Mitingas V. Kudirkos aikštėje. Plakatai, kuriuose valdžios institucijoms bandoma priminti, kad triukšmingame propagandiniame šurmulyje demonstruojant apsimestinį susirūpinimą mokslo ir studijų kokybe, joks pareigūnas nepasidomėjo nei mokslininkų atlyginimais, nei jų darbo krūviu. Ir kodėl reikėtų domėtis, jei seniai žinoma, kad akademinė bendruomenė – viena iš pasyviausių ir tyliausių. Čia labiausiai išplitęs „viršininkų“ kultas ir kraštutinis individualizmas.
Vienas iš didžiausių dabartinio laikmečio paradoksų – labiausiai išsilavinusi socialinė grupė praktiškai eliminuota ne tik iš valstybės valdymo, bet ir apskritai iš viešojo gyvenimo. Informacijos apie mokslininkų kasdienybę stygių iki šiol užpildo gandai arba net atviras melas, tuo pat metu nepertraukiamai stumiant akademinę bendruomenę iš viduriniosios klasės į užribį. Tokiai tendencijai pasitarnavo ir ciniškas Lietuvos universitetų niekinimas, mokslo darbų, ypač susijusių su etnine tapatybe, pilietiškumu ir vertybine orientacija, vertės menkinimas.
Tokia būsena buvo kryptingai formuojama jau du dešimtmečius. Sąjūdžio laikų paskatintas inteligentijos aktyvumas gana greitai buvo nutildytas ir užgniaužtas tiek į valdžią prasibrovusių „kailių persidažymo specialistų“, tiek neva niekam nereikalingų, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje esą nebepritaikomų pramonės įmonių turto grobstymo vajuje staigiai praturtėjusių „naujųjų verslininkų“, nudrengtus treningus mikliai pakeitusių į naujausių modelių kostiumus. Gal ne vienas iš mūsų dar nepamiršome tokių užsitęsusiu „pereinamuoju laikotarpiu“ pasigirdusių įžūlių apsišaukėlių rėkavimų: „Ubagų į Seimą neįleisime!“
Pasinaudodamas tuometinėmis tyčia paliktomis įstatymų spragomis, valstybei priklausantį mišką didžiuliu mastu grobiantis naujosios mafijos atstovas viešai piktinosi jam patarnauti atsisakiusiu mokslininku: „Duodu trigubai didesnę algą, nei gauna tame savo universitete, kad sutvarkytų, kaip pridera, mano koncerno buhalteriją, o jis, matai, atsisakinėja: „Negarbinga, nesąžininga…“ Nu ir vaikščiok apšiurusiomis kelnėmis ir nukleiptais pusbačiais, kad toks sąžiningas. Profesorius, esą jam nesolidu, jis naują ekonomiką kuria. Aš geriau matau, kaip ją sukurti, nei jis toje savo katedroje ar bibliotekoje… Ką tie knygų žiurkės apskritai išmano ir kam jie čia reikalingi?“
Kai pro dėl sovietinės blokados ir kitų priežasčių nustojusių veikti gamyklų langus duždami krito gana modernūs ir brangūs įrenginiai, kas rūpinosi valstybės turto apsauga, įstatymų laikymusi, jų pastatų ir įrangos pritaikymu kitai paskirčiai? Tamsios grupuotės Vilniuje ir Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, Mažeikiuose ir Plungėje lenktyniavo, kas daugiau pavogs. „Ir ką čia saugoti? Juk čia – spalvotieji metalai, greitas pinigas…“ Atrodė, kad Lietuvai nebereikės net basučių ir megztinių, drobės ir vilnos, savų pieno ir mėsos produktų. Kur dingo septyni linų fabrikai, siuvyklos ir rajonuose veikusios pieninės? „Arba tu pats uždarai, arba visa tavo įmonėlė išlėks į orą kartu su tavimi!“ buvo pasakyta mano magistrantui, patyrusiam pienininkystės specialistui, dar bandžiusiam paaiškinti, kad visus rajono vartotojus galėtų aprūpinti šviežutėliais produktais triskart per dieną. Nusikaltėlių grupuotė buvo nesukalbama, nors iš veikiančių įmonių galėjo labiau pasipelnyti, nei iš uždarytų ir išvogtų.
Atsilaikiusių prieš nusikaltėlius buvo nedaug. Prieš keletą metų jonaviečiai atvirai pasakojo, kokiomis priemonėmis tuometinis „Achemos“ vadovas pasitikdavo Kauno nusikaltėlių grupuotes ir kaip pavyko pasiekti, kad gamykla ir tokiomis sąlygomis išliktų. O ar kuris nors, aktyviai dalyvavęs šiame nusikaltėliškame chaose, yra dabar jau išaiškintas ir nuteistas, net praėjus dviem dešimtmečiams? „Sėdi“ (ir gana patogiai, nes nusikaltėlių teises gina tarptautiniai įstatymai) tik keli „tulpiniai“, memuarus kamerose rašinėja „daktariniai“, bet kur visi kiti? Ką iki šiol veikė visa teisėsaugininkų armija? Ramiai snaudė, kol kažkam sueis senatis, kad paskui tas „kažkas“ (neįvardintas, neapkaltintas ir nenuteistas) galėtų ne tik sugrįžti, bet ir į aukštus postus kandidatuoti? Tik naujas vagystės sinonimas tada atsirado – „prichvatizacija“. Kuri valdančioji partija pasirūpino, kad jų gretose ne tik kad neatsirastų prichvatizuotojų“, bet ir jų rinkiminėse apygardose būtų išaiškinti bent pagrindiniai nusikaltimų organizatoriai ir svarbiausi vykdytojai, pasikėsinę į tautos ir atkurtos valstybės gerovę?
Valstybės turto masinio grobstymo įkarštyje didžiausią įtaką įgijo labai operatyviai visą finansų sistemą užvaldžiusių svetimų bankų vadinamieji ekspertai, pradėję vis įžūliau aiškinti, kiek Lietuvai turėtų užtekti mokytojų ir gydytojų, bibliotekininkų ir kitų kultūros darbuotojų. Kam tada rūpėjo mokslininkų atlyginimai, jų buitis, darbo krūvis, teisės? Net jei kuris drąsesnis socialinių ar humanitarinių mokslų atstovas išdrįsdavo paskelbti savo tyrimų išvadas apie nestrategišką valstybės valdymą ir atkreipdavo visuomenės dėmesį į netrukus laukiančius grėsmingus pokyčius, jas atitinkamos institucijos arba nutylėdavo, arba, kai jau nutylėti nebepavykdavo, apkaltindavo politikavimu („Užsiimk mokslu, o ne politikuok“).
Nesvarbu, kad svarbiausias politikos tikslas – užtikrinti tvarką ir visuomenės saugumą. Nesvarbu, kad vienas iš pagrindinių mokslo uždavinių yra būtent valstybės politikos perspektyviausių gairių formavimas: ar tai būtų energetinės nepriklausomybės siekis, ar gamtosauga ir biologinės įvairovės puoselėjimas, ar visuomenės bendrasis išprusimas bei jos vertybinė orientacija. Taip mus ir įpratino tylėti. Mes ir tylėjome, kol pagaliau bent kai kurie iš mūsų prabudo ir Kudirkos aikštėje prabilo apie tuščią virtuvės spintelę ir nukleiptus pusbačius.
Viešoji erdvė iš pradžių apstulbo: negali būti, kad mokslo darbuotojai tik tiek teuždirba. Negali būti, kad nemaža jų dalis atlyginimą gauna tik už dalį etato, nors faktinė darbo diena trunka po 12 valandų (nes kitaip mokslo nesukursi). Negali būti, kad dar didesnė jų dalis kasmet priimama į darbą rugsėjo pirmąją, o nuo birželio pabaigos tampa Darbo biržos klientais, kai niekas net negarantuoja, kad, artėjant kitam rugsėjui, juos vėl pakvies. Gal kažkam pasirodytų labai keista, kad tie atleistieji ir toliau bėgioja į bibliotekas, važinėja (aišku, už savo asmenines lėšas) į ekspedicijas ir mokslo renginius arba sėdi tuose pačiuose darbo kabinetuose prie kompiuterių ir laboratorijos prietaisų. Negali būti, sako nustebusi žiniasklaida (pavyzdžiui, „Delfi žinios“ arba „15 min.“: „Tuo sunku patikėti: paviešino, kiek uždirba.“)
Tik mums, mokslo darbuotojams, čia nėra nieko keista. Mūsų čia niekas nebestebina: kad dingo komandiruotpinigiai, vykdant net suplanuotus tyrimus, kad tenka sumokėti iš savo atlyginimo už dalyvavimą savojo universiteto surengtoje konferencijoje ir net vadovavimą sekcijai, kad gana brangiai užmokame už recenzentų palankiai įvertinto straipsnio paskelbimą ir t. t. Mums tai – banali kasdienybė. Mes prie to jau įpratinti.
Tačiau mokslininkų atlyginimų klausimas tėra tik viena, nors ir labai aktuali, problema iš didžiulio problemų kamuolio, apraizgiusio visą mokslo ir studijų sistemą. Nors ir labai vertintume stabilumą, tačiau absoliuti akademinės bendruomenės dalis ir be jokių raginimų supranta radikalių pokyčių bei sisteminių reformų būtinybę. Būtina daug geriau apibrėžti daugelio Lietuvos universitetų misiją. Negali visi pretenduoti vienodai sėkmingai spręsti vienodus uždavinius. Būtina apsispręsti, kuris universitetas yra pajėgus tai daryti geriausiai, ir derinti tiek studijų, tiek mokslinio tyrimo programas su atitinkamose srityse dirbančiais kolegomis iš kitų universitetų, kuriant tarpuniversitetines grupes. Ne konkurencija dėl vadinamųjų krepšelių, net naudojant neetiškas savęs aukštinimo ir „konkurentų“ žeminimo priemones, ne paskalų skleidimas („tai juk tą universitetą tuoj uždarys“, „tai juk ten netenkinami universitetams keliami reikalavimai“ ir pan.), o kooperacija ir koordinacija, siekiant visai valstybei svarbių aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimo tikslų. Visiškai nepatenkinama dabar funkcionuojanti mokslo rezultatų vertinimo sistema. Būtina nedelsiant išanalizuoti neseniai sukurptų universitetų tarybų ir į pašalį nugrūstų senatų veiklą, atsisakyti antikonstitucinių Mokslo ir švietimo įstatymo nuostatų, likusių ir po neseno bandymo jį taisyti.
Labai norėjosi parašyti, kad akademinė bendruomenė pabudo. Deja, dar tik bunda.
Prof. dr. Jonas Jasaitis
Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas