Bus viena Lietuva?
Iki šiol jau buvome įtikinti, kad yra dvi Lietuvos: Vilnius su keliomis artimiausiomis apylinkėmis (mažiau nei 1 proc. valstybės ploto užimanti salelė) ir… užribyje likusi teritorija – „kita Lietuva“. Apie tai jau atvirai kalbėjo ne tik svetimų, mūsų ekonomiką užvaldžiusių bankų ekspertai, bet ir Lietuvos banko vadovai. Neseniai vykusioje LRT laidoje nueinančios Vyriausybės kancleris gana savotiškai bandė paguosti besibaiminančius, kad atokesnių regionų atskirtis tik didės, siūlydamas „negąsdinti žmonių“, kad po 2020 m. gali nutrūkti Europos Sąjungos fondų parama Lietuvai. Jis akcentavo, kad bus aiškiai apibrėžtas jau toli pažengęs Vilniaus regionas. Likusioji valstybės dalis, kurios ekonomika dar labai atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių, ir toliau gaus ES paramą. Ar tokiu manevru patikės šios paramos skirstytojai Briuselyje, jis nepaminėjo.
Tačiau pinigai (investicijos, kreditai, subsidijos, dotacijos, net tikslinės programos) pasižymi tokiu judrumu, kurio jokiais pseudo administraciniais barjerais nesulaikysi. Investicijos visada tekės ten, kur jų grąža bus didžiausia ir sparčiausia. Jei sprendimų priėmėjai atokesnėse, žemesnio urbanizacijos lygio vietovėse matė, anot prof. Raimondo Kuodžio, tik tokius projektus, kaip „žolės ravėjimas“, tai jokio ekonominės, socialinės ir kultūrinės atskirties sumažinimo tikėtis neverta.
„Dviejų Lietuvų“ strategiją jau du dešimtmečius įnirtingai brukę ir į atokesnius regionus atvykdavę tik dalyvauti kokiuose nors etninės kultūros renginiuose (juk įdomu bent retkarčiais pamatyti tuos, kurie scenoje dar dėvi tautinius rūbus, trenkia smagias polkas ir klumpakojus) arba prieš pat rinkimus agituoti, kad už juos balsuotų, iš tikrųjų nelabai įsivaizduoja, kaip tų regionų žmogeliai dar išgyvena. Neretas tokio tipo asmuo (centrinės valdžios atstovas ar įtakingas visuomenės veikėjas, priklausantis vadinamajam „elitui“), likusią Lietuvą daugiausia matantis tik pro automobilio langą ar televizoriaus ekraną, net ir nuoširdžiai stebisi, kad ten dar vyksta kažkokia ūkinė veikla.
Tokiems labai sunku įsivaizduoti, kad kokiuose nors Mažeikiuose galėtų veikti modernios pramonės įmonės, gaminančios sudėtingą paklausią produkciją ne tik vidaus rinkai, bet ir eksportui, kad kokiuose nors Šiauliuose, nepaisant organizuotos patyčių kampanijos ir vis mažinamo finansavimo, vis dar nepavyksta išdraskyti universiteto. Jiems nesuprantama, kaip galėjo atsirasti kažkokie Naisiai, kuriuose net atsirado įspūdingo dydžio ir reljefo kalvos su skulptūrų ansambliais ir išpuoselėtomis aikštėmis. Jiems visai neaišku, kaip regionuose ne tik kad įsikūrė „Maxima“ ar „Iki“ filialai, bet ir viena kita nauja gamykla pradėjo veikti.
Todėl juos taip apstulbino šių metų rinkimų į Seimą rezultatai ir visai neįprastas naujos Vyriausybės formavimo procesas, į pašalį stumiantis dešimtmečiais svarbiausiuose valdžios postuose sėdėjusias „asmenybes“. Vis dar neatgaudami amo, jie klausinėja: „Kokioje Lietuvoje laimėjo Karbauskis?“ Nejaugi pakilusi nauja politinė banga tikrai vykdys žadėtas permainas? Nejaugi šiaip jau apatiška ir net apsnūdusi mūsų visuomenė ją palaikys, teikdama ir įgyvendindama savo iniciatyvas? O gal, kaip jau dešimtmečiais įprasta, piliečiai ir toliau lauks iš valdžios „keptų viščiukų“ (pašalpų, lengvatų…).
Tačiau išlaikyti turėtą įtaką ir toliau valdyti, oi kaip norėtųsi. Tad kas lieka? Arogantiškai postringauti: „AŠŠŠ neišgirdau nė vieno žodžio, kaip jie tas žadėtas reformas įvykdys. Todėl MEEES jų nepalaikysime.“ (Kitaip sakant, pro rinkėjų rėtį pralindau, bet visuomenės labui nedirbsiu. Tik stebėsiu ir kritikuosiu. O jei nukryps nuo mūsų jau seniai nubrėžtų „gairių“, tai rėksiu, kad jie – populistai, nesuprantantys tarptautinių tendencijų, nepatyrę ir pan.)
Taigi, iš vadinamosios „opozicijos“ pozityvios veiklos kol kas nesitikėkime. Svarbiausias uždavinys – mažinti socialinę regionų atskirtį, taps išsprendžiamas tik tada, jei bus iš esmės pertvarkyta savivalda, jei kiekviename rajone pagal ES pavyzdį jau daugiau kaip prieš dešimtmetį įsikūrusios Vietos veiklos grupės (vadinamosios VVG) imsis ne trečiaeilės reikšmės projektukų, prašinėdamos jiems finansavimo, o pradės analizuoti, kaip pritraukti investicijas, optimaliai išnaudoti vietinius žmonių ir gamtos išteklius, kaip susigrąžinti išvykusius ir kurti tokią ekonominę aplinką, kurioje savo aiškų vaidmenį ir efektyvios kūrybinės veiklos perspektyvas matytų ir baigusieji universitetus, ir parsivežę užsieniuose įgytą patirtį.
Didžiausia jėga – universitetai ir mokslo centrai
Rinkimai parodė, kad dabartinė būklė „kitos Lietuvos“ netenkina. Permainų siekis – itin stiprus. Bet taktika laukti, kad valdžia pati visas problemas išspręs, niekur neveda. Didžiausią pagalbą naujajai Seimo daugumai gali ir privalo suteikti akademinė visuomenė, išradėjai, šiuolaikiškų modernių verslų kūrėjai. Tik gaminanti, o ne perpardavinėjanti ir žaliavos tiekėjus gniuždanti monopolizuota ekonomika gali tapti subalansuoto biudžeto garantu.
Pseudo verslininkas, „šešėlyje“ slepiantis pajamas ir niekinamai žvelgiantis į dirbančius jo įmonėje, naudodamasis vokelių sistema, vagiantis jų būsimąsias pensijas arba besitikintis, kad iš kažkur atsiveš naujos darbo jėgos, kuri dirbs už trigubai mažesnį atlyginimą, turi suvokti, kad toliau vadovautis devynioliktojo šimtmečio fabrikų valdytojų nuostatomis nereikėtų. Pertvarkyta ir valstybei pradėjusi tarnauti teisėsaugos sistema nusikalstamų manipuliacijų netoleruotų.
Išpūsti ministerijų, aplipdytų 3–5 kartais už jas didesnėmis ir viena kitą dubliuojančiomis „agentūromis“ bei daugelio savivaldybių aparatai, užpildyti „švogerystės“ principais atrinktais arba visiems įtinkančiais, bet jokių iniciatyvų nesiūlančiais asmenimis, nereikalingi ištuštėjusiai „kitai Lietuvai“. Beje, net ir „Vilniaus Lietuvai“ šis aparatas – nebūtinas ir… brangiai kainuojantis.
Tačiau suvargęs, dirbantis už mistinį „minimumą“, bet po 12–14 val. nuo kompiuterio akių nepakeliantis tyrėjas ar po kelis darbus lakstantis dėstytojas – menki pagalbininkai. Tik pastarųjų savaičių protestai atskleidė, kad iki šiol valdžiusieji įžūliai melavo apie mokslui skiriamas, bet neva neefektyviai naudojamas milžiniškas sumas, kai iš tikrųjų mokslo ir studijų finansavimas buvo kasmet mažinamas.
Mokslo ir studijų pertvarką suformuos ne partijomis save tituluojančių klubelių pasamdytos „darbo grupės“, kurioms iš anksto nurodyta, kiek universitetų ir kuriuose miestuose galima palikti, ne visažinėmis apsiskelbusios besipučiančios „stebėsenos agentūros“, ne bakalauro slenkstį šiaip taip peršliaužę ir politikais pasivadinę, tėvukų ar senelių į „elitą“ prastumti išsišokėliai, o pati akademinė bendruomenė. Įgyvendinti šį uždavinį bus įmanoma, tik sugrąžinus šiai bendruomenei neginčijamai priklausančią autonomiją ir atšaukus antikonstitucines nuostatas, iš esmės paralyžiavusias jos iniciatyvos teisę.
Būtina pradėti: nuo sugrąžinimo teisės pačiai universiteto bendruomenei išsirinkti jo vadovus – ne kažkokiame „rinkikų“ ratelyje, o visuotinių rinkimų būdu; nuo senatų reorganizavimo – kad ši institucija taptų realiu universiteto strategijos kūrėju, planuojančiu ir įgyvendinančiu visus mokslo ir studijų organizavimo pokyčius; nuo dabartinių antikonstitucinių „tarybų“ likvidavimo – vietoje jų sukuriant efektyviai veikiančias universiteto partnerių ir rėmėjų tinklo struktūras, besirūpinančias universiteto eksperimentinės bazės turtinimu ir regiono užsakymų mokslui formavimu.