1963 m. data pažymėtoje užsienyje gyvenančių Lietuvių rašytojų draugijos valdybos nuotraukoje (žr. nuotrauką 9-ajame puslapyje) paskutinis iš dešinės stovi rašytojas Juozas Tininis. Šį mėnesį minėtume jo gimimo metines. Įdomūs sutapimai: jo ir Alės Rūtos gimimo dienos beveik sutampa. Abu kūrėjai augo Rokiškio krašte, mokėsi toje pačioje gimnazijoje, tik skirtingu metu – Juozas buvo vyresnis.
Lietuvoje Juozo Tininio kūryba nedaug kam žinoma. O susipažinti su ja tikrai verta. Net praėjus daugiau kaip keturiasdešimčiai metų nuo tragiškos mirties, jo romanuose ir novelėse nagrinėta žmogaus būties ir jausmų tematika tebėra itin aktuali.
Prozininkas ir vertėjas Juozas Tininis gimė 1907 m. lapkričio 17 d. Lietuvoje, Reizgynės kaime (Rokiškio r.). Mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Vytauto Didžiojo universitete 1935 m. gavo filologo diplomą ir 1936–1944 m. mokytojavo Joniškio gimnazijoje. Rašytojas – 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, kurį laiką tęsė klasikinės filologijos studijas Vokietijoje, Tiübingeno universitete. Nuo 1949 iki 1954 m. gyveno Australijoje, tačiau sąlygų kūrybinei veiklai ten beveik neturėjo. Persikėlęs į JAV, jis įsikūrė Los Andželo mieste ir netrukus ėmė dėstyti Kalifornijos universitete.
Svarbiausi kūriniai: novelių rinkinys „Sužadėtinė“ (1957), romanai „Dailininko žmona“ (1970) ir „Nuskandintas žiedas“ (1971). Po rašytojo mirties išleista prozos kūrinių ir vertimų rinktinė „Laiškai Andromachai“ (1973). Vertė rašytojų ir poetų R. Tagorės, S. Naidu, S. M. Papadakio, G. Markoro, K. Kavafio, J. Bobrowskio, N. Sachs, J. M. de Heredia, Y. Gollo kūrybą. Liko didžiulis pluoštas rankraščių, tarp kurių ir sumanyto romano apie Emiliją Pliaterytę fragmentai.
1971 m. rugpjūčio 2 d. Juozas Tininis žuvo autoavarijoje netoli Los Andželo. Jauno vairuotojo nesuvaldytas automobilis rėžėsi į priešais atvažiuojančios rašytojo mašinos šoną. Smūgis buvo labai stiprus. Rašytojas žuvo. Buvo sužeisti ir abiejuose automobiliuose kartu važiavę keleiviai. Rokiškio krašto muziejaus bibliotekininkė Vilė Sarulienė rašinyje „Iš dūžtančių lapų bylojimų“ pasakoja, kad rašytojas tą lemtingą dieną išvyko keturių savaičių atostogoms. Prieš išvykdamas vis kartojo, kad „norįs pasilsėti, norįs kur nuvažiuoti, ką nuostabesnio pamatyti ir tuo pasidžiaugti“. „<…> Akimirka, padalijusi gyvenimą į Būtąjį ir Nebūtį, amžiams užmerkė akis. Liko tik Būtojo gyvenimo pageltę ir dūžtantys lapai. <…> Jie byloja apie žmogaus gyvenimą: ieškojimus, atradimus ir praradimus, liūdesį ir džiaugsmą, nusivylimą ir kūrybines aukštumas.“
Parengė J. J.