Doc. dr. Regina Kvašytė
Sausio 15 d. Seime įvyko konferencija „Valstybinės kalbos politika ir asmenvardžių rašyba valstybės dokumentuose“, kurią organizavo Seimo narys Povilas Urbšys, o inicijavo Lietuvos ir Latvijos forumo asociacija. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas pabrėžė, kad piliečių iniciatyvinės grupės „Talka“ pateiktas įstatymo projektas yra jau šeštas, kurį svarsto Seimas.
Todėl komitetui šis klausimas – ir garbė, ir atsakomybė. Lietuvos ir Latvijos forumo asociacijos pirmininkas prof. Alvydas Butkus pabrėžė, kad būtų kuo mažiau skirtumų tarp visų trijų Baltijos valstybių vykdomos kalbos politikos. Susitikimo tikslas – išsiaiškinti, kaip Latvijoje sprendžiama kitų kalbų asmenvardžių rašymo dokumentuose problema, ir išryškinti Lietuvos poziciją.
Pranešimus skaitė kolegos iš Latvijos – prof. Ina Druvietė (Ina Druviete) ir prof. Maris Baltinis (Māris Baltiņš). I. Druvietė yra Latvijos universiteto prorektorė, buvusi Latvijos Seimo (Saeimos) deputatė, vadovavusi analogiškam komitetui, švietimo ir mokslo ministrė. Viena pagrindinių kalbininkės mokslinių tyrimų sričių yra kalbos politika. Prof. M. Baltinis yra Valstybinio kalbos centro direktorius, anksčiau – Vertimo ir terminologijos centro vadovas, vadovaujantis teisininkų lingvistų magistro studijų programai Rygos teisės aukštojoje mokykloje, taip pat nemažai dėmesio skyręs kalbos politikos sričiai.
Konferencijos dalyviai buvo supažindinti su piliečių iniciatyva „Talka“. Pasak prof. Eugenijaus Jovaišos, ši nepolitinė iniciatyva surinko daugiau kaip 70 tūkst. parašų už tai, kad dokumentuose kitų kalbų asmenvardžiai būtų rašomi tik valstybine kalba. Su originalo kalbos ženklais jie gali būti rašomi kitame dokumento puslapyje lotyniško raidyno raidėmis. Tai yra labiau moralinė nei teisinė problema, nes visi įrašai pase turi vienodą juridinę galią. Lietuvių kalba, kaip apibrėžta Konstitucijoje, yra valstybinė ir vienintelė, kuria Lietuvoje susišneka visos tautos. Siekiant piliečių vienybės, reikia ieškoti sutarimo, todėl vertėtų pasinaudot Latvijos patirtimi.
Prof. I. Druvietė aptarė Latvijos valstybinės kalbos politiką ir kitų kalbų tikrinių daiktavardžių adaptavimo klausimą. Kalbos politikoje būtina atsižvelgti tiek į teisinį, tiek į politinį ir lingvistinį aspektus. Teisės aktuose įtvirtinta kalbos ypatumus atitinkanti tradicija transkribuoti kitų kalbų tikrinius daiktavardžius pagal tarimą ir pridėti prie jų kaitomąją galūnę. Taip užtikrinama piliečių teisė vartoti valstybinę kalbą visoje valstybės teritorijoje. Valstybinės kalbos įstatyme reglamentuota, kad: 1) asmenvardžiai adaptuojami pagal latvių kalbos tradicijas ir rašomi pagal galiojančias bendrinės kalbos normas; 2) asmens pase arba gimimo liudijime papildomai prie asmens vardo ir pavardės, adaptuotų pagal galiojančias latvių kalbos normas, nurodoma šio asmens šeimos pavardės istorinė forma arba kitos kalbos asmenvardžio originali forma, transliteruota lotyniškais rašmenimis, jei asmuo arba nepilnamečio asmens tėvai to pageidauja ir gali tai patvirtinti dokumentais; 3) vardų ir pavardžių rašybą ir identifikavimą, taip pat kitų kalbų asmenvardžių rašybą ir vartoseną latvių kalba reglamentuoja Ministrų kabineto nutarimai.
Tokia praktika atitinka kalbos sistemą. Latvių ir lietuvių kalbos yra fleksinės, kuriose daiktavardžius galima susieti sakinyje tik pritaikius kaitomą galūnę. Be to, skiriasi vyrų ir moterų pavardžių formos – kaitomos pavardžių galūnės parodo pavardės savininko lytį. Tai lemia nuo XVI–XVII a. susiformavusi tradicija.
Originalo kalbos rašybą būtų įmanoma taikyti tik toms kalbos, kurios naudoja lotyniškus rašmenis, o pasaulyje yra mažiausiai 40 rašybos sistemų. Kiltų nemažai klausimų, pavyzdžiui, ar originalo rašybą taikyti tik asmenvardžiams, ar ir vietovardžiams, ar tai daryti visuose tekstuose, ar tik dokumentuose, ką daryti su verstine, pavyzdžiui, grožine, literatūra ir pan. Nereikėtų pamiršti, kad esama tradiciškai rašomų asmenvardžių. Ar reikėtų jų atsisakyti, ar nustatyti tam tikras išimtis, pavyzdžiui: Martynas Liuteris (latv. Mārtiņš Luters), Henrikas XVI (latv. Indriķis XVI), Vilnius (latv. Viļņa), Švedija (latv. Zviedrija), Vokietija (latv. Vācija) ir kt.? Ar reikia pereiti prie „Martin Luther“ ir „Sverige“? Ar bus Džonas Kenedis (latv. Džons Kenedijs), bet George Bush? Latvių abėcėlėje nėra rašmenų w, y, x, ö ir kt. Ar reikėtų įsivesti neribotą skaičių naujų grafemų, jei norime būti tikslūs, atkurdami ir diakritinius ženklus?
Pagrindinės I. Druvietės pranešimo išvados: 1) valstybinės kalbos politika yra kompleksinė sistema, kurioje reikšmingas kiekvienas elementas; 2) Latvijoje galioja stabili tikrinių daiktavardžių adaptavimo tradiciją, kurios keitimas gali turėti neigiamos įtakos valstybinės kalbos statusui; 3) atsisakius tradicinės praktikos, gali kilti daug sunkiai išsprendžiamų politinių ir lingvistinių problemų, kurių pasekmės būtų sunkiai prognozuojamos. Atsakydama į klausytojų klausimus, I. Druvietė patvirtino, kad toks būdas, kai greta adaptuotų asmenvardžių skliaustuose pateikiama originalo forma, tinka ir kituose dokumentuose, taip pat rekomenduojamas ir spaudoje. Valstybės pozicijos nėra numatoma keisti.
Prof. M. Baltinis aptarė Europos teisę ir asmenvardžių vartosenos praktiką Latvijoje. Latvijos Ministrų kabineto nutarimas Nr. 134 (2012 02 21) dėl asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų reglamentuoja, kad, remiantis dokumentu, kuriame fiksuota originalo forma, į tokį dokumentą gali būti „įtraukiama originali lotyniškais rašmenimis transliteruota asmenvardžio kita kalba forma arba istorinė asmenvardžio ir šeimos pavardės forma“. Tačiau to pageidauja nedidelis procentas gyventojų. Pase tai daroma gretutiniame puslapyje, atitinkama antraštė trimis kalbomis (latvių, anglų, prancūzų) skelbia, kokia informacija jame pateikiama.
Vis dėlto Latvijoje sulaukta ir pretenzijų dėl tikrinių daiktavardžių rašymo dokumentuose. Dažniausiai asmenys, nepatenkinti Latvijos Respublikoje galiojančia asmenvardžių rašymo praktika ir skųsdami šią tvarką įvairiose Latvijos ir Europos teismų instancijose, savo ieškinį grindžia su asmens identifikavimu susijusiais sunkumais ir vadina tai kišimusi į privatų gyvenimą, priverstiniu pavardės keitimu ir pan. Tačiau Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 68 straipsnyje įtvirtinta, kad tautinei mažumai (beje, konferencijoje svarstyta ir apie tai, kad tam tikrais atvejais vietoj šio termino geriau tiktų kalbėti apie tautines bendrijas) priklausančių asmenų pavardes šalys gali rašyti pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis. Kad nebūtų pažeistos jų teisės, Konsultacinis komitetas rekomenduoja asmens vardą ir pavardę greta oficialiosios kalbos įrašyti ir tautinės mažumos kalba.
Baltinio pranešimo išvados: 1) valstybinės kalbos politika yra kompleksinė sistema, kurioje reikšmingas kiekvienas elementas; 2) tikrinių daiktavardžių adaptavimo tradicija yra stabili, jos keitimas gali turėti neigiamos įtakos valstybinės kalbos statusui. Jei tokią praktiką kas nors bando įvardinti kaip asmens privačių teisių pažeidimą, privalo atsižvelgti į tai, kas nustatyta valstybinės kalbos įstatyme, kuris turi teisėtą tikslą, būtiną demokratinėje visuomenėje.
Konferencijos dalyviai pranešėjams pateikė daug klausimų ir išdėstė įvairius argumentus: reikėtų duomenų bazių, kuriose būtų galima kaupti asmenvardžius, kad būtų lengviau juos taisyklingai adaptuoti; pasas yra vientisas dokumentas ir visi jo puslapiai turi vienodą teisinę galią; tikrinių asmenvardžių rašymas dokumentuose yra politinio apsisprendimo reikalas. Buvo išsakyta mintis, kad asmenvardžių rašymas tapo siauros grupės asmenų, prisistatančių lenkų teisių gynėjais, politizuota problema, nes kitų tautybių atstovai tokių problemų dėl savo vardų ir pavardžių rašymo nemato. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose gyvena keli milijonai lenkų, niekas nereikalauja jų asmenvardžius rašyti, naudojant lenkų abėcėlės raides. Pateiktas ir pasiūlymas pasinaudoti naujosiomis informacinėmis technologijomis, pavyzdžiui, Unicode sistema, kuri leistų asmenvardžius rašyti praktiškai bet kurios kalbos rašmenimis.
Konferencijos pabaigoje suformuluota rezoliucija:
- Valstybės dokumente – pase – pagrindiniame jo puslapyje asmenvardžiai rašomi tik valstybine kalba pagal tarimą su kaitomosiomis galūnėmis.
- Valstybės dokumente – pase – asmenvardžiai nevalstybine kalba gali būti rašomi „Kitų įrašų“ skyriuje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje.
- Siekiant tolesnės Baltijos šalių tarpusavio integracijos, siūloma vienodinti Lietuvos ir Latvijos edukacinę politiką, artinant ją prie patikrintos tarptautinės praktikos.
Norėtųsi tikėti, kad ši konferencija padės politikams, remiantis latvių patirtimi, apsispręsti ir pagaliau priimti taip ilgai lauktą įstatymą dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose. Nuo to, kaip bus išspręstas šis klausimas, priklausys ir jų vartosena kitose srityse. Autorė yra asociacijos „Baltų centras“ vadovė