„Tegu tavo vaikai eina…“

Mokytojas Vincas Martinkėnas (1907–1997): „Svarbu, kad išlikome, kad išliko sąmonė“

Baigiantį 89‑uosius jį galėjai sutikti vaikštinėjantį su žmona Vitalija po Vingio parką. „Man nieko daugiau neliko, kaip skaityt, šį bei tą parašyt, pasivaikščiot po mišką, jei oras gražus.“

Gyveno Žvėryne. Malkų abu su žmona susiruošdavo. Bijodavo, kad labai daug kainuos dujos, bus sunku išsimokėti iš pensijų. O dujinę krosnį galima kūrenti ir malkomis. Turėjo jų susikrovę namo pašalyje, po langais. Man pasirodė mažoka, bet žmogus ramesnis, pasidėjęs atsargos.

Iš kiemo nepažinsi, kad čia miestas. Kambaryje – rašomasis stalas, ant kurio atplėštas vokas, prispaustas didinamuoju stiklu, be kurio jau mokytojas nepaskaito, ant sienos Vinco Kudirkos portretas, šalia ant grindų pastatytas pasvarinis laikrodis. Kai šeimininkas šventė septyniasdešimtmetį, jam tą laikrodį padovanojo buvęs jo mokinys, Adutiškio bažnyčios klebonas Bronius Laurinavičius.

Kai paprašėme nusifotografuoti spaudai, mokytojas ne iškarto sutiko: „Na, nebent prie to laikrodžio.“

Mokytojas Vincas Martinkėnas, 1941
Mokytojas Vincas Martinkėnas, 1941

Kunigas B. Laurinavičius žuvo 1981 metų lapkričio 24 dieną po sunkvežimio ratais Vilniuje, Kalvarijų, Žalgirio ir Verkių sankryžoje.

Kilęs iš Gervėčių, jis buvo iš tų vyrų, kurie ėjo mokslus, kad galėtų paremti paribio lietuvių kaimus. Iki karo baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Atėję bolševikai seminariją uždarė, tad seminariją jis baigė Kaune. Norėjo būti kunigas ir buvo kunigas. Tarnavo įvairiausiose parapijose, bet ilgiausiai Švenčionėliuose ir Adutiškyje.

1959 metais jis baigė statydinti Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčią, pradėtą dar lenkų administracijos. Kaip pastatė? V. Martinkėnui jis rodęs per plaštaką surinktų popierių – įvairių leidimų, kai, būdavo, čia nustoja žadėję – važiuoja į Maskvą. Prašo limito medžiagoms. Eina vienur, eina kitur – „Nel‘zia!“ („Negalima!“) – „Kak nemožno, Moskva vsio možet!“ („Kaip negalima, Maskva viską gali!“) Žiūrėk, ir pasirašo.

Kai perkėlė į Adutiškį – bažnyčioj dujinį šildymą įvedė.

Svarbesnius raštus – peticijas, memorandumus, kitus dokumentus – kunigas atnešdavo savo senajam mokytojui, kad pataisytų kalbą.

Tą dieną, kai žuvo, V. Martinkėnas jį matė pro troleibuso langą prie „Ridiko“ parduotuvės – matyt, ėjo šaukiamas į saugumą.

Jis buvo Helsinkio grupės narys, ir tokie kvietimai jam buvo įprasti.

Prasidėjus Atgimimui, kunigo B. Laurinavičiaus palaikai, vykdant jo valią, iš Adutiškio buvo perkelti į Švenčionėlius. Vilniuje, netoli žuvimo vietos, Kalvarijų, Žalgirio ir Verkių gatvių sankryžoje, atidengtas jo vardo skveras, pastatytas laikinas ąžuolo koplytstulpis, visad žaliuojantis vainikais, o per Vėlines suliepsnojantis žvakelėmis. 1998 m. Bronius Laurinavičius po mirties „Už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę“ apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar– Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), 2000-aisiais įrašytas į Katalikų Bažnyčios pasaulio kankinių sąrašą. 2010 metais kunigo Broniaus Laurinavičiaus skveras naujai sutvarkytas, čia pasodinta medelių, suklotos naujos plytelės. Ant didžiulo lauko riedulio iškilo Antano Kmieliausko rausvo granito skulptūra „Jėzus, nešantis kryžių“ – atminimo paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui, simbolizuojantis ėjimą į laisvę.

martikenas_1
Vytauto Martinkėno knyga „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“, 1990

Tas V. Martinkėno laikrodis – tikras stebuklas. Visą popietę, kai kalbėjomės, šeimininkas neprarado žvalumo, šnekėjo ramiai, nuosekliai, nepamesdamas minčių gijos.

Prisiminė savo vaikystę, kaip tapo susipratusiu lietuviu. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima buvo pasitraukusi į Rusiją. Tėvas buvo geležinkelininkas, privalėjo išvažiuoti. Gyveno 63 kilometrai nuo Sankt Peterburgo – Siverskyje. Čia jis perskaitė rusų istorijos vadovėlyje mažą skyreliuką, kad kadaise buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Oi, kaip patiko! Pradėjo vaikiškai svajoti, kad Lietuvai reikėtų kariuomenę turėti, tapti valstybe. Vėliau Siverskyje buvo Pabėgėlių komiteto įsteigta lietuviška mokykla. 1918 metais grįžo į Ignaliną. Ten buvo susipratę žmonės, laukė, kada ateis lietuviai, o atėjo lenkai.

Vincas Martinkėnas prisimena: „Mano mama Juozapota Demaškaitė buvo iš Strigailiškio kaimo. Iki šiol yra tas kaimas, tik labai priartėjęs prie Ignalinos. Du jos broliai – amerikonai. Mama buvo susipratusi lietuvė. Aš gavau palikimą iš jos. Tėvukas buvo iš Antakmenės kaimo, taip pat, kaip ir mama, iš Daugėliškio valsčiaus. Ėjo į tą pačią lietuvišką bažnyčią, meldėsi iš tokios pačios lietuviškos maldaknygės, bet jo sąmonė buvo kitokia. Jis niekuo neprieštaravo motinai, rūpinosi mūsų mokymu. Man Rusijoj samdė studentą, kol patekau į mokyklą. Bet jo patriotizmas trupučiuką buvo neaiškus. Vargšė mama mirė džiova, devynis vaikus pagimdžiusi. Užaugome penki broliai. Keturi vaikai užsikrėtė nuo jos ir mirė. Darbšti, labai geraširdė buvo. Mėgo padainuoti, kai buvo geresnė nuotaika. Turėjo didelį, atsimenu, rožinį, ne tokį, kaip paprastai, o didelį – su dideliais burbuliukais kaip vynuogės. Vakare atsiklaupdavo kalbėti poterių ir snausdavo. Tėvukas sakydavo: „Eik tu jau miegot! Kokie jau čia tavo poteriai…“ Mėgo švarą, tvarką.“

Paveldėjęs tėvų daugėliškiečių tarmę, mokykloje V. Martinkėnas buvo gabus lituanistas. Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys jį pakvietė mokytojauti dar studentą, kai susirgo dr. Jurgis Šlapelis.

Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokytoju išbuvo aštuonerius metus. „Mokiau ir mokiausi pats lietuvių kalbos, nes buvau istorikas“. Lietuvių valdžia jį su Aleksandru Petraičiu, kitais lietuviais pedagogais pasiuntė į lenkų gimnazijas. A. Petraitis, buvęs Švenčionių lietuvių gimnazijos direktorius, kalintas lenkų, paskirtas lenkų gimnazijos direktoriumi. Kilęs iš Žemaitijos. Nebuvo konfliktų. „Čia reikia takto“, – sako Martinkėnas. Po karo kelerius metus dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau vėl mokytojavo lenkų mokyklose.

1956 metais perėjo dirbti į Enciklopedijų redakciją. Parašė apie 300 Lietuvos istorijos straipsnių. Žinoma, jie anonimiški, kaip tuokart buvo įprasta. Nes perdirbinėdavo, nelygu koks viršininkas skaitė. „Šitas straipsnis tinka bet kokiai enciklopedijai, – sakydavo, – bet čia – tarybinė enciklopedija!“ Yra išleidęs knygą „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos lenkų okupacijos metais“, parengęs dar porą aplankų straipsnių ir atsiminimų, išvertęs profesoriaus Mykolo Riomerio dienoraščio ištraukų, kurios buvo spausdinamos pustrečių metų (1992–1994 m.) „Kultūros baruose“. Profesorius dienoraštį rašė 38 metus, kasdien po puslapį. Susidarė 40 tomų. Tris paskutinius tomus V. Martinkėnas atpasakojo, rankraščiai saugomi Mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekų rankraštynuose.

Ir savo pedagoginę veiklą V. Martinkėnas vertina kaip istorikas. Būdami sovietiniai mokytojai, sako jis, kalbėdavome prieš savo išmanymą.

Bet pokario metų žmonės – raštingi! Iš tų mūsų mokyklų – ir filosofai, ir inžinieriai. V. Martinkėno sūnus Laimutis ir sūnėnas Gediminas – gydytojai, medicinos mokslų daktarai. „Būtume tamsūs, jei nesimokytume. Bet teko mokyti sovietine dvasia… Buvo caras – buvo caro dvasia, buvo lenkai – vėl reikėjo atiduoti duoklę, svarbu, kad išlikome, svarbu, kad liko sąmonė“.

Antano Kmieliausko skulptūra „Jėzus, nešantis kryžių“, skirta kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimui, 2011 08 27
Antano Kmieliausko skulptūra „Jėzus, nešantis kryžių“, skirta kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimui, 2011 08 27

Mes esame stiprūs, nes tvirtos tautos tradicijos. Prasismelkia jos pro visas užkardas. Sovietiniais metais daugelis šeimų buvo užgniaužusios savo tautiškus jausmus, rodos, vaikai galėjo užaugti akli, bet taip neatsitiko. Per Atgimimą jų nebuvo galima sulaikyti, žinojo viską – ir tautinius, ir valstybinius simbolius, ir tautos didvyrių vardus.

 

Tol mokomės, kol gyvi esame

 

Karo pradžia Vilniaus lietuvių labai neišblaškė, besiveržiančio į mokslus jaunimo dargi padaugėjo. 1941-ųjų rudenį buvo atidaryta Vilniaus trečioji lietuvių gimnazija. Laikinoji vyriausybė, gyvavusi tik šešias savaites, be kitų reikšmingų darbų, atkūrė buvusią nepriklausomos Lietuvos švietimo tvarką, kurią suardė bolševikai. Ši tvarka išliko ir tada, kai hitlerininkų valdžia Švietimo ministeriją pertvarkė į Švietimo valdybą, paskyrusi generalinį tarėją, priklausomą nuo vokiečių generalinio komisariato.

Lietuviai naudojosi šiokia tokia kultūros savivalda, kol vokiečiams ėmė nesisekti Rytų fronte. Tada, 1943 metų kovo 16–17 dienomis, nepavykus mūsų jaunimo įtraukti į savo kariuomenę ir darbo tarnybas, hitlerininkai suėmė 46 įvairių profesijų lietuvių inteligentus ir visus juos pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tarp jų buvo ir Švietimo valdybos generalinis tarėjas dr. Pranas Meškauskas-Germantas. Vėliau Švietimo valdybai vadovavo vokiečiai.

Štai tokiomis aplinkybėmis Vilniaus trečioji lietuvių gimnazija išleido tris abiturientų laidas!

Susitinkam jau antrą kartą su jos buvusiu direktoriumi Vincu Martinkėnu. Jis pasakoja, kad gimnazija kūrėsi Bokšto gatvėje, buvusiuose lenkų pedagoginės mokyklos rūmuose (pastatas neišliko), vėliau ją vokiečiai iškėlė, teko glaustis Vytauto Didžiojo gimnazijos senuosiuose rūmuose, buvusioje Pilypo g. 12. Buvo suburtos iškart visos aštuonios klasės. Atėjo naujokų, kiti perėjo iš perpildytos Pirmosios berniukų (Vytauto Didžiojo) ir Antrosios mergaičių (Kunigaikštienės Birutės) gimnazijų. Glaudėsi čia ir uždarytų lenkų gimnazijų mokiniai („Daug jų nebuvo, po keletą klasėse“).

Iš savo talkininkų V. Martinkėnas mini lotynų kalbos mokytoją Alfonsą Bielinį. Jis vadintas ne direktoriaus pavaduotoju, o gimnazijos inspektoriumi. Kapelionas ir tikybos mokytojas buvo žymus Vilniaus lietuvių veikėjas Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Kristupas Čibiras. Kiekvieną rytą susirinkę salėje visi jo vadovaujami pradėdavo darbą bendra malda. Taip buvo ir vėliau, K. Čibirui žuvus 1942-ųjų kovą per miesto bombardavimą. Jį pakeitė kun. Juozas Poškus.

Po maldos visi skubėdavo į klases. Lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Antanas Vengris, Jurgis Dovydaitis ir Maniukienė, matematiką – Petras Balčius ir Vincas Budrevičius, vokiečių kalbą – Avižonienė, Bakatis ir Liaudentas, gamtą – Ona Juškaitienė ir Jonas Mazelaitis, istoriją, be direktoriaus V. Martinkėno, dar dėstė Stasė Taškūnaitė, dainavimą – E. Pilypavičius, piešimą – B. Cicėnas.

Pirmaisiais vokiečių okupacijos metais (1941–1942) mokslas buvo dėstomas pagal 1936‑ųjų programas. Vėliau jos šiek tiek pakeistos, buvo kai kurių pokyčių ir mokyklų sistemoje. Kad neįtiko valdžiai, matyti iš pareigūnų vizitacijos Vilniuje. Iš Švietimo valdybos pareikalauta mokyklas priartinti prie vokiškosios tvarkos, skirti daugiau laiko vokiečių kalbai, sumažinti gimnazijų skaičių ir panaikinti jose gretutines klases, steigti daugiau amatų ir prekybos mokyklų.

  1. Martinkėnas sako, kad jo gimnaziją vizitavę pareigūnai neslėpė, jog po karo tokių aukštesniųjų mokyklų lietuviams nereikės. Užteksią pradinių ir amatų mokyklų.

Antraisiais mokslo metais Švietimo valdyba Vilniaus trečiosios ir Panevėžio berniukų gimnazijų vyresniųjų klasių programas papildė pedagoginėmis disciplinomis – reikėjo parengti mokytojų nors pradžios mokykloms (1941 m. bolševikai iš Lietuvos išvežė daugiau kaip 1000 mokytojų).

Trečiąją laidą (1943–1944 m.) išleido skubotai. Miestas dažnai būdavo bombarduojamas, ypač naktį, vokiečiai vis labiau domėjosi mūsų jaunimu. „Nenorėjom, kad juos tampytų, – sako V. Martinkėnas. – Balandžio mėnesį išrašėme diplomus ir patys mielai išvažiavome iš Vilniaus. Koks darbas – visų nervai įtempti.“

Tos trys laidos buvo žygdarbis. Gimnazija dirbo be pertraukos – ir per šalčius, kitos didžiųjų miestų mokyklos to neįstengė.

Direktorius V. Martinkėnas parūpino porą vagonų malkų iš savo tėviškės – Ignalinos miškų. Susitardavo su girininku, kad skirtų kirtimą kur arčiau stoties. Pjovė vyresniųjų klasių mokiniai ir mokytojai, į stotį malkas arkliais suveždavo ignaliniečių mokinių tėvai. O Vilniuje iš stoties atsigabendavo pasamdę malkomis kūrenamą sunkvežimį.

Visus tuos metus sargavo Šostakas, baltarusis, labai darbštus ir rūpestingas žmogus. Žinoma, kai atėjo frontas, sargas negalėjo apginti gimnazijos turto ir dokumentų. Direktorių vokiečiai paėmė kasti apkasų. Užėjusiems raudonarmiečiams jis melavo žinodamas, kad bolševikai nemėgsta inteligentų. Pasisakė esąs „darbininkas Vikentijus Kazimierovičius Marcinkevičius“. Tiko į kareivius.

Martinkėnas pasakoja: „Patekau į frontą, tegu juos perkūnas! Išgelbėjo mane likimas – apkasuose susirgau dizenterija. Kaip pavojingą ligonį demobilizavo Rytprūsiuose, Karaliaučiaus apylinkėse. Ten būčiau ir galvą padėjęs. Eini nežinia už ką“.

Karinio komisariato darbuotojas atitaisė pavardę nieko neįtardamas – jeigu reikia, tebūna Vincas Martinkėnas. Dabar jis jau karo veteranas. Buvo Pedagoginio instituto katedros vedėjas. Bet kad atsisakė stoti į partiją, teko grįžti mokytojauti. Dirbo lenkų mokyklose.

Jei būtų išlikęs paprotys prieš mokytoją nukelti kepurę, jam einant visas miestas sveikintųsi.

 

Dar apie tautinę mokyklą ir savimonę

 

1907 metais Vilniuje, Bernardinų vienuolyno patalpose (dabar Trakų g. 9) Lietuvių savitarpinės pašalpos draugija įsteigė dviklasę ir suaugusiųjų mokyklas. 1912-aisiais Rusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Zolotariovas patvirtino „Ryto“ švietimo draugijos įstatus. Vilniaus krašte imta steigti lietuvių mokyklas, kurioms nebuvo mokytojų ir kurioms trukdė visos valdžios – caro, kaizerio, bolševikų ir pilsudskininkų.

Kaip man yra pasakojęs Kazimieras Umbražiūnas, Švenčionių bažnyčios vikaras kunigas Virbickas dviračiu apvažinėdavo Zavadnikų, Daukšių, Vaigžniūnų ir kitus kaimus, kad raštingesnėms ūkininkaitėms parodytų, kaip vaikus rašto mokyti. „Ant grindų sutūpusios rašėme, ko kunigas mokė“, – vėliau prisimins mokinių bendrabučio, nuo 1920 metų Švenčionių „Ryto“ knygyno vedėja Eleonora Tumkūnaitė.

1915-aisiais Vilniuje, 1919-aisiais Švenčionyse atidarytos lietuviškos mokyklos garsėjo Vytauto Didžiojo ir Kęstučio vardais, visą tarpukarį šiame krašte puoselėjo lietuvybę. Dr. Jono Basanavičius auklėtiniai, sulaukę garbaus amžiaus, išliko aktyvūs ir gūdžiais sovietiniais metais. Tai broliai Mackoniai ir Kairiūkščiai, Povilas Čibiras, Jonas Čekys, Izidorius Šimelionis, Stasys Trepšys, Kazimieras Umbražiūnas, Vladas Drėma, Stasys Čepulis, Aldona Liobytė, Juozas Kėkštas, Jonas Karosas, Juozas Aidulis, kiti.

Vincas Martinkėnas yra parašęs atsiminimų apie Švenčionių gimnazijos direktorių Matą Untulį, kitus to meto šviesulius.Man jis prisiminė felčerį Vladą Valiulį, pažadinusį jo motinos Juozapotos savimonę.

„Vladas Valiulis prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pagarsėjęs felčeris. Mano motina, sirgdama trachoma, pėsčia eidavo 25 km iš Strigailiškio (kaimas prie Ignalinos) į Švenčionis gydytis pas Valiulį. Arčiau tada gydytojų nebuvo. Todėl ši pavardė man girdėta nuo jaunų dienų. Vėliau, eidamas mokslus, sužinojau, kad V. Valiulis buvo susipratęs lietuvių veikėjas, lietuvių saviveiklos organizatorius, spaudos platintojas, miręs 1919 metais nuo anuomet sunkiai pagydomos džiovos.

Vytautas Martinkėnas: „Šis laikrodis – brangus kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimas“
Vytautas Martinkėnas: „Šis laikrodis – brangus kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimas“

Kaip ne vienas ano meto lietuvių inteligentas, Valiulis buvo vedęs žmoną lenkę, nes lietuvaičių inteligenčių tais laikais stigo. Tokie mišrių šeimų tėvai laimės neturėdavo, nes jų vaikams lietuvybė dažnai ne tik nerūpėjo, bet buvo nepakenčiama. Mirus Vladui Valiuliui ir jo broliui Antanui kraštiečiai Švenčionių kapinėse pastatė kuklų akmens paminklėlį su lietuvišku užrašu. Lenkų valdžios metais tas paminklėlis dingo iš kapinių be pėdsako. Visaip spėliota, kam jis galėjo užkliūti. Ilgainiui paaiškėjo. Po Antrojo pasaulinio karo Švenčionių lietuvių gimnazijos direktoriumi kelerius metus buvo a. a. mano jaunesnysis brolis Vytautas Martinkėnas (mirė 1992 01 25). Kartą parodė jis man po sudegusių Vlado Valiulio namų laiptais pakištą būtent tą dingusį paminklėlį, ant kurio buvo gerai įskaitomas sakinys: „Čia ilsisi broliai Valiuliai“. Koks tolesnis to paminklo likimas, sužinoti neteko. Sovietiniais metais, kai buvo kovojama su kryžiais dėl ateistinių įsitikinimų, grąžinti paminklinį kryžių į savo vietą vargu ar kas galėjo.

Lietuviškų paminklinių kryžių dingimas tarpukario metais Vilniaus krašte nebuvo naujiena. Anuometinei lenkų katalikiškai valdžiai nepatiko ne paminklų kryžiai, bet lietuviški užrašai ant jų, ypač jei jie buvo skirti jubiliejinėms istorinėms datoms (pvz., Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejui). Žinomos ir net pagarsėjusios buvo teismo bylos dėl kryžių išniekinimo, jų skandinimo, vogimo, subjaurojimo. Garsus Vilniaus lietuvių advokatas, miręs 1996-aisiais, Antanas Juknevičius, gynė daugybę Vilniaus krašto lietuvių, kuriems buvo iškeltos bylos dėl paminklinių kryžių, statytų pakelėse.“

 

Vytautas Kaltenis

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.