Per pastarąsias savaites Lietuva viešojoje erdvėje (ne tik savo, bet ir kitų valstybių visuomenei) buvo pristatoma kaip valstybė, besimurkdanti primityviuose skandaliukuose, besikeikianti, girtaujanti ir, aišku, nieko pozityvaus nenuveikianti. Neseniai išrinkta Seimo dauguma buvo vaizduojama kaip nekompetentinga, neįtakinga, neišmananti teisėkūros „procedūrų“. Save „populiariosiomis“ tituluojančios žiniasklaidos priemonės tarsi lenktyniavo, kuri iš jų išpils daugiau purvo savosios valstybės piliečiams ant galvų ir neleis pastebėti ne tik pasiekimų ir pergalių, bet ir kantraus kasdienio triūso.
Nuolat buvo malama, kaip čia viskas blogai: ir savivaldybės nekompetentingos, ir verslas tik skriaudžia dirbančiuosius. Aišku, ir bendrasis ugdymas, ir studijos – žemo lygio (‚nepalyginsi su išgarbintu „užsieniu“), ir mūsų mokslininkai esą nekompetentingi, net kažkokie „dvasingologai“, anot R. Valatkos. Ir štai tų savaičių pabaigoje, lyg ir logiška pasekmė – šiurpus mažo vaikelio nužudymas. Tarsi taip ir turėjo būti. Lieka tik susikrauti lagaminus ir „evakuotis“.
Dabar vėl porą savaičių mums pliurps apie tai, kas ko nepadarė, kad tokiai tragedijai būtų neleista įvykti. Keli Seimo opozicijos veikėjai eilinį kartą iššoko su įstatymų pataisomis, net girdėti nenorėdami, kad jų vadinamieji radikalūs pasiūlymai rodo tik teisinį mažaraštiškumą, o tikrosios tragedijos priežastys slypi dalies visuomenės teisiniame nihilizme ir chamizme, kad iki beprotybės vedantis girtavimas ir veltėdžiavimas bet kada gali lemti kitą nelaimę, kad daug kas, apie ką dabar šnekame, yra ne priežastys, o pasekmės. Nedarni, iki kraštutinumo individualizuota, susipriešinusių, niekuo (net savimi) netikinčių ir nepasitikinčių, iš altruizmo besityčiojančių ir sujaukta vienadiene vertybine orientacija bandančių vadovautas asmenų elgsena yra nedarnios ekonomikos pasekmė.
Galima pristeigti dar kelias dešimtis naujų „dienos centrų“, parengti kelis šimtus „budinčių globėjų“, išplatinti tūkstančius lankstinukų su užrašais „Mylėk mane“ ir „Neskriausk manęs“. Tačiau, jeigu nebus ilgalaikių, ekonomine logika ir gilia dvasine orientacija pagrįstų sprendimų, kurie leistų optimaliai panaudoti valstybės išteklius pirmapradėms problemoms šalinti ir naujoms galimybėms kurti, visų triukšmingų, plačiai išreklamuotų kampanijų rezultatai bus apgailėtini.
Kaip gerai žinoma, visuomenės elgseną labiausiai lemia galimybė tenkinti bazinius socialinius poreikius. Ne tik tuos, kurie išvardinti A. Maslow „piramidėje“, bet ir tuos, kurie atitinka kūrybos ekonomikos ir mokymosi visą gyvenimą reikalavimus. Ekonomikos raidą labiausiai stabdo tai, kad neturime nei tikros savivaldos, nei regioninės politikos, nei išgrynintos atsakomybės už savo veiksmus sistemos. Kai kam vis dar atrodo, kad taisyklių ir įstatymų reikia laikytis, tik atsidūrus kitoje valstybėje („nes iš ten gali išmesti“).
Kai patyrę ir net tokiomis sudėtingomis sąlygomis neblogų rezultatų pasiekę kelių savivaldybių merai pasiūlė peržiūrėti absurdiškas, regionų ekonomikos raidai akivaizdžiai trukdančias finansinių atskaitymų ir biudžeto formavimo nuostatas, išryškėjo tik „ledkalnio viršūnė“. Seniai susikompromitavusi vieno lygmens sistema, kurią, vengdami realių demokratinių permainų, įbruko tuometinės LDDP atstovai, buvusius sovietinius rajonų „vykdomuosius komitetus“ pervardindami „savivaldybėmis“, nedelsiant turi būti pašalinta, atveriant kelią aktyviam visuomenės dalyvavimui.
Tiesioginiai merų rinkimai buvo tik pirmasis, jau gerokai pavėluotas ir nebepakankamai veiksmingas, žingsnis. Dabar pirmiausia reikia suteikti savivaldos sistemos subjekto statusą seniūnijoms ir grąžinti vietos bendruomenių įtaką, atsisakant nei administraciniais, nei etnografiniais argumentais nepagrįsto, tik kažkuriuose valdžios kabinetuose išperėto „seniūnaitijų“ darinio. Tarp svarbiausių seniūnijos ir vietos bendruomenių pastovaus dialogo klausimų turi būti vietinės ūkinės veiklos skatinimas ir kooperavimas, modernios gyvenviečių infrastruktūros diegimas, visapusiško gyvenviečių patrauklumo didinimas, kraštovaizdžio puoselėjimas ir saugios kaimynystės plėtotė.
Antrasis – savivaldybių – lygmuo turi įgyti daug didesnes galimybes skatinti valdžios ir verslo dialogą, pritraukti investicijas ir savarankiškai tvarkyti biudžetą, pašalinant dabar egzistuojančią faktinio pajamų nusavinimo praktiką iš tų savivaldybių, kurios sugeba geriau tvarkytis. Ką tik merų pateiktas pasiūlymas, raginantis padėti apsirūpinti tolesnei ūkio raidai būtinais specialistais, viešojoje erdvėje buvo pristatytas gana primityviai ir be jokios rimtos diskusijos iškart pasmerktas, išvadinant jį „grįžimu į sovietmetį“, „Lukašenkos metodais“ ir pan. Iš tikrųjų atokesnių vietovių aprūpinimas aukštos kvalifikacijos specialistais yra neatsiejamas nuo galimybės įgyti kokybišką būstą ir nuolat atnaujinti profesinę kompetenciją. Be to, pareigą su prievarta tapatinantys veikėjai galų gale turi suprasti, kad bet kurioje vietovėje gyvenantys piliečiai turi lygiai tokias pat teises į socialines paslaugas (švietimą, sveikatos priežiūrą, turto apsaugą, kultūrinę aplinką ir pan.), kaip ir gyvenantieji didmiestyje.
Trečiasis, tačiau ypač būtinas savivaldos sistemos – regionų administravimo – lygmuo dar turi būti sukurtas. Nėra jokio reikalo atkurti nieko bendra su savivalda neturinčių darinių – Vyriausybei tiesiogiai pavaldžių apskričių administracijų. Vietoje jų turi atsirasti renkamos struktūros, galinčios įgyvendinti darnią visų valstybės regionų raidos politiką, išryškinančios svarbiausias socioekonomines problemas ir subalansuotos plėtros prioritetus. Yra daugybė potencialių objektų, kurių sukūrimas, plėtra arba reorganizavimas negali būti pavestas tik savivaldybėms, kurios tam neturi nei žmogiškųjų, nei finansinių, nei organizacinių išteklių, ir kurių veiklos laukas jokiu būdu negali būti apribotas kuria nors viena savivaldybe.
Vienas tokių ryškiausių pavyzdžių yra didžiausias Baltijos valstybėse Šiaulių oro uostas, kurį tvarkyti patikėta šio miesto savivaldybei. Rezultatas – apgailėtina vegetacija objekto, galinčio tapti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai reikšmingu logistikos centru, jos jungtimi su svarbiomis Azijos pramonės ir prekybos struktūromis ir sukurti net ne kelis šimtus, o kelis tūkstančius darbo vietų aukštos kvalifikacijos specialistams. Visa ši veikla gali būti plėtojama nė kiek netrukdant gynybinei šio oro uosto misijai. Tik vadybinė nekompetencija, besiribojanti su pasibaisėtinu aplaidumu ir abejingumu visos valstybės raidai, yra didžiausia tokio lygio išteklių reikšmės ignoravimo išraiška. Kuo, jei ne apsileidimu, galima paaiškinti ir daugelio buvusių pramonės centrų (Telšių, Mažeikių, Plungės, Tauragės ir kt.), miestelių ir gyvenviečių degradaciją?
Panašių, tik optimaliai subalansuotų regionų vadybai priskirtinų objektų Lietuvos mokslininkai gali nurodyti ne vieną ir ne du. Tai ir karšto požeminio vandens telkinių panaudojimas, ir kai kurių dabar apleistų gelmių išteklių gavybos pertvarkymas, ir naujų relaksacinių kompleksų sukūrimas. Visa tai leistų ne tik atkurti, bet ir išplėtoti visų regionų ekonomiką, sukurti labai patrauklias darbo ir gyvenimo atokesnėse vietovėse sąlygas, pritraukiant tiek vietinį kapitalą, tiek užsienio investicijas. Darni ūkio plėtotė lemtų spartų valstybės biudžeto augimą, atlyginimų didėjimą ir daug aukštesnę socialinių paslaugų plėtotę. Tai leistų parengti efektyvią emigracijos sustabdymo ir bent dalies išvykusių susigrąžinimo programą.
Pirmasis žingsnis, atveriantis tokių permainų galimybes, yra pagarbos piliečiams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, atkūrimas. Dar 2011-aisiais Prezidentas Valdas Adamkus, kalbėdamas XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, pabrėžė, kad „vis daugiau žmonių emigruoja ne dėl skurdo, o dėl pažeminimo“. Taigi reikia pradėti nuo pagarbos piliečiams, nuo pastovaus jų iniciatyvos kelti savo kvalifikaciją skatinimo, o ne nuo absurdiškų planų palikti Lietuvoje 4–5, o gal tik 2–3 universitetus.