„Lietuvoje švietimo klausimai gana plačiai diskutuojami, bet egzistuoja įvairių mokymosi galimybių, kurios yra mažai žinomos, o gali būti labai perspektyvios“ – apie vieną įdomų mokymosi būdą – darbu grindžiamą mokymąsi – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto edukologijos katedros docentas, Profesinio rengimo studijų centro vadovas Vidmantas Tūtlys.
Kas yra darbu grindžiamas mokymasis?
Tai yra tokia mokymosi forma, kuomet mokymosi procesas yra grindžiamas darbu konkrečioje darbo vietoje. Kitas terminas, kuris yra naudojamas apibūdinti darbu grindžiamą mokymąsi – pameistrystė. Šiuo metu Lietuvoje pameistrystė yra įteisinta kaip alternatyvi profesinio mokymo forma, kuri įvardijama ir profesinio mokymo įstatyme. Jame rašoma, kad profesinis mokymas gali būti vykdomas mokykline forma, kai einama mokytis į pasirinktą profesinio rengimo įstaigą, arba pameistrystės būdu. Remiantis šiuo įstatymu nurodoma, kad pameistrystės mokymasis yra grindžiamas sutartimis, kurias besimokantysis sudaro su įmone ir su mokymo įstaiga. Pagal šią sutartį besimokantysis tampa tam tikru įmonės darbuotoju. Šiuo principu lyg ir įteisinamas vienas iš darbu grindžiamo mokymosi modelių – dualinis mokymas, kuris yra būdingas Vokietijai, Austrijai, Šveicarijai. Nors tokia mokymosi forma Lietuvoje yra įteisinta jau kurį laiką, nuo 2007 metų, tačiau kol kas šis modelis labai mažai žinomas ir nėra plačiai taikomas.
Teigiate, kad ši mokymosi forma plėtojasi lėtai – kodėl taip yra?
Galima rasti nemažai objektyvių priežasčių – pameistrystė įteisinta prieš pat ekonominę krizę, tad įmonėms rūpėjo kiti dalykai. Šiuo metu situacija yra kiek kitokia, įmonėms trūksta kvalifikuotų darbuotojų, tad tai gali tapti vienu iš veiksnių, kurie skatintų verslą užsiimti pameistryste. Darbu grindžiamo mokymosi įvairovė yra tikrai gana didelė. Šiais laikais yra daug įvairių sprendimų – pavyzdžiui tai, kad kai kuriose specializuotose mokymo įstaigose yra sukuriamos realaus darbo proceso sąlygos, kurios yra esminis dalykas tokiam mokymusi.
Esme tampa ne tai, kur žmogus mokosi, mokykloje ar įmonėje, svarbu, kad toje vietoje, kurioje jis mokosi, būtų galimybė dalyvauti ir veikti realaus darbo proceso sąlygomis. Tokių specializuotų mokymo įstaigų jau yra ir Lietuvoje – tai vadinami sektoriniai praktinio mokymo centrai, kurių yra per 40. Jie tikrai gali būti panaudoti darbu grindžiamui mokymuisi, tačiau reikia sukurti tam sąlygas, padaryti mokymąsi šiuose centruose prieinamu, užtikrinti, kad juose mokytų patyrę meistrai ir specialistai, sutvarkyti finansavimo ir kitus organizacinius klausimus.
Kokie yra tokio mokymo privalumai?
Manoma, kad darbu grindžiamas mokymasis geriausiai atitinka šiuolaikinės ekonomikos poreikius, nes leidžia gana greitai ir efektyviai parengti specialistus, optimaliai panaudojant verslo investicijas ir išteklius. Darbu grindžiamas mokymasis šiuo metu populiarėja ir dėl to, kad jis laikomas efektyvia priemone kovai su nedarbu. Jis leidžia greitai įgyti gebėjimus, kurie yra reikalingi konkrečiai veiklai, o absolventai, kurie mokėsi būtent darbu grįsto mokymo būdu daug greičiau susiranda darbą. Jų užimtumo kokybė taip pat dažniausiai yra aukštesnė – daug rečiau patiriama nedarbo rizika, darbo vietos yra stabilesnės, dėl didesnio darbo našumo jie gauna didesnį darbo užmokestį. Todėl nenuostabu, kad šia mokymosi forma domimasi daugelyje šalių, ieškoma būdų ją plėtoti. Kai kurie autoriai pažymi, kad pameistrystė verslui gali būti patraukli ir tuo, kad ši mokymo forma leidžia ugdyti būsimo darbuotojo lojalumą įmonei, kitaip tariant jeigu įmonė rodo, kad ji investuoja į būsimą darbuotoją, rodo dėmesį, sudaro tinkamas sąlygas mokytis, rūpinasi jo būsima karjera, tai padeda formuoti daug stipresnį būsimo darbuotojo lojalumą.
Pameistrystė – darbas ar savanorystė?
Tai priklauso nuo konkretaus atvejo ir nuo to, kur žmogus mokosi. Jeigu žmogus mokosi verslo įstaigoje arba ekonominėje organizacijoje, pameistrystė teisiškai yra traktuojama kaip darbas mokymosi tikslu, tačiau gali būti atvejų, kai pameistrystė yra grindžiama savanoryste.
Vienas sudėtingesnių institucinių, ekonominių klausimų yra tokio mokymosi finansavimas. Kaip reikėtų pasidalinti finansinę atsakomybę už mokymą – klausimas, kuris kol kas nėra aiškiai išspręstas ar sureguliuotas. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl darbu grįstas mokymasis sunkiai plėtojasi Lietuvoje. Šiuo metu verslo suinteresuotumą investuoti į tokį mokymą, mažina dėl didelės emigracijos sumažėjusios garantijos, kad tos investicijos sugrįš – susiduriama su rizika, kad investavus laiką ir pinigus į darbuotojo mokymą, jis tiesiog išvažiuos, o įmonė iš to negaus jokios naudos.
Nors finansavimo klausimas yra vienas iš esminių plėtojant pameistrystę, finansavimas yra tokia sritis, kurioje negalime tiesiogiai perimti kitų šalių patirties šioje srityje dėl esminių skirtumų. Pavyzdžiui, darbu grindžiamas mokymas Lietuvoje ir Vokietijoje vystėsi labai skirtingai. Vokietijoje darbu grindžiama valstybinė profesinio mokymosi sistema kūrėsi nuo pat XIX amžiaus vidurio, tad procesas užtruko tikrai ilgai ir vyko visiškai kitomis sąlygomis, negu Lietuvoje. Skiriasi šių šalių ekonomikos struktūra, industrializacijos lygis. Svarbu suvokti ir tai, kad pas mus šiuo metu nėra itin daug tokių įmonių, kurios būtų pajėgios tokį mokymą vykdyti, jame dalyvauti. Kai kurių šios sistemos ekspertų ir tyrėjų iš Vokietijos nuomone, pradėjus diegti tokią sistemą, realūs pokyčiai ir ekonominė, socialinė nauda pasimatytų tik maždaug po 20-25 metų. Per šį laiką susidarytų palankus tokio mokymosi įvaizdis visuomenėje, pasikeistų kultūrinės nuostatos profesinio mokymosi atžvilgiu. Tad viskas yra tik ilgalaikėje perpektyvoje.
O ar Lietuvoje išvis siekiama šią sistemą įdiegti?
Oficialios darbdavių organizacijos yra gana suinteresuotos įdiegti tokią sistemą, Švietimo ir mokslo ministerija taip pat vykdo įvairius projektus, kuriuose plėtojama pameistrystė, konsultuojamasi su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis ir europinėmis institucijomis, tad galima teigti, kad ja yra domimasi, politinis interesas egzistuoja, tačiau vien to nepakanka. Daug svarbiau už vien politines intencijas yra socialinio dialogo ir socialinio kapitalo būklė. Socialinio dialogo išvystymas yra esminė sąlyga sklandžiam darbu grindžiamo mokymo vystymuisi. Darbu grindžiamas mokymas reikalauja specifinių institucinių sąlygų, pavyzdžiui, labai sklandaus bendradarbiavimo tarp verslo ir švietimo įstaigų, daugiašalio socialinio dialogo, sprendžiant tokius klausimus ką reikėtų mokytis, kaip mokymą organizuoti, kokie mokymosi metodai turėtų būti taikomi. Sprendžiant šiuos klausimus turi dalyvauti besimokantysis, įmonė, švietimo įstaiga, taip pat labai svarbus yra profesinių sąjungų, darbuotojo interesus atsovaujančių organizacijų atstovų dalyvavimas. Tokioje sistemoje svarbus verslo atstovų gebėjimas peržengti savo individualius interesus, gebėjimas matyti ilgalaikę perspektyvą. Nacionaliniu ir ekonomikos sektorių lygmeniu gebėjimas pasiekti tam tikrus kompromisus tampa esmine sąlyga sėkmingam darbu grindžiamo mokymosi sistemos veikimui. Visa tai reiškia, kad tokio mokymosi procesas reikalauja daug permainų, kurios turi būti daromos labai apgalvotai ir neskubant. Pameistrystę galima pradėti taikyti tose įmonėse, kurios yra jau pasiruošusios, o po to po remiantis sukurta gera praktika ir patirtimi toliau plėtoti ūkio sektoriuje.
Ar Lietuva yra pasirengusi tokiai sistemai?
Vertinant objektyviai, šiandien dar nėra pasirengta diegti ir plėtoti darbo grindžiamą mokymąsi visose ūkio ir švietimo sektoriuose, tačiau galima galvoti apie palaipsnį tokios sistemos eksperimentavimą atskiruose ūkio sektoriuose ar jų segmentuose, kurie jau yra pasiruošę tokių pokyčių diegimui. Kai kurie ūkio sektoriai yra labiau pasirengę, kai kurios įmonės jau vykdo panašaus pobūdžio mokymus. Tai ypač svarbu toms įmonėms, kur dėl darbo procesų specifiškumo ar naujumo reikalingų specialistų nerengia jokios mokymo įstaigos, tad pačios įmonės turi ieškoti būdų kaip patenkinti šiuos poreikius.
Šiandien perspektyvų ir galimybių plėtoti darbu grindžiamą mokymą tikrai yra, tačiau norint efektyvaus, nuolat veikiančio darbu grindžiamo mokymosi reikia žvelgti į ilgalaikes perspektyvas. Taip pat reikia suprasti, kad tai nėra toks dalykas, kuris turėtų būti masiškai diegiamas. Net Vokietijoje, kurioje ši mokymo forma yra itin išplėtota ir turi gilias tradicijas , dualinės pameistrystės būdu mokosi tik per 50 procentų visų besimokančių profesinio rengimo įstaigose. Vokietijoje tokia mokymosi ir studijų forma yra taikoma ir aukštojo mokslo sistemoje – veikia dualinio mokymosi universitetai, kurie aukštos kvalifikacijos specialistus pagal sutartis su studentais ir įmonėmis, o didesnę studijoms skirto laiko dalį studentai praleidžia įmonėse, spręsdami konkrečias tos įmonės problemas. Šiuose dualiniuose universitetuose teikiamos kvalifikacijos turi tokią pačią vertę švietimo sistemoje, kaip universitetų teikiami akademiniai laipsniai, tačiau dualinių universitetų absolventai darbo rinkoje įmonėms yra patrauklesni, nes jie yra pilnai pasirengę darbui konkrečioje veiklos srityje.