo būna. Prodekanas neleisdavo diktuoti – tegul pakenčia keletą dienelių. Taip būdavo žiemą, taip būdavo ir vasarą.
Bus daugiau