ALGIMANTAS ŠVĖGŽDA: GYVENIMO KELIAI IR KŪRYBOS BRUOŽAI

Prof. Antanas Andrijauskas

Kūrybos ištakos
Ne­pai­sant tra­giš­kai susiklosčiusio li­ki­mo, Al­gi­man­tas Švėgž­da (1941–1996) neabe­jo­ti­nai yra vie­na reikš­min­giau­sių ir vie­ni­šiau­sių XX a. in­te­lek­tu­a­lio­sios lietu­vių dai­lės as­menybių. Šis „pas­ku­ti­nis lie­tu­vių pa­go­nis ir pir­ma­sis XXI am­žiaus eu­ro­pie­tis“, kaip jis sa­ve va­di­no, bu­vo at­vi­ras pa­sau­liui me­ni­nin­kas, ku­ris, be dai­lės, do­mė­jo­si fi­lo­so­fi­ja, psi­cho­lo­gi­ja, civili­za­ci­jos is­to­ri­ja, li­te­ra­tū­ra, mu­zi­ka, se­no­sio­mis Ry­tų ir ki­to­mis ne­eu­ro­pi­nė­mis kul­tū­ro­mis. Tai bu­vo gi­liai mąs­tan­ti, už­si­sklen­dusi savo vidinių išgyvenimų pasaulyje ir kupina vidinės rimties as­me­ny­bė, labai my­lė­ju­si Lie­tu­vą, jos gam­tą ir sie­ku­si sa­vo kū­ry­ba pa­kil­ti virš siau­rai su­pras­to tau­tiš­ku­mo. Be alie­ji­nės ta­py­bos, ak­va­re­lės, sa­vo pa­sau­lė­jau­tai iš­reikš­ti dai­li­nin­kas pa­si­tel­k­davo įvai­rias priemo­nes: pie­šė alie­ji­ne krei­du­te, ki­niš­ku tu­šu, spal­vo­tais pieš­tu­kais, pla­čiai nau­do­jo įvai­rias gra­fi­kos tech­ni­kas, kū­rė spal­vo­tas li­tog­ra­fi­jas, ofor­tus. Aky­las ana­li­ti­nis įsi­žiū­rė­ji­mas į įvai­rius kas­die­nio gyveni­mo ob­jek­tus su­si­lie­jo su ry­tie­tiš­ku įsi­jau­ti­mu ir įsi­skver­bi­mu į jų es­mę. „Ma­no dar­bai, – ra­šė jis F. Bar­leto išleistame kataloge, –  tai ban­dy­mas pirš­tais pri­si­lies­ti prie DI­DŽIO­SIOS PA­SLAP­TIES. Tad nei­eš­ko­ki­te ma­nęs pas ro­man­ti­kus, ku­riems gam­ta – tai tik aukš­tų ide­a­lų tar­nai­tė, nė­ra ma­nęs ir pas siur­re­a­lis­tus, pa­si­kly­du­sius Froi­do dva­si­nė­se gi­lu­mo­se, to­li esu ir nuo su­per­re­a­lis­tų, pa­sau­lį re­gin­čių per cik­lo­piš­ką fo­to­apa­ra­to akį.“ [Švėgž­da, 1993, p. 23].

Sie­kiant su­vok­ti šio dai­li­nin­ko kū­ry­bos sa­vi­tu­mą ir jo vie­tą  lie­tu­vių dai­lės is­to­ri­jo­je bū­ti­na nag­ri­nė­ti ne tik plas­ti­nius gry­nai for­ma­lius jo dai­lės as­pek­tus, bet ir apžvelgti pa­ma­ti­nes pa­sau­lė­žiū­rines nuo­sta­tas, be ku­rių ne­įma­no­ma su­vok­ti jo kū­ry­bos es­mės. Me­ni­nė for­ma šio dai­li­nin­ko kū­ry­bo­je yra su­au­gu­si su sin­kre­tiš­ka pa­go­niš­ka ir ry­tie­tiš­ka gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja.

Dai­li­nin­kas gi­mė Kel­mė­je mo­ky­to­jos ir dai­li­nin­ko sce­nog­ra­fo šei­mo­je. Apie sa­vo į Si­bi­rą iš­vež­tą tė­vą ži­no­jo tik iš ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mų, nuotraukų ir li­ku­sių pa­vie­nių daik­tų, ku­rie vė­liau jo kū­ry­bo­je tapo reikš­min­gais bū­ties sim­bo­liais. Vai­kys­tė pra­bė­go Ro­za­li­mo mies­te­lio apy­lin­kė­se, kur lan­kė mokyk­lą, ir Smil­giuo­se, kuriuose glo­bo­ja­mas se­ne­lės lei­do skaid­rias va­sa­rų die­nas. Apie šį sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį, kaip apie kaž­ką jam ne­pa­pras­tai reikš­min­ga, ret­kar­čiais jis už­si­min­da­vo po­kal­biuo­se, apibū­di­ndamas to­kiais im­liais vaiz­di­niais: „Ma­no vai­kys­tės pa­sau­lis bu­vo aiš­kus. Į ry­tų pu­sę sir­po vyšnios, į pie­tus, už ho­ri­zon­to, baž­ny­čios var­pai skam­bė­jo, į va­ka­rus di­de­lė rau­do­na sau­lė lei­do­si už miš­ko, iš šiau­rės, iš už di­de­lio so­do, nak­tį at­ei­da­vo vil­kai ir pik­ti žmo­nės. O vi­du­ry­je ši­to pa­sau­lio bu­vo ma­no mo­ti­nos mo­li­nė kros­nis, ku­rio­je traš­kė­jo ber­ži­nių mal­kų ug­nis. Va­ka­rais ver­pi­mo ra­te­lio dai­na py­nė­si su ty­liais mal­dos žo­džiais į vie­ną pa­pras­tą gy­ve­ni­mo iš­min­tį, kaip to­ji li­ni­nė vir­ve­lė ma­no ranko­se. O iš po pla­taus ąžuo­li­nio suo­lo žvel­gė į ma­ne šven­tos pra­ei­ties žal­čio akys“ [Al­gi­man­tas Švėgž­da, 1994, p. 3].

Bai­gęs mo­kyk­lą 1961 m. A. Švėgž­da įsto­jo į Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą stu­di­juo­ti  ta­py­bos. Pir­mus du kur­sus jam dės­tė Vl. Ka­ra­ta­jus, pas­kui  – A. Gu­dai­tis, ku­rio griež­tai aka­de­mi­nei pe­da­go­gi­nei sis­temai stu­den­tas prie­ši­no­si vi­so­mis iš­ga­lė­mis. Al­giui dva­siš­kai ar­ti­miau­sias bu­vo tie­sio­giai ne­dės­tęs J. Šva­žas, ku­ris įdė­miai ste­bė­jo ir glo­bo­jo ga­bes­nius stu­den­tus. Apie jo ne­tie­sio­gi­nį po­vei­kį sa­vo gy­ve­nimo, kū­ry­bos ir pe­da­go­gi­nėms nuo­sta­toms Al­gis kal­bė­jo pa­gar­biai. Jį ža­vė­jo Šva­žo su­si­kau­pi­mas, gebė­ji­mas ben­drau­ti su žmo­nė­mis, in­ty­mu­mo il­ge­sys, jaut­ru­mas me­no nau­jo­vėms, spe­cia­lių kom­po­zici­jos už­da­vi­nių for­mu­la­vi­mas stu­den­tams, sie­ki­mas at­skleis­ti pas­ta­rų­jų in­di­vi­du­a­ly­bę, taip pat įvai­rias ak­tu­a­lias plas­ti­nes ta­py­bos ga­li­my­bes. Švėgž­dai bu­vo ar­ti­mas jo daik­tiš­ku­mo svar­bos ta­pant iš­kė­li­mas. Kur­ti jį ska­ti­no ne tiek gy­ve­ni­mas, tik­ro­vė, kiek nau­ji, ne­ma­ty­ti įtai­gūs me­no kū­ri­niai. „Ma­no dai­lės moks­lai se­na­ja­me Vil­niu­je, bu­vu­sio vie­nuo­ly­no  go­tiš­kuo­se ko­ri­do­riuo­se  da­li­no­si į dvi pu­ses: į nuobodžią aka­de­mi­ją ir lais­vę ža­dan­tį Po­lį Cézan­ne’ą.“ [Švėgž­da, 1993, p. 23].

Švėgž­da daž­nai pa­brėž­da­vo Cézan­ne’o ar­ti­mu­mą, ža­vė­jo­si L. Kra­na­cho, Remb­rand­to, Le­o­nar­do da Vin­ci,  Ve­er­me­e­rio, Van Eic­ko ir va­di­na­mų­jų ma­žų­jų olan­dų kū­ry­ba. „Tik po il­gų klai­džio­ji­mų at­ra­dau se­nus meist­rus. Ne be­si­pui­kuo­jan­tis sa­vi­mi Düre­ris, o ge­ra­šir­dis darbš­tuo­lis Kra­na­chas lie­pė vėl iš naujo mo­ky­tis. Po to – olan­dai. Remb­rand­tas ir ma­no my­li­mas mo­ky­to­jas Le­o­nar­das da Vin­ci.“ Cézanne’as ne­at­si­tik­ti­nai Švėgž­dai nuo stu­di­jų iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos iš­li­ko toks svar­bus, ka­dan­gi jis,  kaip ir di­die­ji To­li­mų­jų Ry­tų ta­py­bos meist­rai, bu­vo ne tik dai­li­nin­kas, bet ir mąs­ty­to­jas. Kon­struk­tyvus jo mąs­ty­mas bu­vo aiš­kiai re­gi­mas kom­po­zi­ci­nė­je pa­veiks­lų struk­tū­ro­je, erd­vi­niuo­se ir plas­ti­niuo­se spren­di­muo­se, ku­rie Al­giui im­po­na­vo. Iš lie­tu­vių dai­li­nin­kų Švėgž­dai svar­biau­si bu­vo in­ty­mūs Čiur­lio­nis ir V. Ei­du­ke­vi­čius, ku­rių kū­ry­ba ir gy­ve­ni­mo nuo­sta­tos jį įkvėp­da­vo. Šie du iš­ki­lę virš sa­vo meto per­dėm na­tū­ra­lis­ti­nės lie­tu­vių ta­py­bos kon­teks­to dva­sin­gi ir po­etiš­ki dai­li­nin­kai bu­vo jo il­ga­lai­kių kruopš­čių stu­di­jų ob­jek­tai.

Di­plo­muo­tas dai­li­nin­kas iš­kart  pa­si­nė­rė į kū­ry­bi­nį gy­ve­ni­mą, tapo Dai­li­nin­kų są­jun­gos Jau­nų­jų daili­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mo pir­mi­nin­ku, ren­gė pa­ro­das, ak­ty­viai da­ly­va­vo kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, me­ninin­kų dis­ku­si­jo­se, pa­ro­dų ap­ta­ri­muo­se. Nuo 1972 m. kar­tu su K. De­reš­ke­vi­čiu­mi, A. Ku­ru ir A. Šalte­niu jis da­ly­va­vo va­di­na­mo­sios ket­ve­riu­kės pa­ro­do­se. Ta­čiau A. Švėgž­da bu­vo iš es­mės ki­to –  inte­lek­tu­a­laus ka­me­rinio me­di­ta­ci­nio ti­po da­li­nin­kas. Jis jau­tė gi­les­nio fi­lo­so­fi­nio pa­sau­lio pa­ži­ni­mo alkį ir tuo ryš­kiai iš­si­sky­rė tarp am­ži­nin­kų. Jo kū­ry­ba sa­vo fi­lo­so­fi­nė­mis ir uni­ver­sa­lis­ti­nė­mis ins­pi­ra­ci­jo­mis nu­ė­jo vi­sai sa­vi­tu, Ry­tų fi­lo­so­fi­ja pa­grįs­tu ke­liu, ir tai pa­ver­tė dai­li­nin­ką vie­ni­šiu­mi. „Esu tie­siog ki­toks. Ki­to­kiu ke­liu ei­nu. Ir ga­li­ma to ma­no ki­to­niš­ku­mo ne­su­prast,  ne­pri­imt, blo­gai iš­si­aiš­kint“ [Sep­ty­ni obuo­liai, 1993, p. 27].  Ke­le­rius me­tus Švėgž­da dir­bo Vil­niaus dai­lės mo­kyk­los mo­ky­to­ju, o 1978 m. Vals­ty­bi­nis dai­lės ins­ti­tu­tas jį pa­kvie­tė dės­ty­ti Pie­ši­mo ka­ted­ro­je. Tuo­met jis jau bu­vo gar­sė­jan­tis dai­li­nin­kas, ku­rio kū­ry­ba kė­lė kon­tro­ver­siš­kas dis­ku­si­jas.

Anks­ty­vo­ji Švėgž­dos kū­ry­ba sie­jo­si su sa­vi­to sti­liaus for­ma­vi­mu­si, ku­rio ne­ga­li­ma įver­tin­ti vie­na­reikš­miš­kai. Pir­mie­ji kūriniai pa­veik­ti eks­pre­sio­nis­ti­nės fi­gū­ri­nės lie­tu­vių dai­lės tra­di­ci­jos, ypač Gu­daičio įta­kos, ku­rią jis sa­vi­tai trans­for­ma­vo – pa­nau­do­jo de­ko­ra­ty­vio­sios sti­li­za­ci­jos ir fo­to­re­a­liz­mo elemen­tus. Siek­da­mas įsi­tvir­tin­ti me­no pa­sau­ly­je dai­li­nin­kas blaš­kė­si, skaus­min­gai ieš­ko­jo sa­vo ke­lių, bu­vo pri­vers­tas ei­ti į kom­pro­mi­sus, tai­ky­tis prie tuo me­tu vieš­pa­ta­vu­sios kon­junk­tū­ros. Tai ma­ty­ti ne tik iš jo anks­ty­vų­jų dro­bių pro­ble­ma­ti­kos, bet ir siu­že­tų trak­ta­vi­mo. Ta­čiau,  pra­de­dant „Au­to­por­tre­tu su mo­liū­gu“ (1977), „Kė­de“ (1977), „Džin­sais“ (1978), „Lan­gu“ (1978) ir ki­tais pa­veiks­lais, ryš­kė­ja non­kon­for­mis­ti­nės ten­den­ci­jos, jis at­si­sa­ko iš­ori­nės re­to­ri­kos ir ima­si nau­jo kon­cep­tu­a­laus kas­die­ny­bės ob­jek­tų trak­ta­vi­mo.

Re­gė­da­mas di­džiu­lę pro­per­šą tarp anks­ty­vų­jų ir vė­les­nių kū­ri­nių, ku­riais dai­li­nin­kas me­tė iš­šū­kį kon­junk­tū­ros rei­ka­la­vimams) anks­ty­vo­jo jo kū­ry­bi­nės evo­liu­ci­jos eta­po pla­čiau ne­nag­ri­nė­siu. Juo­lab kad Švėgž­da, žvelg­da­mas į jį iš nu­ei­to ke­lio aukš­tu­mų, pats ne­dvip­ras­miš­kai nuo jo at­si­ri­bo­jo. Prieš mir­tį dai­li­nin­kas net­gi pa­gei­da­vo, kad anks­ty­vie­ji jo pa­veiks­lai ne­bū­tų ro­do­mi. Reik­lus sau me­ni­nin­kas, kaip tai įpras­ta To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, iš­si­ža­dė­jo sa­vo pra­ei­ties dar­bų, jau­nys­tės pa­kly­di­mų ir ėmė­si įtvir­tin­ti sa­vi­tą me­di­ta­ty­vios mi­ni­ma­lis­ti­nės ta­py­bos kon­cep­ci­ją.

Posūkis į Rytus

Jį la­bai pa­vei­kė tarp To­li­mų­jų Ry­tų me­ni­nin­kų pa­pli­tęs po­sa­kis, kad „tik­ra­sis  meist­riš­ku­mas atsisklei­džia ap­si­ri­bo­jus mi­ni­ma­liau­sio­mis me­ni­nės iš­raiš­kos prie­mo­nė­mis“. Šis są­mo­nin­gas me­ni­nės iš­raiš­kos prie­mo­nių ap­ri­bo­ji­mas, kū­ri­nių in­ty­mu­mas ir ka­me­riš­ku­mas tie­sio­giai sie­jo­si su orien­ta­lis­ti­nių idė­jų įta­kos au­gi­mu, es­mi­niais dai­li­nin­ko pa­sau­lė­žiū­ros po­ky­čiais, gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, ver­ty­bi­nė­mis ir me­ni­nė­mis nuo­sta­to­mis. To­dėl mus pir­miau­sia do­mi­na Ry­tų fi­lo­so­fi­jos, es­te­ti­kos ir me­no po­vei­kis Švėgž­dos kū­ry­bai, ku­ris pra­dė­jo ryš­kė­ti vi­du­ri­nia­me ir  visa jėga išsiskleidė vė­les­nia­me – jau Vo­kie­ti­jo­je – kū­ry­bi­nės evo­liu­ci­jos eta­pe.

Pri­si­mi­ni­mai – keis­tas da­ly­kas, ne­pa­klūs­tan­tis įpras­ti­nei lai­ko ir vaiz­di­nių tėk­mės lo­gi­kai. Iš bū­ties srau­to jie iš­plė­šia tik pa­ski­rus pa­są­mo­nės gel­mė­se įstri­gu­sius ben­dra­vi­mo su Al­giu tais svar­biais jo inte­lek­ti­nei biog­ra­fi­jai lū­žio me­tais frag­men­tus. Man tai bu­vo itin su­dė­tin­gas, ku­pi­nas psi­cho­lo­gi­nio tero­ro gy­ve­ni­mo tarps­nis, to­dėl ir pri­si­mi­ni­mai ne vi­sada švie­sūs. Ne­bu­vau Al­gio nei vai­kys­tės, nei studi­jų drau­gas, to­dėl ir mū­sų san­ty­kiai bu­vo ki­to­kie, nu­lem­ti dau­giau dva­sios ir pa­sau­lė­žiū­ri­nių nuosta­tų gi­mi­nys­tės. Su­si­pa­ži­no­me 1977 m. ko­vą, pra­slin­kus vos mė­ne­siui nuo dar­bo pra­džios Dai­lės ins­ti­tu­te, kai aš, at­vy­kęs iš Mask­vos Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­to, pra­dė­jau skai­ty­ti ide­o­lo­gi­jos sar­gų nepa­si­ten­ki­ni­mą ir įta­ri­mus su­kė­lu­sias Ry­tų fi­lo­so­fi­jai, es­te­ti­kai ir me­nui skir­tas pa­skai­tas. Švėgž­da užėjo į ka­ted­rą ir pri­sis­ta­tęs pa­kvie­tė skai­ty­ti pa­skai­tą apie Ry­tų fi­lo­so­fi­ją ir me­ną mo­ky­to­jams bei daili­nin­kams Vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je Ko­nars­kio gat­vė­je, kur tuo­met mo­ky­to­ja­vo. Po pa­skai­tos il­gai užsi­tę­su­sio­se dis­ku­si­jo­se iš­kart tarp mū­sų už­si­mez­gė glau­dus dva­si­nis ry­šys. Tuo­met jis pado­va­no­jo man pui­kų P. Rep­šio gra­fi­kos dar­bą ir pa­ly­dė­jo į sto­tį. Tai bu­vo man ne­pa­pras­tai svar­bios drau­gys­tės pra­džia.

Po me­tų, kai Al­gis pra­dė­jo dės­ty­ti Dai­lės ins­ti­tu­te, mes jau są­mo­nin­gai pa­si­rin­ko­me dirb­ti tas pačias sa­vai­tės die­nas – su­si­tik­da­vo­me tre­čia­die­niais bei ket­vir­ta­die­niais, kai atvažiuodavau iš Kauno skaityti paskaitų. Jis iš­si­sky­rė ne­pri­klau­so­mu cha­rak­te­riu, as­me­ny­bės gel­me, tvir­tais gar­siai ne­dek­laruo­ja­mais įsi­ti­ki­ni­mais ir su­ge­bė­ji­mu be iš­ori­nio pa­to­so gin­ti sa­vo po­žiū­rį, nors tuo­met ins­ti­tu­te iš tikrų­jų bu­vo daug au­to­ri­te­tin­gų as­me­ny­bių, ku­rioms ei­nant se­no­vi­niais ko­ri­do­riais stu­den­tai pa­gar­biai iš­si­ties­da­vo ir įsi­klau­sy­da­vo į jų žo­džius. Švėgž­da pa­si­žy­mė­jo re­to­mis sa­vy­bė­mis: lais­vam žmo­gui būdin­gu cha­rak­te­rio ne­nu­olan­ku­mu dėl prin­ci­pi­nių da­ly­kų, tur­tin­ga vaiz­duo­te, su­ma­nio­mis įžval­go­mis, ge­bė­ji­mu glaustai kal­bė­ti ir klau­sy­ti. Mus su­ar­ti­no mei­lė Čiur­lio­niui, Dzū­ki­jos gam­tai, Ry­tų kul­tū­roms, da­oiz­mo gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jai, pa­gar­ba pa­go­niš­koms lie­tu­vių tau­tos kul­tū­ros tra­di­ci­joms ir tai, kad po sta­žuo­čių už­sie­ny­je mes at­si­dū­rė­me vi­siš­kai ana­lo­giš­ko­je to­ta­li­nio psi­cho­lo­gi­nio te­ro­ro si­tu­a­ci­jo­je, todėl vie­nas ki­to dva­si­nę bū­se­ną pui­kiai su­pra­to­me. Jis ir ar­chi­tek­tas profesorius V. Brė­­di­kis bu­vo dvasiš­kai ne­abe­jo­ti­nai ar­ti­miau­si žmo­nės, ku­riais ab­so­liu­čiai pa­si­ti­kė­jau tais ne­leng­vais lai­kais.

Abu daug dė­me­sio sky­rė­me dar­bui su stu­den­tais. Jis va­do­va­vo SMD, o aš – Es­te­ti­kos bū­re­liui, kurių bran­duo­lį su­da­rė tie patys maiš­tin­giau­si ir nau­jo­vių la­biau­siai trokš­tan­tys stu­den­tai, to­dėl renginiai daž­nai vy­ko kar­tu. Prie šių ben­dra­min­čių nuo­la­tos šlie­jo­si „vaikš­čio­jan­tis Sok­ra­tas“ – nuolatinis sau­gu­mie­čių gal­vos skaus­mas J. Mi­ku­tis, ku­ris žer­da­vo iš­min­ties per­lus daž­nai vykstančiuose stu­den­tų dar­bų ap­ta­ri­muo­se. Al­gis my­lė­jo stu­den­tus, ka­dan­gi jie – Lie­tu­vos at­ei­tis. Stu­den­tai ir­gi šlie­jo­si prie jo. Ne­re­tai dės­ty­to­jas bū­da­vo per­dėm at­vi­ras, o vė­liau pats dėl to ken­tė­jo.

Tu­rė­jau at­si­ve­žęs per aš­tuo­ne­rių me­tų stu­di­jas su­kaup­tą tuo me­tu ge­riau­sią Lie­tu­vo­je mo­der­nio­jo ir Ry­tų me­no kny­gų ko­lek­ci­ją bei šim­tus se­no­vi­nės ir XX a. kla­si­ki­nės mu­zi­kos plokš­te­lių. Žin­gei­džiam Al­giui tai bu­vo ne­pa­pras­tai svar­bus pa­ži­ni­mo šal­ti­nis, į ku­rį jis aist­rin­gai pa­si­nė­rė: nuo­la­tos im­da­vo priklausiusių įvai­rioms mo­der­niz­mo kryp­tims, iš­ki­liau­sių mo­der­nio­jo me­no, ki­nų ir ja­po­nų kla­si­ki­nės dai­lės meist­rų al­bu­mus. Jį do­mi­no daug kas: Ry­tų fi­lo­so­fi­ja, psi­cho­lo­gi­ja, ci­vi­li­za­ci­jų is­to­ri­ja, fi­lo­so­fi­nė eseis­ti­ka, tuo­met tarp in­te­lek­tu­a­lų po­pu­lia­rūs ru­sų kal­ba iš­spaus­din­ti fi­lo­so­fi­niai Scho­pen­hau­e­rio, Nietzsche’s, Berg­so­no, Ca­mus, B. Rus­se­lio fi­lo­so­fi­niai vei­ka­lai, įvai­rios Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­te leistos psi­cho­lo­gi­jos ir psi­cho­a­na­li­zės kla­si­kų an­to­lo­gi­jos, S. Ra­d­­ha­k­ris­h­na­no „In­dų fi­lo­so­fi­ja“, S. Chat­ter­jee ir D. Dat­ta „Įva­das į in­dų fi­lo­so­fi­ją“, „Se­no­vės ki­nų fi­lo­so­fi­jos” an­to­lo­gi­jos dvi­to­mis, literatū­ri­niai M. Bul­ga­ko­vo, O. Man­delš­ta­mo, A. Be­lyj vei­ka­lai, pro­fe­so­riaus A. Zi­nov­je­vo už­sie­ny­je išspausdinti ar­šiai so­vie­ti­nę sis­te­mą iš­juo­kian­tys pam­fle­tai ir ki­tos tuo­met „sa­miz­dato“ ti­ražuo­ja­mos kny­gos. Jis la­bai su­si­jau­di­no pamatęs vos deg­tu­ko dė­žu­tės dy­džio per 500 pus­la­pių Va­ka­ruo­se iš­leis­tą A. Sol­že­ny­ci­no „Ar­chi­pe­lag Gu­lag“, ku­rios be­veik bu­vo ne­įma­no­ma skai­ty­ti be di­di­na­mo­jo stik­lo. Ši kny­ga  tik­riau­siai dėl tra­giš­ko tė­vo li­ki­mo emo­cio­na­lų Al­gį su­krė­tė ir il­gam pa­li­ko slo­gų įspū­dį. Pokalbiai nuo fi­lo­so­fi­nių, me­no­ty­ri­nių te­mų, Lie­tu­vos in­te­lek­tu­a­lų pa­dė­ties, ak­tu­a­laus me­ni­nio gyvenimo klau­si­mų nuo­la­tos nu­kryp­da­vo į ap­mąs­ty­mus apie lie­tu­vių tau­tos li­ki­mą ir at­ro­džiu­sias tolimas Ne­pri­klau­so­my­bės per­spek­ty­vas. Jam tai bu­vo svar­biau­sias da­ly­kas, dėl ku­rio bu­vo pa­si­ruo­šęs pa­au­ko­ti gy­vy­bę.

(Tęsinys – kitame numeryje)