Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarybos iniciatyva paminėtas laikraščio „Mokslo Lietuva“ 500-asis numeris. Neskaitlinga laikraščio redakcija nematė reikalo išsišokti, nes laikosi legendinio Vilniaus universiteto buvusio rektoriaus profesoriaus Jono Kubiliaus nuostatos: viešai nešvęsti įvairių sukakčių, jeigu tik galima išvengti. Rektorius nepakentė nenuoširdumo, niekino pataikūnus, o jubiliejai ir šventės kaip tik proga toms piktžaizdėms reikštis ir vešėti. Kaip žinome, ir pirmą savo asmeninę sukaktį J. Kubilius Vilniaus universitete sutiko leisti minėti tik tada, kai rektoriaus skeptrą, tuomet dar simboliškai, perdavė į profesoriaus Rolando Pavilionio rankas. Keistas dalykas – nepamirštamoji asmenybė atmintyje iškilo rašant pirmą šio rašinio sakinį. Tikriausiai neatsitiktinai. Pasąmonėje glūdi kertiniai atsparos dalykai, kuriuos žmogus prisimeni, kai pribręsta laikas. Nepamirštamasis Rektorius nuo pirmųjų numerių, kai tik tapo įmanoma, prenumeravo „Mokslo Lietuvą“, daugelyje renginių (ypač savojo universiteto mielai lankydavo) rasdavo progą redaktoriui vieną kitą publikaciją pakomentuoti, pareikšti savo nuomonę dėl vieno ar kito paviešinto fakto. Argi tai nebuvo bendradarbiavimas, tegu ir niekur nepažymėtas? Metams bėgant visa tai pradedi labiau vertinti. Beje, kol vadovavo Vilniaus universitetui J. Kubilius nemėgo, kad į jį būtų kreipiamasi kaip į akademiką, girdi, prieš karą akademikais buvo vadinami visi universiteto studentai. Kitas reikalas – profesorius. Tai jau solidus akademinis laipsnis ir to pakanka.
Tiek apie visokio plauko sureikšminimus ar susireikšminimus, kurių mūsų gyvenime, taip pat ir akademiniame, apstu. Lietuvos mokslininkų laikraščio būklė, nors egzistenciškai dramatiška (tai permanentinis būvis, su kuriuo apsiprasta, tarsi kitaip ir negali būti), nė nelygintina su kiekvieno rektoriaus pečius slegiančios rūpesčių ir atsakomybės naštos jau vien dėl skirtingo masių santykio. Tačiau kiekvienai skruzdei sava našta. Pagaliau į laikraščio interesų orbitą ramia širdimi galėtume įtraukti gan plačią Lietuvos mokslo ir kultūros bendruomenių dalį, su visais universitetais ir mokslo institucijomis, nes tai ir yra ta raiškos erdvė, kurioje jau 24 metus tarp įvairių uolų ir povandeninių rifų laviruoja „Mokslo Lietuva“.
Septynių sočių karvių metas vis neateina
Grįžkime prie 500-ojo „Mokslo Lietuvos“ numerio minėjimo, dėl kurio ir atsirado ši publikacija. Jubiliejinis numeris išėjo birželį, o prisimintas lapkričio pirmą savaitę, atslūgus vasaros karščiams ir pirmųjų rudens darbų įkarščiui. Neskubrumas, jei įmanomas, teikia ir tam tikrų privalumų. Lapkritis – savotiškas atoslūgis prieš metų pabaigą, mat gruodį prasideda ataskaitų už projektus ir kitokią velniavą metas. Tiesa, šį kartą nedaug trūko, kad mokslininkai būtų tapę autsaideriais, nes iškilmingai pažymėti „Mokslo Lietuvos“ 500-ąjį numerį vasarą buvo pasišovę kai kurie Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai. Jų nuomone, laikraštis atlieka mokslo, kultūros ir dvasinių vertybių propagavimo misiją, susišaukiančią su Bajorų sąjungos siekiniais. Bent taip pokalbiuose buvo suformuluota, bandant įveikti tam tikrą šių eilučių autoriaus skepticizmą. Antra vertus, tokiam bajorų vertinimui priešintis būtų labai nemandagu, padorioje draugijoje gal ir nesuprasta, juolab, kad tai išties laikraščio siekiamybė. Kaip ją pavyksta įgyvendinti – kitas dalykas, vertinti turėtų skaitytojai. O kad su „Mokslo Lietuva“ bendradarbiauja geri autoriai, puikūs mokslininkai, abejonių mažai kam kyla.
Jau vien tai, kad į Lietuvos mokslininkų sąjungos būstinę susirinko arti 30 iškilių mokslo, kultūros ir leidybos asmenybių, rodo, kad nesame vienui vieni, kad „Mokslo Lietuva“ turi tam tikrą nišą rašančiųjų ir skaitančiųjų apie mokslą ir kultūrą erdvėje. Pagaliau ir tas faktas, kad laikraštis gyvuoja kone ketvirtį amžiaus – ir kokio sudėtingo amžiaus! – kai ką sako. Per tą laiką atsirado, spėjo suspindėti ir išnykti daugybė spaudinių, toli gražu ne prėskų, turėjusių savo skaitytojus, rašančią broliją ir seseriją. Tiesa, gal neturėjo kritinės tų leidinių svarbą suvokiančių rėmėjų masės, bent tiek, kad tie leidiniai ir toliau gyvuotų.
Tarp gyvuoti ir egzistuoti – didelė praraja, pirmiausia patiems leidėjams, ne kiekvienam skaitytojui ta takoskyra svarbi ir suprantama, jam svarbu spaudinys rankose, šiandien gal net daugiau kompiuterio ekrane. Tai, kad „Mokslo Lietuva“ vis dar gyva – ne kažin kokių ypatingų privilegijų ar protekcijų rezultatas, kaip kai kas iš vis dar tikinčių stebuklais galvoja. Dieviškoji mana laikraščiui iš dangaus niekada nekrito ir ateity nenusimato šviesesnių pokyčių. Tai, kas kai kuriems lepesniems leidiniams badas, „Mokslo Lietuvai“ būtų septynių sočių karvių metas.
500-uoju laikraščio numeriu; vyksmui plojimais pritaria Lietuvos mokslininkų sąjungos narys Vladas Guoga, Mykolo Romerio universiteto Vadybos instituto
lektorė Janina Čižikienė ir Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas Vygintas Gontis (Virginijos Valuckienės nuotrauka)
Vien atmintimi remtis pavojinga
Kiekvienas leidinys yra laikinas paukštis šioje žemėje, net ir aukštai kilęs, būna, kad priverstas tūpti. Tokia nuolatinė netvarumo, grėsmės nuojauta ir paskatino imtis šios publikacijos. Stebėtinai greitai užsimiršta net, atrodytų, labai svarbūs, esmingi dalykai. Su tuo šių eilučių autoriui tenka susidurti nuolat, kartą net ir bandant atsekti kai kurias „Mokslo Lietuvos“ užgimimo peripetijas. Gyvename tarsi mitinės savimonės laikais, kažin ką kažin kur girdėjome, bet kai prireikia tikslaus žinojimo, staiga susiduriame su atminties properšomis. Šių eilučių autorius laikraštyje dirba nuo 1997 m., bet toli gražu ne visus savo pirmtakus pažinojo, kitų net ir pavardžių nebuvo girdėjęs. Gerai, jei per konferencijos ar kito renginio pertraukėlę prieina garbus mokslo vyras arba žurnalistas ir klausia: „Kaip laikosi „Mokslo Lietuva“? Man yra tekę dirbti šio laikraščio leidybos pradžioje“. Panašiai 1997 m. per Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą Lemonte, šalia Čikagos, teko susipažinti su Jonu Jasaičiu, dabar dirbančiu Šiaulių universitete, dalyvavusiu ir „Mokslo Lietuvos“ 500-ojo numerio minėjime.
Daugybė įdomių žmonių dalyvavo laikraščio kūrime, kiti bendradarbiavo, rašė, vienaip ar kitaip prisidėjo prie laikraščio gyvavimo. Laikraštis – ne vien balto popieriaus lapai išmarginti spaudmenimis, bet ir jį kūrusieji, rašantieji ir kiekvieną numerį kaskart iš naujo kuriantys žmonės, net jei ir labai sentimentaliai tai nuskambėtų. Materializuotos jų mintys, pastangų vaisius. Štai apie visus tuos bendradarbius ir bendraminčius turime galvoti, net jei rutina persisunkusioje kasdienybėje tam nelieka laiko. Jubiliejinis numeris – mažytė šventė, kurią sukuria atėję žmonės, priverčia daug ką apmąstyti. Pirmiausia apie atminties netvarumą.
Bėgant metams daug kas virsta plėnimis. Net ir įvykių dalyvių prisiminimai ilgainiui apauga skirtingomis traktuotėmis, interpretacijomis, ir ne iš blogos valios. Atminties entropijos savybė, prieš kuria nepakovosi. Kiekviename žmoguje tūno daugiau ar mažiau užslėptas kūrėjas, prisiminimams naudojantis savo atminties išteklius ir gyvenimo patirtį, kuriuos kiekvienas savaip sudėsto, o vaizduotė dar ir kai ką pagyvina, pagražina. Užtenka pasiklausyti skirtingų žmonių prisiminimų apie tuos pačius dalykus ir ką girdime? Kartais gali pagalvoti, kad apie skirtingus įvykius kalbama, tam pačiam faktui apibūdinti ilgainiui susidaro keletas interpretacijų. Pagaliau kiekvienam žmogui skirtingi faktai įstringa į atmintį, tampa esminiais. Net autentiški, atrodytų, liudijimai ne visad atitinka tikrovę. Gerai, jeigu atsiranda, kas surikiuoja įvykių seką, išdėsto kaip priežasčių ir pasekmių ryšį – gyvas išlieka tik spausdintas žodis.
docento pasakojimai atsispindi to meto laikraščiuose, tikrina Emilis Urba (kairėje); kaupiasi prisiminimams pirmasis Lietuvos
mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. habil. dr. Bronislovas Kuzmickas ir prof. dr. Jadvyga Kerienė (Gedimino Zemlicko nuotraukos)
Šių eilučių autoriui 500-ojo numerio paminėjimas sudarė puikią progą pasiaiškinti kai kuriuos laikraščio užgimimo faktus, jo priešaušrį. Retas atvejis, kad susieitų tiek daug autoritetingų asmenybių, vieni buvo prie laikraščio kūrimo ištakų, kiti susiję kūrybine ar kita veikla. Šventinis susiėjimas tapo prisiminimų ir diskusijos vakaru. Kas galėtų paneigti, kad po visų krizių neateis laikas rašyti pirmo ir vis dar vienintelio Lietuvos mokslininkų laikraščio istoriją, tad autoriai galės pasinaudoti ir šia autentiška medžiaga iš pačių laik-raščio kūrėjų ir leidėjų lūpų. Toks tad būtų paaiškinimas, kodėl imtasi šios publikacijos.
Ne visi sulaukė jubiliejinio numerio
Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos narys, dirbantis Puslaidininkių fizikos instituto Laiko ir dažnio etalono laboratorijos Metrologijos skyriuje, Emilis Urba perskaitė renginyje negalėjusių dalyvauti asmenų laiškus. Vienas jų – Lietuvos mokslininkų sąjungos nario, muzikologo prof. Dariaus Kučinsko sveikinimas atėjo iš Italijos, kur vyko tarptautinė muzikologų konferencija. Šiltus sveikinimus laikraščiui „Mokslo Lietuva“ atsiuntė kun. Kęstutis Ralys, aktyvus laikraščio autorius. Nepamiršo pasveikinti socialinių mokslų daktaras Jonas Vėlyvis, buvęs ilgametis leidinio „Statyba ir architektūra“ vyriausiasis redaktorius, kelių knygų autorius, daugelio spaudos leidinių darbuotojas. Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis pranešė, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių dalyvauti negalįs, nors norėtų.
Ta pačia proga pastebėsime, kas Emilis Urba buvo vienintelis Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos atstovas aptariamame renginyje. Kiti jaunieji mokslininkai tikriausiai buvo labai užsiėmę savo neatidėliotinais reikalais, o gal tiesiog nepastebėjo geros progos padiskutuoti su vyresniais kolegomis. Matyt, ir didesnio noro nejautė, bet tai jau būtų kita tema.
prof. habil. dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis, matematikas prof. habil. dr. Rimas Norvaiša, mokslininkas bibliotekininkas,
bibliografas ir pedagogas Vytautas Rimša ir fizikas prof. habil. dr. Bronislovas Kaulakys
Po sveikinimų žodis buvo suteiktas Gamtos tyrimų centro vadovui prof. habil. dr. Vincui Būdai. Jam įsiminė, kaip 2004 m. buvo minimas „Mokslo Lietuvos“ 300-asis numeris. Iš to paminėjimo dalyvių tarp gyvųjų nebėra trijų asmenų: rašytojo ir publicisto Viktoro Aleknos, buvusio tremtinio, lietuviškosios spaudos veterano, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų draugijos nario, Stasio Lozoraičio premijos laureato; kalbininko profesoriaus Vytauto Vitkausko, paskutiniojo „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiojo redaktoriaus, kuriam vadovaujant 2002 m. buvo užbaigtas dar Kazimiero Būgos 1902 m. pradėtasis leisti „Žodynas“, kurio turime net 20 tomų; Gražinos Kriščiukaitienės, „Mokslo ir technikos“ žurnalo redaktoriaus pavaduotojos, iki 1997 m. – „Mokslo Lietuvos“ redaktorės. Renginyje jų išsakytos mintys išspausdintos „Mokslo Lietuvoje“.
V. Būda pastebėjo, kad iš mokslininkų laikraščio norima labai daug, tad redaktorius per šimtą ar du šimtus numerių negailestingai „tarkuojamas“, o jubiliejiniai 300-asis ar 500-asis numeris teikia progą pagirti. Tenka pripažinti, kad tai neperdėtas pastebėjimas. Daugiausia kritikos paprastai tenka dėl to, kad redaktorius nesugebąs užtik-rinti finansavimo laikraščio leidybai, nesudomina verslo oligarchų, universitetų ir kolegijų vadovams neįstengia įrodyti, kad tai jų leidinys, nors rašoma apie mokslą ir tų aukštųjų mokyklų mokslininkus. Redaktorius užsispyręs aiškina, kad jis tėra samdomas darbuotojas, o darbdavys redakcijai turi sudaryti pirmiausia normalias darbo sąlygas ir užtikrinti finansavimą. Mat per 90 proc. akcijų priklauso Mokslininkų sąjungai, tad ji ir yra tas darbdavys. Žodžiu, vienas apie vežėčias, kiti apie akėčias. Bet leiskime savo mintis toliau dėstyti V. Būdai.
Jis pastebi, kad lengvų sąlygų mokslininkų laikraštis niekada neturėjo, ir jei ne redakcijos darbuotojų užsispyrimas, savo atliekamo darbo svarbos supratimas, laikraštis seniai būtų miręs. Daugelis reikšmingų publikacijų nebūtų išvydę dienos šviesos. Nebūtų viešos erdvės reikštis mokslininkams, pagaliau mokslininkų veiklos specifika tokia, kad jie dažnai dirba susikaupę savo srityse ir tai, kas giliau užkasta kitose, šalutinėse srityse, dažnai į jų akiratį nepatenka. Kol neatsiranda kas baksteli į tuos dalykus, juos aktualizuoja. Laikraštis į tuos šalia glūdinčius, kartais ir nepaliestus klodus kaip tik padeda atkreipti dėmesį, sudomina ir platesnę, ne vien mokslininkų, visuomenę.
Laikraštis kurtas vienyti Lietuvos mokslininkus
Prof. habil. dr. Alfonsas Ramonas priminė laikraščio „Mokslo Lietuva“ kūrimo ištakas, kurios mus nukelia į 1989-uosius, į Lietuvos mokslų akademijos rūmų 10-ajame kabinete vykusius įvykius. A. Ramonas tuo metu buvo Lietuvos MA Fizikos, technikos ir matematikos mokslų skyriaus mokslinis sekretorius. Sužinoję, kad kuriasi Estijos ir Latvijos mokslininkų sąjungos, keli Lietuvos mokslininkai, tarp jų A. Ramonas, nuvyko į Steigiamąjį Latvijos mokslininkų kongresą, kuris vyko 1988 m. lapkričio 27 d. ir kurio metu buvo įkurta Latvijos mokslininkų sąjunga. Kiek vėluojant Vilniaus universitete bei dvylikoje Lietuvos MA institutų (tuo metu jie priklausė Akademijai) pradėjo kurtis Sąjūdžio grupės, siekusios pokyčių pirmiausia mokslo organizavimo srityje. Šis judėjimas didelį pagreitį įgavo po Steigiamojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo, įvykusio 1988 m. spalio 22–23 dieną. Vargu ar kam tuo metu galėjo kilti mintis, kad Lietuvos aukštųjų mokyklų ir Lietuvos MA sudėtyje esančių institutų mokslininkai gali susivienyti ir įkurti naują organizaciją – Lietuvos mokslininkų sąjungą. Net ir dabar ne visi gali suprasti, kaip tai galėjo įvykti, bet įvyko. Tiesa, ne iš karto, tam prireikė ištisų metų.
Prireikė didelių pastangų, kad mokslininkai galėtų patikėti, jog gali būti vienos organizacijos nariai, nepriklausomai nuo savo institucijos. Tam suvokimui, bendrumo jausmui formuoti reikėjo tribūnos, reformos entuziastus vienijančio leidinio. Jaunoji karta nelabai įsivaizduoja, ką reiškė tarybmečiu įkurti laikraštį, todėl kai kuriuos svarbius momentus priminsime.
Jonas Jasaitis priminė 1989 m. vasarį, kai Lietuvos MA didžiojoje salėje susirinkę mokslininkai organizavo Lietuvos mokslininkų sąjungos kūrimo organizacinį komitetą. Išsakyta mokslininkus buriančio laikraščio svarba, numatyta jį kurti. Keletas to komiteto narių dalyvavo ir „Mokslo Lietuvos“ 500-ojo numerio paminėjime – prof. habil. dr. Bronislovas Kuzmickas, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas habil. dr. Vygintas Gontis, prof. habil. dr. Alfonsas Ramonas ir prof. habil. dr. Vincas Būda.
Laikraščio kūrimo tolesni praktiniai reikalai buvo patikėti A. Ramonui ir V. Būdai. Abu turėjo organizacinės veiklos patirties. V. Būda daug metų buvo aktyvus Jaunųjų mokslininkų klubo „Po Zodiaku“ tarybos narys, kelias kadencijas klubo prezidentas. A. Ramonas kaip Lietuvos MA Fizikos, technikos ir matematikos mokslų skyriaus mokslinis sekretorius taip pat buvo mokslinio gyvenimo sūkuriuose. Šie du aktyvūs vyrai praktinę mokslininkų laikraščio kūrimo mintį įgyvendinti ėmėsi įprastu tais laikais būdu – pirmiausia nuėjo tartis su Lietuvos MA pirminės partinės organizacijos sekretoriaus pavaduotoja Larisa Žutautiene. Ji pasitiko maloniai, bet įspėjo: jeigu naujasis laikraštis bus leidžiamas Akademijoje, tai publikacijas teks derinti su vadovybe. Derinimas reiškė cenzūrą, o šito kaip tik siekta išvengti, tam laikraštis ir buvo reikalingas. Norėta veikti kitaip, o kitaip Lietuvoje tuo metu dar niekas nebuvo daręs. Siekiant leisti savarankišką laikraštį, reikėjo gauti leidybines teises. Pavyko prisiprašyti Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, turėjusį leidybines teises, kad išleistų pirmą Lietuvos mokslininkus vienijančio leidinio numerį.
Kaip jį pavadinti? Prof. Bronislovas Kuzmickas prisimena, kad siūlyta pavadinti „Lietuvos mokslas“, bet pernelyg akademiškai skamba. „Mokslininkas“? Sausokas pavadinimas, nelabai atitinkantis to meto nuotaikas mokslininkų bendrijos, ant Sąjūdžio bangos jau virstančios į mokslininkų bendruomenę. Diskusijoje dalyvaujant Jurgiui Kundrotui, Vygintui Gončiui, Alfonsui Ramonui ir kitiems iš kažin kieno lūpų išsprūdo „Mokslo Lietuva“… Iš kuklumo B. Kuzmickas savęs kaip pasiūlymo autoriaus neįvardijo, bet V. Gontis tą faktą gerai prisimena ir kitiems dabar priminė. Taigi profesoriui beliko prisiimti autorystę ir paaiškinti, kaip ši mintis kilo. Sklaidydamas prieškario spaudą sakosi aptikęs leidinio „Sporto Lietuva“ pavadinimą. Kodėl nepavadinus kuriamo laikraščio „Mokslo Lietuva“? Skambu ir prasminga. Visi „krikštatėviai“ entuziastingai pasiūlymui pritarė ir štai jau 500 laikraščio numerių išėjo šiuo pavadinimu.
J. Jasaitis prisiminė, kaip su pirmu keturių puslapių A4 formato leidinio maketu lankėsi „Glavlit‘e“, reikėjo gauti leidimą spausdinti, nes be atitinkamų parašų jokia spaustuvė neturėjo teisės spausdinti. „Glavlit‘as“ nerado prie ko prikibti – leista spausdinti. Mat laiko vėjai buvo paveikę ir šią spaudos ir leidybos tramdomąją instituciją. „Mokslo Lietuvos“ pirmasis numeris pasirodė 1989 m. rugpjūčio 1 d., įvardytas kaip Lietuvos mokslininkų sąjungos organizacinio komiteto informacinis leidinys.
Pradedama Jono Basanavičiaus portretu
Prisiminkime pirmąjį „Mokslo Lietuvos“ numerį. Kuklus dar be aiškesnės numeracijos leidinukas, pasirodęs sunkiomis sąlygomis, pusaštunto mėnesio iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tačiau tai buvo nepaprastai reikšmingas to meto laimėjimas. Šiuo numeriu mokslininkų bendrija aiškiai ir veiksmingai pademonstravo evoliucionavimą į mokslo bendruomenę, turinčią bendrus tikslus ir aiškius siekius.
Pirmasis numeris pradedamas Jono Basanavičiaus portretu, Algimanto Liekio straipsniu „Lietuvių mokslo draugija“ ir Alfonso Ramono rašiniu „Kuriama LMS“. Sąsaja akivaizdi: naujasis mokslininkų sąjūdis kūrėsi atsiremdamas į J. Basanavičiaus idealus. Būsimoji įvairių sričių mokslininkus burianti organizacija kels sau tikslą atlikti šalies mokslo pertvarką, o pradėjo nuo Lietuvos mokslo ir studijų sistemos metmenų svarstymo. Reikėjo sukurti tokią sistemą, kuri nesugriautų ir jau turėto senojo mokslo potencialo. Prieš 24 metus pradėtos įgyvendinti idėjos ir šiandien atrodo teisingos, toliaregiškos, po jomis tikriausiai pasirašytų ne vienas Lietuvos mokslininkų sąjungos ir mokslininkų laikraščio kūrėjas. Tačiau nejau per kone ketvirtį amžiaus niekas nepasikeitė šv. Marijos žemelėje, mūsų galvosenoje? Ko gero, jei šiandien būtų kuriamas panašus
laikraštis (sunku įsivaizduoti), tai vargu ar tituliniame puslapyje į mus bylotų patriarchas J. Basanavičius ir į jo idėjas būtų remiamasi. Yra apie ką nelinksmai pamąstyti.
Ar kas 1989-aisiais įsivaizdavo, kad Lietuva gali gyventi be žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, kuris neatlaikęs egzistencijos sunkumų nuo 2013 m. pradžios nustotas leisti. Tuo pačiu metu, kai kuriami penki integruoti mokslo, verslo ir studijų slėniai, trys ligi šiol neregėti mokslo centrai, kai šalyje veikia per keturias dešimtis universitetų, iš kurių kasmet į gyvenimą išeina dešimtys tūkstančių diplomuotų specialistų, norisi tikėti – ir inteligentų. Nejau nebereikia „Mokslo ir gyvenimo“, kurio reikėjo gūdžiu tarybmečiu? Dabartinei mokslininkų bendrijai ir apskritai visuomenei, matyt, nereikia, jai pakaks „Iliustruotojo mokslo“, kuriame Lietuvos mokslo nė padujų nerasime.
A. Ramono straipsnyje „Kuriama LMS“ išdėstyti būsimos sąjungos tikslai ir uždaviniai, kviečiama mokslininkus pasijusti nauja jėga, vedančia į mokslininkų bendruomenę, kurios jau neįmanoma būtų nepastebėti ar ignoruoti. Būta įvairių trukdžių, bet tai buvo ir jėgų telkimo, neįtikėtino visuotinio pakilimo ir entuziazmo metas – trys savaitės iki žmoniją nustebinusio Baltijos kelio (1989 m. rugpjūčio 23 d.), kai prisimenant 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines Baltijos šalių gyventojai susikibę rankomis sujungė gyva grandine trijų šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną.
Bent jau dviem pirmaisiais „Mokslo Lietuvos“ numeriais siekta parengti mokslininkus Steigiamajam Lietuvos mokslininkų sąjungos suvažiavimui. Nepaisant kuklaus formato, gal ir ne itin išmoningos formos, laikraštis „Mokslo Lietuva“ gvildeno labai aktualius klausimus, svarstė įvairias mokslo pertvarkos atsikuriančioje valstybėje temas, nes ir Lietuvos mokslininkų sąjunga užsiėmė pirmiausia mokslo pertvarkos reikalais, pirmojo Lietuvos mokslo ir studijų įstatymo projekto rengimo ir kitais svarbiausiais dalykais.Ta užduotis buvo įgyvendinta, tačiau ne viskas klostėsi taip paprastai, kaip iš laiko nuotolio gali atrodyti.
Steigiamasis Lietuvos mokslininkų sąjungos suvažiavimas įvyko 1989 m. spalio 7–8 d. buvusiuose Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno. Užsiregistravo 860 dalyvių, tapti LMS nariais panoro 1062 mokslininkai. Pirmuoju įkurtosios Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku išrinktas filosofijos mokslų daktaras, profesorius, būsimasis Kovo 11-osios Akto signataras ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Bronislovas Kuzmickas, vadovavo šiai sąjungai iki 1993 metų. Buvo išrinkta Lietuvos mokslininkų sąjungos Taryba iš 62 narių.
Gimė kaip kolektyvinių pastangų vaisius
Įspūdingas narių skaičius privertė ne juokais sunerimti to meto valdžią. Vienas dalykas, kai šėlioja literatai ar menininkai, bet čia proto bokštai mokslininkai, tikrasis to meto elitas. Literatų galima nespausdinti, dailininkų nepriimti į parodas, bet mokslininkus paveikti sunkiau. Buvo ko sunerimti. Ir ne vien valdžiai. Labai netikėtai 1989 m. įsikūrė Lietuvos lenkų mokslininkų draugija, vadovaujama fiziko Romualdo Brazio. Nuo 1968 m. dirbo Puslaidininkių fizikos institute, vadovavo Plazminių reiškinių laboratorijai, dėstė Vilniaus universitete ir tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. 1987–1987 m. buvo išvykęs į Makso Planko kietojo kūno tyrimų institutą Štutgarte ir Plazmos fizikos institutą Garchinge Vokietijoje. Pagal to meto klasifikaciją buvo fizikos ir matematikos mokslų daktaras (habil. dr. pagal dabartinę klasifikaciją), ligi tol labai lietuviškai skambėjo jo vardas ir pavardė – Romualdas Brazys, bet staiga išvirto į Romuald Brazis. Kam prireikė mokslininkus skirstyti tautiniu pagrindu? Negirdėtas nonsensas mokslo pasaulyje, akivaizdžiai priešiškas mokslo bendrijos Lietuvoje skaidymas. Lietuvos lenkų mokslininkų draugija labai greitai įrodė savo negyvybingumą, bet formaliai egzistuoja ligi šiol.
Mėginimų kaišioti pagalius į ratus būta ir daugiau. Ne visos spaustuvės sutiko spausdinti Lietuvos mokslininkų sąjungos leidinį, bet pirmieji trys numeriai išėjo. Beje, visas trečias numeris buvo išspausdintas žalia spalva.
Pirmieji keturi „Mokslo Lietuvos“ numeriai pasirašyti kaip kolektyvinis leidinio rengėjų darbo vaisius. Pirmąjį ir antrąjį numerius parengė Bronius Kuzmickas, Algimantas Liekis, Alfonsas Ramonas, Jonas Jasaitis ir Vilius Vašeikis – tokia tvarka išvardyti. 3 nr. (1989 m. spalis) prie anksčiau išvardytųjų atsiranda Virginija Kavaliauskienė ir žurnalistas Augustas Uktveris. Anot J. Jasaičio, leidinio kūrimas vyko kolektyviai, oficialaus redaktoriaus nebuvo. Daug padėjo Spaudos rūmų darbuotojai, be atlyginimo gaminę leidinio maketo atspaudus ir išspausdinę tiražą. Geru žodžiu minėtina Edmundo Kazimiero Zavadsko įvairiapusė pagalba, kuri tęsėsi ir kai jis 1990 m. buvo išrinktas Vilniaus inžinerinio statybos instituto rektoriumi, tapo profesoriumi, akademiku. Pagal jo rinkimų programą VISI buvo pertvarkytas į Vilniaus technikos universitetą, vėliau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą.
Nuo 4 nr. rengėjų sąraše atsiranda naujų pavardžių – fiziko Kazimiero Sadausko ir dailininko Valerijono Jucio. Visi išvardytieji asmenys laikytini kolektyviniais „Mokslo Lietuvos“ leidinio bendradarbiais, stovėjusiais prie laikraščio ištakų. Negalima apeiti labai iniciatyvaus ir aktyvaus mokslo pertvarkos akintojo Jurgio Kundroto indėlio. Nuo 1990 m. Nr. 3–4 (7–8) spaudinyje aptinkama pirmojo jau Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarybos patvirtinto, taigi oficialiai įteisinto vyriausiojo redaktoriaus – Kazimiero Sadausko pavardė. Šias pareigas ėjo nuo 1990 m. kovo 1 d. iki 1991 m. kovo 31-osios. Redaktoriumi 1990 m. birželio 12 d. patvirtintas Alfonsas Puzas, kuris nuo 1991 m. kovo 29 d. ėjo korespondento pareigas iki 1991 m. birželio 15 d. Taigi „Vikipedijoje“ pateiktoji informacija taisytina.
Beje, nuo 1990 m. Nr. 3–4 (7–8) pirmą kartą nurodytas ir leidinio redakcijos adresas: Gedimino g. 3, Lietuvos MA rūmų 10 kambarys. Tai Alfonso Ramono to meto darbo kabinetas. Rūmai, kuriuose 1988 m. birželio 3 d. gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, tapo ir laikraščio „Mokslo Lietuva“ gimtaviete.
Nuo 1990 m. spalio 1 d. iki 1993 m. balandžio 30-osios puse korespondentės etato „Mokslo Lietuvoje“ dirbo Audronė Nugaraitė, kuri nuo 1997 iki 2006 m. vadovavo Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutui, vėliau kurį laiką buvo Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja.
„Mokslo Lietuvos“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas (1991-04-24–1992-08-28) ėjo Jurgis Kundrotas, nors laikraštį visur pasirašydavo redaktorės pareigas nuo 1990 m. lapkričio 17 d. ėjusi Gražina Kriščiukaitienė. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarybos sekretoriato 1993 m. gruodžio 9 d. nutarimą Nr. 1, kuriame laikraščio „Mokslo Lietuva“ mokslo politikos klausimams spręsti sudaryta kūrybinė grupė ir jai pavesta vykdyti redkolegijos funkcijas. Pirmosios laikraščio redakcinės kolegijos nariai: V. Gontis, V. Būda, A. Nugaraitė, A. Ramonas ir K. Sadauskas. Nutarta įsteigti Lietuvos mokslininkų sąjungos leidybinę grupę, kurios vadovu paskirtas Juras Ulbikas.
Tuo pačiu priminsime, kad 1997 m. balandžio 22 d. „Mokslo Lietuvos“ vyriausiuoju redaktoriumi patvirtintas Gediminas Zemlickas, kuris šias pareigas eina ligi šiol.
Lietuvos edukologijos universiteto profesoriui Kazimierui Sadauskui 500-asis laikraščio numerio paminėjimas nėra vien prievolė atiduoti pagarbos duoklę dabartiniams laikraščio leidėjams. Susitikime profesorius išvydo nemažai jaunystės draugų, bet kai kurių ir nebeišvydo, ne visi įveikė laik-raščio „penkių žvaigždučių“ etapą. Tylos minute susirinkusieji pagerbė 1991–1997 m. „Mokslo Lietuvos“ redaktorės Gražinos Kriščiukaitienės (1945–2012) atminimą.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas