Į „Mokslo Lietuvos“ klausimus atsako vienas iš Lietuvos mokslininkų sąjungos kūrėjų, LMT VI kadencijos narys, habil. dr. Vygintas Gontis.
Kaip kilo sumanymas įkurti Lietuvos mokslo tarybą?
Viskas prasidėjo nuo Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyvinės grupės susikūrimo ir šios sąjungos įsteigimo 1989-asiais. Tų įvykių liudininkai tikriausiai atsimena Lietuvos mokslininkų sąjungos įkūrimą, kaip akademinės bendruomenės Sąjūdį, kuris ėmėsi mokslo ir studijų sistemos pertvarkos nuo pirmųjų savo veiklos dienų. Mokslo žmonės, jausdami atsakomybę už visos šalies tolimesnę raidą, pirmiausia pradėjo tvarkyti savo kiemą, nes čia, kaip ir visur kitur, buvo susikaupę daugybė problemų. Dar pačioje mano mokslinės karjeros pradžioje kartu su daugeliu daug labiau patyrusių kolegų teko imtis iniciatyvos rengti atsikuriančiai valstybei modernų, naujus poreikius atitinkantį Mokslo ir studijų įstatymą. Buvome eiliniai mokslininkai, niekas mūsų to neprašė, tačiau bendra Atgimimo dvasia tiesiog vertė griebtis tos gyvenimo srities pertvarkos, kuriai buvome pasišventę ir kurios ateitis mus labiausiai jaudino.
Visada sunkiausia būna pati pradžia, todėl norisi paminėti tuos kolegas, su kuriais teko kurti pirmuosius įstatymo projektus. Tai Jurgis Kundrotas ir Alfonsas Ramonas. Mūsų visų labai panaši darbo patirtis Lietuvos mokslų akademijos institutuose, čia tvyrojęs santykinai gilus akademinės laisvės pojūtis leido bendrauti ir veikti. Lietuvos mokslo taryba buvo projektuojama kaip akademinės savivaldos ir valstybinio reguliavimo institucija. Jos koncepciją kūrybiškai konstravome, vadovaudamiesi kitų valstybių ir kitų Lietuvos iniciatyvinių grupių patirtimi.
Kai parengėme pirmąjį projektą, jo aptarimas ir tobulinimas tapo nuolatiniu LMS darbotvarkės klausimu. 1990 m., sukūrus Mokslo ir studijų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, iniciatyvos ėmėsi jo vadovai Rimantas Sližys ir Vladislovas Guoga. Jų pastangomis buvo organizuotos labai plačios diskusijos apie mokslo ir studijų pertvarką, įtraukusios visus neabejingus akademinės bendruomenės lyderius. Įveikti dar užsilikusį senąjį mąstymą labai padėjo Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Avižienis, tuo metu talkinęs ir Vytauto Didžiojo universiteto steigėjams.
Sližys (I kadencija), antras – prof. Leonas Kadžiulis (II–III kadencijos), ketvirtas – prof.
Kęstutis Makariūnas (IV–V kadencijos), penktas – prof. Eugenijus Butkus (VI–VII
kadencijos). Centre – Tarybos patarėjas dr. Vladislovas Guoga (2003 m.)
Nors įstatymo projektas buvo užbaigtas ir parengtas svarstyti Atkuriamajame Seime dar 1990 m., o priimtas netrukus po Sausio 13-osios įvykių, vasario 12 d., tačiau jo įgyvendinimą labai apsunkino Rimanto Sližio atsistatydinimas bei Mokslo ir studijų departamento panaikinimas. Nepaisant daugybės kliuvinių ir politinės įtampos, jau 1991-ųjų pabaigoje Lietuvos mokslo taryba buvo suformuota. 24 LMT narius išrinko Lietuvos mokslininkai pagal 8 mokslo kryptis, o likusius 12 iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų paskyrė Atkuriamasis Seimas.
Kokios pagrindinės funkcijos buvo pavestos Lietuvos mokslo tarybai ir kokią vietą ji užėmė bendroje mokslo ir studijų sistemoje?
Tuo metu, kai rengėme įstatymo projektą, plačiai diskutavome šiais klausimais, tačiau diskusijose išsakytos idėjos nesusiformavo į bendrą dokumentą, kurį galėtume pavadinti koncepcija. Man 1991 m. pavasarį teko kurti naują mokslo ir studijų valstybinio reguliavimo instituciją, kuri iš pradžių buvo pavadinta Mokslo ir studijų skyriumi Vyriausybės kanceliarijoje. Reikėjo padėti suformuoti ne tik LMT, bet ir kitas, naujuoju Mokslo ir studijų įstatymu numatytas institucijas, parengti daugybę poįstatyminių aktų.
1994 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos pavedimu parengėme mokslo ir studijų koncepciją. Tuo metu dauguma naująjį įstatymą lydinčių teisės aktų jau buvo priimti, o juos įgyvendinančios institucijos pradėjo savo veiklą. Šį dokumentą ir dabar galima rasti internete (http://mokslasplius.lt/rizikos-fizika/wp-content/biblio/biblio_1298196931.pdf). Jis tikrai yra gana įdomus visiems, besidomintiems mokslo ir studijų sistemos pertvarka atsikūrusioje Lietuvoje.
Lietuvos mokslo taryba 1991 m. pabaigoje pradėjo darbą kaip savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija, kaip Lietuvos Respublikos Seimo, Prezidento ir Vyriausybės kolektyvinis mokslinis ekspertas mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais. Pagrindinė idėja, kuria vadovavomės, kurdami LMT, buvo siekis sukurti su valstybinės valdžios institucijomis glaudžiai bendradarbiaujantį akademinės bendruomenės parlamentą. Tai turėjo būti aukščiausios kokybės ekspertinė institucija, gebantį integruoti studijas ir visų sričių mokslą į bendrą valstybės strategiją. Mokslo ir studijų integracija buvo tikroji LMT misija. Valstybės mokslo politikos formavimas, o ne lėšų skirstymas turėjo tapti pagrindine užduotimi.
Ar viskas buvo įgyvendinta taip, kaip sumanyta?
Pradžia tikrai buvo sėkminga. Politikai turėjo kitų, jiems aktualesnių klausimų, todėl nenumatyti sunkumai dažniausiai iškildavo dėl atskirų asmenybių konkurencijos akademinės bendruomenės viduje ar tiesiog dėl valstybinio darbo patirties stokos. Pirmojoje kadencijoje LMT pirmininku tapo Rimantas Sližys, o jam labai daug talkino Vladislovas Guoga. Taigi jie abu tapo ir pagrindiniais LMT idėjos įgyvendintojais.
Kadangi valstybė tuo metu išgyveno didžiulį ekonominį šoką, blokadą ir staigų santykių su buvusiais Rytų partneriais nutraukimą, mokslo ir studijų finansavimo klausimai buvo tapę nuolatinių diskusijų objektu. Lietuvos mokslo taryba tikrai daug pasitarnavo, nuolat spausdama Seimą ir Vyriausybę rūpintis mokslo ir studijų institucijomis. Atsakomybės už visą mokslo ir studijų sistemą jausmas tada atrodė natūralus ir įpareigojantis, todėl tai tapo LMT darbo plenarinių posėdžių bendros atmosferos dalimi. Man, kaip Vyriausybės institucijos atstovui, rūpėjo formalioji priimamų sprendimų pusė, todėl dažnai pasigesdavau tikslesnio LMT veiklos reglamentavimo, kuris, manau, būtų labai padėjęs siekti dar geresnių veiklos rezultatų. Nelengvu uždaviniu tapo mokslo laipsnių ir vardų nostrifikavimo procedūra, kuri, mano galva, buvo įgyvendinta per daug formaliai.
Universitetų autonomijos problema ir net jų tarpusavio konkurencija dėl valstybės finansavimo taip pat kėlė ilgai nesibaigiančias diskusijas. Nuolat iškildavo ir santykio su Lietuvos mokslų akademija problema, nes, pasikeitus politinei šalies vadovybei, LMA siekė susigrąžinti įtaką mokslo institutams. Nepaisant tikrai didelių išbandymų, LMT atsiradimas buvo didelis įvykis visai mokslo ir studijų sistemai. Tada tikrai jautėme, kad Lietuvos mokslo taryba yra tvirta visos akademinės bendruomenės jungiančioji grandis.
Kaip toliau evoliucionavo LMT? Ar visi pokyčiai pasiteisino?
Noras reformuoti Lietuvos mokslo tarybą visada buvo didžiulis. Vieniems nepatiko jos formavimo procedūra, kitiems – didelė priklausomybė nuo mokslo bendruomenės. Kol tarybai vadovavo Leonas Kadžiulis (1994 m. sausis – 1999 m. rugpjūtis) ir Kęstutis Makariūnas (1999 m. rugsėjis – 2003 m. rugpjūtis), Taryba išlaikė savo akademinę dvasią ir pagal galimybes rūpinosi visais mokslo ir studijų raidos klausimais. Ji buvo rimta atsvara nuolat didėjančioms Švietimo ir mokslo ministerijos ambicijoms tiesiogiai administruoti mokslo ir studijų institucijų veiklą. Mokslo ir studijų įstatymas, suteikęs LMT didelius įgaliojimus, be pakeitimų gyvavo net 11 metų. Spaudimas jį keisti padidėjo, kai kilo iniciatyvos labiau reglamentuoti aukštųjų mokyklų veiklą. Kai kurie siūlomi pokyčiai buvo tikrai pribrendę, nes didėjo universitetų veiklos įvairovė.
Rimtesnės permainos prasidėjo 2000 m., Seimui priėmus Aukštojo mokslo įstatymą, kuris netrukus lėmė mokslo ir studijų sistemos integralumo mažinimo pradžią. R. Sližys, pirmasis LMT pirmininkas, vadovavo įstatymo rengimo grupei ir itin prisidėjo prie pradinės LMT koncepcijos keitimo. Žinoma, tai buvo ne vieno žmogaus iniciatyva. Tuo metu veikė grupė aktyvių mokslininkų, kurie savo tiesioginiu poveikiu valstybės institucijoms, praktiškai net apeidami mokslo bendruomenę ir jai turėjusią atstovauti LMT, stūmė esmines mokslo ir studijų sistemos pertvarkas. Aukštojo mokslo įstatymas šalia LMT sukūrė dar ir Aukštojo mokslo tarybą, o tai skatino radikaliai keisti LMT formavimo principus ir jos funkcijas.
Stiprinant valstybės valdymo institucijų įtaką, buvo nuspręsta Lietuvos mokslo tarybos formavimą patikėti Švietimo ir mokslo ministerijai, iš esmės panaikinant LMT atstovavimo mokslo bendruomenei esmę ir turinį. Jau VI LMT kadencijos metu jos veiklos koncepcija buvo smarkiai pakeista, 2002 m. birželio mėnesį Seimui pakeitus Mokslo ir studijų įstatymo esmines nuostatas. Naujoji šio įstatymo redakcija panaikino Lietuvos mokslo tarybos, kaip mokslo bendruomenės savivaldos institucijos, statusą, palikdama ją Seimo ir Vyriausybės patarėja mokslo, studijų ir eksperimentinės plėtros politikos klausimais.
Naujai suformuota VII kadencijos LMT savo veiklą pradėjo 2003 m. rugsėjį. Jai vadovauti buvo paskirtas šešėlinės reformų grupės atstovas Eugenijus Butkus. Šios kadencijos metu buvusi mokslo bendruomenės savivaldos institucija buvo dar labiau pertvarkyta. Nors LMT sekretoriaus Vladislovo Guogos iniciatyva šios kadencijos tarybos nariai daug dirbo darbo grupėse, rengdami įvairias mokslo ir studijų veiklos sričių pertvarkos vizijas (visos jos buvo paskelbtos atskirais leidiniais), tačiau tuometinė LMT vadovybė jomis nesivadovavo. Dirbdama tiesiogiai su valstybės institucijomis, ji ir toliau siekė radikaliai reformuoti pačią LMT. Siūlomos reformos esmė – paversti Lietuvos mokslo tarybą ne mokslo politikos formavimo, bet konkursinio finansavimo institucija, integruojant ir iki tol sėkmingai veikusio Mokslo ir studijų fondo mokslo dalį. Taip buvo atsisakyta visos mokslo ir studijų sistemos savivaldos ir integralumo principo, LMT padalinant į du atskirus – Socialinių ir humanitarinių bei Gamtos ir technikos mokslų – komitetus.
Kaip dabar Jums, žvelgiant iš šalies, atrodo Lietuvos mokslo tarybos veikla? Gal galite pasidalinti nuomonėmis, kurios išsakomos neformalioje mokslininkų aplinkoje?
Prašau atleisti, jei mano vertinimai atrodys subjektyvūs, tačiau laikau minėtą LMT funkcijų ir veiklos turinio pakeitimą pačia didžiausia iki tol vykdytų mokslo ir studijų reformų klaida, kuri padaryta tam tikros grupės žmonių iniciatyva, ignoruojant visos akademinės bendruomenės lūkesčius. Prašau suprasti teisingai: tas bendras kritiškumas pirmiausia yra konceptualus ir tikrai neadresuojamas dabar LMT dirbantiems mokslininkams ar kitiems darbuotojams.
Didžiausia problema, kad akademinės bendruomenės integralumas, pačios kvalifikuočiausios visuomenės dalies matomumas ir vaidmuo visose kitose gyvenimo srityse yra labai sumenkęs. Visuomenė ir politikai, aštriai diskutuodami apie mokslo, studijų ir švietimo problemas, neturi į ką atsiremti ir dažnai vadovaujasi įvairių interesų grupių primetamomis nuomonėmis. Visiškai sumenko pačios mokslo bendruomenės gebėjimai veikti drauge ir kovoti dėl tolimesnei mokslo bei šveitimo raidai būtinų valstybės išteklių. Visuomenėje pradeda vyrauti supratimas, kad mokslas ir studijos yra ne viešasis, bet savo veiklą pats privalantis finansuoti sektorius. Pakeisti jau fatališkomis tampančias tendencijas, mano supratimu, galima tik grįžtant prie pradinės Lietuvos mokslo tarybos koncepcijos, ją dar labiau išplėtojant ir vėl atkuriant visos akademinės bendruomenės autoritetą bei vaidmenį visuomenėje.
LMT, kaip mokslo fondo, veikla yra organizuojama gana gerai: patikimai veikia projektų teikimo kompiuterizuotos sistemos, mokslininkams patogu bendrauti su Fondo administracija. Problemos atsiranda dėl labai menkos mokslo konkursinio finansavimo apimties, nes tik labai maža projektų dalis gali gauti finansavimą, todėl didžiulė, rengiant projektus, įdėto darbo dalis nueina perniek. Mokslininkai dažnai išsako priekaištų dėl projektų ekspertizės kokybės, tačiau labai sunku nustatyti, kiek pagrįsti yra tie priekaištai. Atmetamų projektų skaičius yra labai didelis, todėl objektyviai kyla daug nepasitenkinimo.
LMT įkūrimo jubiliejus yra gera proga išsakyti ne tik linkėjimus, bet ir pageidavimus. Laikas nestovi vietoje, viskas keičiasi, privalome žvelgti į priekį.
Lietuvos visuomenėje stebime daug permainų. Jos neaplenkia ir politikos. Vis daugiau randasi supratimo, kad be stiprių bendruomenių, be efektyviai veikiančio viešojo sektoriaus valstybė sunkiai judės į priekį. Todėl mokslo bendruomenės, kaip intelektualiausios visuomenės dalies, stiprinimas yra visų mūsų užduotis. Lietuvos mokslo taryba ir toliau išlieka institucija, turinti didžiausias galimybes burti mokslo bendruomenę, daryti ją labiau matomą ir įtakingą visuomenėje. Todėl to ir norisi palinkėti gražaus jubiliejaus proga. Imkitės iniciatyvos, mieli kolegos.