AR TIKRAI EUROPOS SĄJUNGA YRA KRYŽKELĖJE?

Keletas pastebėjimų po dar vienos išvykos į Briuselį

Doc. dr. Raimundas Dužinskas

Kiekvienas akademinės bendruomenės narys sutiks su mintimi, kad neatsiejama tiek mokslinio, tiek pedagoginio darbo dalimi yra tiesioginis bendravimas tiek su kolegomis, tiek su analizuojamų institucijų darbuotojais ir ekspertais. Todėl pasinaudoję Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje sudaryta galimybe, mes, 20 Lietuvos universitetų dėstytojų, kurių pedagoginė ir mokslinė veikla susijusi su Europos integraciniais procesais ir ES institucijų funkcionavimu, vasario pabaigoje apsilankėme Briuselyje. Susitikome su Europos Komisijos pareigūnais ir analitikais, Lietuvai atstovaujančiais Europos Parlamento nariais – Petru Auštrevičiumi ir Gabrieliu Landsbergiu bei Lietuvos atstovybės ES vadovu ambasadoriumi Raimundu Karobliu.
Ambasadorius įvertino Lietuvos pirmininkavimo ES Taryboje naudą, pasiekimus ir neišnaudotas galimybes. Anot jo, pirmininkavimu pasinaudojome geriausiai iš didžiosios plėtros – 2004 metais įstojusiųjų valstybių. Sustiprėjo Lietuvos nacionalinis saugumas, įgijome ekonominės naudos ir užtikrinome nacionalinės politikos stabilumą. Ambasadorius nemažai dėmesio skyrė naujosios Europos Komisijos prioritetams: ekonomikos augimui, energetikos sąjungos kūrimui ir skaitmeninės sąjungos funkcionavimui. Nebūdingai diplomatams atvirai jis pažėrė kritikos buvusių valdžių pareigūnams, kurie, pasak jo, stabdė projektų įgyvendinimą energetikoje.

Dauguma iš mūsų bent retkarčiais susimąstome apie tolimesnį ES likimą, šio įstabaus valstybių integracinio darinio plėtrą tiek „į plotį“, tiek „į gylį“. Plėtros geografine prasme buvo skeptiški praktiškai visi, su kuriais teko bendrauti. Kaip sakė pašnekovai, plėtra tikrai stabtelėjo, jaučiamas savotiškas integracinis nuovargis, tačiau kai kurios šalys kandidatės pačios nerodo didelių pastangų siekti narystės. Konkretizuodami šį pasakymą prisiminkime, kad Islandija ekonominės finansinės krizės metu – 2010 metų viduryje – pareiškė norą tapti ES nare, tačiau 2013 m. gegužę derybos buvo sustabdytos, nors maždaug trečdalis derybinių skyrių jau buvo suderinta. Tai lėmė pasikeitęs politinių jėgų išsidėstymas Islandijos parlamente (Altinge) po 2013 m. vykusių rinkimų, kai pergalę šventė centro dešiniosios partijos, ir šalies gyventojų nuotaikos, kurios yra itin euroskeptiškos. Turkija šiuo metu, matyt, labiau norėtų būti Artimųjų Rytų lydere, o ne ES nare. Beje, jos įstojimo ne itin pageidauja ir ES įtakingieji – Vokietija ir Prancūzija. Kartais atrodo, kad ES tik vaidina, kad nori priimti Turkiją, o Turkija tik imituoja ketinimus tapti ES nare.

Iš keturių Balkanų valstybių, kurios, kaip žinia, yra oficialios šalys kandidatės (Albanija, buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija, Juodkalnija ir Serbija) – tik Juodkalnija rimtai vykdo struktūrines reformas. Kitoms gi, anot P. Auštrevičiaus, būdingas atsipalaidavimas ir net „lengvas ES šantažavimas“: duosite pinigų – vykdysime reformas, neduosite – nieko nedarysime. ES, matyt, svarbu Juodkalniją matyti savo gretose ir dėl geopolitinių priežasčių – jai tapus ES nare, visa Viduržemio jūros pakrantė iki pat Bosforo sąsiaurio būtų arba ES, arba NATO teritorija.

Diskusijose negalėjome apeiti ir ES bei Rusijos santykių problematikos. Tiek P. Auštrevičiaus, tiek G. Landsbergio, beje, rengiančio memorandumą dėl ES ir Rusijos santykių, buvo akcentuojama kad ES vaidmuo pasaulyje – pasyvus, ji atrodo gerokai pasimetusi. Nėra aktyvumo ne tik rengiant naujas sankcijas, pirmiausia finansų sektoriuje, bet ir tiriant lėktuvo žūties Ukrainoje priežastis. Anot mūsų europarlamentarų, ES institucijomis manipuliuoja „galingieji“ – pirmiausia Vokietija ir Prancūzija, tačiau bendro balso ir veiksmų trūksta. Galvos skausmas yra ir Graikija, ir Kipras, ir Vengrija. Atrodo, kad Rusijai kol kas sekasi kalti ES vienybę skaldantį pleištą. P. Auštrevičius apie ES kalbėjo itin nedviprasmiškai. Pasak jo, ji – „skylėta, nepaslanki, o ją neša tik atskiros šalys“.

Analitiko Gregory Clayes pranešimas buvo skirtas euro zonos ekonomikos problematikai. Buvo konstatuota, kad euro zonos ekonomikos atsigauna lėtai, infliacija – pernelyg maža. Jau artimiausiu metu ketinama imtis papildomų makroekonominių priemonių, turinčių paspartinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą ir eliminuoti defliacijos grėsmę. Tam tikri monetarinės politikos žingsniai jau daromi, bet rezultatai kol kas itin menkai pastebimi. Europos centrinis bankas per pastaruosius trejus metus sumažino bazinę palūkanų normą iki rekordinės 0,05 proc. žemumos. Neseniai nuspręsta supirkti valstybių vertybinius popierius, taip emituojant papildomus pinigus (po 60 mlrd. eurų kiekvieną mėnesį). Turėtų atpigti skolinimas vyriausybėms ir sumažėti paskolų verslui bei namų ūkiams kaina. Tikimasi, kad infliacija išaugs iki siekiamo 2 proc. lygio, kartu ims sparčiau augti ir visa ES ekonomika. Be to, daug tikimasi iš Europos Komisijos pirmininko Jean-Claude Juncker iniciatyvos akumuliuoti 315 mlrd. eurų tiek iš privačių šaltinių, tiek iš ES fondų ir juos „įdarbinti“ ekonomikoje.

Ekonomikos ir finansų reikalų direktorato atstovas Patrick D‘Souza analizavo Lietuvos makroekonominę situaciją. Išryškinęs ekonomikos pokyčių tendencijas krizės ir pokriziniu laikotarpiu, jis pabrėžė, kad, Komisijos nuomone, Lietuva privalo ir toliau vykdyti apdairią, taupią fiskalinę politiką. Jis nurodė, kad ekonomikos augimo kliuviniu bus demografinė situacija, t. y. darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas, nepakankamas jų profesinio pasirengimas ir gana žemas investicijų lygis.
Universitetų dėstytojų grupės nariams buvo itin malonu pabendrauti su Lietuvos atstove, Ekonomikos ir finansų direktorato analitike Violeta Klyviene. Jos atsakomybės sritis – Portugalijos makroekonominės situacijos stebėsena ir rekomendacijų formulavimas. Ji pabrėžė, kad Portugalija yra „puikus“ neefektyviai panaudotų ES Sanglaudos fondo lėšų pavyzdys, susijęs su netvarkinga fiskaline politika. Pranešėja akcentavo, kad ES ekspertų reikalavimai, susiję su fiskalinės drausmės griežtinimu ir struktūrinių reformų vykdymu, visų pirma sveikatos ir socialinės apsaugos srityse, susiduria su nemažu Portugalijos atstovų pasipriešinimu.

Europarlamentaro Vytenio Andriukaičio biuro vadovas Artūras Vinčiūnas išdėstė komisaro ir jam pavaldžios komandos darbo prioritetus, itin akcentuodamas darbus, susijusius su maisto saugos stiprinimu ES šalyse.
Itin aukštas Generaliniame aplinkosaugos direktorate skyriaus vadovo pareigas einantis Kęstutis Sadauskas išsamiai analizavo itin naują sritį – vadinamosios „žiedinės“ (angl. circle) ekonomikos kūrimą, siekiant plėtoti ES šalyse žaliąją ekonomiką, kiekvieno gamybos proceso atliekas panaudojant kita etape. Apskritai aplinkosaugos problematikai ir kokybiškam, saugiam gyvenimui šiuo finansiniu laikotarpiu (2014–2020 m.) bus skiriama itin daug lėšų ir žmogiškųjų išteklių.

Išvyka į Europos Parlamentą buvo ne tik įdomi, bet ir būtina. Tai pripažino visi dalyvavusieji. Neabejoju, kad įgytos žinios ir patirti įspūdžiai suteiks ir mūsų paskaitoms bei individualiam darbui su studentais dar daugiau profesionalumo.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos ir verslo instituto docentas.