Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, pasitikdama iškilios poetės, prozininkės, pedagogės, JAV išeivijos lietuvių visuomenės veikėjos Alės Rūtos (Elenos Viktorijos Nakaitės-Arbačiauskienės-Arbienės) 100-ąsias gimimo metines, surengė parodą „Alei Rūtai – 100“. Biblioteką ir Alę Rūtą siejo gražus ilgametis bendradarbiavimas.
Sutkus. LMA Vrublevskių bibliotekos archyvo nuotraukos
Savo rankraščių dalį Alė Rūta siuntė į Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrių ir sukaupė savo asmeninį archyvą (F354). Archyvą tvarkė ir su rašytoja nuolat bendravo tuometinė skyriaus darbuotoja Danutė Petkevičiūtė-Labanauskienė. Bibliotekoje saugomi autorės prozos kūriniai, straipsniai, poezijos autografai, esė, atsiminimai, dienoraštiniai ir poetiniai užrašai bei jos ankstyvieji kūriniai. Išlikusios nuotraukos leidžia pažinti Alės Rūtos gyvenimo ir veiklos aplinką. Bibliotekoje saugoma ir Alės Rūtos dovanota asmeninių knygų kolekcija. Šioje parodoje galima susipažinti su Alės Rūtos kūrybiniu palikimu, pamatyti dovanotų knygų kolekciją ir dalį rankraščių. Paroda, atidaryta 2015 m. lapkričio 11 d., veiks iki gruodžio 2 d.
Alė Rūta gimė 1915 m. lapkričio 16 d. Petrograde, į kurį Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukę jos tėvai. 1918 m. šeima grįžo į Lietuvą ir visą laiką gyveno Rudžių kaime (tuometiniame Kamajų valsčiuje, dabar Rokiškio r.). Jos motina Emilija Sklėriūtė-Nakienė buvo rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto krikšto dukra.
Alė Rūta, baigusi Rokiškio gimnaziją, 1934 m. tėvo valia įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos. Tačiau netrukus ji šias studijas nutraukė ir ėmė studijuoti lituanistiką Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. 1935–1937 m. studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę, o 1939 m. persikėlė į Vilnių, kur dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1943 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Iki 1944 m. dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje lituanistikos lektore.
Katiliškis, Bronys Raila, Juozas Tininis
Antrasis pasaulinis karas ir okupacija išskyrė Alės šeimą. Jos mama gyvenime daugiau nepasimatė su savo trimis vaikais. Vyriausia iš šešių Nakų šeimos atžalų Alė Rūta 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus kartu su savo vyru architektu E. Arbu (Arbačiausku), kovojusiu pogrindyje tiek su sovietų, tiek su nacių okupantais. Alė su vyru turėjo bėgti naktį, naudodamiesi fiktyviais dokumentais. „Tremtiniais vadinu tuos, kuriuos išvežė į Sibirą, o mes buvome išstumti iš savo krašto”, – rašė Alė Rūta. Ji trumpai studijavo Vienos universitete, dirbo vaikų darželyje. Vokietijoje pasirinko Alės Rūtos slapyvardį, savo rankraščius rašė žalia spalva.
Vėliau šeima atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur pradėjo gyvenimą „nuo nulio“ – iš pradžių Detroite, o nuo 1952 m. – Kalifornijos valstijoje, Los Andžele, vaizdingoje Santa Monikos įlankoje, kur ir liko iki gyvenimo pabaigos. Išeivijoje aktyviai dirbo lietuvių bendruomenėje. Kaip darbšti apžvalgininkė ir organizatorė talkino daugeliui išeivijos spaudos leidinių ir kultūrinių sambūrių. Nuo 1946 m. priklausė Lietuvių rašytojų draugijai, ilgą laiką dirbo jos valdybos sekretore. 1948–1949 m. buvo Detroito lietuvių moterų meno ir kultūros draugijos pirmininkė, 1950–1952 m. – Detroito lietuvių ateitininkų organizuotos mokyklos vedėja, po to darbavosi Los Andželo lietuvių bendruomenėje.
Alė Rūta – ilgametė išeivijos Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narė-sekretorė, organizuodavusi literatūrinius vakarus drauge su šios draugijos pirmininku, poetu Bernardu Brazdžioniu. Kūrybinė draugystė atsispindi daugelyje poetui dedikuotų jos eilėraščių.
Jos vyras Edmundas Arbačiauskas-Arbas JAV pradėjo sėkmingą architekto karjerą. Šeima įsigijo namą Santa Monikoje, kur užaugino tris vaikus – Vijolę Eleną, Arimantą Edmundą ir Rasą Emiliją. Tėvai jiems skiepijo lietuvišką dvasią tikėdami, kad kada nors vaikai sugrįš į tėvų gimtinę. Deja, Alę Rūtą ištiko skaudi netektis – ji netikėtai prarado sūnų, biologijos mokslų daktarą Arimantą. Po mokslinių jūros faunos ir floros sėkmingų tyrinėjimų ekspedicijos Meksikoje šeimos atostogų metu jis tragiškai žuvo laive, užkritus elektros laidui. Netektis atsispindėjo Alės Rūtos rinkinėlyje „Tyloj kalbėsi“, išleistame nedideliu tiražu. Eilėraščius į anglų kalbą išvertė jos vyresnioji duktė Vijolė Arbaitė. Apie šią knygelę Alė Rūta dienoraštyje rašė: „Tai ne gryna poezija, tai tik mano ašaros.“
Su savo šviesaus atminimo vyru architektu Edmundu rašytoja praleido per šešiasdešimt metų. Ji buvo dėkinga vyrui, kad jis sudarė visas sąlygas atsidėti kūrybai. Paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje, Alė Rūta atvežė dalelę savo vyro pelenų, kurie buvo palaidoti Antakalnio kapinėse. Tokia buvo E. Arbo valia.
Alės Rūtos plunksnai priklauso gausus ir vertingas literatūrinis palikimas, kone trys dešimtys įvairaus žanro leidinių – poezijos, novelių rinkinių, apysakų, keturiolika romanų, kelionių įspūdžių, prisiminimų knygų, draminių kūrinių vaikams. Daugelis Alės Rūtos kūrinių susilaukė palankių įvertinimų ir svariausių išeivijos literatūrinių premijų, tarp jų ir paskutinis. Nuo 1992 m. poetė priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai.
Alė Rūta rašė daugiau nei 70 metų, kiekvienos dienos dalį būtinai skirdavo rašymui. Bene reikšmingiausia jos kūrybos dalimi laikomi romanai. Rašytojos kūriniai buvo išspausdinti Vokietijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Lietuvoje. Romanų cikle „Didžioji meilė“ Alė Rūta pateikė plačią Lietuvos istorijos panoramą, pradėdama ją nuo Mindaugo laikų („Žvaigždė viršum girios“, 1960) ir tęsdama pasakojimą apie Vytauto epochą („Priesaika“, 1962) bei kt. Pavaizdavo ji ir Nepriklausomybės laikotarpį („Motinos rankos“, 1961) bei sovietinės okupacijos pradžią („Broliai“, 1961). Už romaną „Trumpa diena“ gavo išeivijos dienraščio „Draugas“, leidžiamo nuo 1910 m. Čikagoje, literatūrinę premiją. Romane vaizduojamas Rytų Aukštaitijos kaimas paskutiniaisiais nepriklausomybės ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Lyriškai ir labai tikroviškai rašė ji apie tarpukario Lietuvos kaimą, savo šeimą ir ilgesį tėvynei. Kita prozos tematika – išeivijos problemos. Už romaną „Vargingi tėvynės vaikai“ (2000) ji gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Kai kuriuos kūrinius apipavidalino ir viršelius piešė jos duktė, dailininkė Rasa Arbaitė. 2006 m. rašytoja buvo įvertinta valstybiniu apdovanojimu – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Jau silpnos sveikatos 96 metų Alei Rūtai nebuvo lengva atsisėsti prie rašomojo stalo. Nors rašytojos regėjimas nusilpo prieš daugiau nei dešimt metų, ji žinojo, kur ras popieriaus ir rašomąją priemonę. Dešinėje – švarūs lapai, kairėje – prirašyti, o per vidurį Alė Rūta lėtai vedžiojo žodžius ant popieriaus, ranka jausdama, kada baigiasi eilutė. „Be rašymo aš negaliu, – sakė rašytoja. – Iš tėvynės ilgesio visa mano kūryba.“
Bendraujanti, nuoširdi Alė Rūta turėjo gausų bičiulių ratą. Jos asmenybės spindesys traukte traukė žmones. Jos svetingi namai Santa Monikoje, ypač po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tapo nuolatine priebėga ir susitikimų vieta daugeliui dabarties rašytojų. Čia burdavosi daug žmonių, žvelgiančių su ja į vieną pusę – į Lietuvos visuomenės kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą. Alė Rūta rašė: „Žmogus tolei gyvas, kol jame gyva mintis.“ Dovanojusi mums gyvąsias savo mintis, ji iki šiol lieka su mumis.
Alė Rūta mirė 2012 m. būdama 96 metų savo namuose Los Andžele. Ji prašė, kad saujelė jos pelenų atgultų Lietuvos žemėje. Palaidota šalia savo vyro Los Andžele Šv. Kryžiaus kapinėse.
Autorė yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotoja
Labai jautri ir išsami biografija. Ačiū autorei.
Tik gal būt buve malonu, jei būt pastebėjus, kad vyriausia duktė Vijolė gyvena ir dirba Lietuvoje nuo 1990 m., taip kaip kadaise norėjo ir svajojo abu Alė Rūta ir jos vyras, Edmundas Arbas-Arbačiauskas.
Tarp kitko Alė Rūta išreiškė savo norą irgi atsigulti Antakalnio kapinese su savo vyru ir sūnum savo paskutiniajam intervių duotą Lietuvos Rytui, išspausdintą rodos sausį 2012, jau po jos mirties. Dėja, tai nebuvo įvykdyta.