ERUDICIJA
Policininkas sustabdė kelių „gaidelį“, lėkusį per gyvenvietę trigubai greičiau, negu leidžiama. O tas teisinasi:
– Čia aš tik truputį paskraidžiau dėl adrenalino…
Policininkas klausia:
– O kas yra adrenalinas?
– Nežinau, – rėkia pažeidėjas, – bet man jo reikia!!! Kaifas!!!
– Tai kas yra kaifas?
– Nežinau, bet pasiutusiai smagu…
– Rašyk pasiaiškinimą.
– Tai kad… nebemoku rašyti. Aš tik kompu barškinu…
– Ką barškini?
– Na, tokius, tipo, bliamba, nu karoče, chamentarus. Nežinau, kaip jie ten moksliškai vadinasi, bet irgi – kaifas.
– Kokius komentarus?
– Na, tu ką, biče, visai bezgramatnas? Ar kompo nematęs? Visi „portalai“ pilni…
MANDAGUMAS
Mokslo institute – naujos monografijos sutiktuvės. Po trumpo pristatymo suteikiamas žodis autoriui. Šis ramiai ir solidžiai, kaip ir dera prelegentui, dėsto jo atrastas naujas tiesas. Klausytojų reakcija – įvairi: vieni, susėdę pirmose eilėse, atidžiai klausosi, kiti, toliau sėdintys, vaizduoja klausančius, treti, dar toliau įsitaisę, labai įvairia veikla užsiėmę. Vienas knygą skaito, kitas „išmaniojo“ telefono mygtukus spaudo, trečias snaudžia… Bet štai vienas, kukliai prisiglaudęs vidurinės eilės pakraštyje, giliai apmąsto kiekvieną monografijos autoriaus teiginį. Kartkartėmis jis tyliai atsistoja, kažkam nusilenkia ir vėl atsisėda. Kaimynai iš pradžių stebisi, paskui piktinasi, o dar vėliau ima nervintis, negalėdami suprasti, kas tam tyleniui atsitiko.
Pagaliau monografijos autorius baigia kalbą. Bendradarbiai ir svečiai jam teikia gėles, sako komplimentus. Tik kaimynų ramybę sudrumstęs žmogus lieka susimąstęs. Arčiausiai sėdėjęs neištvėręs klausia:
– Tai kam tu čia lanksteisi? Ar jam, – rodo į monografijos autorių.
– Ne, mielasis, aš nusilenkdavau mokslininkams, kuriuos monografijos autorius taip gražiai paminėjo.
– Kaip tai paminėjo? Juk jis sakė, kad knygoje išdėstytos tik jo sukurtos inovacijos. Nejaugi nori pasakyti, kad nuo kažko nusirašė? Taip sakant, „copy–paste“?
– Ne, kolega. Nematau čia nieko blogo. Juk žinoma, kad nauja – tai gerai pamiršta sena.
– Matai, kaip čia išeina. Kažką panašaus jau esu girdėjęs. Kai kartą vienas kompozitorius savo simfoniją publikai pristatinėjo, kažkuris klausytojas retkarčiais per premjerą atsistodavo ir nusilenkdavo.
– Šiuo pavyzdžiu galėtume ir dažniau pasinaudoti. Ne vienam praverstų.
Mokslininkų šypsenas aprašė Juozapas D.