Bene ryškiausias JUOZO BALČIKONIO veiklos baras

Arnoldas PIROČKINAS

Sausio pabaigoje Aldonas Pupkis, įteikdamas ką tik iš spaustuvės gautą paskutinę savo knygą Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. – 478 p.), pasakė, kad šios dovanos nelaikyčiau įpareigojimu rašyti recenziją. Paskui, grįžęs namo, ilgai laužiau galvą dėl šių žodžių prasmės: kaip čia man juos suprasti? Galiausiai, atmetęs visas spėliones, nusprendžiau, kad šioks ar toks jo įspėjimas buvo liekas: bet kuriuo atveju būčiau laikęs savo pareiga viešai aptarti kolegos naująjį darbą. Gal tik tuo norėčiau skirtis, kad savo rašinio nenoriu vadinti recenzija, o tik pasidalijimu įspūdžiais ir mintimis.

Pupkio-knygos-virselis
Aldono Pupkio monografijos „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ viršelis

Tokį mano ketinimą skatino kelios aplinkybės. Visų pirma Juozas Balčikonis buvo mano profesorius Vilniaus universitete, ir už labai daug esu jam didžiai dėkingas. Praleisti tokią gražią progą dėkingumui išreikšti jausčiau kaip savo pareigos neįvykdymą.

Antra, objektyvus, dokumentuotas profesoriaus veiklos išryškinimas pasidarė ypač aktualus dabar, kai mūsų visuomenės jaunoji karta („jaunoji“ sąlygiškai) atgautos nepriklausomybės trečiajame dešimtmetyje tautos kultūros, mokslo ir politikos pirmtakus vertina, sakytume, ne kritiškai, bet chunveibiniškai. Įvyko tai, dėl ko dar 1895 m. baiminosi Maironis: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris / Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, / Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis / Ar jiems besuprantamos bus?“ 1942 m. dėl būsimųjų kartų gebėjimo suvokti laikmečio tragizmą abejojo ir Salomėja Nėris: „Ateis kiti – galbūt supras jie, / Kokia mūs valanda klaiki.“

Kas ne kas pasakys, jog visoje žmonijos istorijoje galiojo dėsnis – jaunoji karta gana kategoriškai atmeta savo pirmtakų idėjas, nuostatas ir metodus. Tačiau XXI a. pr., kai sukaupta tiek daug skaudžios istorinės patirties, negi neužtenka proto skirti kritiškumą, be kurio negali būti pažangos, nuo chunveibiniškumo, kuriuo tyčiojamasi iš žmogaus?

Jeigu kalbėsime tik apie prof. J. Balčikonį, tai į jį ir jo darbus visą laiką ne vieno žiūrėta kritiškai. Prisiminkime poeto Jono Aisčio (tada dar Aleksandravičiaus) filipikas „Pasidarykime lietuvių patys“ ir „Žygis prieš vieną kareivį“, nukreiptas prieš J. Balčikonį dėl raginimo atlietuvinti savo pavardes. Talentingos filipikos, ironiškai tariant, pasiekė tikslą: Jonas Kossu-Aleksandravičius virto Jonu Aisčiu… Tačiau ne mūsų tikslas apžvelgti prieš J. Balčikonį nukreiptą kritiką.

Trečia. Kad ir nelabai glaudžiai nuo 1965 m. bendrauta su Aldonu Pupkiu universiteto Lietuvių kalbos katedroje ir vėliau, bet visą laiką teigiamai vertinau jo didžiai pasiaukojamą kalbinę veiklą. Todėl, išgirdus žinią, kad jis rašo monografiją apie J. Balčikonį, iš karto kilo mintis, kad tai bus visais atžvilgiais vertinga studija. Buvo gerai žinoma, jog A. Pupkis nuoseklus ir ištikimas profesoriaus mokslo šalininkas ir darbų populiarintojas. O knyga Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba (2010 m.) leido tikėtis, kad jis įstengs įsigilinti į J. Balčikonio mąstyseną.

Susipažinęs su aptariamąja monografija, visiškai supratau, kodėl A. Pupkis apsiribojo palyginti siaura problema – J. Balčikonio ryšiu su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu. Tikriausiai jo galėta rašyti knygą apie visą profesoriaus gyvenimą, bet tada būtų reikėję platumai aukoti gylį. Tad jis pasirinko siaurą klausimą, kuris išryškino tai, ką tiktų vadinti J. Balčikonio kalbinės veiklos šerdimi.

A. Pupkio veikalą pradėkime svarstyti nuo to, kad monografija turi ne tiek kalbotyros, kiek istorijos mokslui artimą pobūdį. Žinoma, tokio darbo vargu ar imtųsi rašyti tikras istorikas: tai lietuvių kalbos specialistui rūpima ir įmanoma tema. Ji ypatinga tuo, kad tiriama ne kalbos istorija, bet kalbos tyrimo istorija, kurioje daugiau dominuoja visuomeninių ir žmogiškųjų santykių aspektai. Kalba čia yra tarsi fonas stiprios asmenybės dramatiškai kovai dėl savo idealo, didžiausio gyvenimo tikslo. A. Pupkio knygoje tokia J. Balčikonio kova pavaizduota labai patraukliai, įspūdingai ir įtikinamai.

Juozas-Balcikonis_LKI_2006
„Lietuvių kalbos žodyno“ redaktorius Juozas Balčikonis

Šią autoriaus sėkmę lėmė didelės pastangos visus vaizduojamus įvykius ir asmenis apibūdinti gausybe archyvinių ir spaudoje skelbtų šaltinių duomenimis. Kas nėra dirbęs archyvuose ieškodamas tiriamai problemai medžiagos, tas vargu ar įsivaizduoja, koks tai sunkus ir daug laiko atimantis darbas. A. Pupkis tikra to žodžio prasme yra išnaršęs su J. Balčikoniu susijusius rankraštinius dokumentus, laikomus Lietuvių kalbos instituto ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštynuose. Ypač daug laimėta Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose.

Pravertė paieškos Lietuvos mokslų akademijos archyve. Jam taip pat buvo prieinamas profesoriaus Juozo Balčikonio namų archyvas. Archyvinės paieškos buvo vaisingos, ir A. Pupkis galėjo pasakyti, kad archyvinė medžiaga „daugeliu atvejų nauja ir niekur neskelbta“ (p. 7). Tik gaila, kad kažkodėl knygoje nėra archyvų ir rankraštynų šiokio ar tokio sąrašo. Būtų gal net pravertę, jei, kaip kartais daroma kitose studijose (pvz., akad. Vytautas Merkys knygoje Motiejus Valančius, p. 785–786), būtų buvę išvardyti ir panaudoti fondai.

Taigi, neapsiriksime pasakę, kad A. Pupkis šioje knygoje iškyla kaip turįs ryškių istoriko bruožų įgudęs mokslininkas.

Knygoje po į priekį iškelto „Turinio“ (p. 5–6) ir įprastos „Pratarmės“ (p. 7–8) eina „Įžanga. Prie leksikografijos ištakų“ (p. 9–30). Joje apžvelgiama, kaip atsitiko, kad tada dar gana kuk-lus universiteto docentas J. Balčikonis 1930 m. gruodžio 1 d. skiriamas redaguoti lietuvių kalbos žodyno, kuris po jo pradininko Kazimiero Būgos mirties 1924 m. atsidūrė nežinioje. Grėsė pavojus, kad iš didingo didžiojo kalbininko sumanymo gali likti tik du išleisti sąsiuviniai, o sukauptą medžiagą suskaitys pelės. Lietuvių visuomenei J. Balčikonio paskyrimas žodyno redaktoriumi buvo gana netikėtas, nors, kaip rodo A. Pupkio duomenys, gana pagrįstas, o gal net visai įžvalgus. Amžininkams galėjo rodytis, kad čia lėmė valdančiųjų žmonių – prezidento Antano Smetonos, ministro pirmininko Juozo Tūbelio ir švietimo ministro Konstantino Šakenio – asmeninės simpatijos. Aišku, be artimos pažinties paskyrimas būtų buvęs neįmanomas. Tačiau čia galėjo būti ir dar kitų aplinkybių, kurios sukliudė, pvz., Pranui Skardžiui tapti žodyno redaktoriumi. Tarp jų gal vertėtų turėti galvoje bent dvi. Nors pagal mokslines kvalifikacijas buvo pralenkęs J. Balčikonį ir kalbos darbais buvo už jį aktyvesnis, P. Skardžius dirbo Vinco Krėvės Humanitarinių mokslų fakultete, buvo energingo dekano lyg ir proteguojamas. Na, o V. Krėvė po 1926 m., iki tol buvęs aktyvus visuomenininkas, ėmė konfrontuoti su tautininkais. Šie, negalėdami kitaip atsikeršyti savo oponentui, užkirto kelią P. Skardžiui į žodyno redakciją. Pagaliau tautininkų šulams ir pats kandidatas dėl jo karštai peršamo naujo lietuvių raidyno galėjo kelti įtarimą, ar jis pasirinks racionaliausią žodyno redagavimo sprendimą. A. Pupkio (visa knyga leidžia taip sakyti) nemėgstama leistis į spekuliatyvius svarstymus. O spėliones paversti faktais arba jas paneigti reikia daug jėgų.
Po „Įžangos“ eina keturi dideli knygos skyriai.

„I s k y r i u s. Prie didžiojo žodyno redakcijos vairo“ (p. 31–144) apima laiką nuo J. Balčikonio paskyrimo redaktoriumi iki žodyno redakcijos įjungimo į 1939 m. kovo 1 d. įkurto Lituanistikos instituto struktūrą. Iki tol redakcija priklausė tiesiog švietimo ministerijai.

Šiame skyriuje A. Pupkis išsamiai aprašo, kaip J. Balčikonis, paskirtas K. Būgos įpėdiniu, ryžtingai atsisakė savo pirmtako ketinimo rengti kolosališką enciklopedinio tipo lietuvių leksikos žinyną. Kartu jis nepuolė sudaryti praktinio žodyno. Kas kiek nusimano apie lietuvių kalbotyrą, galėtų apskritai pasakyti, kad nei tarpukario Lietuvoje, nei antrojoje XX a. pusėje nebuvo ir dabar nėra tokio kalbininko, kuris pajėgtų realizuoti K. Būgos žodyno idėją. Tą, pradėdamas eiti žodyno redaktoriaus pareigas, bus kuo aiškiausiai suvokęs ir pats J. Balčikonis.

Antra vertus, redaktoriui veikiai pasidarė aišku, kad K. Būgos surinktos medžiagos toli gražu nepakanka. Tad jis nedelsdamas ėmėsi ją papildyti. A. Pupkis išsamiai aprašė, kaip K. Būgos kartotekos buvo papildomos iš dviejų šaltinių – spausdintų bei rankraštinių raštų ir iš gyvosios kalbos, tarmių. Iš kurių ne kurių senųjų spaudinių, įsitikinus, kad K. Būga jais pasinaudojo gana paviršutiniškai, teko rinkti žodžius pakartotinai. Beje, monografijoje labai aiškiai iškelta, kad J. Balčikoniui tikrai vertingi žodžiai buvo su sakiniais. To ankstesnieji žodynininkai nėra paisę. J. Balčikonis labai akylai žiūrėjo, kad į kartoteką, o iš jos į žodyną nepatektų vieno kito nesąžiningo talkininko, norinčio pasipinigauti, pateikti šiaip ar taip prasimanyti žodžiai. Jiems tikrinti negailėjo nei savo, nei redakcijos bendradarbių pastangų. Redakcija vedė tikrą mūšį dėl žodyno kokybės.

Knygoje įtikinamai parodoma, kaip šie ir kiti darbai lėtino žodyno rengimą. Tuo tarpu visuomenė nekantravo. Nei ji, nei pagaliau pats redaktorius su savo bendradarbiais dorai neįsivaizdavo, koks tas žodynas ilgainiui išaugs. Jiems tikriausiai nė nesisapnavo, kad jo bus 20 tomų, o paskutinis tomas išeis tik 2002 m.
Taigi, visuomenė nekantravo, bet redaktorius buvo tvirtas: tik 1936 m. Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje pradėtas rinkti pirmasis tomas, apėmęs raidėmis A ir B prasidedančius žodžius. Tačiau dėl Lietuvą užgriuvusių nelaimių jis išėjo 1941 m. antroje pusėje, kai šalis buvo okupuota vokiečių.

Iš vienos kitos A. Pupkio užuominos galima spręsti, kad J. Balčikonis dėl žodyno turėjo vyriausybinių sluoksnių paramą. Atrodo, kad valdžia buvo supratinga ir redaktoriaus neskubino. Lietuvos neaplenkė 1929 m. pradėjusi siausti pasaulyje ekonominė krizė. Jos padariniai buvo jaučiami ir po 1933 m. Vis dėlto žodyno redakcijai negailėta lėšų. Kaip rodo „Vyriausybės žiniose“ skelbti metiniai valstybės biudžetai, 1931 m. jai skirta 64 892 Lt, 1932m. –
61 110 Lt, 1933 m. – 97 904 Lt, 1934 m. – 85 017 Lt, 1935 m. – 71 376 Lt, 1936 m. – 65 324 Lt, 1937 m. – 60 894 Lt, 1938 m. po patikslinimo (VŽ, 1939, Nr. 641, p. 236) – 71 491 Lt. Čia reikėtų priminti, kad ano meto litas buvo kur kas vertingesnis už dabartinį. Tariantis telefonu su paslaugia Statistikos departamento darbuotoja, svarstyta, ar tik anas litas nėra tolygus 10–15 mūsų litų, o gal ir daugiau.

Apskritai imant, 1930–1939 m. pradžios laikotarpis redaktoriui J. Balčikoniui ir jo bendradarbiams buvo vienas įtempčiausių, bet ir mažiausiai iš pašalio trukdančių žodyno redakcijoje periodų.

redakcija
Žodyno redakcija: Antanas Lyberis, Kazys Vosylius, Napalys Grigas, Aleksandras Lengvinas, Juozas Balčikonis, Jonas Mikeliūnas, Zenonas Uoselis, Stasys Jakštas. Kaunas, Maironio namai (1938) Nuotrauka iš Lietuvių kalbos instituto fondų

Antrasis darbo periodas, prasidėjęs, kaip sakyta, 1939 m. kovo 1 d., truko iki 1953 m. rugsėjo 1 d., kai profesorius išėjo iš tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto. Tada kartu jo atsiribota ir nuo dalyvavimo žodyno rengimo darbe. Šio meto žodyną lydėję įvykiai išsamiai apibūdinti „II s k y r i u j e. Didžiojo žodyno rengimas lituanistikos (Lietuvių kalbos) institute“ (p. 145–260).

Per tuos 14 su puse metų J. Balčikonis ir žodyno redakcija išgyveno daug visokių kolizijų. Netrukus 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Tarybų Sąjungos ir kiek daugiau kaip po mėnesio inkorporuota į jos sudėtį sąjunginės respublikos statusu. Po metų atėjo antri okupantai – hit-lerinė Vokietija, o po trejų metų grįžo pirmieji. Okupantų kultūrinė politika Lietuvoje buvo skirtinga, netgi antroji tarybinė okupacija šiek tiek skyrėsi nuo pirmosios. Tačiau taip klostėsi aplinkybės, jog ir okupacijos sąlygomis žodyno rengimas nenutrūko. Redakcija net galėjo pasidžiaugti išspausdintais pirmaisiais dviem žodyno tomais.

Okupacijos sąlygomis redaguoti žodyną savaime pasidarė kur kas sunkiau. Papildomai sunkumą padidino ir priešiškų J. Balčikoniui jėgų žygiai pašalinti jį iš redakcijos ar bent priversti derintis prie jų ketinimų. Karo metais, kai Lietuva buvo hitlerinės administracijos valdžioje, jam ypač priešiška buvo Lietuvių kalbos instituto Mokslinė pagalbinė komisija. A. Pupkio teigimu, kuriam galima visiškai pritarti, ji „į pirmą vietą iškėlė rašybos reformą ir tuo supriešino save su žodyno redaktoriumi, atėmė nemaža laiko tuštiems santykių aiškinimamsi ir trukdė žodyno rengimą bei leidimą“ (p. 201).

1944 m. Raudonoji armija persirito per Lietuvą, ir kraštą ėmė tvarkyti bolševikų administracija. J. Balčikonis buvo jų iš pradžių labai išaukštintas: suteikiamas profesoriaus vardas, paskiriamas nuo 1945 m. gegužės 1 d. Lietuvių kalbos instituto direktoriumi ir, žinoma, vėl ima redaguoti žodyną. Tačiau netrukus, kai 1947 m. išėjo neapdairiai išspausdintas žodyno antrasis tomas ir jame buvo pastebėtos visokios ideologinės „nuodėmės“, staliniško nusiteikimo komunistai veikėjai gavo dingstį apkaltinti redaktorių kaip klerikalizmo propaguotoją, kaip pasenusių pažiūrų kalbininką, nevertinantį kalbos naujovių, visų pirma tarybinės leksikos pavyzdžių. Beveik penkerius metus truko jų atakos, kol galiausiai nuo 1952 m. spalio 1 d. atleidžiamas iš instituto direktoriaus pareigų. Tai padaryta gana delikačiai, stalinistams nebūdingu subtilumu: sulaukta, kada buvo sujungti Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros institutai. Dėl sujungimo buvo atleisti abiejų institutų direktoriai. J. Balčikonis paliekamas naujojo instituto Dabartinės lietuvių kalbos ir žodynų sektoriaus, kuriam vadovauja Jonas Kruopas, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Lieka ir žodyno vyriausiuoju redaktoriumi.

Tačiau iš tikrųjų realiai žodyną redaguoti į savo rankas perėmė iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) parsikviestas direktoriaus pavaduotojas Lietuvos MA narys (nuo 1949 m.) Borisas Larinas ir J. Kruopas. Visai suprantama, kad naujieji vadovai kiek kitaip ėmė redaguoti žodyną. Jų pažiūros išryškėjo 1953 m. vasario 2 d. J. Kruopo pasirašytuose „Lietuvių kalbos žodyno redagavimo instrukcijos“ pakeitimuose (p. 258). Pagal tuos pakeitimus nuspręsta perredaguoti III tomą. Atrodo, šis posūkis J. Balčikoniui buvo toks skaudus, jog jis ryžosi pasitraukti iš instituto ir kartu nė nominaliai neprisidėti prie žodyno redagavimo.

Naujosios instrukcijos bene svarbiausia ir skaudžiausia naujovė buvo kitoks priešdėlinių veiksmažodžių pateikimas. A. Pupkis dėl abiejų jų pateikimo būdų vertės lyg ir vengė nei šiame, nei tolesniame „III s k y r i u j e.
Teoriniai „Lietuvių kalbos žodyno“ klausimai“ pats ką spręsti. Keliose vietose yra tik užuominų, kad B. Larino ir kitų instituto darbuotojų siūlymas pertvarkyti priešdėlinių veiksmažodžių pateikimą buvęs išmintingas ir racionalus sprendimas (p. 233, 323). Atrodo, kad autorius, atidžiau neišanalizavęs abiejų sistemų ypatybių, ignoravo ir skaitytojo interesus, ir asmens objektyvaus vertinimo principą. Klausimas, ar J. Balčikonis iš tikrųjų šiuo atveju buvo teisus ar kiek neteisus, liko atviras.

Tad pamėginkime sugretinti abi veiksmažodžių pateikimo sistemas 1947 ir 1969 m. laidų žodyno antruosiuose tomuose. J. Balčikonio sistemoje veiksmažodžių skirstymo pirmasis laipsnis (lygis) remiasi nepriešdėlinių veiksmažodžių skaidymu padalomis pagal reikšmę. Antrąją pakopą (laipsnį, lygį) sudaro kiekvienos reikšminės grupės plėtimas atitinkamos reikšmės priešdėliniais veiksmažodžiais. Jie pateikiami abėcėlės tvarka pagal priešdėlius. Pvz., veiksmažodis dirbti iš pradžių suskirstytas į šešias reikšmines grupes. Toliau pirmoji grupė apima pavyzdžius su priešdėliais ant-, at-, į-, iš-, nu-, pa-, per-, pra-, pri-, už-. Ta pačia tvarka sudarytos ir kitos nepriešdėlinio veiksmažodžio reikšminės grupės.

Ši sistema netrikdytų, jei nebūtų veiksmažodžių, kurie arba apskritai neturi nepriešdėlinių lyčių (pvz., pasakoti), arba priešdėliniai vediniai (kai kurie) vartojami tokia reikšme, kurios neturi nepriešdėlinis veiksmažodis, pvz., dėti ir padėti (pagelbėti reikšme), duoti ir parduoti, tas pats dirbti ir uždirbti „pelnyti“. Tokie atvejai ardo balčikoniškos sistemos darnumą ir gerokai apsunkina jų radimą žodyne. Tada reikia vartotojui permesti akimis visą tam veiksmažodžiui skirtą straipsnį. Be to, paiešką dar labiau apsunkina nevykusi pirmojo leidimo žodyno spauda: trumpučiai priešdėliai sunkiai įžvelgiami tekste.

Viso to išvengiama naujojoje veiksmažodžių pateikimo sistemoje. Čia iš pradžių eina visos nepriešdėlinio veiksmažodžio reikšmės. Tada po jų pagal priešdėlius abėcėlės tvarka surikiuojami priešdėliniai veiksmažodžiai. Jeigu kuris priešdėlinis veiksmažodis turi kelias reikšmes, jis suskirstomas ir pagal reikšmę. Suprantama, tokioje sistemoje priešdėlinio ir nepriešdėlinio veiksmažodžio bendrosios reikšmės atsiskiria, bet ar tai didelė bėda? Akiai labai patogu, kad priešdėlinių veiksmažodžių grupės pradedamos iš naujos eilutės juodai išspausdintu visu priešdėliniu veiksmažodžiu – tam tikra grupės antrašte.

Šis nepalankus J. Balčikonio sistemai skirtumas labai ryškus, kai šalia turi abiejų leidimų tekstus.
Apibendrintai galėtume sakyti, kad J. Balčikonio teiktoje veiksmažodžių sistemoje į pirmą vietą iškelta reikšmė: ji klasifikacijos pamatas. Jo oponentų sistemoje dominuoja forma, t. y. morfologija. Tačiau ar dėl šio skirtumo galima daryti išvadą, jog jos viena kitai yra priešingos? Ir naujoji sistema išlaiko lizdinį veiksmažodžių grupavimo principą: tai ne abėcėlinis jų pateikimas! Tad J. Balčikonio atkaklios pastangos išlaikyti žodyne pirmąją sistemą menkai motyvuotos.

Minėtame „III s k y r i u j e. Teoriniai „Lietuvių kalbos žodyno“ klausimai“ (p. 261–302) A. Pupkis visų pirma apžvelgia J. Balčikonio nuostatų šaltinius. Viename poskyryje nagrinėjama žodyno tipo problema. Daroma išvada, kad Lietuvių kalbos žodynas buvęs sumanytas ir rengtas kaip tezaurinis (t. y. išsamusis), aiškinamasis (deskriptyvinis) vienakalbis žodynas, bet jis turįs tam tikrą istorinį žodžių ir reikšmių klodą, nors tiesiogine prasme jis ne istorinis, o atrankinis, t. y. iliustracinis. Kartu jam būdingas ir norminamasis bruožas (p. 274). Taigi čia pabrėžiamas sudėtingas žodyno pobūdis.

Poskyryje atskirai kalbama ir apie žodyno ideologiją. Čia iškeliamas pagrindinis redaktoriaus nubrėžtas žodynui tikslas: jo pateikiama medžiaga turinti būti griežtai autentiška, atspindinti tikrąją liaudies kalbą, ne jos imitaciją. Tik tokią kalbą sukaupęs žodynas galės „duoti lietuvių kalbos mokslui, baltistikai, indoeuropeistikai nepriekaištingą, įvairiais būdais patikrintą autentišką lietuvių kalbos leksiką ir jos vartoseną“ (p. 273).
Labai daug klausimų aprėpia poskyris „Žodyno sandaros klausimai“.

Skyriaus pabaigoje verta įsidėmėti A. Pupkio išvada: „…teorines nuostatas žodyno rengėjai išsiugdė praktiniame darbe ir nors leksikografijos srityje buvo savamoksliai, sugebėjo parengti moksliškai vertingą veikalą. Žodynas savo faktų gausumu ir jų aprašymu niekuo nenusileido didesniems to meto kitų Europos tautų žodynams“ (p. 302). Manykime, kad tai pasakyta apie pirmuosius du žodyno tomus.

Paskutinis knygoje „IV s k y r i u s. „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijos darbininkai ir talkininkai“ (p. 303–
428). Kaip nurodoma „Apibendrinamosiose pastabose“ (p. 435–436), J. Balčikonio darbo metais redakcijoje yra dirbę 65 tarnautojai. Apie 30 asmenų laikytini aktyviais redakcijos pagalbininkais ir talkininkais. Jie, reikalui iškilus, tikrindavo įtarimą keliančius žodžius, skaitė korektūras, su jais redaktorius tardavosi. Žodynui daug nusipelnė apie 400 ypač aktyvių žodžių rinkėjų. Taigi per tuos du su viršum dešimtmečius redakcija turėjo apie 500 žmonių aktyvą.

A. Pupkis ryžosi kilniam žygiui – kiek leis jėgos ir surinkta medžiaga, juos visus knygoje įamžinti, pateikiant jų išsamesnes ar striukesnes biografijas. Toks užmojis pareikalavo daug darbo. Pamėgink šiandien rasti duomenų apie kokį epizodinį žodžių rinkėją, minimą žodyno redakcijos dokumentuose vardu, pavarde. Daug ko autoriui pavyko aptikti Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose. Vis dėlto nė jie negali duoti atsakymo į gausybę klausimų. Kol žmogus dirbo kokioje įstaigoje, jo anketos ar autobiografijos įsegamos į bylas, o kai jis išeina iš darbo, tolesnis gyvenimas jau neužfiksuojamas. Todėl daugelyje biografijėlių trūksta net mirties datų. Ne kartą A. Pupkiui teko pasakyti, kad „rasti informacijos apie šį rinkėją nepasisekė“.

Naudodamasis proga, noriu pateikti kiek duomenų apie „neatpažintą“ žodžių rinkėją Antaną Laucių
(p. 390). Tai mano bendrakursis lituanistas, studijavęs Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete 1950–1955 m. Kilęs iš Stabulankių kaimo (nuo Leliūnų 4 km). Buvo vyriausias amžiumi: dėl vaikystėje persirgtos sąnario tuberkuliozės liko neįgalus, bet turėjo „gerą galvą“. Baigęs universitetą, niekur, atrodo, nedirbo: trukdė nesveikata. Mirė, jei neklystu, Utenos ligoninėje, kur jį globojo vienas gydytojas. Tikslią mirties datą dabar keblu nustatyti. Paskutinį kartą su juo matėmės Vilniuje bene 1985 m. Šis mano „papildymas“ gal paskatins ir kitus knygos skaitytojus pasidalyti turimomis žiniomis su autoriumi apie knygoje aprašytus žmones.

Negalima tylomis praeiti, kad knygos mokslinę ir informacinę vertę gerokai padidina gausios archyvinių dokumentų faksimilės. Tačiau, rodos, būtų buvę ne pro šalį pridėti dar kelias to meto mums nežinomas nuotraukas su J. Balčikoniu, jei jų esama.

Apie A. Pupkio knygą būtų kas dar gera pasakyti. Dėl vienos kitos smulkmenos gal tiktų išreikšti ir šiokią ar tokią abejonę, gal net išlygą. Tačiau tai nesukliudytų veikalą kuo didžiau įvertinti. J. Balčikonis vertas labai svarios studijos, ir štai šiuo kartu jis gavo ypač gražų ir prasmingą vieno jo veiklos baro apibūdinimą. Apibūdinta su pagarba tikrai žymiam lietuvių kalbos mokslo ir praktikos darbininkui. Dabar belieka tikėtis, kad A. Pupkis, turėdamas daug sukauptos medžiagos apie savo profesorių, tęs pradėtą darbą iki galo. Jei ne A. Pupkis, tai vargu ar kada kas imsis šio uždavinio.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.