MŪSŲ TAUTOS BYRANČIŲ SAVASTIES PERLŲ RINKĖJAS

Jonui Trinkūnui atminti

Skaisčiai pusiaužiemio saulei blizginant sniegą, Dausosna iškeliavo Jonas. Mūsų esaties, mūsų susivokimo savoj savasty saugotojas ir puoselėtojas. Atviros širdies ir šypsenos neskubrus, lėtas lietuvis. Išėjo vienas. Pas Praamžį.
Rasos ir Jonas. Prie mūsų gaivinančių ir gydančių, kasmet vasarvidžio rytmečių saulės nudžiovinamų Dangaus ašarų, laikmečiui privertus, per viduvasario Rasas mums buvo atsiųstas Jonas Krikštytojas, semiantis vandenį iš mūsų upių ir ežerų ir liejantis iš molinio ąsočio ant mūsų krūtinių. Ir nubridom per savo būtį ir istoriją mūsų papades geliančia bryde, Rasų ir liepos karnų Krapylo apšlakstyti. Nubridom per karų ir užkariavimų kiauro rėčio barstomą mūsų savastį, svetimom vėtrom draskant prigimtinius papročius. Neleidom išdraskyt, keliaudami per atėjūnų suveltą tautos atmintį neišbarstėm. Suvėrę gintarinian retežėlin, nešam savo ainių, dar padausėse „varnas ir gandrus tebekaustančių“ širdelių link…

Kartu su Jonu per Prūsiją, Gudiją ir gimtinę pėsčiavom tuo metu, kai mūsų sodžiai ir kaimai jau buvo bebaigiami paverst Maskolijos ganykla, aptverta spygliuota viela su per ją tekančia elektros srove, kai žmonių namai ir žydintys sodai žemkasių buvo verčiami duobėsna, o čiurlenantys šaltiniuoti upeliukai varu suvaromi mauruotuosna grioviuosna, žmones iš paukščiais ulbančių sodybų subrukant į kolchozo gyvenvietes sugrūstas prie dulkančių vieškelių ir dundančių plentų. Senoliai, nebegalintys eit kolchozo lažo, buvo dar kartą ištremti sudžiovint savo dvasios, šįkart miestan, ant bruko – su širdgėla, su užspringusia galugerkly giesme ir daina – prie vaikų iš kolchozų pabėgusių, ankštose „komunalkėse“ gyvenančių. Buvom jauni, užsidegę noru surankiot dar kiaulių fermose nesutryptus tautos papročių perlus, juos saugiai sukraunant vaikų širdysna, tarsi Motinos mergautinėn kraičio skrynion. Sunkiais magnetofonais nešini, kiūtinom sodžių ir kaimų keliūtėm, kiemų vartelius kilodami, Sargius Margius lodydami, ėjom nuo pirkios prie trobos, nuo gryčios prie šieną grėbiančių senučių, prašinėdami, kaulydami dar sovietizmo tvaiko iš jų atminties neišpustėtų sakmių, dainų, pasakų, poringių.
J

ono pakurstyti, vasarvidžiuos rinkdavomės Kernavėj prie piliakalnių ir šventuose slėniuose, degėm tautos Aukurą, iš pakrūmių žvairų nutautėjusių parsidavėlių – saugumiečių akių sekami. Atpažinti, suskaičiuoti buvom šaukiami baltuosna rūmuosna prospekte, ten išbarti, prigrūmenti ir prigąsdinti, būdavom – lig laiko – paleidžiami, šėtonišku tinklu su „raupsuotųjų“ žyme apsiaučiant ne tik mus pačius, bet ir mūsų būsimus vaikus.

Aukuras prie Tėvynės kojų buvo kurstomas ne veltui, gildančių vasarvidžio Rasų braidymas nenuėjo perniek: Aukuro liepsna kartu su Daina ir Giesme buvo atnešta ligi Atgimimo Laužų ir užkurta tautos širdžių žaizdre.
Dar nereikėjo išeit, Jonai. Dar galėjai pabūt – dar gi Tavo dobilas nenumintas, dar Tavo klevinis šaukštas nesudilęs. Dar gi ne visi Ąžuolai iškirsti, dar ne visi nudvasėlių žmogėnų „trobų“ grindysna lentom sukloti. Dar gi ne visi laukų akmenai suskaldyti, dar ne visi plentuosna suminti – dar yra iš ko Aukurą sukraut, dar Ąžuolų lapai tebebarsto gaivią Rasą rankom nus-mazgot, burnai nuspraust. Dar trykšta nenumelioruoti paversmių šaltiniai gomuriui suvilgyt. Dar lūgnių spalgena gaivia rūgštim vilioja…

Dar nereikėjo išeit, Jonai, dar reikėjo pabūt vasaros medonešio lietum atgaivintoj gimtinėj…

Irena Bražėnaitė

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.