IN MEMORIAM: Kovo 11-osios Akto signatarui Antanui Račui atminti

Neišpuikėlis, ramus žmogus, pakviestas prie stalo, nesiveržia atsisėst krikštasuolin, savo darbuotei nesiekia aukštų sostų, savo kalbai nejieško skambių sakyklų nei ambonų, kalbėdamasis net ir su nemieliausiu pašnekovu, neperkerta jam žodžio. Toks buvo Antanas.
„Važiuojam pas vieną tokį ubagą, Irut“, – kartą pakvietė Antanas, mums drauge braidant po žaliąsias Universiteto filologijos lankas. Susivyniojom kepalą pikliavotos „Palangos“ duonos ir nutuksenom traukiniu pas tėvą Stanislovą Paberžėn (tuomet jį tik klebonu tevadino). Erdvioj kunigo viralinėj susisėdom ant plataus uosinio suolo, ant ilgo, iš skroblo išskobto stalo (prie jo niekad netrūkdavo daug sėdinčių), padėtą duonos kepalą kunigas palaimino, suraikė, garavo mėtų papirotų arbata, pro keturšybį langą saulėlaidžio paglostyti blizgėjo nušveisti ant sienos kabantys variniai indai. Tąkart suvažiavusių čia pasigaut tikrumo ir ramumo nebuvo, tik vienas maskviškis barzdyla sentikis. Suotemai vėsa vyturiuojant atšlaimą, sodnelį, sukilėlių kapinites ir šventorių, atėjus vakarinių Mišių metui, verdamas girgždančias bažnyčios duris, giedodamas psalmę, kunigas mum suvedė pušim ir vaikyste dvelkiančion šventovėn. Mane užprašė ant viškų prie vargonų, kunigas galingu balsu aukojo giedotines Mišias. Pamaldos savotiška dvasios pagava ilgam įsispraudė mano atmintin.

Mokiausi dar ir muzikos. Nors sovietiniam studentam nei prie jokio rūbo skverno tas nederėjo, važinėdavom su Antanu pas Jo pažįstamus kunigus, atgiedojus Mišias, su kunigu ir kviestiniais parapijiečiais iki išnaktų būdavo daug rupios, kaip tuometinis laikmetis, šnekos…

Antanas buvo padėjęs „dūšią“ senosioms sodžiaus dainoms. Iš savo Mamos buvau išmokusi Tautišką giesmę, Maironio, A. Baranausko ir kantičkų giesmių, iš brolio – miško brolių dainų, visokių kitokių dainų dar pasirankiodavom su Antanu landžiodami po sodžiaus gryčias, stubas, pirkias ir trobas. Nuvažiavom mano kraštan, Aukštaitijon, pas molines švilpynes lipdantį puodžių, pas pjūklu Tautišką giesmę virkdantį dailidę, pas kastantinka (bandonija) vingriuosius „padispanus, padikat-rus“ ir kadrilius grojantį kriaučių, pas aluntiškį mokytoją tapytoją vydūnininką, griežiantį savo darbo smuikais R. Šeduikį, pas mano tetas ir dėdes, buvusius savanorius, mokėjusius graudžiųjų Japonų, Didžiojo karo ir savanorių dainų. Antanas taip mokėjo (ne mokėjo, o toks buvo) būt su žmonėm, kad Jam su jais kalbantis atrodydavo, tarsi Jo paties nė nebūtų šalia – taip Jam paprastai ir gražiai išeidavo pagaut žmogaus esatį ir dvasią: užkalbintasis patikliai iš pusės žodžio atsiveria visa širdim – o tuo metu atlapot savo sielos paslėpsnius reikėjo labai atsargiai, iš tykiuko: ne tik sienos, bet ir pūsliojantis pašaliais gandonešis vėjas buvo su plačiai išskėstom, klausiom ausim…

„Dainuok senąsias kaimo bobučių dainas, Irut, man jos mielesnės už arijas“, – sakė Antanas. Dainavau. Paskiau, daug, daug vėliau, dainuodama lydėjau Jį ligi Seimo. Būdamas Seime, Antanas iš užusienių parsigabendavo gražių, Lietuvai tinkamų žmonių – Antano prašoma, dainavau ir giedojau ir jiems. Su Antanu ir prie Antano būti buvo gera. Ir paprasta.

Mylėjo Antaną Jį išsirinkę Seiman kelmiškiai, mylėjo Jo mokinami mokiniai. Kartą žiūriu – Antanas, užsimetęs ant krūtinės, trauko armonikos dumples ir šypsodamasis groja „Pjoviau šieną per visą dieną“: – „Mat, jeigu nori ko išmokint vaikus, pirmiausia reikia pačiam išmokt.“

Dar gi nebuvo vėlu, dar gi ne gyvenimo niūkios prieblandos, bet Antanas, nepasitaręs, gal tik pagalvojęs: „einu iš čia, kur audros siauč’“, – iškeliavo Namopi – apsigaubt kitais, skaistesniais drabužiais, nes vienoj giesmėj, Antano anuomet pamėgtoj, giedu: „Išrink man kelią, Jėzau, patsai / Prieš Tavo veidą stoviu čionai, / Baltai, kaip sniegas, mane išprausk –/ Savo Ramybe mane apsiausk.“

„Nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei žmogus suprasti nepajėgia, ką Viešpats yra parengęs geriesiems.“

Irena Bražėnaitė

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.