Vytautas ŠILAS
Mūsų žemietis, Balstogėje gimęs litvakas Lazaris Zamenhofas (vadintas ir Liudviko Zamenhofo vardu) 1885 m. atvyko medicininei praktikai į Veisiejus. Čia jis parengė spaudai tarptautinės esperanto kalbos vadovėlį. Nuoširdžiai tikėjęs, kad geroms idėjoms įgyvendinti reikia tik rasti tinkamų priemonių, jis sukūrė neutralų kalbos tiltą bendrauti skirtingoms tautoms – „bendrą kalbą“. Leidėjo ieškojo dvejus metus – niekas nenorėjo rizikuoti savo pinigais. O pats Zamenhofas jų neturėjo.
Kas galėjo sieti Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperantininkai, mat Kaune susilaukta finansinės paramos leidybai (vadovėlis išėjo 1887 m. liepos 26 d. Varšuvoje)! Po sužadėtuvių jis gavo net 10 000 aukso rublių paramos iš uošvio!
L. Zamenhofo žmona Klara (taip ji buvo vadinama esperantininkų ir paties Zamenhofo) buvo Kauno verslininko Aleksandro (Senderio) ir Godos (Hadasos) Zilbernikų dukra. Tėvas, gimęs 1832-01-30 Viekšniuose (Telšių apskr.), miręs Varšuvoje, buvo muilo fabrikėlio Kaune bendrasavininkas kartu su kažin kokiu J. Ščeranskiu. Motina buvo kilusi iš turtingos Belochų šeimos Balstogėje. A. Zilbernikas vedė Balstogėje. Abu Zilbernikai į Kauną atsikėlė iš Balstogės! Mat paprastai, pagal žydų tradiciją, jaunikiui dažniausia tekdavo apsigyventi ne savo tėvų, o jaunosios namuose.
Zilbernikai turėjo aštuonis vaikus: vyriausius Josifą ir Rozaliją, Kadišą (Konstantiną, g. 1853), Mejerį (g. 1865), Terezą (Tereziją) ir dar dvi mergaites (jų vardai nežinomi). Klara buvo jauniausias vaikas Zilbernikų šeimoje.
Zamenhofo svainė, metais vyresnė Klaros sesuo, Tereza Kocinienė (Zilbernik) savo atsiminimuose 1937 m. žurnale „Litova Stelo“ Nr. 4 išspausdino trumpus atsiminimus apie L. Zamenhofą. Juose rašė: „Kai Zamenhofas savo artimiesiems pasakė apie ketinimą išleisti knygą apie tarptautinę kalbą, jie palaikė jį nenormaliu žmogumi. Tik mano miręs tėvelis suprato Zamenhofą, mielai parėmė jį, davė jam reikiamų lėšų leidybai.“ Žinoma, kad dar prieš jungtuves jų tėvas pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia Šventa misija“.
Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 m. išėjo šio vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Po to dar kelios knygelės. Viskas uošvio lėšomis! Taigi, be Kauno verslininko Zilberniko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį! Maža to, pats uošvis, nepaisęs savo garbin-go amžiaus, neilgai trukus išmoko šią kalbą, su žentu ėmė susirašinėti esperantiškai, prenumeravo to meto esperantišką spaudą.
Kada L. Zamenhofas apsilankė Kaune? Tereza teigė: „Liudvikas ir Klara susipažino Kaune! […] Kartą jis mūsų namuose buvojo apie dešimt dienų“. O kitą kartą, anot jos, Zamenhofas buvo išreiškęs norą Kaune pabūti ilgiau.
Kas teisus, ar pats Zamenhofas rašęs, kad su savo žmona jis susipažino Varšuvoje, ar svainė Tereza? Jūs net neabejosite, kad teisus Zamenhofas. Neskubėkite su išvada, nes teisios yra abi pusės. Lazaris Zamenhofas su Klara (Keila) Zilbernik pirmą kartą susitiko 1886 m. rudenį (pas Varšuvoje gyvenusią ištekėjusią Klaros seserį Rozaliją), o vedė ją jau gavęs pinigų pirmajai knygai. Tarp šių dviejų įvykių jaunasis turėjo būtinai atvykti į Kauną. Čia senamiesčio Pažeskaja (liet. Pažų) gatvėje Nr. 3 gyveno Klaros tėvai Zilbernikai.
Tradicinis ritualas reikalavo iš Zamenhofo, kad jis susipažintų su tėvais, o tėvo paprašytų Klaros rankos. Ritualas numatė dvi procedūras: piršimąsi su susipažinimu (Šiduch) ir sužieduotuves – (Eirusin). Litvakai, kaip žinia, dažnai apjungdavo šias procedūras. 1887 m. kovo 30 d. įvyko 28 metus pradėjusio Lazario ir 23-rių metų Keilos jungtuvės. Neabejojama, kad jos įvyko Kaune toje pačioje Pažeskaja gatvėje dar 1850 m. pastatytoje romantizmo epochos ir iki šių dienų išlikusioje sinagogoje. Dabar tai L. Zamenhofo g. Nr. 7 / Kurpių 10 (apleistas sinagogos pastatas 2003 m. renovuotas, jame Šeimos santykių institutas). Tai ir patvirtintų Klaros sesers Terezos žodžius: „Liudvikas ir Klara (oficialiai!– V. Š.) susipažino Kaune“!
Zamenhofo žmona, Klara Zilbernikaitė gimė Kaune. Jos archyvinėje pažymoje rašoma: „1863 m. rugsėjo 23 d. Kauno žydų rabinate užregistruotas kūdikis vardu KEILA, Balstogės miestiečio Senderio Leibovičiaus Zilberniko ir Godes Mejerovnos duktė, gimusi 1863 m. rugsėjo 23 d.“. Beje, Klara (Keila), gana išsilavinusi asmenybė, buvo Kauno žydų gimnazijos auklėtinė (baigė 1881 m.).
Pirmą kartą Zamenhofui apsilankius Kaune jis neturėjo teisės nakvoti savo nuotakos tėvų namuose. Žinoma, kad pirmąsias Kauno naktis jis leido pas Aleksandro Zilberniko žentą Isidorą Moisejevičių Kociną. Tas su žmona Tereza gyveno vieno aukšto name Nikolajaus prospekte. Namo savininkas L. Vitkind-Rabinovičius vėliau tą namą perstatė į dviaukštį. Tokį 1910 m. ir įsigijo jo nuomininkas I. Kocinas. 1931 m. pastatas (jam buvo pastatytas dar trečias aukštas) perėjo į Terezos Kocinienės nuosavybę. Pastato pirmajame aukšte ji atidarė kavinę „Lituanica“ (nuo 1936 – „Monika“). Dabar čia, Laisvės alėjos Nr. 82 ir Maironio g. Nr. 17 kampas) veikia bankas. Taigi, Kaune turime net tris vietas susijusiais su Lazario Zamenhofo asmenybe.
Nėra žinoma kada vėl Zamenhofas su žmona aplankė uošvius. 1889 m. spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje nėščia Zamenhofo žmona Klara su pusantrų metų sūneliu Adomu išvyko į Kauną pas savo tėvus. Be abejo, juos ten palydėjo vyras Lazaris. Pats, tikėdamasis gero uždarbio, po to persikėlė į Chersoną, miestą Dniepro žemupyje. 1889 m. gruodžio 1/13 d. Zamenhofams Kaune gimė duktė Sofija (užregistruota: tėvas – Lazaris Zamenhofas, Marko sūnus; motina – Klara Zilbernik, Aleksandro duktė). Chersono mieste Zamenhofas, deja, nebuvo vienintelis okulistas, tad uždarbio neužtekdavo ir jam pačiam. Taigi, 1890 m. gegužės mėnesį, paragintas uošvio, jis grįžo dirbti į Varšuvą. Grįžo ir Klara su dviem vaikeliais. Tikriausia, su vyro palyda.
Trečiasis Zamenhofų vaikas – dukrelė Lidija gimė 1904 m. sausio 6/29 d. Varšuvoje. Į Izraelį emigravusi buvusi Zilbernikų namo gyventoja Chana Ceneš rašė, kad šios šalies istoriko knygoje skaičiusi, jog Kaune yra pabuvojusi ir Lidija (aktyvi bahaistė!). Gal taip, o gal ir ne. Viena yra tikra, kad visų trijų Zamenhofų vaikų likimas buvo tragiškas –į Lenkiją atėjus naciams, 1940 m. sausio 29 d. sušaudytas Adomas, o 1942 m. rugpjūčio mėn. Treblinkos dujų kameroje nužudytos Sofija ir Lidija. Adomo žmona Vanda (žuvo vėliau) su sūneliu Liudviku, pavadintu Kristupu Zaleckiu, sugebėjo „dingti“.
Dėl kilusių anticarinių neramumų Varšuvoje Zamenhofas 1905 m. vasaros pabaigoje savo sūnų Adomą nusiuntė pas senelį Aleksandrą (Senderį) Zilberniką į ramesnį Kauną. Čia Adomas baigė gimnaziją ir gavo baigimo atestatą. Senelis palydėjo savo vaikaitį atgal į Varšuvą. Joje Zilbernikas susirgo ir 1906 m. kovo 27 d. mirė. Palaidotas Varšuvos žydų kapinėse, prie Okopowa gatvės. Zilberniko kapas per karus ir pokarį nenukentėjo, tačiau prie jo augęs medis taip išvešėjo, kad monumentą nuvertė ir šis ilgus metus gulėjo ant mecenato kapo. Lenkų esperantininkų sąjungos Varšuvos skyriaus pirmininko A. Majevskio iniciatyva buvo pasirūpinta atnaujinti monumentą ir sutvarkyti kapą. 2010 m. gegužės 9 d. prie sutvarkyto Zilberniko kapo ir atnaujinto antkapio į pagerbimo ceremoniją susirinko lenkų esperantininkai. Jie taip išreiškė savo pagarbą kilniajam kauniečiui, finansiniam ir moraliniam esperanto rėmėjui.
Iš aštuonių vaikų pirmojo esperanto reikalo mecenato Aleksandro Zilberniko ir jo žmonos Godos vaikų keli tapo esperantininkais. Ryškiausi jų, be Klaros, buvo du: gydytojas Jozefas Zilbernikas (Silbernik) atsidūręs Niujorke, ten 1911–1921 m. buvęs Esperantininkų draugijos pirmi-ninku ir jau minėta Tereza Zilbernik. Į esperantininkų gretas įsitraukė ir Terezos šeima – vyras, gydytojas I. M. Kocinas, sūnus Borisas Kocinas (Kotzin). Sūnus esperantininku tapo 1902 m. ir vienintelis iš Kauno esperantininkų dalyvavo Prancūzijos uostamiestyje Boulogne-sur-Mer 1905 m. surengtame Pirmajame pa-
saulio esperantininkų kongrese. Beje, tuomet kongrese dalyvavo ir „Esperanto kalbos vadovėlio“ (Tilžė, 1890) lietuviams autorius, žymiausias Lietuvos esperantininkas Aleksandras Dambrauskas (kaip Sankt Peterburgo atstovas).
T. Kocinienė buvo 1909 m. gruodžio 18 d. įregistruotos Kauno esperantininkų draugijos „Kovna Esperanto-Asocio“ narė ir, galbūt, viena iš jos iniciatorių. Draugijos įsikūrimo proga Zamenhofas atsiuntė kauniečiams sveikinimą. Draugijos pirmininku tapo Kauno gubernijos Finansų rūmų administratorius Aleksandras Nedošivinas (specialiai nuvyko į Varšuvą susipažinti su esperanto kalbos kūrėju). Vicepirmininku išrinktas Šv. Kazimiero draugijos vadovas, dvasininkas A. Dambrauskas (draugijos nariu nuo 1911 m. buvo ir žurnalistas, Seinuose (!) išleisto „Esperanto kalbos vadovėlio“ autorius Stasys Tijūnaitis). Steigiamasis draugijos susirinkimas įvyko 1910 m. sausio 3 d. Tai buvo ir pirmasis viešas draugijos renginys. Tuomet Lazaris Zamenhofas buvo išrinktas Kauno esperantininkų draugijos garbės nariu. Jo žmona Klara tapo šios draugijos nare iki gyvos galvos.
Rusijos imperijoje buvo kont-roliuojama ne tik spauda (kaip Sovietų Sąjungoje). Carinei cenzūrai reikėdavo pateikti ir visų viešų kalbų tekstus. Ši braukė visa, kas jai nepatiko. Iškalbingas buvo atsitikimas su Kauno esperantininkų surengtu Zamenhofo gimtadienio minėjimu.
Po 1907 m. Kembridže (Anglija) įvykusio III pasaulinio esperantininkų kongreso L. Zamenhofas Londono rotušėje surengtame bankete pasakė kalbą apie patriotizmą, kurioje Lietuvą pavadino savo Tėvyne:
„Tu stovi man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaimingoji Tėvyne, kurios aš niekuomet nepamiršiu, nors tave palikau dar vaikas. Tu, kurią dažnai regiu sapnuose, Tu, kurios joks kraštas neatstos, Tu paliudyk, kas Tave labiau, karščiau ir nuoširdžiau myli: ar aš, idėjinis esperantininkas, ar tie asmenys, kurie trokšta, kad Tu priklausytum tik jiems.“
Taip Zamenhofas pagarsino Lietuvą ir nuo to laiko viso pasaulio esperantininkai žino – yra tokia šalis, Lietuva! Rusijos imperija stengėsi ištrinti Lietuvos vardą. 1911 m. gruodį Kauno esperantininkų draugija šventė 52-ąjį esperanto kalbos kūrėjo gimtadienį. Cariniai cenzoriai patriotinį Zamenhofo pareiškimą apie nelaimingąją Lietuvą iš draugijos pirmininko kalbos išbraukė!
Buvusi Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo Pirmojo pasaulinio karo turėjo Pažų gatvės vardą. Nuo 1926 m. tai Zamenhofo gatvė. Atėjus naciams ji virto Alytaus gatve. Paminėjus 100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, Kauno esperantininkų lyderio Albino Vebeliūno pastangomis 1960 m. ji Zamenhofo vardą atgavo. A. Vebeliūno paprašytas kairiųjų pažiūrų esperantininkas iš Vienos parašė laišką Kauno miesto Vykdomajam komitetui, kuriuo „piktinosi“ esą anksčiau pasaulinio garso humanisto Zamenhofo vardu vadinta gatvė tebe-vadinama jai nacių suteiktu Alytaus gatvės vardu. Vykdomasis komitetas „teisybę atstatė“.
Dviaukštis Zilbernikų namas Zamenhofo gatvėje Nr. 5 yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Tame name gyveno mecenatas A. Zilbernikas, ne kartą lankėsi pats L. Zamenhofas, ten gimė jo žmona Klara, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija, sesuo Tereza, brolis Jozefas (būsimasis Niujorko esperantininkų draugijos pirmininkas).
Iš 1940 m. Lietuvos telefono abonentų knygos žinoma, kad Zilbernikų namas prieškariu priklausė skudurų, žalių kailių, ašutų ir šerių prekyba besivertusiam Giršai Šteinui. Žurnalistė Šulamit Šalit iš Tel Avivo, pokariu gyvenusi šiame name, rašo, kad Šteinas, pasikvietęs inžinierių iš Vokietijos namą suremontavo. Taip išsaugoti kai kurie senoviniai elementai, pvz., dėklai prie durų su mezusomis (ritualiniais ritiniais). Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtyje dviejuose apatiniuose aukštuose veikė „Antrinių žaliavų“ kontora.
Lietuvos premjero Gedimino Vagnoriaus 1992 m. kovo 10 d. dekretu Nr. 241 šis pastatas (Zamenhofo g. Nr. 5), išliekantis miesto savivaldybės balanse, buvo perduotas ribotai Lietuvos esperantininkų sąjungos nuosavybei. Tai buvo ilgų žinomo esperantininko advokato Povilo Jegorovo pastangų ir daugelio Pasaulinių esperantininkų kongresų dalyvio Arimanto Račkausko 1992 m. išrinkimo Kauno meru rezultatas.
Po remonto 1993 m. gruodžio 11 d. 15 val. istorinis namas iškilmingai ati-
darytas. Trumpą žodį tarė ką tik Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininku išrinktas advokatas Povilas Jegorovas. Atsakomąjį žodį tarė Prancūzijoje gyvenantis ir pirmą kartą į Lietuvą atvykęs Lazario Zamenhofo vaikaitis, Adomo Zamenhofo sūnus, garsus inžinierius statybininkas Liudvikas Kristoforas Zaleskis-Zamenhofas. Jis buvo pakviestas pirmasis žengti per Lietuvos esperantininkų namų slenkstį.
Istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Čia per keturis tūkstančių esperantiškų knygų turinti biblioteka, susirinkimų ir kursų patalpos. Viename kambarėlių – turizmo agentūra „Bonvoje“ (esp. Geru keliu), rengianti išvykas ir į tarptauti-nius esperantininkų renginius.
Dabar pastatui Zamenhofo g. Nr. 5 vėl reikia remonto, o dar geriau – restauravimo darbų, mat namo vidus ir biblioteka nukentėjo per 2009 m. vandens sistemos avariją. Keista, kad ant namo fasado iki šiol nepakabinta atminimo lenta su užrašu: „Čia XIX a. pabaigoje lankėsi tarptautinės esperanto kalbos kūrėjas Lazaris Zamenhofas“. Lentai didelių lėšų nereikėtų. Labiau reikėtų noro.
LR Kultūros ministerijos Kultūros departamentas dalyvauja Europos Tarybos programoje „Žydų kultūros paveldo kelias Europoje“. Pagal šią programą nuo 2004 m. kasmet, rugsėjo pradžioje, Kaune (ir kituose Lietuvos miestuose) minima Europos žydų kultūros diena. Rengiama ekskursija po išlikusius žydų kultūros objektus, pvz., aplankoma greta esperanto namų esanti žydų pradžios mokykla (Karaliaus Mindaugo pr. 30). Tačiau pro esperanto namus praei-nama… Gal dėl to, kad pastatas atrodo kiek apleistas?..
Esperantininkai iki šiol nesutaria, kurį iš miestų – Zamenhofo gimtąją Balstogę, jo pirmąją gydytojo praktikos vietą Veisiejus, ar Varšuvą, kurioje gyventa didesnę gyvenimo dalį, derėtų vadinti esperanto gimtine. Jiems atsako šios kalbos autoriaus anūkas L. K. Zaleckis-Zamenhofas (Luis Christophe Zaleski-Zamenhof): „Visus tris, nes esperanto kalba neatsirado per naktį. Ji buvo kuriama palaipsniui, tam tikrais etapais. Balstogėje gimė pati idėja, Varšuvoje ji buvo realizuota, o Veisiejuose – nušlifuota“. O mes neužmiršime Kauno – nors Kaunas ir nėra esperanto kalbos gimtinė, kauniečiai galėtų didžiuotis – be Kauno nebūtų esperanto!