Pabaiga. Pradžia – Nr. 16 (571)
M. Jakubovskajos ir kitų pedagogų patirtis rodo, kad dainavimas – universaliausias muzikavimo būdas, kuris gali būti sėkmingai taikomas autistiškų vaikų muzikiniam ugdymui. Dainavimas unikalus savo kalbos ir muzikos sintezės fenomenu. Balso galimybių naudojimas yra labai efektyvus, ugdant autistiškus vaikus, jis padeda jiems įgyti ir kalbos įgūdžių. IIM grindžiamas nerašytine muzikos mokymo tradicija ir prielaida, kad kiekvienas vaikas yra muzikali asmenybė, reaguojantis į muziką ir gebantis kurti muzikinius ryšius. Metodas orientuotas ne į rezultatą, o į patį muzikinio ugdymo procesą.
M. Jakubovskaja siūlo natų mokymą pakeisti mokymo sistema „Garsas – spalva“, kai kiekvienam garsui priskiriama atitinkama spalva. Toks metodas 1995 m. atėjo iš Olandijos ir iki šiol taikomas Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ neįgaliųjų orkestro „Spalvų muzikos“ praktikoje. Jis yra aprašytas Romualdo Brūzgos alternatyvaus adaptuoto muzikinio rašto pradžiamokslyje „Spalvų muzika“ (Brūzga, 2005). Garso ir spalvos ryšio problematiką nagrinėjo ir dr. E. Velička (Velička, 1997, 19–30), kuris išsamiai aptarė Rytų filosofijoje svarbią garso ir spalvos sampratą bei simboliką. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tapyba yra mums geriausiai žinomas dailės ir muzikos sintezės pavyzdys. Viena iš sinestezijos formų – spalvinė klausa, dar vadinama sinopsija. Sinopsija pasižymėjo kompozitoriai Aleksandras Skriabinas, Nikolajus Rimskis Korsakovas, Olivieras Messiaenas ir kiti.
Ne mažiau įdomus yra muzikos ir skaičių ryšys. Muzikos ir matematikos ryšiai, skambančių skaičių simbolika yra aprašomi įvairių autorių darbuose (Velička, 1997). Tikslieji mokslai glaudžiai susiję su muzikos menu. Dr. Rimos Povilionienės monografijoje „Musica matematica“ aptariami muzikos kompozicijų tyrimai atskleidžia originalias matematikos įtakos garsų menui formas ir kompozicines jų galimybes, primena ankstesnių epochų matematinių tradicijų atgaivinimo XX–XXI a. reiškinį bei originalią, šiuolaikinės muzikos matematizaciją reprezentuojančią kryptį (Povilionienė, 2013).
Kyla klausimas: ar galima matematiniais metodais apskaičiuoti, kokia muzika yra tinkamiausia ir galėtų būti efektyviausiai naudojama vaikų muzikiniam ugdymui? Pasak kompozitoriaus, matematiko, architekto Iannio Ksenakio (1922–2001), „vaiko psichinių struktūrų raida yra pavaldi dėsniams, kuriuos atrado matematikai ir fizikai“ (Kašponis, 2014: 27). Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarpdisciplininės muzikologijos grupės pirmininko prof. dr. Karolio Rimtauto Kašponio pasiūlyti lyginamasis ir tikimybinis statistinis tyrimo metodai, kuriais apibrėžiamos specifinės, nacionalinės lietuvių muzikos savybės, nustatomos esminės melodikos ir lietuvių kalbos dėsningumų analogijos, yra paskelbti monografijoje „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (Кашпонис, 1992). Tokio tyrimo, skirto vaikų muzikos terapijai bei muzikiniam ugdymui naudojamo repertuaro analizei, dar neturime.
Ne mažiau svarbūs ir filosofijos tyrimai. 2016 m. LMTA įvyko tarptautinė filosofijos konferencija „Apie esmę ir kontekstą“. Ją organizavo tarptautinis muzikologų ir filosofų institucijų aljansas, kurio partneriai yra Lietuvos filosofų draugija, Karališkoji muzikų draugija (Royal Musical Association), Amerikos muzikologų draugijos (American Musicological Society) Muzikos ir filosofijos studijų grupė, Belgrado menų universitetas. Forume dalyvavo žymiausi muzikologijos ir filosofijos atstovai: prof. dr. Richard Taruskin (Kalifornijos universitetas), prof. dr. Paul Boghossian (Niujorko universitetas), prof. dr. Jerrold Levinson (Merilando universitetas), prof. dr. Tamara Levitz (UCLA Herb Alpert School of Music, Los Andželas).
XX a. įvairių šalių mokslininkai tyrė muzikinius gabumus, atmintį, absoliučiąją klausą, spalvinį girdėjimą, kurčiųjų muzikinę patirtį ir kita. XX a. antroje pusėje buvo nagrinėjami kongnityviniai, psichoakustiniai muzikos suvokimo klausimai, muzikinio ugdymo ir emocijų vaidmuo. XXI a. buvo atliekami autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusiųjų neurologinės muzikos terapijos tyrimai. Lietuvoje filosofines muzikos suvokimo problemas kognityviniais aspektais tiria LMTA doc. dr. Vida Umbrasienė. Muziką, kaip žmogaus sąmonės fenomeną, pradėję tirti kognityvizmo atstovai yra įsitikinę, kad dominuojanti mūsų pasaulio paradigma yra psichologija (Umbrasienė, 2015: 19). Muzikos psichologija ir kognityvinė muzikologija tiria, kaip žmogus mokosi muzikos, kaip ją analizuoja ir kokį poveikį muzikos mokymasis bei muzikinė veikla turi žmogaus kognicijai (Umbrasienė, 2015: 20). Šiame kontekste V. Umbrasienės tyrimai yra labai svarbūs tolesnei muzikologijos mokslo raidai.
Muzikos tyrimai jau kuris laikas siejami su psichologija, biomedicina ir tiksliaisiais mokslais. Svarbiausiu dalyku tampa tarpdisciplininiai tyrimai bei tarpdisciplininis požiūris į šių problemų sprendimą. Numatant mokinių, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymą, labai reikšmingi yra specialiosios pedagogikos, muzikos terapijos, muzikinio ugdymo, etninės kultūros, choreografijos ir teatro, kognityvinės muzikologijos, psichologijos, filosofijos, neurologijos ir tiksliųjų mokslų laimėjimai. Aptarti muzikos terapijos tyrimai ir V. Aleksienės mokslinis bei pedagoginis indėlis yra ne tik įdomūs, bet ir svarbūs muzikos specialistams, dirbantiems su autistiškais vaikais.
Moksliniai tyrimai, muzikos pedagogų ir muzikos terapeutų patirtis rodo, kad muzika ugdymo procese yra tokia pat svarbi, kaip ir kalbos mokymas. Muzikinis vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymas negali būti tiriamas, nesiejant jo su daugelio mokslų pasiekimais. Muzikos terapeutų patirtis, kuri vis labiau pripažįstama Lietuvoje, galės iš esmės padėti muzikinio ugdymo specialistams, kartu ir jų ugdytiniams – autistiškiems vaikams.
Autistiškų vaikų muzikinis ugdymas šiuolaikinių mokslo tyrimų kontekste
Literatūra:
Aleksienė, V. (2005). Muzikinis neįgaliųjų ugdymas ir terapijos įžvalgos. Neįgaliųjų meninis ugdymas. Metodikos ir terapijos aspektai. Kaunas: Kronta, p. 78–115.
Aleksienė, V., Zvicevičienė, S. (2009). Lietuvių etnochoreografija autistiškiems vaikams: ugdymo ir terapijos aspektai. Vilnius: Ciklonas.
Brūzga, A. (2005). Spalvų muzika. Alternatyvaus adaptuoto muzikinio rašto pradžiamokslis. Vilnius: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“.
Eren, B. (2015). The Use of Music Interventions to Improve Social Skills in Adolescents with Autism Spectrum Disorders in Integrated Group Music Therapy Sessions. Social and Behavioral Sciences 197. Athens.
Kašponis, K. R. (2014). Greimas arti ir toli. Greimas Close and Far. Kaunas: Naujasis lankas.
Povilionienė, R. (2013). Musica matematica. Tradicijos ir inovacijos šiuolaikinėje muzikoje. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Umbrasienė, V. (2015). Muzika ir muzikologijos virsmai kognityvinių mokslų kontekste. Ars et praxis. 3 tomas. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, p. 11–24.
Velička, E. (1997). Muzika – mistinis visatos modelis. Kaunas: Šviesa.
Vilkelienė, A. (2003). Ypatingųjų vaikų integruotas muzikinis ugdymas. Specialioji meno pedagogika. Vilnius: Kronta.
Vilkelienė, A. (2005). Ugdytinis – muzikos instrumentas (Dalcroze’o euritmijos erdvėje). Neįgaliųjų meninis ugdymas. Metodikos ir terapijos aspektai. Kaunas: Kronta, p. 160–175.
Кашпонис, Р.(1992). Мелодика и гармония литовской музыки. Вильнюс: Мокслас.
Internetinė nuoroda:
McFerrana ir kt. 2016. Katrina Skewes McFerran, G. Thompson and L. Bolgerb. The Impact of Fostering Relationships Through Music Within a Special School Classroom for Students with Autism Spectrum Disorder: an action research study [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
http://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/09650792.2015.1058171#.V25sB-T1Lh4 [žiūrėta 2016-06-25]