Pedagogikos istorikas, tautinės mokyklos kūrėjas (2)

Giedrė Bulotaitė

Pabaiga, pradžia Nr. 7.
Petrapilyje (1916) ir Voroneže (1917–1918) Lietuvos karo pabėgėlių kursuose ir evakuotoje M. Yčo mergaičių gimnazijoje Jonas Murka dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Tuo pat metu mokėsi Mokytojų institute ir ten pat skaitė paskaitas kartu su to meto inteligentais J. Jablonskiu, K. Būga, S. Kymantaite-Čiurlioniene, J. Tumu-Vaižgantu, K. Sklėriumi, P. Mašiotu ir kt., daug dirbo savarankiškai – tobulino užsienio kalbų žinias. 1917 m. Voroneže kan. J. Tumas-Vaižgantas ir kun. Jasienskis sutuokė J. Murką (27 m.) su buvusia mokine Elena Gedaminskaite (22 m.)*. Ponai Konstancija ir Jonas Jablonskiai buvo svotai, o Povilas Karazija ir Konstantinas Jablonskis (sūnus) – liudytojai.

J. Murka buvo veržlus, kupinas idėjų ir mokėjo suburti šviesuolius bendram darbui. 1918 m. grįžęs į Šiaulius jis organizavo pedagoginę veiklą, įsteigė paruošiamuosius kursus, kurie vėliau išaugo į suaugusiųjų gimnaziją. J. Murkos iniciatyva kartu su iš Voronežo grįžusiais pedagogais 1918 m. balandžio 18 d. buvo įsteigta pirmoji po karo visuomeninė gimnazija „Jėgos“ draugijos vardu. Gimnazijos direktoriumi tapo A. Klupšas. J. Murka gimnazijoje (1918–1921) ir suaugusiųjų kursuose dėstė lietuvių kalbą, nors iki pat 1919 m. rugsėjo dirbo dar ir mokyklų inspektoriumi. Tais pat metais jis pradeda vadovauti pedagogų grupei, kurios pagrindu 1919 m. sausio 20 d. buvo įkurtas „Pedagogų ir Specialistų“ būrelis.E. Gedaminskaitė-Murkienė (1895–1965), aktyviai dalyvavusi visuose to laiko įvykiuose, prisimena:Apie J. Murką buvo susibūrę dar tuo laiku negausios jėgos, kaip antai,S. Brašiškis, O. Bugailiškienė, J. Fledžinskas, J. Kriščiūnas, V. Kurkauskas, A. Mickeliūnas, J. Orlauskas, J. Trečiokas ir A. Žalys, oficia-liai įregistruojant būrelį J. Murkos, S. Pašakarnio, J. Naujalio, J. Morkelio ir M. Vasiliausko vardais(tai pavardės iš autentiško, pirminio sąrašo, kitokių pavardžių nėra – G. B.). Pasitelkęs bendraminčius jis atsakingai sprendė, kokie tarnautojai ir specialistai bus reikalingi jaunai valstybei, kad ji galėtų darniai funkcionuoti. Būrelio veikla prasidėjo įsteigiant geležinkelininkų dviejų mėnesių kursus ir parengiant programą matininkų, paštininkų-telegrafininkų-telefonistų, sąskaitybos bei kooperacijos keturių mėnesių kursams, be to, sodininkystės-daržininkystės-bitininkavimo kursams, net žemės ūkio mokyklai, iš kurių pirmieji keturių mėnesių kursai (t. y. matininkų, paštininkų, telegraf., sąskait., kooperat.) jau veikė 1919 m. pirmąjį pusmetį.<…> „Pedagogų ir Specialistų“ būrelis turėjo aparatą – įstaigą su raštine, kursų vedėju, o būrelio pirmininku pakviestas J. Murka. Klausytojai iš provincijos buvo apgyvendinami bendrabutyje. 1920 m. būrelis paruošė 60 paštininkų, 30 sąskaitininkų ir 20 mokytojų.“ Tuo pačiu laikotarpiu J. Murka suorganizavo kursus karininkams, kuriuose taip pat dėstė lietuvių kalbą, įkūrė švietėjišką žurnalą „Mokykla ir gyvenimas“, kurį redagavo kartu su S. Brašiškiu.

JMorka-cmyk
Jonas Murka [Nuotrauka iš Giedrės Bulotaitės albumo]
J. Murka buvo karštas patriotas, labai tvirtos valios ir neišpasakyto darbštumo žmogus. Nepaisydamas silpnos sveikatos, iš visų jėgų dirbo tiek žiemą, tiek vasarą įvairiuose mokytojų kursuose – Palangoje, Kėdainiuose, Šiauliuose, vakarinėje mokykloje ir Mokytojų seminarijoje. Švietimo ministerija skirdavo jį į įvairias egzaminų komisijas net Kaune. Sutikdamas daug kilnių ir Lietuvai pasišventusių žmonių, jis nuoširdžiai sielojosi, kad tautos istorijai ir kultūrai reikšmingi dokumentai ir daiktai nesulaukia tinkamo prieglobsčio, todėl iniciavo kurti muziejų. Dažniausiai būsimi steigėjai rinkdavosi E. ir J. Murkų namuose. Po ilgų, bet vaisingų diskusijų J. Murka aktyviai padėjo kraštiečiui ir bičiuliui Peliksui Bugailiškiui (Šiaulių apskrities valdybai pritarus) įkurti „Aušros“ muziejų (1923 03 11). Tuo pačiu laiku vakarais ir naktimis jis su užsidegimu rengė vadovėlius. Toks gyvenimo tempas visiškai pakirto sveikatą ir 1931 m. birželio 16 d. Tarnautojų Sveikatos tikrinimo komisija nustatė:„…Diagnozė – plaučių tbc aktinga forma… Darbingumas nustotas 100 procentų.“

„<…>Nuostabą kelia ne tik šio sunkiai sergančio žmogaus dvasios jėga, produktyvumas rengiant mokymo programas, vadovėlius, vaizdines priemones, metodinius ir pedagoginius leidinius, bet ir jo intelekto galia įžvelgti galutinius švietimo pamatus. Jis – puikus mokytojas, dėstytojas, metodininkas, vaizdžių tekstų autorius. Tekstuose išryškėja Jono Murkos pedagogikos mokslininko, švietimo filosofo talentas. Remdamasis istorine ir teorine mokyklų ir ugdymo mokslo patirtimi, jis pagrįstai kalba švietimo esmės, savybių, ugdymo turinio pamatų ir formų, mokytojų asmenybės sklaidos, švietimo organizavimo klausimais. Čia girdime jį prabylantį literatūros ir poezijos kritikos balsu, poligloto ugdymo žinovo lūpomis, švietimo vadybininko rimtumu.<…> Sovietinės okupacijos metais Jonas Murka ilgą laiką buvo išbrauktas iš minėtinų asmenų sąrašo“, – rašė knygos apie J. Murką pratarmėje (1989) prof. Leonas Jovaiša.

„…J. Murka per neilgą savo gyvenimą suspėjo aprūpinti elementoriais ir skaitymo knygomis visus tuometinius Lietuvos klumpėtus pradinukus.<…> Nebereikia įrodinėti šiandien, kad J. Murka – tai versmė, iš kurios semiamės jėgų išsilaikyti ir apsiginti nuo imperinės kalbos invazijos. Neilgas J. Murkos gyvenimas dar ilgai bus priekaištas mūsų kartai, praradusiai save“, – rašė prof. Juozas Kašys 1989 metais (Šiaulių naujienos, 1989 m. spalio 24 d.).

Paminėsiu vieną J. Murkos charakterio bruožą, itin išblėsusį per pastaruosius 70 metų – apie tiesos sakymą. Be įžeidinėjimų, bet ir be gailesčio net artimiausiam bičiuliui, jeigu būdavo trypiama pedagogika, paniekinama kultūra ar prasilenkiama su idėjinėmis nuostatomis, jis išsakydavo karčiausią tiesą į akis…

Okupantams keičiantis, dalis artimų bendražygių neišlaikė įtampos, pasidavė ir išsižadėjo laisvos Lietuvos idealų… Visą likusį neilgą savo gyvenimą J. Murka tiesiai pasisakė prieš bet kokią okupaciją, ir sovietų taip pat. Jis niekada nekolaboravo nė su viena valdžia. Nors ir prikaustytas prie patalo, buvo laisvas savo dvasia ir pozicijos išsakyme. Dukra Gražvyda prisimena:„…Mėgo svajoti apie laisvos Lietuvos ateitį, jos valdymo sistemą, tvarkymą, net neleisdavo galvoti, kad liksime vienų ar kitų pavergti.“

J. Murka sirgo ilgai, gyveno trumpai, o gyvieji dažnai sureikšmina esamus ar tariamus savo nuopelnus, patys jais įtiki ir pasisavina svetimas mintis ar net autorystę. Toks likimas dažnai ištinka mokslininkus ir menininkus – jų darbai nutylimi, vardai pamirštami…

Mokslininko pedagoginis palikimas tikrai didelis, tačiau sovietinės okupacijos laikais buvo pasiekiamas tik pavieniams lituanistams, pedagogikos specialistams, kurie ne visuomet po jo citatomis ar pasinaudoję J. Murkos sukaupta medžiaga parašydavo autoriaus pavardę ir atskleisdavo tikrąjį žinių šaltinį. Dažniausiai rašantieji, išvardiję atskiras anų laikų pavardes, toliau parašydavo – ir kt. Gyvieji likdavo sąraše, o mirę pavirsdavo į „ir kt.“ J. Murka pasakytų: „…Jau nieko nepadarysi: kas menkesnis, tas labiau save vertina…“

Švenčiant šimtąsias gimimo metines (1989), tik keletas šiuolaikinių pedagogikos mokslininkų – dr. T. Bukauskienė, profesoriai J. Kašys, M. Karčiauskienė, L. Jovaiša (atleiskite, jei dar kurio nežinodama nepaminėjau – G. B.) nuoširdžiai ir tinkamai pristatė J. Murką spaudoje. Ačiū jiems už tai. Prieš dvidešimt penkerius metus J. Kašys rašė: „…J. Murkos pedagoginis palikimas – neįkainojama tautinė vertybė“, o T. Bukauskienė labai diplomatiškai ir švelniai įvardino situaciją: „…J. Murkos pedagoginis palikimas gana gausus ir dar mažai tyrinėtas“. Po J. Murkos mirties pasikeitė trys ar keturios pedagogų kartos, todėl nenuostabu, kad vis „pamirštant“ paminėti mokslininko pavardę, šiandien beveik niekas nieko apie jį nežino, nors prirašyta ir išleista daugybė vadovėlių ir net keletas solidžių leidinių – „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje“ (1970), „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje“ (1983), „Demokratinė ugdymo mintis XVIII a. antroje pusėje“ (1985) ir kt.

Sovietinės okupacijos metais rašantieji diplominius ar mokslinius darbus, prabėgom ar rimtai įsigilinę į J. Murkos pedagoginį palikimą, privalėjo cituoti SSKP suvažiavimų, SSKP programos mintis ir iškelti buržuazinės Lietuvos autoriaus trūkumus (žinoma, jei išvis išdrįsdavo paminėti jo pavardę – G. B.). Tokie sovietiniai mokslininkai kritikavo J. Murką už pozityvistinės darbo mokyklos propagavimą, neįsigilindami, kad autorius kalba apie pirmąją grandį – pradinę šešiametę mokyklą, privalomą, kad susiformuotų vaiko įgūdžiai. Nemanau, kad kur nors savo raštuose pedagogas teigia, kad gimnazijos moksleiviams nereikia sisteminių žinių… Tokiems „kritikams“ primenu: J. Murka yra pirmasis Lietuvoje sisteminės mokyklos kūrėjas. Įdomu, kad tuo metu SSRS tokios programos dar ilgai neturėjo, o vadovėlis pradedantiems dirbti mokytojams, mokytojų kursams ir tėvams „Metodikos etiudai“ (1919) yra ir liks atskaitos taškas visiems dėstymo metodikos darbams.

Mūsų dienomis jau nauji studentai ar pedagogikos teoretikai dažniausiai patys ne įsigilina, ne studijuoja, o nusirašo kažin kieno kito buvusią „kritiką“, nesusimąstydami, kad kiekvienas melas, kelis kartus paskelbtas viešojoje spaudoje, skaitytojų priimamas kaip tiesa…

Norėčiau pacituoti, ką iš tikro prieš 88-erius metus (1926–1936) kalbėjo pedagogas. „…Nepriklausomybės kovų metu ir bekuriant naujai valstybės valdymo sistemą, vadovavo aukštesniojo proto žmogus,<…> nes į atsakingą vietą pakliuvęs silpnesnis žmogus tučtuojau padarydavo katastrofų arba, geriausiu atveju, komplikacijų… Nepriklausomybę stabilizavus, kai atėjo ramaus kultūrinio darbo periodas, žemesnysis aktyvus protas darbe pareikalavo lygių teisių su aukštesniuoju protu<…>. Žemesnysis aktyvus protas, įgijęs svorio gyvenime ir partijoje, paėmė į nelaisvę aukštesnio proto kolektyvistą ir ėmė daryti iš jo vardo priedangą visokiems savo darbams, dažnai net nusikalstamiems arba šarlataniniams.

<…>Pažinti žemesnio proto aktyvistą yra sunkus ir painus dalykas, nes toks žmogus dažnai meniškai vaidina čia paprastą eilinį darbo žmogų, kurio žemesniuoju protu mes nevadiname ir nedrįstame vadinti, čia aukštesnio gabumo kūrybininką, čia dėl teisybės kenčiančią auką, čia tiesos ieškotoją šioje žemėje ir t. t. Be to, žemesnio proto aktyvistas, kovoje pritrūkęs teisėtų ir padorių ginklų, griebiasi niekšybės priemonių, nes garbės ir vardo jis neturi, todėl neturi ko nustoti prakišęs.<…> Nepriklausomybės kovų metu mūsų žemesnysis žmogus, kaip jau kalbėjome, laikėsi nuošaliai prisigūžęs, tačiau, nepriklausomybę stabilizavus, ėmė smelktis į geresniąsias vietas, apsimesdamas patriotu ir partijos veikėju.“

1938 m. „…Kai sukčius kalba apie teisingumą, išdavikas – apie ištikimybę, tinginys – apie – darbą, bailys – apie drąsą ir t. t., mums geriausiu atveju susidaro frazieriaus įspūdis, nors ir patikėtume, kad kalbantysis tą valandą laikinai galvoja ir jaučia tą pat, ką ir kalba.<…> Nepamirškime pagaliau, kad, perėjusi per rusų mokyklą ir visuomenę, mūsų tų laikų inteligentija negalėjo neužsikrėsti rusų papročiais ir galvojimu. Vieniems svetima įtaka smigo giliau, kitiems ne taip giliai, bet ji žymi buvo visiems“ (Vairas. 1938. Nr. 9, p. 551–560).

* Elena Gedaminskaitė-Murkienė 1916–1917 m. Gardine studijavo akušeriją, vėliau tapo ištikimiausia J. Murkos padėjėja: pedagoge, vertėja, puikia redaktore. J. Murkos vadovėliuose yra E. Murkienės verstų tekstų, pasirašytų A. M. inicialais. Inicialą A pavartojo norėdama pagerbti tragiško likimo jaunesnės sesers Agotos atminimą. Daugelis yra skaitę Elenos Gedaminskaitės-Murkienės puikiai išverstas knygas K. Evaldo „Gamtos pasakas“ (1923) ir K. Paustovskio „Aukso rožę“ (1958). – G. B. pastaba.

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.