Šis straipsnis – tai mokslo, etnokultūros ir istorijos detalių žaismas, kurio pagrindinė ašis – Žirgas. Ne šiaip žirgas, o archajiškas, vienintelis gyvas išsaugotas ir Žemaitukų arklių augintojų asociacijos narių saugomas. Įspaustas jo augintojų širdyse, neištrinamas kiekvieno mūsų pase, šuoliuojantis mūsų valstybės vėliavoje, Radviliškio miesto herbe…
Legendinis Lietuvos žirgas
Lietuvių tauta nuo seniausių laikų turėjo savo žirgų veislę – žemaitukus, ją plačiai išgarsinusius istorijos sūkuriuose. Apie išskirtinius lietuvio ir žirgo ryšius, Lietuvoje išvystytą žirgininkystę byloja ne tik literatūriniai, istoriniai, bet ir archeologiniai šaltiniai – žirgų kapų gausa. Tautos gyvenime žirgo reikšmė buvo labai didelė. Pasaulinei bioįvairovei ir gyvūnų evoliucijai žemaitukai reikšmingi tiek istorine, kultūrine, tiek selekcine, ekologine ir ekonomine prasmėmis. Tai – viena seniausių veislių Europoje, žinoma nuo VI–VII a. Kaip ištvermingi kovos žirgai, atsparūs ligoms, nereiklūs pašarui, tvirti, greiti, vislūs, ilgaamžiai jie ypač išgarsėjo XIII–XIV a. kryžiuočių žygių prieš Lietuvą metu.
Žemaitukai yra ne tik lietuvių tautos istorijos ir kultūros paveldo dalis, bet ir neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas, davęs pradžią Lietuvos sunkiųjų arklių, stambiųjų žemaitukų bei trakėnų tipams. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija žemaitukų veislę pripažino kaip saugotina tarptautiniu mastu ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Tyrėjai šią veislę kildina iš Rytų stepinių tarpanų, kurie į dabartinę Lietuvos teritoriją prieš 5 tūkstančius metų atkeliavo su indoeuropiečiais.
Žemaitukai – universalūs ponių klasės žirgai, tinkantys naudoti šeimos ūkiuose, reabilitacijos centruose, hipoterapijai, vaikų jojimo klubuose (išjodinėjimui, lenktynėms, konkūrams, dresūrai), ponių klasės žirgų varžybose (maratonuose, konkūruose, karietinio, figūrinio važiavimo varžybose), turizmo ir pramogų centruose, ekologiniuose ūkiuose, muziejuose po atviru dangumi (skansenuose) bei nacionaliniuose parkuose. Žirgų vidutiniai kūno matmenys yra tokie: aukštis ties gogu – 131–141 cm, krūtinės apimtis – 166–178 cm, vidutinis svoris – 380–420 kg. Dabartinių žemaitukų plaukų danga yra tanki, trumpa, žvilganti, jos vyraujančios spalvos: bėra, juoda, juodbėrė ir tamsiai sarta. Dabartiniai žemaitukai neturi įprastos didelės ir plačios baltos žymės, bet daugumai jų būdingos nedidelės, įvairių formų žvaigždutės kaktoje.
Keturis kartus žemaitukams grėsė išnykimo pavojus, tačiau jų augintojai visada pasirūpindavo, kad šie Lietuvos žirgai išliktų.
Kunigaikščiai Oginskiai ir žemaitukai
Įstabusis Oginskio polonezas visiems klausytojams suvirpina širdis ir yra tarsi paminklas kunigaikščiams Oginskiams, kurių indėlis, išsaugant žemaitukus, – milžiniškas.
XIX a. antrojoje pusėje žemaitukams grėsė išnykimas, bet jo pavyko išvengti. Ne kiekvienas žino, kad daugiausia pasidarbavo kunigaikščiai Oginskiai – Irenėjus Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu. Kunigaikščių Oginskių fondo juodraščiuose rasta įrašų, kuriuose užsimenama, kad lietuviai su žemaitukais nugalėjo kryžiuočius, todėl tiems žirgams negalima leisti išnykti. Oginskiai populiarino žemaitukus ne tik tarp dvarininkų, bet ir tarp valstiečių, rengė parodas, įkūrė draugiją, kuri rūpinosi žemaitukų veisimu. Šie didikai žemaitukus vadindavo vien senoviniais lietuviškais vardais. Pasakojama, kad jie keliaudavo karietomis, pakinkytomis tik žemaitukais. Oginskiai išgarsino šią žirgų veislę toli už Lietuvos ribų.1900 m. 3-iojoje pasaulinėje parodoje Paryžiuje kumelė Žaiba (iš Bogdano Oginskio žirgyno) ir eržilas Hiršas buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Kerstutis – didžiuoju sidabro medaliu.
Žemaitukai istoriniuose žygiuose
Pasakojimai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovą Vytautą Didįjį, kuris visai Europai svarbiame Žalgirio mūšyje kartu su lenkais, rusais, čekais, vengrais, totoriais iškovojo ypatingos svarbos pergalę prieš Kryžiuočių ordiną, jau ne vieną šimtmetį kaitina kiekvieno lietuvio kraują. Istorija byloja, kad šio mūšio metu Vytautas Didysis pakeitė net šešis žirgus ir visi jie buvo žemaitukai.
Žemaitukai buvo demonstruojami tarptautiniame gyvosios archeologijos festivalyje Kernavėje (nuo 2007 m.), tarptautiniame baltiškajame festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ (2009), tarptautiniame renginyje „Tyrėjų naktis 2009“ Baisogaloje. Sukurti du filmai: „Žemaitukai“ ir „Su užspausta žirgo žyme“. Žemaitukų arklių augintojų asociacija (Valė Macijauskienė, Mindaugas Sekmokas) išleido unikalią knygą – Kristupo Mikalojaus Manvydo Dorohostaiskio „Hipika, arba knyga apie arklius“. Pirmojo žirgininkystės vadovėlio Rytų Europoje leidimą lenkų kalba (1603) ir pirmąjį leidimą lietuvių kalba (2008) skiria 405 metai…
2010 m. grupė raitelių, vadovaujami Giedriaus Klimkevičiaus ir Gintauto Babravičiaus, leidosi į nepaprastą kelionę žemaitukais prie Juodosios, kur, pasak legendos, Vytautas Didysis ir jo kariauna girdė arklius… Ir nujojo lietuvaičiai, tikrai girdė arklius Juodojoje jūroje! Apie šį žygį sukurtas puikus filmas, kuris primena, kad daugeliui atrodžiusią neįmanomą misiją jie įrodė esant įmanomą. Su nuotykiais, tam tikromis netektimis, bet įmanomą 2000 kilometrų epopėją…
Kitas didelis žygis surengtas 2011 m. – LDK ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto bei jo žmonos Barboros Radvilaitės vadinamuoju Meilės keliu į Krokuvą. Žygiui vadovavo Giedrius Klimkevičius. Įrodyta, kad ir tai įmanoma! 2012 metai žemaitukų laikytojams ir gerbėjams – vėl įsimintini: žemaitukų laikytojas raitelis Vaidotas Digaitis, vienas pats, su žemaitukais Kredu ir Cekliu apjojo Baltijos jūrą, pabuvojo net už poliarinio rato! Nereali kelionė, kupina nuotykių, sužalojimų, bet sėkmingai baigta. Visa Lietuva, visa Žemaitija su plazdančiomis vėliavomis pasitiko Vaidotą Lopaičių piliakalnyje.
Ir štai 2015 m. rugsėjo 4-oji. Per patį vidurdienį iš Šventosios pajūrio 10 žygeivių ir 12 žirgų, lydimi lietuviškos skalikės Alkos, leidosi į istorinį žygį aplink Lietuvą. Raiteliai, važnyčiotojai, žirgų traukiama karieta su žygio manta ir šuo. Tai buvo ne šiaip žygis, o tradicijos saugojimas, žinios „ŽEMĖ–ŽMOGUS–ŽIRGAS“ skleidimas ir perdavimas. Tai buvo tąsa unikalios tradicijos, prasidėjusios prieš 80 metų (1935), kai raitelis Vaclovas Smailys, įveikdamas 1500 kilometrų per 30 dienų su trakėnų veislės žirgu Luoke, apjojo Lietuvą. Tradicijos, kurią ženklina ir prieš 40 metų (1975) įvykęs žymaus agronomo, ilgamečio Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus, mokslininko, profesoriaus Petro Vasinausko bei žurnalisto Vlado Vaicekausko žygis po Lietuvą, kai jie Bėriuko traukiamu vežimu per 42 dienas įveikė 1501 kilometrą. Garbaus amžiaus profesorius ir jaunosios kartos atstovas keliavo senoviškai pakinkytu vežimuku, apsivilkę burkas, miegodami kluonuose ant šiaudų.
Profesorius Petras Vasinauskas, apmąstydamas tą kelionę, dienoraštyje rašė: „Svarbiausias šios kelionės tikslas – pati kelionė arkliu.“ Dabar išjojusių žygeivių siekis liko tas pats – žygiuodami nuo kaimo prie kaimo, nuo miestelio prie miestelio, jie teigė ir įrodė, kad žemaitukų veislė yra viena seniausių, turinčių unikalią genetinę struktūrą ir iškilią istoriją. „Žmogus ir žemaitukas visada buvo ir yra vienybėje. Tai mūsų šaknys“, – sakė garsus raitelis Vaidotas Digaitis. Keliauta palei Lietuvos sieną, pasikliaujant tik kompasu ir žemėlapiais. Žygeiviai apjojo visą Lietuvą ir įveikė daugiau kaip 1700 kilometrų. Dalis maršruto driekėsi Latvija. Čia žirgais ir karieta persikėlė per Ventos upę, vėliau keliavo pro Žagarę. Nemuną kirto ties Druskininkais ir Jurbarku. Buvo aplankytas Ožkinių kaimas šalia Punsko ir jo paties atkurtoje jotvingių ir prūsų gyvenvietėje gyvenantis Petras Lukoševičius. (Redakcijos pastaba: Lietuvos mokslininkų sąjungos nariai šių metų liepos 9 d. aplankys Seinų ir Punsko lietuvius, užsukdami ir į P. Lukoševičiaus sukurtą, tūkstantmetę Lietuvos istoriją primenančią gyvenvietę. Kviečiame dalyvauti ir laikraščio „Mokslo Lietuva“ skaitytojus.)
Žygio pabaigoje Kuršių mariomis laivais iš Uostadvario buvo persikelta į Nidą. Nuo Klaipėdos iki Šventosios entuziastai vyko pajūriu. Jie aplankė visus Lietuvos etnografinius regionus, didžiavosi kiekvieno jų kultūriniu ir istoriniu paveldu. Spalio 10 d. visi keliautojai buvo iškilmingai sutikti Šventosios alkakalnyje. Žygyje savaitgaliais ir žygeiviai, ir žirgai ilsėdavosi. Poilsio metu buvo organizuojamos naktigonės su dainomis, susitikimais, ilgais pokalbiais laužo šviesoje. Su savimi žygeiviai nešėsi Lietuvos trispalvę ir Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vėliavas.
Šiais metais profesoriaus Petro Vasinausko kelionei po Lietuvą atminti buvo suorganizuota naktigonė-konferencija „Kelionė žirgais“. Žurnalistas Vladas Vaicekauskas, negalėjęs joje tiesiogiai dalyvauti, atsiuntė laišką, kurio eilutės labai įsimintinos: „Ar girdit, kaip tuksi svajotojo mokslininko širdis? Tai jis prieš 40 metų susvajojo kelionę arkliu aplink Lietuvą. Tai jis susvajojo įkurti Arklio muziejų. Esame kilę iš svajotojų luomo. Svajotojų sudiržusiom rankom, priplūktais padais ir atvira širdimi. Kai būsim pašaukti, tai ten, aukštybėse, nenustosim svajoję. Toks yra didžių svajotojų luominis ženklas, įspaustas mūsų širdyse. Ar girdit, tuksi profesoriaus širdis – kviečia siekti savo svajonės, amžini keliauninkai?!“ Kas žino, gal kitas žygis žemaitukais aplink Lietuvą bus tik po 40 metų? O gal atgims tradicija kasmet tokiu žygiu paminėti garbius mūsų Lietuvos žmones, padėjusius tiek pastangų, kad išsaugotų mūsų ŽEMĘ, mūsų ŽMOGŲ, mūsų ŽIRGĄ?..
Žemaitukai – dėmesio centre
Lietuvoje, šalia tokių žygių, dar rengiamos įvairios varžybos ir kiti renginiai, padedantys populiarinti legendinę lietuviškų žirgų veislę. Labai reikšmingas vaidmuo, išsaugant šį paveldą, tenka ir baisogaliečiams. Šviesaus atminimo čionykštis profesorius Juozas Skaistutis Šveistys (1930–1999) buvo žemės ūkio gyvūnų veislių išsaugojimo iniciatorius, organizatorius ir strategas. Jo mokinės – dr. Valė Macijauskienė ir dr. Rūta Šveistienė ištikimai ir atkakliai tęsė profesoriaus pradėtus darbus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės institute Baisogaloje.
nuotr.
J. S. Šveisčio autoritetu ir rūpinimusi buvo ne tik rasti išlikę pavieniai žirgai, bet ir gauta lėšų jiems pirkti, suformuoti bandas, jas išlaikyti, taip sustabdant visišką jų išnykimą. Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo koordinavimo centras Baisogaloje, kuriam vadovauja mokslininkė dr. Rūta Šveistienė, rūpinasi pagrindine žemaitukų banda, vykdo mokslinius tyrimus, populiarina šiuos legendinius žirgus, rengia varžybas V. Komaro taurei, Baisogalos dvaro taurei, J. S. Šveisčio taurei laimėti Baisogaloje, dalyvauja įvairiose parodose. Čia žemaitukus treniruoja puiki ir jaunimo mylima trenerė Dovilė Bagvilaitė, kuri pati ir su jaunaisiais raiteliais laimi prizines vietas įvairiose žemaitukų varžybose Lietuvoje.
Profesoriaus J. S. Šveisčio iniciatyva 1997 m. buvo įkurta ir Žemaitukų arklių augintojų asociacija (ŽAAA), kuriai vadovauja Mindaugas Sekmokas. Kuriant asociaciją daug prisidėjo ir Valė Macijauskienė, Rūta Šveistienė, Edgaras Jeninas, Arūnas Svitojus. Pirmaisiais asociacijos gyvavimo metais jos veiklą palaikė ne stambūs žirgų augintojai, o entuziastai: Bronius Trumpikas, Algirdas Jonutis, Linas Daugnora, Bronius Bakutis, Violeta Razmaitė, Jonas Kutra. Atkūrus Žemės ūkio rūmų veiklą, pirmojo Arklininkystė komiteto pirmininku ir Žemės ūkio rūmų prezidiumo nariu 1997 m. buvo išrinktas profesorius J. S. Šveistys.
Prie žemaitukų populiarinimo prisidėjo ir kiti mokslininkai, tebedirbantys arba dirbę Baisogaloje: dr. Gediminas Vaičionis, dr. Vytautas Ribikauskas su žmona Daiva, dr. Algirdas Kanapeckas, dr. Birutė Zapasnikienė, dr. Rasa Nainienė, dr. Jonas Kutra, dr. Algirdas Urbšys, hab. dr. Vidmantas Pileckas, šių eilučių autorė (organizuodama mokslo populiarinimo renginius „Gyvūnų globos dienos“ (2007–2014) Baisogaloje ir Kaune).
ištvermės varžybose Baisogaloje
Stambiausi žemaitukus laikantys žirgynai: Lietuvos žirgynas, LSMU Gyvulininkystės institutas Baisogaloje, kuriame dabar laikoma per 50 žemaitukų, Ramūno Karbauskio, Mindaugo Sekmoko, Vido Kuloko, Vidmanto Gendvilo, Vitalijaus Ribačevskio. Šiuo metu Lietuvoje tų puikiųjų žirgų suskaičiuojama apie 680, juos laiko 98 Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai. Kai Gyvulininkystės institute, Baisogaloje (buvusiuose dvarininko Komaro rūmuose) buvo iškilmingai minimos Žemaitukų arklių augintojų asociacijos įkūrimo dešimtosios metinės, konferenciją pradėjusi dr. Valė Macijauskienė įžanginėje kalboje sakė: „Prieš gerus penkiolika metų tauta gavo įspėjimą – žemaitukų veislė nyksta. O ji nyksta tada, kai tauta pasuka ne tuo keliu, kai serga. Į žemaitukų šauksmą atsiliepė tiek tautos, kiek galėtų tilpti šioje senovinėje salėje. Saujelė tautos, saujelė žemaitukų – atrodytų, ką jie gali prieš visuotinę sumaištį? Tačiau dešimt metų sutartinai dirbdami, laisva valia ir noru, būdami kartu, mes jau įrodėme, kad situacija gali keistis. Būdami gyvybės, o ne mirties kultūros pusėje, mes turime drąsos ginti savo ir žemaitukų laisvę būti čia – Lietuvoje, savo žemėje. Ir ne tik būti, egzistuoti, bet ir kurti galimybes prasmingai dirbti savo tautos labui.“
ŽEMĖ–ŽIRGAS–ŽMOGUS–ŽVAIGŽDĖ… Simboliška, kad visi šie žodžiai prasideda raide „Ž“. Žirgo Žvaigždė vis pateka virš Žemės, ant kurios stovi Žmogus, apglėbęs akimis visą dangų… „Mes esame raitelių tauta…“ – rašė žymusis senosios lietuvių religijos tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius, kurio protėviai, beje, kilę iš Baisogalos, iš Priestočio. Mes stovime ant savo žemės, kurią esame pasirengę prireikus ginti, kaip, žemaitukų padedami, daugelį amžių gynė ir mūsų protėviai.