Pabaiga. Pradžia – Nr. 22 (2016 m.)
Pasak architektės-restauratorės Astos Prikockienės, kuri pristatė Kauno Bernardinų vienuolyno (Papilio g. 9) restauravimą ir pritaikymą, įgyvendinant šį projektą, buvo stengtasi išlaikyti pagarbą visiems aptiktiems laikotarpiams.
Tačiau buvo pripažinta, kad, vos pradėjus restauruoti, status quo autentiškumas neišvengiamai nukenčia. Tai privertė susimąstyti, ar dabartinė autentiškumo samprata mus vis dar tenkina. Matyt, ši samprata apima platesnį kontekstą ir reikalauja bendruomenių vaidmens, identifikuojant kultūros paveldo vertę.
Vis daugiau sudėtingame pasaulyje kinta visas paveldo ir jo vertės suvokimas. Neseniai atsiradusi sąvoka „kasdienės architektūros paveldas“ apibrėžia utilitarius, funkcionalius, neprezentatyvius objektus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pilki ir beverčiai, tačiau yra svarbūs miesto charakteriui. Iš esmės tai yra modernistiniai ir postmodernistiniai statiniai, jų kompleksai ir vietovės, kurios pasauliniame kontekste jau sulaukė gilaus paveldosaugininkų žvilgsnio.
Lietuvoje didžiąją dalį modernizmo ir postmodernizmo architektūros palikimo apima sovietinio laikotarpio objektai: nuo pavienių objektų, gyvenamųjų rajonų iki ištisų miestovaizdžių. Šio tipo objektų yra labai daug, tad kyla problema, kaip atrinkti pačius vertingiausius. Kauno technologijos universiteto doc. dr. Vaido Petrulio manymu, šiai palikimo grupei reikalinga pirmiausia išsami tokių objektų inventorizacija ir tolimesnė moksliniais tyrimais grįsta atranka.
Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Marijos Drėmaitė, šio laikotarpio palikimo išsami inventorizacija taip pat padėtų išvengti „gaisro gesinimo“ atvejų, kai objektai yra įrašomi į Kultūros vertybių registrą tik tada, kai sužinoma, kad valdytojai ketina juos griauti arba iš esmės rekonstruoti. Pavyzdžiui, taip nutiko svarstant buvusio Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje (Vilniuje) atvejį. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantės Viltės Janušauskaitė nuomone, saugant kasdienybės paveldą, svarbiausias yra visuomenės indėlis – gyvenamosios aplinkos puoselėjimas, kasdienė priežiūra. Faktinis objekto perėmimas negarantuoja tikros jo apsaugos.
Objekto nebuvimas Kultūros vertybių registre nereiškia, kad jis neturi paveldosauginės vertės. Tad vis didėjantis galimai vertingų objektų skaičius kelia ne tik didžiulės inventorizacijos, bet ir tinkamos paveldo vertės nustatymo iššūkį. Reikia keisti kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių sąrašo pateikimo turinį, siekiant, kad visuomenė norėtų saugoti aplinką ir vertingus objektus, kuriuose gyvena.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Vytautas Petrušonis, kalbėdamas apie kitokią kultūros paveldo objektų vertingų savybių sąrašo traktuotę, pabrėžė, kad vertingųjų savybių sąrašuose svarbiau fiksuoti simbolinę kultūros paveldo vertę, o ne atskirus materialius architektūros paveldo elementus ar dalis. Simbolinė kultūros paveldo vertė paaiškina, kuo objektas ar vietovė yra išskirtiniai, ir padeda tęsti kultūrines tradicijas, kuriant naują architektūrą. Nemateriali paveldo dimensija – simbolinė kultūros paveldo vertė – turėtų papildyti mokslinius ir loginius paaiškinimus, nes ji yra labiau suprantama visuomenei.
miestelis
Architektė ir teisininkė Daiva Bakšienė manymu, reikia ne tik išaiškinti paveldo vertę visuomenei suprantama kalba, bet ir koreguoti paveldo apsaugą reglamentuojančius įstatymus. Paveldosaugos teisinę sistemą reikia paversti socialinės inžinerijos priemone Prieš priimant įstatymus, būtina išsiaiškinti, kokios vertybės ir poreikiai yra tikrai svarbūs šiandienei visuomenei. Kintant poreikiams, turėtų keistis ir paveldosaugos reikalavimai, nes, anot architektės Sigitos Bugenienės, šiuo metu egzistuojantis paveldo apsaugos teisinis reguliavimas yra sunkiai suvokiamas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir patiems kultūros paveldo apsaugos specialistams.
Architektas Rimantas Giedraitis, pristatęs gerosios patirties pavyzdį – P. Vaiciuškos vilos Kačerginėje atgaivinimą, pabrėžė, kad tik į paveldosaugos specialistus orientuoti ir paprastam žmogui visiškai nesuprantami vertingųjų savybių aprašai ne tik trukdo aptarti su visuomene paveldo vertę, bet ir kliudo paveldą tvarkyti bei pritaikyti. Tai yra viena iš kultūros paveldo objektų nykimo priežasčių. Dauguma verslininkų nelinkę įsigyti paveldui priskirtų objektų, nes jie nerimauja dėl papildomų lėšų, reikalingų nustatytoms vertingosioms savybėms išsaugoti. Todėl saugomų objektų įsigijimas ir tvarkymas vertinami kaip ekonomiškai nuostolingi. Jei ne privataus investuotojo užmojis P. Vaiciuškos vilą prikelti naujam gyvenimui, tai per keleriuss metus šio medinio statinio būtų nelikę.
Visuomenės, privačių investuotojų indėlis tampa itin svarbus, kai kalbama apie medinio architektūros paveldo apsaugą, nes, išsaugant šio tipo paveldą, įtaką daro ir socialinės problemos. Lietuvos kaimai tuštėja, nebelieka senųjų bendruomenių, kurios puoselėjo medinę architektūrą savo aplinkoje. Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Jekaterina Lavrinec pristatė vykstančius miesto žaidimus URBINGO medinėse Šnipiškėse. Jų tikslas – fiksuoti rajono pokyčius, skatinti žmones vertinti aplink juos esantį paveldą ir domėtis savo gyvenamuoju rajonu. Gyventojai skatinami atrasti nuotraukose fiksuotus Šnipiškių kadrus ir pastebėti pokyčius. Taip kuriamas gyvas miesto archyvas, paveldas priartinimas prie vietos bendruomenių ir visos suinteresuotos visuomenės.
Gyčio Oržikausko nuotr.
Konferencijoje, be teorinių pranešimų, buvo pristatyti ir architektūros paveldo pritaikymo naujoms reikmėms gerosios patirties pavyzdžiai. Restauruojant Liubavo dvaro malūną, siekta kuo mažiau pakeisti paveldo objektą, išsaugoti kuo daugiau jo autentiškų elementų ir, jei įmanoma, naudoti malūno statybos laikotarpio medžiagas. Liubavo dvaro malūno muziejaus įkūrėjas Gintaras Karosas siekė atgaivinti pirmapradę objekto atmosferą, naujus elementus integruojant į bendrą visumą. 2012 m. už kultūros paveldo išsaugojimą ir kokybišką restauravimą Liubavo dvaro malūnui-muziejui suteiktas Europos Sąjungos ir Europa Nostra kultūros paveldo apdovanojimas.
Kauno Žemųjų Šančių pirmasis karinis miestelis pritaikytas naudoti, derinant modernumą ir nykstančius negatyvų istorinį laikotarpį atspindinčius pastatus. Anot architekto Gintauto Natkevičiaus, pritraukti žmones gyventi į aplinką, turinčią neigiamą emocinį krūvį, yra didelis išbandymas. Šiuo atveju pritaikymo rezultatas džiugina ir jį galima vertinti kaip sektiną pavyzdį Konferencijos metu akcentuota, kad daugumos karinių objektų pritaikymas šių dienų reikmėms yra problematiškas, nes buvusi jų paskirtis šiandien nėra reikalinga. Todėl pritaikant tenka ją keisti, atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Karo paveldo centro direktoriaus Vladimiro Orlovo iniciatyva šia praktika buvo vadovaujamasi pritaikant lankyti skirtą Kauno VII fortą.
Konferencija parodė, kad pažangi architektūros paveldo apsauga yra įmanoma. Tai gali lemti paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų tikslinimas, visuomenės ir vietos bendruomenių įtraukimas į paveldosaugos procesus arba atidesnis žvilgsnis į kiekvieną išsaugotą arba saugotiną vertybę. Autorė yra Valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovė spaudai