Dr. Aurelija Gritėnienė
Lygiai prieš 100 metų, 1915 m. balandžio 13 d. Salãmiesčio parapijos pakraštyje Plikių kaimo ūkininkų Povilo ir Magdalenos Kučinskų šeimoje gimė dukra Antanė. Be jos, čia dar augo sesuo Birutė, broliai Povilas ir Vytautas. Visi keturi Kučinskų vaikai buvo išleisti į mokslus: Antanė tapo filologe, jos sesuo Birutė Ambrozaitienė – vaikų gydytoja, brolis Povilas baigė teologijos mokslus ir tapo kunigu, o kitas brolis Vytautas dirbo chemiku.
Kalbininkės A. Kučinskaitės gyvenime galėtume išskirti bent tris ryškesnes darbų kryptis. Pirmiausia minėtinas jos darbas prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“. Šiam žodynui A. Kučinskaitė yra užrašiusi keliolika tūkstančių žodžių su gyvais iliustraciniais sakiniais (daugiausia iš Salamiesčio ir Vabalninko apylinkių). Kartu su kolegomis rašė ir redagavo net 8 žodyno tomus, o dalį redaguotų tomų (III–VIII) parašė pati. Už III–VI tomų parengimą kartu su kitais žodynininkais buvo apdovanota valstybine premija. A. Kučinskaitė kartu su Jonu Kruopu ir akademiku Borisu Larinu parengė ir naująją žodyno redagavimo instrukciją.
Antroji mokslininkės darbų kryptis – lietuvių kalbos etiketas, terminija ir kalbos kultūra. Visiems gerai žinoma A. Kučinskaitės knygelė „Lietuvių kalbos etiketas“ (1985; antras leidimas 1990). Mokslininkė kartu su kitais kalbininkais kelerius metus (1977–1985) redagavo „Mūsų kalbos“ žurnalą, „Kalbos praktikos patarimus“ (1976, antras leidimas 1985), buvo „Lietuvių kalbos žinyno“ (1998, antras leidimas 2003) bendraautorė. Apie lietuvių kalbos etiketą, kalbos kultūrą ir įvairius terminų vartosenos klausimus yra paskelbusi ne vieną straipsnį periodinėje spaudoje: žurnaluose „Lietuvių kalbotyros klausimai“, „Mūsų kalba“, „Jaunimo gretos“, „Pergalė“ ir kitur. Ne kartą apie tai kalbėjo per radiją ir televiziją. Nemaži A. Kučinskaitės nuopelnai ir lietuvių terminijai – beveik 10 metų dirbo Terminologijos komisijoje, prisidėjo rengiant teisės, fizikos ir kitų mokslo sričių terminų žodynus.
Trečioji darbų kryptis susijusi su mokslininkės pasaulėžiūra. 1925 m. A. Kučinskaitės įstojo į Kupiškio progimnaziją, ten besimokydama, aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. 1933 m. įstojo į Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vienuolių kongregaciją, o po 7 metų davė amžinuosius vienuolės įžadus. Tikėjimą A. Kučinskaitė išsaugojo visą gyvenimą. Ji buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Atkuriamojo komiteto narė. Atkūrus akademiją, iš pradžių dirbo archyvare, nuo 1992 m. – moksline sekretore, redagavo įvairius religinius leidinius („Naująjį testamentą“ ir kitus). 2000 m. Lietuvių katalikų mokslo akademija A. Kučinskaitei suteikė garbės nario vardą.
Lietuvių kalbos ir literatūros institute A. Kučinskaitė dirbo 1945–1972 m. Norėdamas dar sykį visuomenei pristatyti mokslininkės darbus, prisiminti jos šviesią ir spalvingą asmenybę, Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centras 2015 m. balandžio 14 d. surengė A. Kučinskaitės gimimo 100-mečio minėjimą. Instituto bibliotekoje buvo atidaryta A. Kučinskaitės jubiliejui skirta darbų paroda, kurią surengė bibliotekos vedėja Vilija Margarita Lukševičienė ir redaktorė Rūta Statkevičiūtė. Renginyje atsiminimais apie A. Kučinskaitę dalijosi ją pažinę kalbininkai, tautosakininkai, lietuvių kalbos puoselėtojai: Antanas Balašaitis, Irena Ermanytė, Klementina Vosylytė, Jonas Klimavičius, Aldonas Pupkis, Gražina Kadžytė, Algirdas Sabaliauskas, Teresė Valiuvienė ir kiti.
Renginio pradžioje pranešimą apie A. Kučinskaitės gyvenimą ir darbus perskaitė G. Naktinienė. Jai, kaip ir A. Kučinskaitei, ne vieną dešimtmetį teko rašyti ir redaguoti didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Nors kartu dirbti su A. Kučinskaite neteko, G. Naktinienė ją atsimena iš konferencijų ir kitų renginių, kuriuose, net būdama garbingo amžiaus, Antanė mielai dalyvaudavo. G. Naktinienė susirinkusiesiems priminė, kad mokslininkės straipsniai yra aktualūs, nepraradę savo vertės net ir mūsų dienomis. Ji pasiūlė išleisti A. Kučinskaitės darbų rinktinę, kad skaitytojai galėtų vienoje vietoje rasti visus mokslininkės parašytus straipsnius.
- Balašaitis kartu su A. Kučinskaite Žodynų skyriuje dirbo dešimt metų. Žodynininkas prisiminė, kad A. Kučinskaitė nuolat primindavo, jog ji iš prigimties yra mokytoja. 1929–1933 m. ji mokėsi Kaune, Moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminarijoje, o vėliau, baigusi studijas Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo Leipalingio, Linkuvos, Šiaulių mokyklose. Linkuvos gimnazijoje savo auklėtines mergaites A. Kučinskaitė vadindavo lelijėlėmis, o berniukus – bijūnėliais. Sakydavo, kad bręstančią sielą reikia kalbinti atvira, meilės sklidina širdimi.
Po karo dėl ideologinių įsitikinimų Antanei teko atsisakyti mokytojos darbo. Dar prieš karą, savo mokytojo Juozo Petrulio prikalbinta, ji ėmė užrašinėti žodžius didžiajam žodynui ir siųsdavo juos Juozui Balčikoniui. Kai 1945 m. Antanė atvažiavo į Vilnių ieškotis darbo, J. Balčikonis atsiminė puikią žodyno talkininkę ir priėmė ją į darbą. Institute Antanė išdirbo beveik 30 metų.
Kartu su A. Kučinskaite dirbusi I. Ermanytė prisiminė Antanę kaip žvalią, energingą, patrauklią moterį, mokėjusią su visais gražiai sutarti. Leksikografė iki dabar atsimena, kaip šiltai ją Antanė pasitiko institute, kaip drąsino ir palaikė. Institute I. Ermanytė išdirbo 46 metus. Ji džiaugiasi, kad kartu su A. Kučinskaite ir kitais žodynininkais galėjo prisidėti prie didžiausio lietuvių kalbos paminklo – didžiojo žodyno – rašymo ir redagavimo.
Žodynininkė K. Vosylytė, kaip ir A. Kučinskaitė, yra kilusi iš tos pačios Salamiesčio parapijos. Kalbininkė prisiminė Antanės gimtąjį kaimą, jos tėvų sodybą, pokario metus. Dirbant kartu prie žodyno, A. Kučinskaitė K. Vosylytei buvo didelis autoritetas. Nors Antanė buvo giliai tikinti, tačiau niekada nieko nemoralizavo, visiems buvo labai taktiška, maloni ir geranoriška. K. Vosylytė su A. Kučinskaite bendravo beveik iki pat jos mirties. Žodynininkės atmintyje išlikę ir paskutiniai jos susitikimai su Antane. Kai Klementina jai primindavo, kad yra kilusi iš Salamiesčio parapijos, A. Kučinskaitė nušvisdavo ir vis cituodavo A. Vireliūno užrašytos kupiškėnų dainos vieną posmą: „Priviliojo bernužėlis ant didžiojo kermošėlio su saldiniais obuolėliais, su brendiniais riešutėliais, salamacku alutėliu, cukrava arielkėle…“
Žodynininkas ir terminologas J. Klimavičius prisiminė, kad 1963 m., kai po vasaros atostogų įžengė į senuosius Vileišių rūmus, į didįjį Žodyno kambarį, jame darbavosi žodyno redaktorių J. Kruopo ir Kazio Ulvydo karta: I. Ermanytė, K. Vosylytė, Vytautas Vitkauskas ir kiti žodynininkai. A. Kučinskaitė išsiskyrė iš kitų. Ji visiškai nekalbėjo tarmiškai, rengėsi labai tvarkingai, buvo santūri, visada pasitempusi. Tačiau taip pat mokėdavo ir smagiai skambiai pasijuokti – tai iš humoristinio rašinėlio laikraštyje, tai iš kolegos pasakymo, kad jo sveikata – „kaip ženoto žvirblio“. Išėjusi iš instituto, A. Kučinskaitė toliau aktyviai darbavosi Lietuvių katalikų mokslo akademijoje ir kt. Sykį Mokslų akademijos bibliotekoje sutiktam J. Klimavičiui prasitarė: „Kai esi pensijoje, tai labiausiai neturi laiko.“
Docentas A. Pupkis papasakojo, kaip A. Kučinskaitė įsitraukė į kalbos kultūros darbą. 1967 m. pabaigoje susibūrė kalbininkų ir kalbos brangintojų sambūris, buvo įkurta Lietuvių kalbos sekcija. A. Kučinskaitė, išėjusi iš instituto, Kalbos sekcijai atidavė visą savo sukauptą lingvistinę patirtį: dirbo „Mūsų kalbos“ redakcijoje, buvo „Kalbos praktikos patarimų“ (1976) redaktorių kolegijos narė. Minėto kalbos sambūrio dalis buvo televizijos ir radijo kalbos valandėlės. A. Kučinskaitė buvo viena iš tų valandėlių dalyvių kartu su A. Pupkiu ir Aleksu Girdeniu. Kartu su A. Kučinskaite kalbos laideles vedęs A. Pupkis prisiminė, kad Antanė buvo mielo, malonaus ir suderinamo su kitais charakterio.
Etnologė ir tautosakininkė G. Kadžytė pasidžiaugė, kad jubiliejai leidžia žmonėms atnaujinti ir patikslinti savo atmintį. Kaip ir daugelis, etnologė A. Kučinskaitę pažinojo neakivaizdžiai iš jos knygelės „Lietuvių kalbos etiketas“. Gyvai susitikti joms teko dirbant kraštotyros draugijoje. G. Kadžytė Antanę prisiminė kaip tolerantišką, subtilią asmenybę, tačiau pabrėžė, kad mokslininkė turėjo savo tvirtą nuomonę ir nebijodavo jos išsakyti. Kartą kraštotyrininkų susitikime su vieno miestelio bendruomene A. Kučinskaitė buvo raginama pakelti stikliuką. Ji atsistojo ir gana griežtai pasakė: „Kai prie bet kurio stalo bus pradėta gerbti ir negeriančio žmogaus nuomonė, tada ir aš galėsiu saikingai išgerti.“ A. Kučinskaitei rūpėjo, kad Lietuva būtų blaivi ir dora, kad žmonės rastų bendrą kalbą ne tik išgėrę.
Profesorius A. Sabaliauskas A. Kučinskaitę pirmą kartą sutiko 1953 m. balandį. Tada žodyno redaktorius J. Kruopas jį atvedė į didįjį žodynininkų kambarį, kuriame sėdėjo Zuzana Jonikaitė, Sofija Kėzytė ir A. Kučinskaitė. A. Sabaliauskui buvo patikėta skaityti ir taisyti perrašytą žodyno tekstą. Profesorius prisiminė ir rusų akademiką B. Lariną, kuris daug pagelbėjo A. Kučinskaitei: rūpinosi, kad Maskvoje būtų patvirtintas jos universiteto baigimo diplomas, paskatino Antanę parašyti ir apginti disertaciją „Veiksmažodžio redagavimo principai „Lietuvių kalbos žodyne“. (Disertacija buvo apginta 1959 m.).
Vilniaus dailės akademijos redaktorė T. Valiuvienė kalbėjo apie savo pirmąsias darbo dienas Lietuvių kalbos institute. Atėjusi dirbti į žodynų skyrių 1971 m., ji pajuto, kad žodyno darbui vadovavo ne tik jo redaktorius J. Kruopas, bet ir A. Kučinskaitė: čia buvo jaučiama Antanės tvarka, režimas. T. Valiuvienė pabrėžė, kad A. Kučinskaitė turėjo tikrą mokytojos gyslelę: mokėdavo taktiškai pasakyti, kaip nereikėtų kalbėti, kaip nederėtų elgtis ir pan. Redaguojant „Krikščioniškosios ikonografijos žodyną“, T. Valiuvienę ne sykį konsultavo ir A. Kučinskaitė, tuo metu dirbusi Katalikų mokslo akademijoje.
Šio renginio metu buvo pasidalyta pluoštais atsiminimų apie A. Kučinskaitę. Ir kalbėjusieji, ir klausiusieji po renginio galėjo drąsiai pasakyti: kuo daugiau daliniesi, tuo daugiau gauni. Atsiminimų fragmentai kaip dėlionės detalės padėjo sukurti vientisą kalbininkės A. Kučinskaitės asmenybės vaizdą.
Didžioji mokslininkės lituanistinio archyvo dalis yra saugoma Lietuvių kalbos instituto archyve. Kalbininkės rankraščiai, laiškai, nuotraukos ir kita dokumentinė medžiaga niekur neprapuolė ir tikėkimės, kad sulauks tyrėjų dėmesio, o apie A. Kučinskaitės darbus bei gyvenimą sulauksime atskiro išsamaus leidinio. Autorė yra Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja