Sprendimai ir lėšos
Kiekvienas, nuosekliai besidomintis mūsų valstybės raida, pasakys, kad pati didžiausia ir sudėtingiausia Lietuvos problema – drastiškas gyventojų skaičiaus mažėjimas, kurį sukelia hiperemigracija ir menkas gimstamumas. Šių procesų pasekmės: spartus visuomenės senėjimas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas (esant gana aukštam nedarbo lygiui) ir labai neracionalus biudžeto išteklių naudojimas. Valstybei vis sunkiau pakelti socialinių išmokų naštą – mokėti bent minimalų pragyvenimo lygį užtikrinančias pensijas, įvairiausias kompensacijas gyvenantiems žemiau sunkiai apčiuopiamos skurdo ribos ir pašalpas gausiam bedarbių būriui, kurio didžiąją dalį sudaro motyvacijos ieškotis darbo neturintys asmenys.
O kur dar išlaidos, kurių reikia nebesuskaičiuojamos įvairovės įstaigoms, teikiančioms socialines paslaugas, išlaikyti. Tai visokie „dienos centrai“ ir „nakvynės namai“ bei globos įstaigos, kuriose glaudžiasi tiek moterys, tiek vaikai iš asocialiu elgesiu seniai pagarsėjusių ir jokių išvadų nedarančių šeimų. Tai pastoviai auganti socialinių darbuotojų ir kontrolierių armija. Nemažų finansinių išteklių pareikalaus ir dabar kuriamos naujos tarnybos, kurios turėtų apsaugoti vaikus nuo smurtaujančių ir jokių padoraus elgesio taisyklių nepaisančių gimdytojų, kuriuos net sunku pavadinti mamomis ir tėčiais. Nebent, „biologiniais“ ar, tiksliau kalbant, „zoologiniais“.
Net labai stiprias ekonomikas turinčioms valstybėms pakelti tokią naštą būtų itin sudėtingas uždavinys. O Lietuvos ekonomikos stipria kol kas tikrai nepavadinsi. Milžiniška skolų našta, prislėgusi kiekvieną Lietuvos pilietį, pradedant ką tik gimusiu kūdikiu ir baigiant mirštančiu senoliu. Niekam neaišku, kada pavyks tokią skolą išmokėti. Tik nereikia tikėtis, kad mums kas nors ją „nurašys“: Lietuva – ne Graikija, daugiatūkstantinių demonstracijų čia niekas nebesuorganizuotų. Čia tikrai niekas neprivers, kad svetimi, bet mūsų finansų rinką seniai užvaldę, bankai prisiimtų nors dalelę atsakomybės už dar taip neseniai išpūstą paskolų burbulą ir į didžiulę bėdą įklampinę tūkstančius šeimų, susiviliojusių tomis „lengvatinėmis“ paskolomis.
Bet kokias naivuolių viltis išsivaduoti iš šių skolų išsklaido visą viešąją erdvę užvaldę tų pačių bankų „ekspertai“, kasdien dosniai žarstantys patarimus mūsų tautiečiams ir solidžiu, tačiau bejausmiu tonu dėstantys anaiptol nedžiuginančias mūsų ekonomikos raidos prognozes. O kur dar apokaliptiniai užkeikimai apie stiprėjančią demografinę krizę, sklindantys ne tik iš Statistikos departamento, bet net iš tokių institucijų, kaip MOSTA. Apie jokias džiugias perspektyvas ten nekalbama, tik tarsi su riaumojančio buldozerio artėjimu įspėjama: po kelerių metų ir pirmokų, ir abiturientų bus daug mažiau, o dar po keliolikos metų – pragaištingai mažiau. Per pastaruosius du dešimtmečius nustekentiems atokesniems regionams pranešama, kad tik dalelė juose parengtų specialistų ten pasilieka. Kiek geriau Lietuvoje įsidarbina tik Vilniaus ir Kauno universitetuose bei kolegijose parengti absolventai. Šių prognozuotojų dar ir dar kartą norisi paklausti, kokius ekonominės ir demografinės krizės sprendimus jie siūlo. Tačiau jie nieko nesiūlo, o tik konstatuoja, kad padėtis – grėsminga ir netrukus bus dar grėsmingesnė.
Ar per laikotarpį nuo naujosios Vyriausybės suformavimo jau pradėti įgyvendinti strateginiai sprendimai: savivaldos atkūrimas (esame centralizuotai valdoma valstybė be realios savivaldos), naujų investicijų pritraukimas, vietinio verslo skatinimas ir praktiškai visas sistemas apraizgiusios korupcijos mažinimas? Ar pradėta kurti efektyvią sistemą, kuri palaikytų ryšius su emigravusiais ir pagalvojančiais apie grįžimą į Lietuvą? Ar ryškiau garsinamas Lietuvos vardas pasaulyje? Ne, nieko panašaus nėra. Kokia, atsiprašant, „informacija“ jau daugiau kaip du mėnesius yra užpildyti televizorių ekranai ir didieji interneto portalai, jau ir priminti nebereikia. Primygtinai bandoma įtikinti, kad ir neseniai išrinkti Seimo nariai esą tokie pat „prisidirbę“ ar bent jau nemokšos. Tam geriausiai tinka dar buvusių valdžių pakampėse sukurptų „reformų“ projektai. Reformų, kurių pasekmes netrukus būtų galima suversti naujajai Seimo daugumai.
Vasara prasidėjo vasarį?
Dar visai neseniai, aptariant naujosios Vyriausybės programą, buvo pasakyta, kad aukštojo universitetinio mokslo sistemos pertvarkos gairės išryškės iki vasaros pradžios. Suprantama, kad universitetų ir kitų mokslo bei studijų centrų veiklos kokybė priklauso nuo daugelio tarpusavyje glaudžiai susijusių veiksnių. Tai bendrojo ugdymo turinio ir metodų tobulinimas, besimokančio jaunimo šiuolaikiškas profesinis orientavimas, profesinio rengimo centrų, kolegijų ir universitetų veiklos integracija. Tai ir pastovus visuomenės supažindinimas su iššūkiais, kuriuos kelia ketvirtoji technologinė revoliucija. Neseniai į amžinybę išėjęs edukologijos ir psichologijos profesorius Leonas Jovaiša pabrėždavo, kad mokslas nemėgsta triukšmo. Joks mokslo padalinys nedirbs efektyviai, jei darbuotojai apimti nerimo, kad tuoj bus „mažinami etatai“ arba visas padalinys bus likviduotas, geriausiu atveju – prie kažko prijungtas ar su kažkuo „apjungtas“.
Kompleksinės pertvarkos programa nekuriama nei galvotrūkčiais, nei priešokiais (tarp daugelio „einamųjų klausimų“). Didžioji Lietuvos visuomenės dalis nėra visapusiškai susipažinusi, kokia iš tikrųjų yra dabartinė švietimo ir profesinio rengimo sistemų būklė, kokie šių sistemų pokyčiai įvyko per daugiau kaip ketvirtį amžiaus ir kokios jų pasekmės jau ryškėja bendrame valstybės raidos kontekste. Tačiau viltis, kad bus pasimokyta iš liūdnos reformatorių, kurių užmačias sustabdė tik Konstitucinis Teismas, patirties, išblėso išgirdus reikalavimą… apsispręsti iki vasario 20-osios. Neseniai Klaipėdos universitete įvykusiuose akademinės bendruomenės ir miesto visuomenės atstovų diskusijose su karčia ironija pastebėta, kad kažkam iš neseniai paskirtų valdžios atstovų pasirodė, kad vasara prasideda… vasarį.
Nieko negali įtikinti lėkšti aiškinimai, esą iki vasaros būsimieji universitetų studentai turi sužinoti planuojamus pokyčius, kad galėtų apsispręsti, kur studijuoti. Juo labiau kad padėtis universitetinio ugdymo sistemoje yra visiškai ne tokia, kaip ją bando vaizduoti neseniai paskirti pareigūnai ar verslo asociacijų „garsiakalbiai“, su universitetais turintys tik tiek bendra, kad kažkada patys juose studijavo. Gerai žinoma, kad neapgalvotos reformos sukelia tokį šalutinį efektą, kokio jų iniciatoriai nesitiki. Statistinių duomenų analitikas, Vilniaus universiteto mokslininkas prof. Leonidas Sakalauskas primena, kad dėl 2009–2010 m. diegtų „reformų“, kurias, beje, pristabdė tik Konstitucinio Teismo sprendimai, nuo 30 iki 42 proc. išaugo dalis moksleivių, pasirengusių išvykti studijuoti į kitas valstybes. Nepaisant „reformatorių“ įtikinėjimų, kad jų siūlomos permainos pasirodys patrauklios jaunimui, statistikos duomenys rodo, kad į užsienį išvykstančių potencialių studentų dalis didėja drastiškai.
Kas iš tikrųjų slypi po triukšminga „aukštųjų mokyklų konsolidacijos“ kampanija? Ką reiškia karštligiški nurodymai „pateikti pasiūlymus“ iki vasario 20 d.? Nuoširdų norą pradėti operatyviai spręsti universitetinio ugdymo problemas ar akiplėšišką kelių biurokratinių struktūrų siekį eilinį kartą užmaskuoti nesiskaitymą su akademine bendruomene, tuo pat metu visuomenę užverčiant tendencingai parinkta informacija ir demagogiškai imituojant rūpestį tos visuomenės gerove?