Mokslo istorikų ir filosofų forumas. Filosofinio ir sociologinio pobūdžio tyrimai

Pabaiga. Pradžia Nr. 7(561)

Sekcijos darbą pradėjo dr. Aušra Rimaitė. Ji pristatė etinę biotechnologijų naudojimo žmonių gyvenime problematiką. Pranešėjos teigimu, iš biotechnologijų laukiama didelės naudos. Tikimasi, kad biotechnologijų taikymas medicinoje leis efektyviau gydyti ligas, atstatyti žmogaus audinius ir organus, prailginti jo gyvenimą, sukurti oresnę senatvę ir diagnozuoti paveldimas ligas dar embriono stadijoje. Tačiau, pasak mokslininkės, visa tai turi ir savo kainą. Reprodukcinių technologijų (dirbtinio apvaisinimo, surogatinės motinystės) atveju susiduriama su kebliais klausimais:

Ką daryti su kiaušinėlių ir spermos bankų profilių selektyvumu?

Ar dirbtiniu būdu pradėtiems vaikams turėtų būti atskleista tėvystė, ar jie turėtų žinoti savo „gimimo“ pradžią?

Ar „vėlyvajai motinystei“ pagalbinis apvaisinimas yra paskutinė galimybė?

Ar surogatinė motinystė yra dovana, ar išnaudojimas, ar verslas, ar pasipelnymo šaltinis sukčiams?

Ką daryti, jei surogatinės motinystės atveju genetiniai tėvai persigalvojo ir nenori priimti vaiko (ypač apsigimimų atveju)?

Su ne ką mažiau sudėtingomis problemomis susiduriama, taikant prenatalinę genetinę diagnostiką:

Ar gali būti leidžiamas „selektyvus“ abortas, nukreiptas prieš embrionus ir vaisius, sergančius paveldimomis ligomis ar turinčius genetinę negalią?

Ar gali būti leidžiamas apvaisinimas mėgintuvėlyje, vien ketinant atlikti priešimplantacinę genetinę diagnostiką?

Reaguojant į šiuos ir kitus klausimus, siekiama kontroliuoti ir riboti biotechnologijų taikymą. Tačiau tokie bandymai sukuria naujų problemų. Griežčiau biotechnologijų naudojimą kontroliuojančios šalys rizikuoja atsilikti, plėtodamos biologijos ir medicinos mokslus, o ateityje ir ekonomiškai nukentėti. Neretai tokie tyrimai vykdomi vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse, todėl buvo klausiama, ar tai nėra jų išnaudojimas. Prelegentės teigimu, tinkamai neišsprendus visų su biotechnologijų kūrimu ir taikymu susijusių etinių dilemų, gresia pavojus joms nunykti. Tuomet būtų ne tik išvengta žalos, bet ir prarasta galimybė pasinaudoti jų žadama nauda.

Dr. Jonas Čiurlionis klausytojų dėmesį nuo dabarties etinių problemų nukreipė į Vakarų filosofijos ir mokslo vaikystę – ikisokratikų filosofiją. Jis pateikė savo požiūrį į keturių elementų sampratos, kuri sudarė ikisokratinių svarstymų apie gamtą pagrindą, ištakas, ją grindžiančius principus ir jos vietą Antikos moksle bei kultūroje. Pasak prelegento, šios sampratos ištakų dera ieškoti už graikų kultūros ribų. Ji buvo sukurta derinant senovės egiptiečių ir persų (zoroastrizmo išpažinėjų) nuostatas, nukreiptas į tikrovės prigimtį.

 

Iš egiptiečių senovės graikai perėmė požiūrį, kad visa ko pradas yra žemė, o iš persų – kad ugnis. Žemės ir ugnies opozicija, Čiurlionio įsitikinimu, tapo pagrindine ašimi ikisokratikams mąstant apie daiktų pradus. Ją atitiko dvi svarbios perskyros – tai karšta–šalta ir sausa–drėgna. Kiti du pradai – oras ir vanduo – buvo traktuojami kaip tarpinės būsenos tarp ugnies ir žemės. Hipokrato dėka keturių elementų samprata pateko į mediciną. Ji sudaro ir graikų maisto sampratos pagrindą. Maistas buvo klasifikuojamas, jį priskiriant kažkuriam vienam elementui, pavyzdžiui, raudoną vyną ir alyvuogių aliejų – ugniai. Pranešėjas pabrėžė, kad iki Aristotelio graikams nepavyko sukurti vienos išplėtotos mąstymo apie elementus sistemos. Ir tik pastarasis pasiūlė tokią sistemą.

Dr. Gintaras Kabelka, naudodamasis bibliometrijos metodu, įvairiais pjūviais analizavo 1960–2010 m. Lietuvoje vykdytus filosofijos istorijos tyrimus:

kada jie atlikti – sovietiniu (1960–1989) ar nepriklausomybės (1990–2010) laikotarpiu?

kokią vietą užima bendrame filosofijos diskurse?

kuriose institucijose buvo vykdyti?

buvo tirta Lietuvos ar visuotinės filosofijos istorija?

kurio istorinio laikotarpio ir autoriaus filosofija svarstyta?

kas atliko tyrimus ir kaip jų darbai buvo cituojami?

Pranešėjo teigimu, bendra 1960–2010 m. parašytų filosofijos istoriografijos darbų apimtis siekia 1 557 autorinių lankus, o tai sudaro 37 proc. visų filosofijai skirtų tekstų. Iš jų Lietuvos filosofijos istorijai tenka 609 aut. l., arba 15 proc. visų filosofinių darbų, o visuotinės filosofijos istorijai – 948 aut. l. – atitinkamai 22 proc. Minėtu laikotarpiu išaugo tekstų apimtis. Jei sovietiniais metais iš viso sukurta 447 aut. l., tai nepriklausomybės – 1 110 aut. l., atitinkamai – 43 ir 37 proc. visų filosofinių tekstų. Sovietiniu tarpsniu 323 aut. l. teko Lietuvos filosofijos istorijai, o 124 – visuotinės filosofijos istorijai. Nepriklausomybės tarpsniu santykis tarp tyrimo sričių pasikeičia priešingai: nagrinėjant Lietuvos filosofijos istoriją parašoma 286 aut. l., nagrinėjant visuotinės filosofijos istoriją – net 824 aut. l.

 

Vykdant filosofijos istorijos tyrimus, labiausiai pasižymėjo dviejų institucijų – Lietuvos kultūros tyrimų (anksčiau – Filosofijos, sociologijos ir teisės, Filosofijos ir sociologijos, Kultūros, filosofijos ir meno) instituto ir Vilniaus universiteto mokslininkai. Pirmosios institucijos atstovai sovietiniu laikotarpiu parašė 58 proc. visų filosofijos istorijai skirtų tekstų, o antrosios – 25 proc. Lyderio pozicijas LKTI išsaugojo ir nepriklausomybės laikotarpiu: šios institucijos atstovams priklauso 50 proc., o VU – 16 proc. visų tekstų.

 

Lietuvos filosofijos istorijos atveju labiausiai buvo nagrinėtas XX a. I pusės laikotarpis (45 proc. visų šios tyrimų srities tekstų), o visuotinės filosofijos istorijos atveju – Antika (26 proc.). Iš lietuvių autorių daugiausia dėmesio sulaukė Antanas Maceina (jam skirti 26 straipsniai), Vydūnas (19), Stasys Šalkauskis (18), Pranas Dovydaitis (12), Vosylius Sezemanas (9), Adomas Jakštas-Dambrauskas (8), Johanas Abichtas (7), Jonas Šliūpas (7), Levas Karsavinas (5) ir Jonas Biliūnas (5). Produktyviausias 1960–2010 m. filosofijos istorikas yra Algis Uždavinys (124 straipsniai), o labiausiai cituojamas – Romanas Plečkaitis (77 citatos).

 

Dr. Vyčio Valatkos pranešimas buvo skirtas kognityvinių medijų scholastinėje pažinimo teorijoje temai. Pranešėjas svarstė, ar vidurinysis terminas (terminus medius) yra savarankiška kognityvinė medija, ar tai kitos savarankiškos medijos submedija, ar elementas, įgalinantis tos medijos veikimą ir galiausiai būtent į ją suvedamas. Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, V. Valatka rėmėsi europinį pripažinimą įgijusio Vilniaus universiteto profesoriaus Martyno Smigleckio (1564–1618) ir jo amžininko Jokūbo Ortizo (1564–1625) scholastine mokslo teorija.

Minėtų scholastų cikliniame žmogiškojo pažinimo eigos aiškinime, prelegento teigimu, vidurinysis terminas pasirodo du kartus. Pirmą kartą – ciklo pradžioje. Čia jis pirmiausia yra tam tikra savarankiško turinio neturinti kognityvinė intermedija. Ji tiesiog perima kokios nors daiktinės prigimties (pvz., žmogaus) savybinio požymio (pvz., jukumo) pažinimą iš jusline patirtimi paremtos indukcijos medijos ir perduoda šį pažinimą aposterioriniam įrodymui. Kartu šis vidurinysis terminas yra ir aposteriorinio įrodymo elementas. Jis įgalina minėtą įrodymą, t. y. leidžia jam pasiekti prigimties esminio požymio (šiuo atveju, žmogaus rūšinio skirtumo – mąstymo savybės) mokslinį pažinimą. Abiem atvejais vidurinysis terminas veikia tiek kaip intermedija – tarpininkas tarp indukcijos ir įrodymų, tiek kaip pačių įrodymų elementas ir įgalintojas – submedija. Nei intermedija, nei submedija, Valatkos įsitikinimu, nelaikytina savarankiška medija.

 

Antrą kartą vidurinysis terminas pasirodo mokslinio pažinimo ciklo pabaigoje. Čia jis vėlgi išlaiko kognityvinės intermedijos ir submedijos statusą. Pirmiausia jis yra savarankiško turinio neturinti intermedija, iš apibrėžimo medijos perimanti kokio nors esminio prigimties predikato (pvz., žmogui būdingo mąstymo) mokslinį pažinimą ir perduodanti jį apriorinio įrodymo medijai. Kartu šis vidurinysis terminas yra ir apriorinio įrodymo elementas. Jis įgalina šį įrodymą, leisdamas jam pasiekti prigimties savybinio požymio (šiuo atveju, jukumo) mokslinį pažinimą.

Dr. Naglis Kardelis gilinosi į lietuviškąjį galvojimą ir lietuvių išeivijos atstovės Marijos Gimbutienės antropologinių tyrimų santykį su pastaruoju. Pranešėjo teigimu, lietuviško galvojimo sąvoką sukūrė filosofas Arvydas Šliogeris. Galvojimą pastarasis priešpastatė mąstymui. Mąstymas yra atsietas nuo to, ką galima tiesiogiai patirti (matyti), ir operuoja bendrybėmis (abstrakcijomis). Galvojimas susijęs su tuo, ką galima tiesiog patirti, t. y. daiktais, ir atsisako galvoti apie tai, ko iš principo neįmanoma matyti. Ir nors lietuviškuoju galvojimu Šliogeris pirmiausia įvardija savo paties filosofavimą, tačiau, Kardelio nuomone, pastarasis yra nepalyginamai talpesnis.

 

Lietuviškam galvojimui galima priskirti ir filosofus Algį Mickūną, Vincą Vyčiną, Vydūną ir netgi aušrininkus, kurie buvo įsitikinę, kad lietuviams būdingas savitas mąstymas. Taip susidaro ištisa lietuviško galvojimo tradicija. Prieš kalbėdamas apie M. Gimbutienės santykį su šia tradicija, prelegentas pirmiausia aptarė, kuria prasme lietuvių išeivijos antropologę galima laikyti filosofe. Jis teigė, kad Gimbutienė nebuvo gryna antropologė, nes jos apmąstymuose egzistuoja ir filosofinių elementų. Kaip filosofė Gimbutienė pasižymi tuo, kad, rekonstruodama Senosios Europos pasaulėžiūrą, atskleidžia ir pastarojoje glūdinčią proto filosofiją su jai būdinga stichine gyvybės ir mirties dialektika. Kardelis tvirtino, kad su lietuviškuoju galvojimu Gimbutienę kaip proto filosofijos istorikę sieja antipatija Artimųjų Rytų religijoms. Judaizmą, krikščionybę ir islamą, kaip ir visą indoeuropiečių kultūrą, ji suvokia kaip priešingybę jos vertinamai matriarchalinei Senosios Europos kultūrai. Pranešimą Kardelis baigė svarstymais apie tai, kiek minėtos proto filosofijos yra išlikę lietuvių galvojime ir kultūroje.

Dr. Alvydas Noreika aptarė Vytauto Kavolio sociologinės poetikos ypatybes. Jis aiškinosi, kokiu mastu, lyginant su sąvokomis, Amerikos lietuvių sociologas naudoja metaforas, siekdamas plėtoti ir perteikti mintį. Pranešėjas įrodinėjo, kad poetika Kavolio sociologijoje vaidina ribotą vaidmenį. Metaforos mokslininką pirmiausia domina kaip minčių reiškimo būdas ir tyrimo objektas. Noreikos įsitikinimu, kalbant apie minčių raišką, į Kavolio sociologiją būtina žvelgti diferencijuotai. Poetiniu polėkiu labiausiai pasižymi lietuvių kalba publikuoti sociologo tekstai. Tačiau anglų kalba skelbtuose darbuose vyrauja konvenciniam mokslui būdingos išraiškos priemonės – abstrakčios sąvokos ir neretai gremėzdiška sintaksė. Metaforos juose vaidina antraeilį vaidmenį.

 

Prelegentas neneigė, kad Kavolis metaforas naudojo ir kaip mąstymo modelius, tačiau konstatavo, kad pastangas vienos labiau pažintos srities teorijas ir sąvokas taikyti mažiau ištyrinėtai sričiai aiškinti aptinkame tik civilizacijų analizėje. Joje atrandame daugybę metaforų, susijusių su struktūra, energija, tvarka, netvarka ir jų tipais. Tačiau, pasak pranešėjo, to nepakanka, kad civilizacijų analizės instrumentarijų būtų galima paskelbti poetiniu, jau nekalbant apie visą Kavolio sociologijos konceptualinį aparatą.

Noreika teigė, kad Kavolio teorinius svarstymus poetiniais būtų galima laikyti tik tuo atveju, jei sutiktume metaforizuoti visą mokslą. Tai, tyrinėtojo įsitikinimu, įmanoma padaryti tik tariant, kad net pačios abstrakčiausios sąvokos yra ne kas kita, kaip išplėtotos metaforos. Sukant šiuo keliu, tektų Kavolio sociologijoje ieškoti šakninių metaforų, kurios iš kitų metaforų išsiskiria tuo, kad siūlo ne vieną, bet daug aiškinimo modelių. Reikėtų klausti, kuri metafora – organizmas, mechanizmas, drama, kalba ar žaidimas – ją grindžia.

 

Dr. Kęstutis Šapoka svarstė, kaip postmodernus pliuralizmas ir reliatyvizmas veikia filosofiją ir dailės kritiką bei jų tarpusavio santykius. Prelegentas teigė, kad teoriniame lygmenyje filosofija ir dailės kritika yra du savarankiški mąstymo apie meną būdai. Filosofija orientuojasi į bendrybes, apibendrinimus ir įvairiausias metodologijas, o dailės kritika – į konkretybes, konkrečią sociokultūrinę situaciją „čia ir dabar“ bei nemetodologinę žiūrą. Šapoka įrodinėjo, kad, nepaisant skirtingos teorinės orientacijos, filosofija ir dailės kritika susirgo ta pačia postmoderniąja reliatyvizmo liga. Jose abiejose jau sunku kalbėti apie visiems bendrus meno aiškinimo ir vertinimo kriterijus. Postmodernizmo sąlygomis vyksta ir jų, kaip mąstymo modelių, maišymasis. Dailės kritikai nepavyksta atsiriboti nuo filosofinio sąvokinio aparato. Be to, dailės kritika periodiškai nukrypsta į teoriją.

Pranešėjas išskyrė du dailės kritikos posūkio į teoriją tipus – „filosofinę dailės kritiką“ ir dailės kritikos pakeitimą filosofine kritika. Pirmu atveju meno kūrinys patalpinamas į universalesnį poetinį modelį, kuriame jis paverčiamas arba abstrakčia metafora, arba pretekstu, vedančiu į filosofinių paradigmų specifikos aiškinimąsi, tačiau prarandančiu ryšį su konkrečiu kontekstu. Tokioje dailės kritikoje svarbia tampa filosofinė forma, retorika, kuri, nepaisant kvazifilosofinės retorikos, (ne)sąmoningai bėga nuo aiškesnių metodologinių režimų. Antru atveju, patys filosofai imasi „dailės kritikos“, kaip galintys į analizuojamus reiškinius pažvelgti iš platesnės perspektyvos.

Dr. Andriaus Konickio pranešime buvo įrodinėjama, kad moralės filosofijos srityje poetai nenusileidžia profesionaliems filosofams moralistams. Kaip to įrodymą Konickis pasirinko tris poetus – Alighieri Dante, Paulį Valery ir Vaidotą Daunį. Dante „Dieviškosios komedijos“ „Pragare“ pranešėjas įžvelgė savotišką nuodėmių klasifikaciją, pagrįstą principu: juo ryškesnis materialusis nuodėmės aspektas, tuo švelnesnė bausmė; juo giliau į nuodėmę įsiskverbia dvasia, tuo griežtesnė bausmė. Paulio Valery užrašus sau „Sąsiuviniuose“ mokslininkas įvertino kaip itin taiklius ir dažnai paradoksalius, todėl skatinančius dar labiau išryškinti, detalizuoti problemą, vadinasi, atliekančius filosofinių idėjų vaidmenį. Vaidotas Daunys „Šeštosios dienos“ eseistikoje, pasak pranešėjo, dažniausiai akcentavo moralines visuomenės kolizijas, visas nūdienos bėdas ar keblumus svarsto poetiškai ir filosofiškai. Pranešėjas teigė, kad poetų įžvalgos ir idėjos suformuluotos „grakščiau“, kartais net drąsiau nei tradiciškai rašančių filosofų, todėl neretai apnuogina ne visada net ir specialistų pastebimus problemos niuansus.

Visos sekcijos programos temos buvo aktyviai svarstomos, keliami esminiai klausimai. Diskusijos netilo net kavos pertraukų metu. Temų aptarimas nebuvo apribotas nustatyta 15 minučių trukme, todėl galimybės turiningai aptarti esminius klausimus buvo panaudotos tinkamai.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.