„Užkalkime pusės aukštųjų mokyklų langus!”

Apie Lietuvos mokslininkų sąjungą ir visuotinį mokslininkų suvažiavimą

Prof. dr. Jonas Jasaitis

Lietuvos mokslininkų sąjunga turėtų būti kūrybinė, bet ne profsąjunginė organizacija, t. y. tokia, kaip Rašytojų, Dailininkų, Kompozitorių, Žurnalistų. Mokslininkų sąjunga pirmiausia yra mokslininkus, kaip kūrėjus, vienijanti organizacija. Šios sąjungos tikslai – mokslo plėtotė, mokslo leidinių ir kitos mokslinės produkcijos analizė, mokslo populiarinimas visuomenėje, mokslininkų vaidmens valstybėje identifikavimas ir jo stiprinimas. Kažkada pasirinkta kryptis – ką tik susikūrusią Mokslininkų sąjungą išstumti iš visuomeninio ir politinio gyvenimo, nugrūdant ją į eilinių „profsąjungų“ stalčių, padarė daug žalos. Mokslininkai Lietuvoje netapo valstybės strategijos formuotojais, nors akivaizdu, kad jų talka valstybei – gyvybiškai būtina. Tiek įstatymų leidybos, tiek strategijas įgyvendinančiose institucijose kartu turi darbuotis mokslininkai ir aukščiausios klasės profesionalai praktikai, o ne „politikieriai“ – diletantai, gebantys tik knaisiotis skandaliukuose arba juos kurti.

 

Ką reiškia, pavyzdžiui, „politiko“ skyrimas sveikatos apsaugos ministru, jei jo kompetencija tėra paciento lygio? Todėl ir turime „farmacininkų mafiją“ ir juos aptarnaujančius lobistus, kurie rūpinasi, kaip parduoti kuo daugiau ampulių ir tablečių, o sanatorijas paversti pinigų surinkimo mašinomis. Apie sveikos gyvensenos formavimą nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo dienų, apie sveikos aplinkos sukūrimą, reguliarius profilaktinius tikrinimus, kūno pokyčių fiksavimą ir ankstyvąją diagnostiką kol kas tik kalbama. Juk nemažai ir tokių, atsiprašant, rekomendacijų, kad, jei graužia sąžinė, nes niekšiškai pasielgei, išgerk tabletę ir praeis. Tik, žinoma, nereikia aiškinti, kad taip yra visame pasaulyje ir esą jau nieko čia nebepakeisi.

Rengiant visuotinį mokslininkų suvažiavimą, turėtų labai aktyviai dalyvauti šakinės mokslininkų organizacijos: fizikų, filologų, istorikų ir pan. O jei šia idėja susidomės ir jai nuoširdžiai pritars universitetų rektoriai ir prorektoriai mokslo reikalams bei Lietuvos mokslų akademija, tai būsimasis suvažiavimas įgys tikrąją savo prasmę. Kodėl, pavyzdžiui, rektoriams tai neturėtų rūpėti? Juk jie dabar renkami iš gana autoritetingų mokslininkų. Universitetuose neturi būti jokios priešpriešos tarp jų vadovų ir mokslinių kolektyvų.

 

Klauskime tiesiai: ar garbinga būti mokslininku-kūrėju? Jei taip, tada aišku, kad ir tapti Mokslininkų sąjungos nariu yra garbinga. Tai svarus mokslininko prestižo pripažinimas. Išgryninus mokslininko sąvoką, bus galima atsijoti ir „kompiliatorius“, energingai pilančius straipsniukus į kelias neva „prestižines“, vadinamųjų mokslo biurokratų parinktas, duomenų bazes ir už tai atestuojamus mokslo vardams, nors nieko savarankiškai nesukūrusius. Mokslo šaltinių analizė – būtina, bet su sąlyga, kad joje tikrai atsispindi atitinkamos mokslo šakos raida ir plėtros tendencijos, o ne primityvus atsitiktinių publikacijų aprašinėjimas. Net ir gera šaltinių analizė, jei ji tėra tik aprašomojo, o ne analitinio pobūdžio, nėra mokslas tikrąja šios sąvokos prasme.

Paklauskime gana nemažo būrio šiandien turinčių solidžius vardus ir sėdinčių tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose forumuose, kuriuose aptarinėjami mokslo, visuomenės ugdymo ir net pasaulio politikos strategijos klausimai, ką šie nuolatiniai forumų dalyviai yra sukūrę patys, koks jų asmeniškas indėlis į pasaulio pažangą, į visuomenės gyvenimo gerovę ir net jos dorovę. Ar ne todėl šiandien turime iškreiptą mokslo pasiekimų vertinimo sistemą: visokiausias pseudo ekspertines institucijas, imitacines, tačiau didelę mokslininkų laiko dalį praryjančias „savianalizes“? Ar ne todėl visai sumenko dėmesys specifinių, būtent mūsų valstybei būdingų, bet kitose valstybėse nepasireiškiančių procesų analizei? Jas nagrinėjantys mokslininkai lieka beveik nežinomi, nes tokios tematikos publikacijų vadinamosiose „pripažintose“ bazėse nepaskelbsi.

 

Valstybingumo raida skiriasi net posovietinėse valstybėse, nes kiekviena iš jų pasižymi savitais ne tik etnografinės kultūros ir socialinės antropologijos, lingvistikos, istorijos, bet ir išorinės aplinkos bruožais, savita savivaldos sistema, visuomenės subrendimo ypatybėmis ir daugeliu kitų specifinių dalykų. Bandymas unifikuoti ir net niveliuoti skirtingų regionų socialinę raidą priveda prie ypač destruktyvaus elgesio apraiškų, šiurpios emigracijos, netolygaus tos pačios valstybės teritorinių darinių vystymosi ir apleistų, liberalų sąvokomis kalbant, „neperspektyvių“ teritorijų susiformavimo, o galų gale prie neefektyvaus vietinių išteklių naudojimo. Vienur tie ištekliai grobuoniškai išgrobstomi, kitur visiškai ignoruojama jų vertė.

Svarbiausia visuotinio mokslininkų suvažiavimo misija – mokslininko statuso visuomenėje ir valstybės valdymo struktūrose atkūrimas, realios ekspertinės planuojamų strateginių programų vertinimo sistemos sukūrimas. Mokslininkų vaidmuo bus atkurtas, tik visapusiškai išanalizavus dabartinę mokslo ir švietimo institucijų struktūrą ir kruopščiai suplanavus racionalią jos pertvarką. Tikra pažanga galima einant ne primityvaus mechaniško jungimo, stambinimo ir uždarinėjimo, o gilios specializacijos keliu. Čia tenka priminti kai kurių dabartinių vadovų pamirštą taisyklę, kad bet kuri nauja institucija gali būti kuriama tik todėl, kad ji bus naudinga visai visuomenei, o ne trumpalaikio verslo grupuotei.

 

Socialinės problemos, susikaupusios mūsų valstybėje ir jau darančios milžinišką žalą visai jos raidai, keliančios vis didėjantį pavojų pačiam jos egzistavimui, yra gerai žinomos. Žinomos ir priežastys, dėl kurių kyla šios problemos, tačiau dažniausiai vengiama jas įvertinti. Pavyzdžiui, kodėl praradome daugiau kaip pusę žmogiškųjų išteklių – potencialių valstybės ūkio kūrėjų, mokesčių mokėtojų ir vidaus rinkos vartotojų? Kodėl visą laiką girdime, kad esą privalome atsižvelgti į vis mažėjantį gyventojų (mokinių, studentų, specialistų ir t. t.) skaičių, todėl turime uždarinėti, naikinti, sujungti? Kodėl sąvoka „optimizavimas“ jau tapo keiksmažodžiu, o savo neklystamumu įtikėjęs verslo komentatorius net per nacionalinį radiją jau tiesiai tėškė klausytojams, kad būtina nedelsiant „užkalti daugiau kaip pusės Lietuvos aukštųjų mokyklų langus“?

Taigi, komentatoriau, langus užkalti gal ir mokėtum, aišku, pasiūlydamas Lietuvos mokslininkams išsivaikščioti, bet, juos užkalęs, kur pats pasidėtum? Kodėl pasaulyje gyventojų skaičius didžiuliu greičiu kyla, o Lietuvoje nyksta, lyg siaučiant marui. Nori Lietuvos su užkaltais universitetų langais? Bet ar suvoki, kad tada labai greitai gali ir lietuvių tautos nebelikti. Anot gerai žinomo okupacinių laikų ideologo, gal ir bus Lietuva, bet be lietuvių. Nereikės nei mus traiškančių tankų, nei greitai jau atsirasiančios Baltarusijoje „pigiausios pasaulyje“ elektrinės avarijos.

 

Kodėl gana neturtingoje Lietuvos Pirmojoje (1918–1940) Respublikoje buvo sumanyta pastatyti tūkstantį naujų mokyklų, o Antrojoje (nuo 1990-ųjų) jau per tūkstantį mokyklų uždaryta? Nėra Lietuvoje nei viską niokojančių cunamių, nei žemės drebėjimų. Mes patys užkalame savo tėvų ir senelių mums išsaugotų gimtųjų namų langus ir iškeliaujame… Kas, jei ne Lietuvos mokslininkai, dar gali sustabdyti savosios valstybės naikinimo vajų?

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.