Ateitis priklauso kūrybos ekonomikai
Moksliniai ir technologiniai pasiekimai daro didžiulę įtaką pasaulio šalių ekonomikai. Todėl pastaruoju metu pasaulio ekonomistai ir sociologai ypač dažnai kalba apie kūrybos ekonomiką (angl. creative economy) ir kūrybinę visuomenės klasę (angl. creative class). Naujosios ekonomikos epochoje kūrybiškumas tapo pagrindiniu konkurenciniu pranašumu. Vis labiau pabrėžiama, kad kūrybingoji visuomenės klasė daro stipriausią poveikį ekonomikos formavimui bet kuriuo jos raidos momentu, nesvarbu, ar tai – ekonomikos krizė, ar pakilimas. Kadangi investicijos, t. y. finansinis kapitalas, šiame technologijų amžiuje be intelektinio kapitalo yra niekas, visų ekonomiškai stipriausių šalių vadovai vienu iš strateginių tikslų vadina kūrybingosios klasės stiprinimą ir gausinimą.
Baigdamas kadenciją, JAV prezidentas Barackas Obama kaip vieną iš svarbesnių jo valstybės valdymo periodo laimėjimų įvardijo tai, kad šalyje sustiprėjo kūrybingosios visuomenės klasės dominavimas ir šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose ši klasė apima daugiau nei 30 proc. visų šalies gyventojų. Pati paskutinė naujiena – Markas Zuckerbergas, kaip prognozuojama, taps kitu JAV prezidentu!
Kūrybos ekonomikoje mokslui priklauso strateginis vaidmuo, vystant fundamentinius tyrimus ir plečiant teorines žinias bei vykdant taikomuosius tyrimus, aktualius kūrybos ekonomikos plėtojimui. Anot vieno iš kūrybos ekonomikos tyrinėtojų R. Floridos (Toronto universitetas), kūrybos ekonomikos branduolio centrą sudaro mokslininkai ir aukščiausio lygio inžinieriai bei išradėjai, apie kuriuos sukasi verslininkai, mokslo ir technologijų sferą aptarnaujantys specialistai, architektai, dizaineriai, aukštos kvalifikacijos gydytojai, pramogų industrijos atstovai, finansininkai.
Kūrybos ekonomika gali plėtotis tik ten, kur yra palankios sąlygos intelektiniam kapitalui pritraukti, t. y. kur yra technologinė bazė, daug aukštai išsilavinusių specialistų, geros savirealizacijos galimybės ir, žinoma, geras uždarbis. Šios ekonomikos jėgą sudaro kūrybinė klasė, t. y. žmonės, pasižymintys aukštu kūrybiniu intelektu ir suprantantys, kad tikslingas jo naudojimas gali sukurti tiek jiems, tiek visai valstybei aukšto lygio materialinę gerovę.
Dinamiškame XXI a. keičiasi pačių mokslų sąranga, nes mokslai pradeda orientuotis ne į studijų dalykus (fiziką, matematiką, lingvistiką ir pan.), bet į sprendžiamas problemas. Geras problemiškai orientuoto mokslo pavyzdys yra duomenų gavyba (angl. Data Mining), susikūrusi per keliolika pastarųjų metų ir nagrinėjanti didelių bei sudėtingų duomenų sankaupų įvairiose kompiuterinės veiklos srityse problemas. Galima įsivaizduoti, kad ateityje gali atsirasti tokie mokslai kaip emigrantologija arba mokslas apie interneto komentarus ir jų valdymo technologijas – komentologija ir pan.
Kūrybinis mokslo potencialas Lietuvoje ignoruojamas
Šiuo požiūriu vienu aktualiausių Lietuvai problemiškai orientuotų mokslų būtų galima įvardyti strateginį valdymą politikoje ir ekonomikoje. Tai, kad svarbūs šalies dabarčiai ir ateičiai sprendimai yra priimami, neapsvarsčius ir neįvertinus galimų pragaištingų padarinių, tampa beveik taisykle. „Norėjome, kaip geriau, o gavosi kaip visada.“
Deja, strateginis mokslo vaidmuo (kūrybos) ekonomikoje ir šalies valdyme Lietuvoje yra ignoruojamas. Politinių partijų dokumentuose ir politikų pasisakymuose apie mokslą daugiausia kalbama tik universitetinio švietimo kontekste, kaip apie universiteto dėstytojų kvalifikacijos kėlimo ar kvalifikacijos testavimo priemonę, tačiau pamirštama galinga kuriamoji mokslo jėga.
Manymas, kad šiuolaikinio mokslo ir technologijų progreso sąlygomis galima „važiuoti, naudojantis svetima sąskaita“ (tegul daro mokslą kiti, o mes tuo pasinaudosime), yra klaidingas ir neefektyvus, nes dalyvavimas kuriant inovatyvios, kūrybingos visuomenės ir kūrybos ekonomikos elementus pirmiausia neša naudą kūrėjams per inovacijas, patentus, licencijas, efektyvų investicijų pritraukimą, kvalifikacijos kilimą, galų gale bendro socialinio kapitalo augimą.
2009–2010 m. pradėta švietimo ir mokslo pertvarka labiau patvirtina, nei paneigia, svarbių, tačiau strategiškai blogai pagrįstų sprendimų priėmimo taisyklę. Pakanka palyginti milijonines lėšas, išleistas universitetų jungimui bei pertvarkai, ir labai išaugusį studentų, išvykusių iš Lietuvos studijuoti į užsienį, skaičių, kad būtų galima kalbėti apie „auksinius universitetus“.
Daugelis statistinių rodiklių rodo, kad reformos padariniai diametraliai skiriasi nuo to, ką žadėjo jos sumanytojai. Mažėja aukšto lygio mokslinių publikacijų skaičius, projektinės veiklos apimtys ir pan. Ypač tragiška, kad Lietuvoje ne tik sparčiai mažėja mokslo darbuotojų skaičius, bet ir pradėjo nykti gyvybiškai svarbios šaliai mokslo šakos. Nebeliko kadaise stiprių ir kvalifikuotų gamtos mokslų (geologijos, geografijos, aplinkotyros ir kt.) kolektyvų, sparčiai blogėja matematikos padėtis: daugelis tarptautinio lygio matematikos mokslo mokyklų nustoja egzistuoti. Greitai pradės trukti ne tik matematikos, bet ir fizikos, chemijos mokytojų vidurinėse mokyklose.
Mokslo finansavimas Lietuvoje sistemingai mažinamas. Esama ekonominė sistema, paremta draudimais ir ribojimais, neskatina dalyvauti mokslinėje veikloje. Ypač tragiška jaunimo situacija, kuriam dabartinė finansavimo tvarka užkerta kelius įsitraukti į mokslinę veiklą. Dabartinė valdžia nežada jokių prošvaisčių, kalba apie tai, kaip mažinti mokslo finansavimą arba žada jo nedidinti. Tad leiskite mokslininkams bent dirbti!
Dėl mokslo ir studijų integravimo
Kalbant apie kūrybiškumą, susiduriama su inteligencijos, žmogaus intelekto, proto ir protingumo, informatyvumo ir sugebėjimo mąstyti sąvokomis. Kūrybiškumas nėra išskirtinė gabių žmonių savybė, tačiau ši savybė pasiekiama kiekvienam individui. Tai yra gebėjimas, kurį turime nuolat lavinti. Švietimas ir mokymas gali būti ir paskata, ir kliūtis kūrybiškumui. Todėl reikia kurti ir pritaikyti individualius, originalius mokymo ir mokymosi, kūrybingumo ugdymo ir puoselėjimo metodus žinių trokštančios visuomenės poreikiams.
Viena iš kūrybos ekonomikos plėtojimo sąlygų yra didelė žmonių su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu visuomenėje dalis. Pavyzdžiui, Ruro pramoniniame regione Vokietijoje, pasižyminčiame bene aukščiausiu ekonominiu išsivystymu Europoje, daugiau kai pusė suaugusių gyventojų yra su aukštuoju išsilavinimu.
„Kiek anksčiau buvo paskelbta ataskaita, kurioje tvirtinama, kad gyventojų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, procentu lenkiame ES vidurkį. Vadinasi, ir tokias šalis kaip Vokietija, Austrija, Italija. Todėl manoma, kad Lietuvai nereikia tiek aukštųjų mokyklų absolventų. Bet negalima pamiršti, kad šių šalių ekonomika remiasi tradicine, kad ir labai modernizuota, pramone, kuriai reikia daug vidutinės kvalifikacijos darbuotojų. Mūsų šalies ūkio vystymo strategija – neplėtoti didelių pramonės įmonių, o orientuotis į aukštos kvalifikacijos darbuotojų reikalaujančias technologijas, gamybą, paslaugas. Didžioji dalis Lietuvos BVP šiandien sukuriama paslaugų sektoriuje. Tokiai ekonomikai reikia daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu, o daugelyje darbo vietų būtinas universitetinis parengimas“, – tokios nuomonės laikosi VDU doc. dr. K. Šidlauskas.
Tad kodėl Lietuva negali tapti universitetų šalimi? Ar nereikėtų pirmiausia sieti universitetų pertvarką, jų skaičių ir pan. su šalies raidos vizija, kuria turėtų būti kūrybos ekonomika ir kūrybinės klasės ugdymas, įvertinant reikalingą specialistų spektrą ir infrastruktūrą. Net 33 proc. ketinančių iš Lietuvos emigruoti jaunuolių (nuo 18 iki 25 m.) pagrindine tokio savo sprendimo priežastimi nurodo galimybės savirealizacijai ir saviraiškai Lietuvoje nebuvimą. Nesunku nuspėti, kad tai ir bus prarasti jaunieji kūrybinės klasės atstovai.
Be abejo, mokslo ir universitetinio švietimo integravimas yra būtinas kūrybingos visuomenės kūrimo uždavinys. Kertinis vaidmuo čia priklauso trečiosios pakopos (doktorantūros) studijų ir iš dalies antrosios pakopos (magistrantūros) integravimui moksliniuose tyrimuose. Deja, vadovavimas doktorantūros studijoms Lietuvoje vyksta faktiškai visuomeniniais pagrindais: vadovavimas doktorantams, paskaitų kursų doktorantams rengimas ir panašūs darbai finansiškai beveik neskatinami ir menkai reglamentuojami, ši veikla neįskaitoma į pedagoginio darbo stažą ir pan. Pamirštas kažkada valdžios duotas pažadas padidinti doktorantų stipendijas (iki 600 eurų nuo antrųjų studijų metų). Atvirkščiai, per pastaruosius penkerius metus asignavimai doktorantūros studijoms sumažėjo beveik dvigubai (nuo 0,81 iki 0,48 mln. eurų, žr.: https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/609_93788b8a15d72266de41c1ca6958c6a1.pdf)
Mokslo pertvarkos scenarijai
ŠMM paragino sukurti švietimo ir mokslo pertvarkos viziją iki šios vasaros. Turėtų būti apsvarstyti bent du pertvarkos scenarijai. Pirmasis scenarijus galėtų atspindėti oficialiai paskelbtą gairę „įvertinus potencialą, palikti šalyje 3–5 universitetus”. Dabartinis universitetų skaičius sumažinamas 2–3 kartus, mažinamas studijuojančiųjų skaičius. Studijos – nemokamos, mokslo finansavimas mažinamas arba užšaldomas. Taupome, optimizuojame, mažiname.
Tačiau, nusprendus sparčiuoju būdu sumažinti universitetų skaičių, tai gali turėti nepataisomų ir tragiškų padarinių, nes studijų ir mokslo sąrangos yra išugdomos per daugelį metų, o sunaikinti jas galima labai greitai. Kas gali paneigti, kad taupymo ir optimizavimo scenarijaus tikėtinas finalas – Lietuva su 1 mln. gyventojų?
Antrasis scenarijus galėtų būti rutuliojamas, remiantis kūrybos ekonomikos ir kūrybinės klasės paradigma. Jis turėtų būti vystomas atsižvelgiant į specialistų poreikį ir kūrybos ekonomikos bazės kūrimą. Autorius yra Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas