VLADAS VITKAUSKAS: „Gyvendamas sniego urve jaučiau ryšį su žmonija ir Amžinybe“

2013 metais pasaulyje paminėtas pirmojo įkopimo į Everestą1 60-metis. Paminėtas jau be pačių to kopimo svarbiausių didžiavyrių – sero Edmundo Hilario (Hillary) iš Naujosios Zelandijos ir nepaliečio Tenzingo Norgajaus (Tenzing Norgay), išėjusių į Amžinybę. Iš tos britų surengtos 1953 m. ekspedicijos tebėra gyvas vienas dalyvis – nepalietis nešikas Kancha Sherpa. Jam 81-eri. Ir nors jo neglosto pirmojo įkopėjo į Everestą šlovės spinduliai, kaip ir visų nešikų, jis buvo pakviestas į deimantines kopimo pažymėtuves, Nepalo sostinėje Katmandu trukusias net keturias dienas.

Šventėje Katmandu nacionaliniame stadione ir buvusiuose Nepalo karališkuose rūmuose dalyvavo ir lietuvis Vladas Vitkauskas. Ir tai nebuvo tik paprastas pagarbos ženklas vienam iš 3,5 tūkst. pasiekusiųjų Everesto viršūnę, aukščiausią pasaulio tašką. Nepaliečiams V. Vitkauskas nėra tik vienas iš daugelio drąsuolių, jis žinomas ir gerbiamas už savo žmogiškąsias savybes ir pasiaukojimą. Jau buvo įkopęs į Everestą ir grįžęs į bazinę stovyklą, išsekęs, nušalęs abiejų kojų pirštus, kai pasiekė žinia, kad neliko kam pargabenti žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu. Lietuvis sunkiausiomis sąlygomis iš naujo kopė į Everesto ledynus – jautė pareigą padėti pargabenti žuvusiosios kūną, nes keletui nepatyrusių šerpų ir jiems talkinusiam kanadiečiui tai galėjo būti paskutinis jų gyvenimo žygis. Už šį poelgį Vladas Vitkauskas 1997 m. tapo pirmuoju alpinistu, apdovanotu tarptautinio „Fair Play“ komiteto Garbės diplomu.

2013-ieji – labai prasmingi Lietuvos alpinizmui, nes lygiai prieš 20 metų pirmas lietuvis – Vladas Vitkauskas – įkopė į pasaulio stogu vadinamą Everestą ir 8848 m aukštyje virš jūros lygio iškėlė Lietuvos trispalvę. Kodėl tas kopimas laikytinas žygdarbiu, paaiškės iš mūsų pašnekesio su Vladu. Dideli pokyčiai įvyko Everesto papėdėje ir netgi aukštybėse. Pasaulio masinės informacijos priemonės skelbia: į Everestą užsiropštė aklasis, vienakojis neįgalusis, amerikietis paauglys, aštuoniasdešimtmetis japonas – siekis nustebinti ir patekti į Gineso rekordų knygą virto manija. Alpinizmas iš sporto ir gyvenimo būdo virto neregėto masto verslu, užmokėk 50 tūkst. dolerių ir šerpai tave „užkels“ kad ir ant pasaulio stogo, kuo ir naudojasi kai kurie nuotykių ištroškę ar plūstelėjusio adrenalino porciją kraujyje norintys pajusti milijonieriai. Nesveikas rekordų vaikymasis dezorganizuoja nemažos dalies Nepalo gyventojų įprastą gyvenimo būdą ir santykį su kalnais. Kalnų dievybės ir dvasios tyliai aimanuoja, tik nedaug kas jas nori girdėti. Iš 14 aukščiausių pasaulio viršukalnių net aštuonios yra Nepalo teritorijoje, šalis iš kalnų turizmo ir alpinizmo pelnosi nemažai nacionalinių pajamų, su tuo tenka skaitytis ekologinėms ir alpinizmo tarnyboms bei valstybės institucijoms.

Gegužės 7 d. Vladui Vitkauskui sukako 60 metų, bet tai buvo bene didesnė šventė jo bičiuliams ir bendražygiams, o ne pačiam jubiliatui, kuris asmeninių sukakčių nesureikšmina. O štai įkopimo į Everestą 20-metį Vladas su bendraminčiais paminėjo organizavęs šventę „Mūsų Everestas“ aukščiausioje Lietuvos vietoje, ant Aukštójo kalno (293,84 m), senovės baltų aukščiausiosios dievybės vardu pavadinto ir dunksančio netoli Juozapinės kaimo Vilniaus rajone. Dabar ten sutvarkyta apžvalgos aikštelė, pastatytas bokštas, į kurį užlipusieji gali pasijusti pabuvojo 300 m aukštyje virš jūros lygio. Ne Himalajai, bet pakylėtumą galima patirti, pagaliau kiekviena šalis didžiuojasi savo simboliais.

Į Lietuvos simbolių sąrašą, jeigu toks būtų sudarytas, drąsiai galėtume įtraukti visų žemynų aukščiausias viršukalnes, į kurias 1993–1996 m. įkopė ir Lietuvos trispalvę išskleidė Vladas Vitkauskas. Azijoje tai Everestas (8848 m.), Australijoje – mūsų tėvynainio2 Tado Kosciuškos vardu pavadintoji viršukalnė (angl. Mount Kosciuszko, 2228 m), Šiaurės Amerikoje – Makinlis (McKinley), dar kitaip vadinamas Denaliu (Denali, 6194 m), Pietų Amerikoje – Akonkagva (isp. Aconcagua, 6959 m), Afrikoje – Kilimandžaras (5896 m), Antarktidoje – Vinsonas (4897 m), o Europoje – Elbrusas3 (5642 m) Kaukazo kalnuose. Ko gero, niekas iš alpinistų pasaulyje nėra taip prasmingai pagerbęs savosios nepriklausomybę atgavusios valstybės, kaip tą padarė lietuvis žemaitis Vladas Vitkauskas.

Šioje publikacijoje norėdami pagerbti mūsų Aukštóją, aukščiausiu Lietuvos kalnu vadinamą kalvą, pastebėsime, kurias Europos valstybes lenkiame pagal rekordinį kalvos aukštį. Vatikano valstybės aukščiausia – Vatikano kalva – stiepiasi į 76 m aukštį, Monako kalva rekordininkė (be pavadinimo) iškilusi 140 m, Danijos – Yding Skovhøj nepilni 173 m, o Maltos čempionė – Dingli Cliffs turi 253 m. Esame garbingoje penktoje vietoje nuo pabaigos, taigi ne paskutiniai. Kaimyninės šalys turi aukštesnes kalvas: Latvijos – Gaiziņkalns 312 m, Estijos – Suur Munamägi 318 m, Baltarusijos – Dzeržinskaja 346 m, o Lenkijos – Rysy net 2499 m. Gal kokiam keistuoliui kils ūpas užkopti į visus žemiausius Europos valstybių kalnus? Kodėl gi ne idėja.

V. Vitkauskas nemažai nusipelnęs ir Lietuvos mokslo populiarinimui, 2002 m. organizavo kultūrinę mokslinę ekspediciją „Ignotui Domeikai – 200“ į Čilę ir Andų kalnus. Ekspedicijos metu buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ignoto Domeikos pėdomis, Čilė“.

Nederėtų pamiršti, kad V. Vitkauskas yra Lietuvos absoliutaus aukščio rekordo (10 064 m, 2006 m. lapkričio 27 d.), skrydžio nuotolio ir trukmės rekordų (2007 m. kovo 7 d.) karšto oro balionu dalyvis ir bendraautoris.

Daug kur prie jo pavardės tektų rašyti žodžius pirmas, pirmą kartą ir pan. Yra surengęs arti 60 fotografijų parodų, sukūręs keletą dokumentinių filmų. Daugybė puikių fotomenininkų iš įvairių pasaulio šalių fotografavo kopimus į Everestą, sukūrė tikrus fotografijos meno šedevrus, tačiau būtent mūsų Vladą Vitkauską aukščiausioji Nepalo valdžia pakvietė ne tik surengti savo fotografijų parodą šioje šalyje, bet ir dedikavo šį renginį pirmojo lietuvio įkopimo į Everestą 20-mečiui. Tai didelė garbė ne tik pačiam V. Vitkauskui, bet ir mūsų tėvynei Lietuvai. Būtent tokių asmenybių balsais Lietuvos vardas pasaulyje nuskamba prasmingiausiai.

Kaip visi atlikti žygiai, kelionės, padaryti darbai telpa į Vlado 60-ties gyvenimo metų mastelį tikriausiai negalėtų atsakyti nė vienas tų žygių ir darbų vertintojas. Tai, ko gero, ir yra didžiausias šios Žemės stebuklas – sutalpinti į Praamžiaus duotą laiko rėžį kelis gyvenimus. Vis dėlto kalbindami Vladą Vitkauską pamėginsime kai kuriuos svarbius dalykus pasiaiškinti.

Pirmiausia pats sau turiu atsakyti: ko aš ten einu?
Mokslo Lietuva. Mielas Vladai, leisk pasveikinti su dviem reikšmingomis sukaktimis Tavo gyvenime – su šešiasdešimtmečiu ir įkopimo į Everestą dvidešimtmečiu. Gal dar neatėjo visų žygių apibendrinimo metas, bet kai ką juk galime prisiminti ir aptarti. Tuo labiau, kad šiemet ne vien pasaulio alpinizmo brolija, bet ir visa žmonija gegužės mėnesį paminėjo pirmojo įkopimo į Everestą šešiasdešimties metų sukaktį.
Vladas Vitkauskas. Edmundo Hilario ir Tenzingo Norgajaus įkopimas į aukščiausią pasaulio kalną reikšmingas dar ir tuo, kad į Everestą jie užkopė mano mamos gimimo dieną –gegužės 29-ąją, suprantama, metai nesutampa. Man likimas lėmė gimti tais pačiais įkopimo metais ir mėnesį – 1953-iaisiais, tik gegužės 7 dieną. Nepalo sostinėje Katmandu, sėdėdamas nacionalinio stadiono garbės tribūnoje šalia tos valstybės premjero ir minist-rų, tas didžiules tarptautinio masto iškilmes vertinau ir kaip savo mamos gimimo dienos įprasminimą.

ML. Džiugūs įvykiai, bet kartu šie 2013-ieji ir tragiški Lietuvos alpinizmo judėjimui. Nuo teroristų rankos Šiaurės Pakistano Himalajų rajone bazinėje stovykloje žuvo lietuvis alpinistas Ernestas Markšaitis. Du Lietuvos alpinistai žuvo praėjusią žiemą Prancūzijos Alpėse. Taigi mūsų pašnekesys įgauna kartu ir dramatišką pobūdį. Žmonijos kelias vis aukštyn neišvengiamai siejasi ir su netektimis.
V. Vitkauskas. Galima vadinti netektimis, nes gyvenime jos neišvengiamos. Nenorėčiau, kad būtų perdėti vien alpinistus tykantys pavojai. Pažvelkime į informacinius skydus didžiuosiuose mūsų keliuose, kur pateikiami žuvusiųjų ir sužeistųjų autoįvykiuose skaičiai. Ernestas Markšaitis bazinėje stovykloje pateko į žudynes, į kurias galėjo patekti bet kas iš alpinistų, to numatyti neįmanoma. Bet kai nelaimė įvyksta kopimo metu, visada pradedu galvoti: kodėl taip įvyko? Kadangi tai mūsų pačių pasirinkimas, tad rengiantis į kalnų žygį dar namuose pirmiausia pačiam sau reikia atsakyti: ko aš ten einu? Paskui neišvengiamai kyla ir kitų klausimų: ar gerai buvo pasirengta, ar visi namų darbai atlikti, ar savo vietoje būta? Gal per anksti išsirengta, siekiant bet kokia kaina pasipuikuoti, pasirodyti prieš kitus, gal norėta savanaudiškai to, kas mums nepriklausė, per anksti buvo?

Kai apie visa tai susimąstai, pamatai, kad beveik visos tos nelaimės kalnuose nėra tokios fatališkos, dauguma jų priklauso nuo mūsų pačių. Ernesto atvejis kitoks, jį galima pavadinti lemtimi ar kitokiu vardu. Tai buvo sąmoningos niekuo dėtų žmonių žudynės, taikiniu galėjo būti bet kas, atsidūręs tą akimirką toje vietoje. O kalnų nelaimės visada turi savo priežastis, kurias būtina išsiaiškinti ir nekartoti.

Žūtį suvokti kaip šviesią auką
ML. Suprantu, kad net ir skaudžiausios nelaimės nėra visiškai beprasmės, jos įgyja gilią prasmę, jei apie tai susimąstai. Gali tapti ne tik alpinizmo brolijos, bet ir tautos, net žmonijos patirties dalele, didinančia ir mūsų išminties išteklius. Visa, kas turtina mus gyvenimo išmintimi, mažina beprasmybę. Bet tam pirmiausia kiekvienas pats sau turime kelti klausimus ir rasti atsakymus. Kalbu ne vien apie alpinizmą. Juk net ir Lietuvos pasienio darbuotojų tragiška žūtis Medininkų pasienio poste, kai 1991 m. liepos 31 d. juos užpuolė ypatingos paskirties būrio OMON smogikai š Rygos, juk nėra mūsų tautai ir valstybei beprasmė.

V. Vitkauskas. Svarbu, kad tai nebūtų suvokta tik kaip praradimas, o Medininkų tragedijos atveju būtų suvokta kaip šviesi auka. Nebijau šios temos, nebandau kalbos nusukti į šalį, kai žurnalistai paklausia apie mano paties sūnaus netektį. Jie supranta šios temos opumą, tad kartais iš anksto atsiklausia, ar galės užduoti tokį klausimą.

2010 m. Aukštuosiuose Tatruose Slovakijoje po sniego lavina žuvo Vaidotas. Tos dvi savaitės, per kurias teko rūpintis sūnaus palaikų pargabenimu, atsisveikinimu ir išlydėjimu, man buvo ne vien baisi tragedija, bet ir šviesios mano gyvenimo dienos. Skamba keistai? Tomis dienomis dariau tai, kas man buvo svarbiausia, ko neįmanoma buvo išvengti. Turėjau laiko apgalvoti sūnaus gyvenimą, prisiminiau gražų jo gyvenimą, nuostabius dalykus – iš tikrųjų galėjau tik pavydėti, kaip mano sūnus tuos jam skirtus 27 metus gyveno. Jo gyvenimas nebuvo beprasmis, o kiek žmogui skirta juk nė vienas nežinome. Daug ką permąstyti privertė mano sūnaus likimas.
Jei prisimename Medininkų tragediją, tai labai svarbu išgyventi ir suvokti jos prasmę mūsų valstybei, mūsų tautai pojūtį, tuos tikėjimo ir atsakomybės dalykus, apie kuriuos kasdienybėje gal net nesusimąstome. Apie tai nenoriai rašoma masinės informacijos leidiniuose.

Mirties Evereste kaina
ML. Šį spontanišką palyginimą pažadino Ernesto Markšaičio žūtis – viena tragedija tuojau pat prikėlė prisiminimus apie Medininkų aukas. Kartu prisimename Alpėse, Tatruose ir kituose kalnynuose žuvusius Lietuvos alpinistus. Neišvengiamai kyla ir mastelio klausimas. Įprasta sakyti, kad mirtis visus sulygina – tik ar tikrai taip? Medininkų pasienio posto vyrai buvo savo darbo vietoje, vykdė tarnybines pareigas, todėl jų tragiška žūtis apgaubta ypatingos pagarbos, didvyriškumo aureole. To nepasakysi apie žuvusius automobilių avarijose ar kituose nelaiminguose atsitikimuose. Kas šiuo atveju yra alpinizmas? Sportas? Bet ar tik sportas? Ar šioje rizikingoje sporto šakoje neglūdi kur kas daugiau? Noras patirti tai, kas nepatirta, patikrinti savo fizines ir dvasines galias, gal net intuityvus siekis savyje pažadinti, atskleisti žmoniškumo išteklius, kurie rutininiame gyvenime gal ne visada atsiskleidžia? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas tikriausiai atsakytume savaip.
V. Vitkauskas. Be galo platūs klausimai. Pirmiausia sutinku, kad kiekvienas žmogus skirtingai suvokia alpinizmo prasmę. Aišku, yra ir bendrų dalykų, apie kuriuos taip pat pasakysiu. Skirtingais siekiais žmonės pradeda eiti į kalnus, ilgainiui tos paskatos – dėl ko žmogus eina – keičiasi. Taip ir man keitėsi. Dėl ko eini, ar ten ką atrandi, ar ko išmoksti, naujai supranti – kiekvienam savaip, nes tai asmeniniai dalykai.

Pagaliau vienas dalykas palaipioti Krymo uolytėmis – to ir alpinizmu nepavadinčiau, visados buvo vadinama laipiojimu. Alpėse taip pat yra kur pasivaikščioti kalnų takais. Pagaliau kad ir į tą patį Monblaną, jeigu tave kaip veršiuką užvedė ir gyvą parvedė patyręs alpinistas, tai dar ne priežastis save vadinti tikru alpinistu. Juk ne pats įkopei.
Nepalo sostinėje Katmandu gegužės 29 d. po įkopimo į Everestą deimantinio jubiliejaus iškilmių minėjimo Didžiosios Britanijos ambasadorius tą pačią dieną rinktiniams svečiams surengė atskirą priėmimą. Tas priėmimas vyko tarp rytinės programos Katmandu nacionaliniame stadione ir vakarinio priėmimo Nepalo buvusiuose karališkuose rūmuose. Britams tai labai reikšmingas įvykis, nes jie 30 metų dėjo didžiules pastangas pasiekti Everesto viršūnę. Tai štai tame priėmime pas Didžiosios Britanijos ambasadorių man teko laimė būti. Be ambasadoriaus kalbą sakė italų alpinistas Reinholdas Mesneris (Reinhold Messner), kuris su austru Peteriu Habeleriu (Peter Habeler) pirmieji 1978 m. į Everestą įkopė be papildomo deguonies. Minėtais metais R. Mesneris vienas įkopė į Nangą Parbatą, devintą pagal aukštį pasaulio viršukalnę, ir tapo pirmuoju pasaulyje žmogumi, kuris vienas įkopė į aukštesnį kaip 8 tūkst. m kalną. 1986 m. jis tapo pirmuoju žmogumi, įkopusiu į visas keturiolika aukštesnių nei 8 tūkst. m pasaulio viršukalnių. Maža to, R. Mesneris su vokiečiu Arvedu Fuchsu 1990 m. slidėmis peršliuožė Antarktidos žemyną, nenaudodami jokių kitų transporto priemonių. 1993 m. peršliuožė Grenlandiją, o 1995 m. pasiekė Šiaurės ašigalį. 2004 m. pėsčiomis Mesneris perėjo Gobio dykumą, įveikęs 2 tūkst. km. Apie R. Mesnerį galiu pasakyti, jog tai buvęs, esamas ir alpinizmo istorijoje visiems laikams išliksiantis legendinis alpinistas ir keliautojas. Jis padarė tai, apie ką kiti galėjo tik svajoti.

Su R. Mesneriu radome bendros kalbos ir susibičiuliavome, daug kur mūsų nuomonės sutapo, taip pat ir apie dabartinius kopimus į Everestą. 99 proc. tų dabartinių kopimų drąsiai būtų galima pavadinti labai brangiu turizmu, už kurį mokama ligi 100 tūkst. dolerių. Viename seniai parašytame straipsnyje žurnalistė Roma Griniūtė teigė: „Mirtis Evereste kainuoja 65 tūkst. dolerių“. Vadinasi, tiek turtingas kopėjas sumoka už savo žygį ant pasaulio stogo. Tiesa, kartais dar užmoka ir savo gyvybe.

ML. Užmoka savo gyvybės kaina, o ji doleriais neįvertinama.
V. Vitkauskas. Taip, tačiau kodėl brangiausia kaina tenka mokėti? Todėl, kad žmogus nori to, kas jam nepriklauso. Kinta vertinimų mastelis, kai kalbame apie lietuvių trėmimus į Sibirą, ir kai dabar mūsų jaunimas veržiasi į tą patį Sibirą tvarkyti mūsų tautiečių kapų. Mano dukra Dalia su didžiausiu polėkiu vyko į „Misiją Sibiras“, bet kad patektų turėjo konkuruoti vos ne su šimtu norinčiųjų. Visa esmė – dėl ko ten važiuojame ar kopiame į kalnus.

Gyvenimo tuštybė veržiasi ir į Everestą
V. Vitkauskas. Geriausia, kai apie save kalbu, nes apie kitus kartais galiu prasitarti, kas daug kam gali nepatikti. Man siekis kopti į Everestą buvo profesionalus dalykas. Deja, viską teko daryti vienam, pradedant nuo pačios kopimo minties užuomazgos ir baigiant laidojimo darbais. Turiu mintyje Nepalo moterų alpinisčių ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu gelbėjimo peripetijas. Mane palaikė ir gelbėjo kritiškais momentais tikėjimas. Teko tikėti ir iškentėti, nors žinau, kad kentėjimas – tai natūralus alpinizme dalykas, be kurio neįmanoma apsieiti. Visi tie bruzdėjimai, maišalynės, tušti dalykai suryja 80 proc. įdedamų pastangų, tikrajam alpinizmui geriausiu atveju lieka 20 proc. Kad tai ne krepšinio, ne futbolo aikštė – visi supranta, nes alpinizmas – pats ekstremaliausias sportas. Jo sunkumams įveikti man teko naudoti gal dešimtadalį fizinių, dvasinių ir kitų išteklių, o likusią dalį sudarė tikėjimas, sugebėjimas rasti išeitį iš sunkiausių aplinkybių. Daug ko buvo gyvenime.

ML. Bet ar tai nebuvo pirmiausia sa-vo paties sugebėjimų ir galimybių patik-
rinimas? Įveikimas to, kas atrodė visiškai neįmanoma? O iš to pasitikrinimo gimsta savivokos ir kitų naujų dalykų, tarsi asmenybės tapsmo naujos pakopos.
V. Vitkauskas. Tai jau labai daug. Jeigu į alpinizmą žvelgsime kaip į visavertišką gavimą to, ką jis gali duoti, tai turėsime be galo platų spektrą: tai galimybė pažinti pasaulį ir save patį, ugdyti save įvairiomis prasmėmis, bet už visa tai gali tekti sumokėti aukščiausia kaina. Kalnuose sniego urve laukdamas, kada liausis siautusi pūga, ir toliau galėsiu kopti, aš tarsi susiliedavau su kalnais, kartu jausdavau, tarsi šildyčiau visą pasaulį. Aš oloje patirdavau Dievo buvimą. Aš Dievuje ir Dievas manyje ir nereikia jokių tarpininkų. Gali grįžti į pradžių pradžią, ją pajusti, išgyventi ir suvokti, iš kur esi ir kas esi. Tada pagalvoji: o kaip aš gyvenu grįžęs iš kalnų? Pagalvojęs galiu ryžtis žmoniškiau gyventi ir sugrįžęs į savo įprastą gyvenimą. Pats geriau jausdamasis nuo tokio atradimo, savotiško nušvitimo, pajusdavau, jog ir kiti šalia manęs jaučiasi geriau. Kalnuose gali labai daug išmokti, net ir būdamas vienas.

ML. Senais laikais norintis rinktis vienuolio ar atsiskyrėlio gyvenimą, buvo uždaromas celėje, kur jo niekas neturėjo teisės trukdyti. Rusioje vienuoliai atsiskyrėliai eidavo gyventi į skitus, kuo toliau nuo gyvenimiškosios sumaišties ir tuštybės. Taip patirdavo bendravimo su Aukščiausiuoju pilnatvę. Tau, Vladai, tokio skito ar celės vaidmenį atliko sniego ola ar kalnų akmens urvas, nors pats sieki juk ne atsiskyrėlio dalios. Tokia buvo neišvengiamybė. Per tą neišvengiamybę auginai savo žmoniškąsias dvasines galias.
V. Vitkauskas. Pirmosios britų ekspedicijos į Everestą 1921–1923 m. būdavo rengiamos iš Tibeto, šiaurinės pusės, nes Nepalas iki 1949 m. buvo uždara šalis. Britų alpinistų ekspedicijos stebino vietos gyventojus ir lamas, kurie savo vienuolynus buvo įsirengę sunkiai prieinamuose kalnuose iki 5 km aukštyje. Jie stebėdavosi, ko atvykėliai baltaveidžiai veržiasi į tuos kalnus, kur jų laukia neišpasakyti vargai, nepritekliai, net žmonių žūtys. Subtilesni iš jų suprato, kad Everesto viršūnę pasiekus savo subtiliausiomis galiomis gali pajusti Aukščiausiąjį. Tai Dievo išgyvenimas ir kiti dvasiniai pojūčiai. Taip visą pasaulį gali patirti. Aš tą patyriau sniego urve ir Everesto ledynuose. Įvairių religijų vienuoliai tą išgyvendavo kitais būdais ir kitose vietose – savo tikėjimu, jausmais, savo gyvenimo supratimu.

ML. Mūsų pasaulis neatsiejamas nuo politikos ir verslo sumaiščių, pinigų diktato, valstybių konkuravimo ir varžytuvių įvairiose srityse. Tai natūralus gyvenimas dabartinei žmonijai kaip duotybė, nors neturi nieko bendra su žmogaus ir žmonijos aukščiausiais dvasingumo siekiais.
V. Vitkauskas. Tai galioja visoms gyvenimo sritims, kur veikia ar įsikiša žmogus. Taip yra pasaulio parlamentuose, visuomenėse, taip pat pasidarė ir alpinizme. Ne kitaip ir Bažnyčios institucijoje. Juk net ir lietuviams kultinis krepšinis pasidarė pelninga verslo šaka. Kiek mūsų gabiausių vyrukų viską mestų ir lėktų į nežinomybę, jei nebūtų girdėję, kad ten gali užsidirbti pasakiškus pinigus? Priežastis paprasta: kokios vertybės plinta pasaulyje, kokios mūsų valstybėje, tokios per žmones pasklinda po visas kitas gyvenimo sritis, tik kiekvienoje skirtingomis formomis reiškiasi.

ML. Užuovėjos nuo tuštybių tuštybės nėra ir kalnuose?
V. Vitkauskas. Kalnuose, jei nepatenki į pinigų darymo konvejerį, jei gali rinktis ir pasirenki tokį alpinizmą, koks buvo jis savo ištakose, tai gali atsiverti pats sau. Beje, tos ištakos visai nesenos, mes su bendražygiais keliavome į kalnus, siekdami ne tik tuos kalnus, bet ir save pažinti. Kalnuose labai greitai atsiveri sau, pamatai, kas esi ir kas yra kas.

„Zuikiu“ prasmukti į Everestą
ML. Pačiam savo akimis teko pamatyti kone visą lietuviško alpinizmo raidą. Nuo to meto, kai tikriausiai didžiuma tų alpinizmo pirmeivių kaip tik ir buvo idea-listai ir altruistai. Pats juk taip pat ar ne iš tų pačių keistuolių idealistų, romantikų, kuris turėdamas kišenėje vos 500 dolerių sumanė gauti teisę kopti į Everestą, kai įmokos dydis buvo 20 tūkst. dolerių. Norėjosi „zuikiu“ prasmukti?
V. Vitkauskas. Į Nepalą skridau kišenėje turėdamas 500 dolerių, bet bilietas už dviejų bičiulių skolintus pinigus kainavo 1200 dolerių. Taigi balansas buvo minus 700. Skirtumas tas, kad kišenėje vis dėlto tuos 500 dolerių, kad ir praskolintus, turėjau. Mano laimė, kad į Nepalą vykau ne bet kokia kaina kopti į Everestą, kad užkopęs pamojuočiau ranka arba vėliava. Mane vedė ir lydėjo tikėjimas. Aš ir į kalnus patekau ne nuotykių ieškodamas, ne pasirodyt ar pinigų užsidirbti. Patekau į kalnus dėl to, kad iki tol buvau pertempęs savo sveikatą, ir jau buvo sunku gyventi. Dar mokslai sekėsi, baigiant man siūlė pasilikti institute, bet kaip galėčiau kitus mokyti, jeigu su savimi nesusitvarkau?

Atsitiktinai nuėjau į turistų būrelio vakarėlį, patiko ten rodomos skaidrės. Pagalvojau, kad palapinėje, gamtoje atsigaučiau. Apie jokius kalnus nė minties nebuvo. Knygose buvau prisiskaitęs apie keliones ir kalnus, bet savęs su visu tuo nesiejau. Pradėjau žiemą keliauti po Lietuvą, gerai jaučiausi, kartu keliavo bičiuliai, o vėliau kartu išsirengėme ne bet kur, o į Tian Šanio kalnus. Peržengėme 4 km aukštį, pasijutau esąs arčiau dangaus. Pasijutau savo vietoje, o kur gerai jautiesi, ten traukia. Bet iki Everesto prireikė dar 20 metų.

ML. Taip paprastai iš turistinės kuprinės pavyko įšokti į alpinisto batus?
V. Vitkauskas. Pirmame žygyje Tian Šanio kalnuose techniškai sudėtingų dalykų nebuvo, nors perėjas ir ledynus įveikti teko. Aš 10 metų nešiojau turisto kuprinę, įgiję patyrimo kartais imdavomės rimtesnių dalykų, negu kad alpinistai. Pagal tada įgytą kopimo į kalnus techniką, patyrimą jau būčiau galėjęs kopti ir į gan sudėtingus kopimui kalnus. Būtent turistinė, keliautojo patirtis man ir padėjo 1993 m. ryžtis kopti į Everestą tomis beviltiškomis sąlygomis, kuriomis buvau priverstas. Jeigu būčiau buvęs „grynas“ alpinistas, Dieve, tomis sąlygomis aš iš virtuvės nebūčiau kėlęs kojos. Niekas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kojos ir nekėlė. Tik praėjus 10 metų Saulius Vilius 2003 m. gegužės 22 d. įkopė į Everestą iš šiaurinės Tibeto pusės.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Kodėl Džomolungmai prigijo britiškas Everesto vardas? Taip pagerbtas anglų pulkininkas Džordžas Everestas (George Everest), kuris 1865 m., vadovavo projektui „Great Trigonometrical Survey of India“. Būtent vykdydami šį projektą britai apskaičiavo, kad viena iš Rytų Himalajų kalnyno viršukalnių yra aukščiausia pasaulyje. – G. Z. komentaras.

2 Tadas Kosciuška gimė 1746 m. Kasavos miestelyje Bresto apylinkėse. Tuo metu tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. JAV nepriklausomybės karo didvyris generolas Tadas Kosciuška visada laikė save lietuviu, Lietuvą vadino savo tėvyne. Ar šiandieniniai tėvynainiai jį tokiu laiko – kitas klausimas. – G. Z. komentaras.

3 Elbrusas stūkso ties Europos ir Azijos riba, tarp Rusijos ir Gruzijos, todėl kai kurie geografai nesutinka šios viršukalnės priskirti Europai. Jie aukščiausios Senojo žemyno viršukalnės pirmenybę skiria Alpėse, Prancūzijoje, stūksančiam Monblanui – 4810 m aukščio. – G. Z. pastaba.