Žymiai mokslininkei, Lietuvos mokslų akademijos narei korespondentei, pirmajai Biochemijos instituto direktorei, profesorei habilituotai daktarei Liūdai Rasteikienei 2016 m. vasario 22 d. būtų sukakę 90 metų. Deja, 2015 m. liepos 17 d. ji iškeliavo Anapilin.
Šeima
Liūda gimė 1926 m. vasario 22 d. Kaune, žymaus gydytojo, profesoriaus Prano Mažylio šeimoje. Jos mama – Antanina Bliūdžiūtė-Mažylienė (1894–1992), baigusi Marijampolės mergaičių gimnaziją, sumanė tapti prancūzų kalbos mokytoja ir išvyko mokytis į pensionatą Neušalyje (Šveicarija). Po to baigė užsienių kalbų kursus Peterburge. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Voronežo lietuvių gimnazijoje. Grįžusi po karo į tėviškę, dirbo prancūzų kalbos mokytoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Ištekėjo už daktaro profesoriaus Prano Mažylio.
Būsimosios profesorės tėvas Pranas Mažylis (1885–1966) gimė Kupiškio valsčiuje, netoli Skapiškio miestelio, Šilaikiškio kaime, pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Onos Mažylių šeimoje. Tėvai buvo apsišvietę žmonės.
1908 m. neramaus būdo Pranas Mažylis, aktyvus įvairių protestų ir streikų dalyvis, gelbėdamasis nuo tuometinės valdžios persekiojimų, emigravo į Lenkiją. 1913 m. daktaro laipsniu baigė Jogailos universiteto Medicinos fakultetą. Nuo 1914 m. dirbo Krokuvos ligoninėje, vėliau – Krokuvos universiteto asistentas.
1918 m. grįžo į Lietuvą. 1920–1921 m. – Aukštųjų kursų lektorius. 1922 m. Kaune organizavo akušerių mokyklą, Lietuvos universitete – Akušerijos ir ginekologijos katedrą ir 1922–1940 m. bei 1944–1966 m. jai vadovavo. 1923 m. lapkričio 23 d. – 1924 m. rugsėjo 9 d. buvo Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto sekretorius. Kurį laiką ėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus pareigas. Nuo 1930 m. – profesorius. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys nuo 1946 m. Prano Mažylio pastangomis buvo rekonstruota Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Joje įkurta moderni akušerijos ir ginekologijos klinika su ambulatorija, laboratorija, auditorija, įrengtas operacinis blokas, bendrabutis tarnautojams.
Tačiau prof. P. Mažylis visą gyvenimą svajojo apie savo privačią ligoninę. Po ilgų parengiamųjų darbų 1936 m. ją pavyko atidaryti. Ligoninė veikia iki šiol, jai suteiktas P. Mažylio vardas. Šioje klinikoje jis ir pats gyveno su šeima. Čia rizikuodamas savo ir šeimos narių gyvybe, 1943–1944 m. slėpė žydus. Tik praėjus daugeliui metų, jau po P. Mažylio mirties, šie humaniški darbai buvo tinkamai įvertinti: Pranui ir Antaninai Mažyliams suteikti Pasaulio Tautų Teisuolio vardai, o Liūda Mažylytė-Rasteikienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiu
mi.
Šia proga norėčiau priminti, kad Skapiškio valsčiuje yra gimę net penki Lietuvos mokslų akademijos akademikai: Juozas Matulis, Pranas Mažylis, Antanas Purėnas, botanikas Alfonsas Merkys, istorikas Vytautas Merkys ir Lietuvos premjeras Antanas Merkys.
Būsimoji profesorė Liūda Mažylytė 1936–1943 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, 1944–1949 m. studijavo Kauno universiteto Cheminės technologijos fakultete. 1950 m. įstojo į Lietuvos MA Chemijos ir cheminės technologijos instituto aspirantūrą, ir tais pačiais metais išvyko tęsti studijų į SSRS MA Elementoorganinių junginių institutą, tada vieną iš stipriausių organinės chemijos mokslo centrų visoje Sąjungoje. Jos darbo vadovas buvo akademikas Ivanas Liudvikovičius Knuniancas, su kuriuo Liūda palaikė draugiškus ryšius iki pat jo mirties 1990 m. Tuo metu nemažai gabių Lietuvos jaunuolių mokėsi vedančiose šalies mokslo įstaigose. Savo mokslinę veiklą jaunoji chemikė pradėjo nuo merkaptoamino rūgščių acilinimo būdų paieškos. Vėliau susintetino penicilino izomerą. Gabi mokslininkė, baigdama aspirantūrą, 1953 m. sėkmingai apgynė mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Penicilino sintezės tyrimai“.
1953 m., grįžusi į Lietuvą, L. Rasteikienė pradėjo dirbti Kauno politechnikos instituto Chemijos ir cheminės technologijos fakultete: iš pradžių – vyresniąja dėstytoja, o nuo 1957 m. – docente. Nuo 1958 m. L. Rasteikienė dirbo Lietuvos MA Chemijos ir cheminės technologijos institute vyresniąja mokslo darbuotoja, vėliau – Organinės chemijos laboratorijos vedėja.
Liūdai Rasteikienei atėjus dirbti į šį institutą, buvo pradėti sintetinti priešnavikiniai ir mutageniniu veikimu pasižymintys junginiai. Tai buvo įvairių aminorūgščių ir peptidų dariniai, turintys citotoksines di(2-chloretilamino) ir di(2-chloretiltio) grupes. Kaip tik tuo metu Lietuvoje susiklostė palankios sąlygos vystytis naujoms mokslų kryptims. Sovietų Sąjungoje buvo panaikinti absurdiški draudimai ir legalizuoti tyrimai tokiose srityse, kaip genetika, kibernetika, rezonanso teorija chemijoje. Tai sudarė galimybes aktyviai plėtoti naujausias mokslo kryptis. Viena tokių buvo priešvėžinių vaistų kūrimo kryptis. Patyrę chemikai-sintetikai dirbo Chemijos ir cheminės technologijos institute, o patyrę biologai, galintys nustatyti naujai sintetintų preparatų priešvėžinį aktyvumą, – Vilniaus universitete ir Botanikos institute.
1967 m., sujungus kelis Chemijos ir cheminės technologijos bei Botanikos institutų sektorius, buvo įsteigtas Biochemijos institutas. Naujojo instituto kūrimo procese aktyviai dalyvavo ir Liūda Rasteikienė. Paskirta šio instituto direktore, ėjo šias pareigas iki 1985 m. Tuo laikotarpiu buvo suformuotos pagrindinės Biochemijos instituto darbo kryptys. Net ir dabar, pasikeitus laikmečiui ir darbuotojams, juntami pirmosios direktorės padėti instituto veiklos pagrindai.
Tai buvo ne tik pakilimo, bet ir labai sunkių išbandymų laikotarpis. Lietuvoje reikėjo sukurti biochemijos mokslo tradiciją, įteisinti tarpdisciplininę mokslo kryptį, integruojančią chemiją ir biologiją. Po vienu stogu turėjo dirbti chemikai sintetikai, kuriantys potencialius vaistus, ir biologai, kurie šiuos cheminius junginius tyrė pelėse, žiurkėse ir triušiuose. Reikėjo suderinti labai skirtingų specialybių atstovų interesus ir sugebėti juos nukreipti viena kryptimi. Taip pat sukurti sistemą, kurioje mokslinės grupės tarpusavyje ne tik konkuruotų, bet ir bendradarbiautų. Tam reikėjo neeilinių diplomatinių sugebėjimų. Savo ramumu, užsispyrimu ir tolerancija Liūda Rasteikienė sugebėjo iš skirtingų interesų grupių suformuoti vieningą institutą. Šiandien tai vadiname pažangia mokslo vadyba.
Per tą laikotarpį Biochemijos institute buvo susintetinta ir ištirta tūkstančiai cheminių junginių. išanalizuotas jų veikimas vėžiniuose susirgimuose. Keletas junginių praėjo visas patikros stadijas ir buvo patvirtinti kaip sudėtingoms ligoms gydyti būtini vaistai. Tačiau priešvėžinių vaistų kūrimas tuo metu vystėsi tokiais sparčiais tempais, kad daugelis patvirtintų vaistų net nespėdavo pasiekti pacientų, nes pasirodydavo nauji, geresni, mažiau toksiški preparatai.
Biochemijos institutas buvo naujovių institutas. Jas aktyviai palaikė L. Rasteikienė, sudarydama sąlygas kurtis naujoms mokslininkų grupėms. Institute vietą rado imunologai, genetikai, enzimologai. Viena tokių naujų mokslo krypčių buvo fermentų chemijos kryptis, kurios pradininku Lietuvoje tapo prof. Juozas Kulys. Nuo 1978 m. institute pradėjo veikti tarpinstitucinė molekulinės biologijos laboratorija. Į Biochemijos institutą atėjo BMR spektroskopija, mokslinių tyrimų automatizavimas. Susikūrė stiprus fizikinės biochemijos centras, tapęs žinomu pasaulyje ir kuris aktyviai dirba iki šiol. 1975 m. įkurtas Visasąjunginis taikomosios enzimologijos institutas, kurio darbuotojų didelę dalį sudarė Biochemijos instituto mokslininkai. 1990 m. įsteigtas Imunologijos institutas, suformuotas taip pat iš nemažos dalies Biochemijos instituto mokslininkų.
1980 m. Liūda Rasteikienė Maskvoje apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją: „Alkiltiohalogenkarboninių rūgščių sintezė ir jų reakcijos“. Paskelbė daugiau kaip 120 mokslinių publikacijų, buvo 10 išradimų bendraautorė. Jai vadovaujant apgintos 8 kandidatinės (daktaro) disertacijos. Įvertinant mokslininkės veiklą, 1972 m. ji buvo išrinkta Lietuvos MA nare korespondente. L. Rasteikienė buvo vienintelė moteris Mokslų akademijos Fizikos chemijos ir matematikos skyriuje, kaip ir vienintelė Mokslų akademijai priklausiusių institutų direktorė. Už aktyvią pedagoginę veiklą 1983 m. jai suteiktas profesorės vardas.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje prasidėjo esminė mokslo įstaigų infrastruktūros atnaujinimo veikla, numatant juos sutelkti Visorių mokslo parke. Tai, kad 1980 m. Biochemijos institutas buvo pirmasis, kuris įsikūrė Visorių akademiniame miestelyje, – nemažas direktorės nuopelnas.
Laurinavičius – Lietuvos mokslo tarybos
25-mečio minėjime
1985 m. profesorė L. Rasteikienė instituto vadovo pareigas perdavė prof. Juozui Kuliui, o pati tęsė mokslinę veiklą, vadovaudama Sieros organinių junginių sektoriui, dirbdama mokslo konsultante. Beje, Liūdos Rasteikienės vyras Anatolijus Rasteika buvo žymus architektas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, vienas iš Trakų pilies atstatymo iniciatorių. Tai buvo prasmingas ir gražus gyvenimas, įnešęs didelį indėlį į tai, ką šiandien mes vadiname mokslu grįsta ekonomika, inovacijų visuomene, intelektualia gamyba.