Sanglaudos politika: savivaldybių patirtis ir galimybės

Prof. dr. Vladimiras Gražulis

2014 m. lapkričio 20 d. Lietuvos savivaldybių asociacija kartu su Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakultetu surengė mokslinę-praktinę konferenciją tema „Sanglaudos politika: savivaldybių patirtis, iššūkiai ir galimybės“. Konferencijoje dalyvavo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje, savivaldos institucijų ir akademinės bendruomenės atstovai. Į konferencijos dalyvius kreipėsi Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė bei MRU Politikos ir vadybos fakulteto dekanas doc. dr. Algirdas Monkevičius primindami, kad Lietuvoje kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vertinami besibaigiančiosios Sanglaudos rezultatai ir aktyviai svarstomi jos programiniai dokumentai. Tarp jų viena svarbiausių krypčių yra savivaldos socialinio ir ekonominio savarankiškumo stiprinimas bei darni regionų plėtra.

Konferencijoje pranešimus skaitė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovė Natalija Kazlauskienė („Sanglaudos politikos įgyvendinimo patirtis ir įžvalgos ateičiai“), Alytaus miesto meras Jurgis Krasnickas („Lietuvos savivaldybių patirtis įgyvendinant ES sanglaudos politiką ir pasirengimas naujajam laikotarpiui“), MRU Vadybos instituto prof. dr. Kostas Svetikas („Lietuvos regioninės plėtros politika – link inovatyvios koncepcijos“) bei Šiaulių universiteto mokslo ir meno prorektorė prof. dr. Diana Šaparnienė („Universitetų vaidmuo plėtojant regionus“).

Dr. N. Kazlauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad ES sanglaudos investicinė politika turėjo esminį poveikį BVP augimui. Ypač ryškiai tai matyti Baltijos šalyse: Lietuvoje – 1,7 proc., Latvijoje – 2,1 proc., Estijoje – 1,6 proc. Tačiau, kaip pažymėjo pranešėja, Lietuva galėtų pasiekti dar geresnių rezultatų, jei:

– pavyktų tinkamai išspręsti nuosavo ir skolinto kapitalo mobilizavimo dilemą savivaldybėms;

– keičiantis ekonominei situacijai ir atsirandant naujiems poreikiams, būtų lanksčiau peržiūrimi prioritetai ir paskirstomos lėšos;

– būtų užtikrintas dėmesys priemonėms, darančioms didžiausią poveikį regioninės ekonomikos stabilizavimui ir augimui;

– rengiami projektai būtų savalaikiai ir kokybiški;

– gerinami programų ir projektų administratorių administraciniai bei instituciniai gebėjimai;

– užtikrinta aktyvesnė ir platesnė partnerystė visais programų įgyvendinimo etapais;

– sutrumpintos viešųjų pirkimų procedūros ir nustatyti aiškūs jų vertinimo kriterijai.

Deja, dabar valstybės investicijos, įgyvendinamos regioninuose, Lietuvoje sudaro apie 24 proc., kai Danijoje – apie 65 proc., ES – vidutiniškai 50 proc.

1. Kazlauskienė, pristatydama 2014-2020 metų struktūrinės paramos perspektyvas, apžvelgė Lietuvos laukiančias naujienas:

– strateginis programavimas labiau orientuotas į rezultatus ir sąsajas su programa “Europa 2020”;

– išankstinių sąlygų makroekonominėms ir teminėms programoms nustatymas;

– integralus požiūris į teritorinius vienetus (pavyzdžiui, integruotos teritorinės investicijos, bendruomenių inicijuota vietos plėtra ir pan.);

– administracinės naštos mažinimas ir paramos fondų naudojamų taisyklių suvienodinimas.

Pranešėja akcentavo, kad siekiant spręsti socialines, ekonomines, aplinkosaugos ir kitas problemas, ypatingą dėmesį numatoma skirti kompleksinių urbanistinės plėtros programų įgyvendinimui šalies regionuose, verslo subjektų viešųjų investicijų bendram finansavimui pritraukimui, ypač mažiau patraukliose veiklose bei atokesniuose regionuose. Būtina įveikti iki šiol didėjantį atotrūkį tarp regionų.

Alytaus miesto meras Jurgis Krasnickas, aptardamas Lietuvos savivaldybių patirtį įgyvendinant ES sanglaudos politiką, pažymėjo, kad 2007-2013 m. laikotarpiu Alytaus miesto savivaldybė įgyvendino daugiau nei 60 socialinės apsaugos, sveikatos, susisiekimo, viešosios infrastruktūros, turizmo, sporto, energetikos, aplinkosaugos projektų, kurie yra bendrai finansuojami Europos Sąjungos, valstybės investicijų programos ir savivaldybės biudžeto lėšomis. Bendra įgyvendinamų projektų vertė siekia daugiau kaip 280 mln. litų.

Vertindamas 2014-2020 m. laikotarpio regioninės politikos priemones, pranešėjas pažymėjo tarpinstitucinio regioninės plėtros plano svarbą. Jo pagrindinis tikslas – mažinti atskirtį tarp Lietuvos regionų, skatinti tolygią ir tvarią plėtrą visoje šalies teritorijoje. Tarp svarbiausių kriterijų yra siekis keturis kartus sumažinti vidinę migraciją tarp kaimo ir miesto, statyti ir renovuoti mokyklas bei vaikų darželius, gerinti jų techninę bazę ir kt. Nors patvirtintas planas lyg ir leidžia Regionų plėtros taryboms pradėti planuoti konkrečius regionų plėtros projektus ir programas, tačiau, J. Krasnicko manymu, tai yra daugiau teorinė galimybė, nes penktadalis visų regionų plėtrai numatytų lėšų bus skiriama penkių didžiųjų miestų viešajai infrastruktūrai naujinti. Todėl neverta kalbėti apie atskirties mažinimo politiką tarp Lietuvos regionų. Pavyzdžiui, nedarbo lygis Alytaus regione yra vienas didžiausių Lietuvoje, tačiau Alytaus miestas nebus tiksline teritorija, o ir visame regione tokioms vietovėms numatytus kriterijus atitiks tik keli miesteliai. Mero tvirtinimu, neturint tikslinės teritorijos statuso, sunku tikėtis didesnių ES lėšų infrastruktūros, verslo ir bendruomenių plėtros projektams.

1. Krasnickas atkreipė dėmesį į tai, kad Alytaus kraštas yra pasienio regionas, kurį sudaro penkios savivaldybės, besiribojančios su Lenkijos ir Baltarusijos pasienio regionais. Tačiau bendradarbiavimo per sieną programos bei kiti planavimo dokumentai (pavyzdžiui, Lietuvos – Lenkijos pasienio specialusis planas) rengiami visiškai neatsižvelgiant į programoje dalyvaujančių regionų poreikius, ignoruojant regionų plėtros tarybų pateiktus pasiūlymus. Programoms parengtų projektų atranką vykdo komisijos, kuriose dalyvauja tik po vieną regionų atstovą.

Apibendrindamas išsakytas mintis pranešėjas pažymėjo pagrindines grėsmes, kurios sunkins 2014-2020 metais numatytų programų įgyvendinimą regionuose:

– realios regioninės politikos nebuvimas;

– tikslinių teritorijų išskyrimo apribojimai;

– paramos verslui krypčių koncentravimas tik didžiuosiuose miestuose;

– mokestinių lengvatų investicijoms politikos nelankstumas.

1. Krasnickas pateikė kelis pasiūlymus, kaip paspartinti regionų ekonominę plėtrą:

– didinti ES lėšas, skiriamas regioninei dimensijai, ypač silpniau išsivysčiusiuose regionuose;

– didinti regionų plėtros tarybų vaidmenį, skirstant ES paramą;

– sukonkretinti tikslinių teritorijų išskyrimo kriterijus;

– verslui skiriamą paramą pavesti skirstyti regionų plėtros taryboms;

– sprendžiant regionams aktualius klausimus, į darbo grupes įtraukti visų regiono savivaldybių atstovus.

MRU Vadybos instituto prof. dr. Kosto Svetiko nuomone, Lietuvoje vykdoma reaktyvi , t. y. tik reaguojanti į pasekmes atsiliekančių regionų plėtros politika, kurios pasekmės – didėjantys regioniniai išsivystymo netolygumai, emigracija ir skurdas. Tai yra taip vadinama senoji regioninės plėtros politika. Tuo tarpu daugelyje Europos šalių pereinama prie naujos proaktyvios regioninės plėtros politikos paradigmos įgyvendinimo. Ši politika nukreipta į visų regionų plėtrą, ypač siekiant didinti jų tarptautinį konkurencingumą. Tokios politikos dėka siekiama sinergijos, aglomeracijos ekonomijos iš tarpsektorinės funkcinio regiono integracijos.

Proaktyvi regioninės plėtros politika grindžiama atitinkamomis teorinėmis nuostatomis:

– plėtojant funkcinius, ypatingai metropolinius regionus pagrindinės intervencijos sritys yra investicijos į vidinės susiekimo infrastruktūros ir viešojo transporto plėtrą, verslumą, regioninių inovacijų sistemų kūrimą ir klasterių plėtrą;

– regioninių inovacijų sistemoms ir klasteriams vienas iš svarbiausių veiksnių yra geografinis artumas. Regionų ribose plėtojami kasdieniniai darbinės švytuoklinės migracijos, verslo ir mokslo kontaktai. Išsivysčiusiose šalyse šie kontaktai realizuojami maždaug per vieną valandą.

Prof. K. Svetikas siūlė pereiti prie naujos regioninės politikos paradigmos įgyvendinimo Lietuvoje, siekiant skatinti visų funkcinių regionų konkurencinius pranašumus. Būtina parengti naujos į “vietoves” (funkcinius regionus) orientuotos Lietuvos regioninės plėtros politikos koncepciją. Pranešėjo teigimu, reikia numatyti Lietuvos pagrindinių sektorių politikų (verslo, inovacijų, aukštojo mokslo, užimtumo, transporto ir t. t.) regionalizaciją.

Prof. dr. Diana Šaparnienė analizavo universitetų vaidmenį plėtojant regionus. Ji akcentavo tokius probleminius klausimus:

-Koks universitetų vaidmuo, skatinant regionų pažangą?

– Kokie pagrindiniai mechanizmai ir priemonės, galinčios įtraukti universitetus į regionų plėtrą?

– Kaip identifikuoti ir įveikti barjerus, trukdančius universitetams aktyviau įsitraukti į regioninius procesus?

– Kaip kuriant regionų socialinę, ekonominę ir kultūrinę gerovę gali prisidėti efektyvi verslo, viešojo sektoriaus ir aukštojo mokslo partnerystė?

Aktyvus universiteto dalyvavimas, skatinant regionų plėtrą, pranešėjos manymu, gali būti vykdomas moksliniais tyrimais ir rekomenduojamomis inovacijomis prisidedant prie verslo ir verslumo plėtros. Tai:

– konsultacinės paslaugos, inovaciniai čekiai, mokslo parkai, mokslinių tyrimų slėniai;

– ugdant žmogiškąjį kapitalą (specialistų rengimas, personalo ir studentų mobilumas regione, regiono žmogiškųjų išteklių tobulinimas, talentų pritraukimas ir išsaugojimas);

– dalyvaujant regiono socialinės ir kultūrinės dimensijų vystyme (savanorystė, bendruomenių įtraukimas, vertės grandinės kūrimas, kultūros sklaida).

Prof. D. Šaparnienė apibūdino universitetų įtraukimo į regioninius procesus barjerus:

– nepakankamai suvoktas akademinės institucijos tikslas,

– nepakankamai išnaudoti įsitraukimo kanalai;

– riboti finansavimo šaltiniai;

– pramonės struktūra nepakankamai orientuota į mokslo pasiekimus;

– menkas ryšys tarp įvairių regioninėje veikloje dalyvaujančių sistemų.

Šalinant šiuos barjerus, pranešėjos nuomone, siūlytina:

– sparčiau pereiti nuo transakcinių prie transformacinių intervencijų, didesnį dėmesį skiriant strategiškai apibrėžtoms programoms, o ne vienkartiniams projektams;

– siekiant bendrų tikslų, įtraukti tiek akademines, tiek kitas regiono institucijas, ypatingą dėmesį skiriant ilgalaikei tvariai partnerystei;

– bendromis universiteto, verslo bendruomenės ir viešojo sektoriaus institucijų jėgomis remti regiono žmogiškųjų išteklių kompetencijų stiprinimą ir vystymą, skiriant šiam tikslui įgyvendinti papildomas investicijas.

Konferencijos pabaigoje įvyko diskusija „Naujoji sanglaudos politika: iššūkiai ir galimybės“, kurioje kartu su pranešėjais Finansų ir Vidaus reikalų ministerijų atstovai bei MRU doktorantai. Renginį moderavo LSA direktorė Roma Žakaitienė ir MRU profesorius Vladimiras Gražulis. Autorius yra MRU Vadybos instituto profesorius.

 

Nuotraukos užrašas:

Konferencijos dalyviai Mykolo Romerio universitete. Pirmoje eilėje iš kairės: Šiaulių universiteto prorektorė prof. Diana Šaparnienė, Alytaus miesto meras Jurgis Krasnickas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovė dr. Natalija Kazlauskienė ir „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius, prof. dr. Jonas Jasaitis. Vidūnas Gelumbausko (MRU) nuotrauka