Arnoldas PIROČKINAS
Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė sudarė, o muziejus 2009 m. išleido knygą „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima“. O štai pernai, pačioje metų pabaigoje, tos pačios sudarytojos ir muziejaus pastangomis skaitytoją pasiekė gal net dar įspūdingesnė knyga „Gyvenimo juostos: Julija Jablonskytė-Petkevičienė“. Šios knygos tarsi sesutės dvynės: abi gražios ir patrauklios, abiejų struktūros beveik vienodos. Jų patrauklumą lėmė ta pati dailininkė Vida Kuraitė ir ta pati spaustuvė UAB „BALTO print“.
Abi knygas glaudžiai sieja taip pat turinys. Pirmasis leidinys, kaip rodo jau pavadinimas, skiriamas didžiojo lietuvių kalbininko Jono Jablonskio ir žmonos, rūpestingos jo gyvenimo ir darbų bendražygės Konstancijos Sketerytės-Jablonskienės šeimai, kurią sudarė, be tėvų, trys sūnūs (žymus teisininkas ir istorikas profesorius Konstantinas, 1892–1960, Lietuvos aviatorius majoras Vytautas, 1899–1963, ir žurnalistas bei diplomatas Jonas, 1906–1941) ir dvi dukros: žymi gydytoja Ona Jablonskytė-Landsbergienė (1894–1957) ir Julija Jablonskytė-Petkevičienė (1896–1937). Šiai kaip tik ir skirta antroji knyga.
Čia gali skaitytojui kilti klausimas, kaip atsitiko, kad archeologė Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė taip atsidėjo Jablonskių šeimos istorijai, tarsi būtų pritrūkusi žemelėje puodų šukių, titnaginių gremžtukų ir romėniškų monetų. O priežastis gana paprasta. Pasirodo, kad garbieji Jablonskiai – jos proseneliai, o jų duktė Julija – močiutė. Taigi, sudarytoja, nepažinusi savo prosenelių, bet turėjusi progų bendrauti su senele, pajuto poreikį gilintis į jų gyvenimą ir savo žiniomis pasidalyti su visuomene. Iš viso palyginti nemažo Jablonskių palikuonių būrio tik jai vienai įsakmiai prabilo kažkoks genuose glūdėjęs šauksmas! Tad būkime dėkingi už tai, kad į tą šauksmą atsiliepta „šeimyniškumo“ inspiruotomis knygomis. Daugiau tokio „šeimyniškumo“ mūsų kultūrai!
Antrojoje knygoje senieji Jablonskiai yra atsidūrę kiek nuošalėje, o daugiausia dėmesio, suprantama, skirta jų dukrai Julijai. Iš visų Jablonskių vaikų jos visuomeninis statusas bene kukliausias, bet toji aplinkybė, kad ji gerokai pergyveno savo brolius ir seseris, teko būti svarbių Lietuvai įvykių stebėtoja ir fiksuotoja, padėjo sukaupti daug įdomios ir vertingos medžiagos, iš kurios galėta sukurti ryškų ir prasmingą jos gyvenimo vaizdą, turintį apibendrinamųjų epochos bruožų. Tai sėkmingai ir padarė knygoje išspausdintos biografinės apybraižos „Dailininkės Julijos Jablonskytės-Petkevičienės gyvenimas“ autorė Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė (žr. p. 13–70).
Nesiimant išsamiau dėstyti šios apybraižos faktų, visų pirma reikėtų pasakyti, kad skyrelyje „Vaikystės ir jaunystės keliais svetur“ į akis krinta, kokio sunkaus būta caro Rusijoje lietuvių jaunimo kelio į mokslus, net ir tų vaikų, kurių tėvai, kaip štai Jablonskiai, patys buvo prakutę, nemažai mokslo įgiję inteligentai, turį ir tam tikrą geresnį ekonominį būvį, ir supratimo, kaip svarbu tautai mokslinti jaunąją kartą. Šiame skyrelyje iškyla ir reljefiškas kalbininko Jablonskio, kaip šeimos tėvo, paveikslas.
Julija, gana sunkiai eidama gimnazijos klases, atsidūrusi Voroneže, ima rodyti polinkį į menus: skambina gitara, mėgsta dainuoti, vis daugiau piešia ir tapo. 1916 m. rudenį, palikusi Voronežą, ji stoja Maskvoje į Stroganovo techninio meno mokyklą. Maskvoje įsijungia į čia susispietusio gausaus lietuvių jaunimo visuomeninę veiklą. Po 1917 m. spalio pabaigoje (senuoju stiliumi) įvykusio perversmo, kai valdžią paėmė bolševikai, gyvenimas visais atžvilgiais pasunkėjo, o 1918 m. pradžioje nutrūko ir studijos. Tad tų metų balandyje ji vargais negalais atvyksta į Voronežą pas tėvus.
Tačiau nė Voroneže nebuvo ramu, saugu ir patogu. Ėmė trūkti maisto, lėšų. Bolševikų aktyvistai krėtė lietuvių veikėjų butus (krata padaryta ir Jablonskio bute), o kuriuos ne kuriuos ėmė sodinti į kalėjimus, kam ne kam reikėjo slapstytis. Tad lietuvių vadovams kilo idėja visiems iš Voronežo organizuotai grįžti į Lietuvą, kuri vasario 16 d. buvo paskelbusi nepriklausomybę, taigi, švietė viltis grįžti į savo valstybę. Didelėmis pastangomis imta organizuoti traukinius, kurie turėjo nuvežti tėvynės išsiilgusius lietuvius iš Voronežo į Lietuvą. Birželio viduryje per 1300 pabėgėlių (tarp jų buvo ir abu tėvai Jablonskiai) sėdo į traukinį, kuris po dešimties dienų pasiekė Vilnių. Julija, atrodo, keliavo kitu traukiniu. Šiaip ar taip, birželio pabaigoje kiek praretėjusi Jablonskių šeima susirinko Vilniuje, nepriklausomybę deklaravusios Lietuvos valstybės sostinėje.
Jablonskiai Vilniuje gyveno kiek daugiau negu metus, bet tai buvo košmariški metai. Tik Julijai to košmaro teko patirti mažiau, nes didesnę jų dalį praleido Telšiuose, kur „Saulės“ mokytojų kursuose dėstė lietuvių kalbą. Visas jos gyvenimo tarpas, apimantis 1918–1940 metus, nušviestas minėtos apybraižos skyrelyje „Nepriklausomoje Lietuvoje“ (p. 35–43).
Pilsudskinei Lenkijai atplėšus Vilnių nuo Lietuvos, visi Jablonskiai susispietė Kaune. 1919 m. rugsėjo 29 d. čia Julija susituokė su teisininku Tadu Petkevičiumi. 1920 m. spalio 3 d. jiems gimė sūnelis Justinas, po dvejų metų gruodžio 21 d. jie džiaugėsi dukrele Julija, o 1924 m. balandžio 13 d. sukrykštė ir antroji dukrelė Jonė. Taigi jaunosios motinos rankos globojo tris vaikučius – rūpesčių užteko.
Vis dėlto per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį jaunoji motina nebuvo užsisklendusi šeimoje. Ji palyginti aktyviai dirbo literatūrinį darbą. Jau 1918 m. jai pavyko išleisti K. Ivanovo knygelės „Rytai ir mitai“ vertimą. 1920 m. pasirodė dvi iš rusų kalbos verstos „Senovės istorijos apsakymėlių“ dalys. Jau Jablonskytės-Petkevičienės pavarde pasirašyta 1921 m. išėjo iš lenkų kalbos versta Jano Jakubovskio knyga „Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją“. Įdomu, kad ši knyga, pavadinimu „Tautiniai santykiai Lietuvoje ligi Liublino unijos“, tais pačiais metais išspausdinta ir Vilniuje. Autoriaus pavardė sulietuvinta – Jonas Jokūbauskis. Prakutus vaikučiams, o gal ir atsiradus šeimoje pagalbininkei, Julija ima versti iš anglų kalbos Džozefo Radjardo Kiplingo (Rudyard Kipling) „Džiungles“. Jos išėjo 1927 m. Šie Julijos Jablonskytės-Petkevičienės darbai išsamiai nagrinėjami Ritos Urnėžiūtės straipsnyje „Julijos Jablonskytės-Petkevičienės vertimai – bendrinės kalbos raidos atspindys“ (žr.knygos p. 79–93).
Tačiau Julijai, matyt, visą laiką knietėjo ir vaizduojamasis menas. Pabandžiusi namie austi kilimus, bet įsitikinusi, kad ankštame bute toks darbas kelia daug sunkumų, galiausiai ji ryžosi tęsti Maskvoje nutrūkusias dailės studijas. 1927 m., sulaukusi jau 31-erių metų, trijų vaikučių mamytė stoja į Lietuvos meno mokyklą, kuri po 1922 m. buvo Lietuvoje vienintelė dailininkų, skulptorių, grafikų rengimo įstaiga. Julija ją baigė po septynerių metų.
Tapusi kvalifikuota tapytoja, pusamžė moteris ėmė aktyviai reikštis tapybos darbais. Apie juos plačiai rašoma knygoje, Dalios Ramonienės straipsnyje „Dailės studijos ir tapybos apžvalga“ (p. 105–116), kurį svariai papildo Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės „Tapybos darbų katalogas“ (p. 117–143).
Beįsibėgėjantį Julijos Jablonskytės-Petkevičienės tapybos užmojį nutraukė Lietuvą užgriuvusios okupacijos. Prie tapybos vėl kiek grįžta 1955–1958 m., kai, 1953 m. po aštuonerių metų iš kalėjimų ir lagerių parvykus vyrui Tadui Petkevičiui, dailininkės dvasia atsigavo. Apie Julijos gyvenimą šiuo sunkmečiu plačiai rašoma minėtoje sudarytojos apybraižoje, jos skyriuose „Griūtis“ (p. 49–53) ir „Gyvenimas sugrįžta“ (p. 59–70).
Kalbininko dukros asmenybė ypač reljefiškai iškyla tolesnėse dviejose knygos padalose. Skyriuje „Julija Petkevičienė atsiminimuose“ (p. 149–176) sudėti aštuonių artimai ją pažinusių žmonių rašiniai.
Didelė padala „Julijos Jablonskytės-Petkevičienės korespondencija“ (p. 177–332) suskirstyta dar į penkis mažesnius skyrius. Palyginti mažai pateikta laiškų iš 1910–1918 metų. Tačiau ypač gaila, kad skyrelyje „1920–1940 m.
korespondencija“ viso labo teesama vos trijų pozicijų. Mat, kaip spėja įvadėlyje sudarytoja, abiejų Petkevičių laiškai „buvo sovietų pareigūnų išniekinti per kratas ar sunaikinti pačios Julijos. Nenorėta, kad jie patektų į svetimas rankas“ (p. 193).
Turėjo praeiti dešimt metų, kai, liovusis siausti kratų vykdytojams, Julija Jablonskytė-Petkevičienė 1955 m. pradėjo susirašinėti su pasitraukusiais iš Lietuvos artimaisiais ir kaupti stalčiuose jų siųstus laiškus. Tas susirašinėjimas akivaizdžiai rodo, kad ir tada reikėjo saugotis „globėjų“: kurį laiką laiškus pasirašyti stengtasi ne savo pavardėmis, adresuodavo juos taip pat „svetimiems“.
Šiose padalose pateikta dokumentinė medžiaga vertinga, bet iš jos norėtųsi išskirti Evitit Even-Shoshan atsiminimus „Julija Petkevičienė – mano gelbėtoja“ (p. 157–153) ir tris korespondencijas su Evivit ir jos motina Kisin (Lietuvoje tikriausiai rašėsi Kisinienė) iš 1964 m. Iš šių dokumentų paaiškėja, kaip Petkevičių šeima, visa kuo rizikuodama, savo namuose iki 1944 m. vasaros, kol vokiečiai buvo išmušti iš Kauno, slapstė žydaitę Evivit Kisin (t. y. Kisinaitę). Galime drąsiai sakyti, kad Julijos Jablonskytės-Petkevičienės pasiaukojimo persekiojamiems žmonėms pradmenys glūdi tėvų Jablonskių šeimoje.
Knygai labai pravartus pabaigoje esantis skyrius „Priedai“ (p. 333–338). Čia mano akis patraukė Julijai išduoto užsienio paso dvi faksimilės. Mes dabar ginčijamės ir be aukščiausių Lietuvos valdžios institucijų aktų negalime nutarti, kaip rašyti moterų pavardes. O štai šiame dokumente matome, kaip tai buvo daroma nepriklausomosios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos. Lietuviškame užsienio paso puslapyje įrašyta „Ponia Julija Petkevičienė“, o prancūziškame jo puslapyje „M-me Julija Petkevičius“. Taigi, visai aišku: lietuviškų moteriškų pavardžių forma priklauso nuo tam tikros kalbos savitų nuostatų (žr. p. 342–343). Šis pavyzdys prikišamai rodo, kad po 1990 m., atgavus nepriklausomybę, per mažai atsižvelgta į pirmosios Lietuvos Respublikos patirtį.
Leidinyje skiriama dėmesio kalbos kultūrai. Prie laiškuose ir senuose straipsniuose pasitaikančių aiškių barbarizmų netgi duodami nurodymai, kaip jie keistini. Taigi leidinio sudarytoja tęsia savo prosenelio kalbos taisymų tradiciją. Tačiau ar dėl nežinojimo, ar dėl Jablonskio taisymų tradicijos neigimo ne tik praeities tekstuose, bet ir šių dienų autorių vartojama nemaža pasakymų, kuriuos kalbininkas yra kadaise įsakmiai taisęs. Pvz., čia tiktų paminėti žodį pastorius. Antai 1912 m. „Viltyje“ Rygiškių Jonas rašė: „Nieku gyvu negaliu suprasti, kodel Lietuvos liuterių ir kalvinų kunigus ima dabar vieni-kiti mūsų laikraščiai – „pastoriais“ vadinti“ (J. Jablonskis. Rinktiniai raštai, t. II, 1959, p. 105). Šią savo nuomonę jis dar plačiau išdėstė 1914 m. (žr. ten pat, p. 167–163). Čia ne vieta išsamiai nagrinėti pastoriaus vartojimo problemą, bet leidinyje, šiaip ar taip susijusiame su didžiuoju lietuvių bendrinės kalbos tvarkytoju, gal derėtų vengti jo neteiktų žodžių. Nebent jų vartojimu pabrėžiame, jog nepaisome dėl šiokių ar tokių motyvų kalbininko sprendimų.
Norėčiau iškelti ir vieną techninio pobūdžio dalyką. Kiek stebina, kad „Asmenvardžių rodyklėje“ (p. 347–353) neįrašomos literatūros sąrašuose esančios autorių ar sudarytojų pavardės. Taip elgiantis, prarandama dalis svarbios skaitytojui informacijos. Pvz., pasižiūrėjus į rodyklę, kyla įspūdis, jog knygoje visai nepaminėti Vytautas Ambrazas, Giedrė Čepaitienė, Albertas Rosinas ir kiti asmenys, kurie vis dėlto šiaip ar taip susiję su Jablonskiais. Iš tikrųjų taip nėra: jų pavardės knygoje minimos, tik ne kokiame tekste, o pateikiamos literatūros sąrašuose, išnašose. Tuo įsitikiname pasižiūrėję, pvz., į Ritos Urnėžiūtės straipsnio pabaigoje esantį literatūros sąrašą. Išnašoje (p. 199) esančios Romen Rolano (Rolland) pavardės taip pat nerasi „Asmenvardžių rodyklėje“. Taip nuskriaudžiamas ne tik autorius, bet, sakyčiau, ir knygos skaitytojas. Jeigu toks asmenvardžių pateikimas inspiruotas kokių bibliografinių instrukcijų, tai drįsčiau šiuo atveju su jomis nesutikti…
Labai stengiantis, būtų įmanoma prikišti dar vieną kitą smulkų netikslumą. Pvz., lotynišką posakį p. 219 reikėtų versti ne „Vardai yra pikti“, bet „ne(pa)kenčiami“. Tačiau dėl visokių smulkių netikslumų nėra ko rūstauti: dideliuose ir sudėtinguose darbuose jų retai kam pavyksta išvengti.
Tad, atsisakę plėsti apžvalgą smulkmenų registravimu, turėdami galvoje, kas pasakyta ir kas gera dar galima pasakyti, norime drąsiai daryti išvadą. Knyga „Gyvenimo juostos: Julija Jablonskytė-Petkevičienė“ gražiai pratęsia ir papildo literatūros apie Joną Jablonskį ir jo šeimą sąrašą. Šis leidinys daro garbę leidėjams – sudarytojai, dailininkei, Lietuvos nacionaliniam muziejui ir spaustuvei. Reikia džiaugtis, kad juo įamžinta palyginti kukli, bet iškilios dvasios asmenybė – įžymiojo kalbos tėvo Jono Jablonskio dukra Julija.