Žmonės, priglaudę iš Karaliaučiaus krašto atbėgusius vaikus, Lietuvoje parūpindavo jiems dokumentus svetimomis pavardėmis. Antai mano bičiulis doc. Wolfgangas Ottas Paulus Toerneris (Törner), dabar gyvenantis Kylyje (Kiel), kai jo tėvai žuvo Karaliaučiuje, į Lietuvą atvažiavo prekiniu traukiniu, ant vagono viršaus, pasislėpęs po anglimis. Jį priglaudė šiauliečių Krilavičių šeima. Jų pavarde jis mokėsi vidurinėje mokykloje, vargais negalais įstojo į Vilniaus universitetą ir 1961–1962 m. studijavo germanistiką. Suradęs giminių tuometinėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jis, padedant Raudonojo Kryžiaus organizacijai, persikėlė ten.
1971–1998 m. mokslininkas buvo Kylio miesto Suaugusiųjų švietimo pedagoginio instituto Užsienio kalbų skyriaus vedėjas, skaitė paskaitų ciklus ir rašė apie Prūsiją, Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, Rusijos istoriją ir rusų literatūrą. Tarp jo parašytų knygų yra ir atsiminimai „Gyvenimas be dovanų krepšelio: Vilko vaiko prisiminimų pėdsakais“ (vokiečių kalba: Ein Leben ohne Schultüte: Spurensuche aus den Erinnerungen eines Wolfskindes, 2006).
W. O. P. Toernerį matydavau per bendras studentų paskaitas ir fizinio parengimo užsiėmimus. Įsidėmėjau tokį sulysusį studenčioką, bet su juo artimiau nesusipažinau. Po keliolikos metų, kai Baltijos akademijos įkūrėjas ir tuometinis jos vadovas, didelis lietuvių bičiulis dr. Dietmaras Albrechtas surengė Nidoje konferenciją apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą, išgirdau ir Toernerio pavardę. Paklaustas, ar jis studijavo Vilniaus universitete, atsakė teigiamai. Nuo tada ir susidraugavome. Lietuvių kalbos jis iki šiol nepamiršo, ir kalba, ir rašo. Įamžinau jį lietuviškose enciklopedijose.
Dalyvaudamas seminare, pranešėjui Chr. Spatzui priminiau, kad Lietuvoje nuo 1991 m. veikia buvusių rytprūsiečių vokiečių vaikų bendrija „Edelweiß-Wolfskinder“ („Edelveiso-vilko vaikai“). Tarp jų yra žymių Lietuvos valstybės piliečių, aukštų pareigūnų. Po pranešimo išgirdome kai kuriuos vokiečius kalbant, kad jie pirmą kartą išgirdo apie „vilko vaikus“. Čia galėtume įžvelgti ir sisteminės žiniasklaidos kaltę. Daugelį metų vokiečiams ir Rytuose, ir Vakaruose buvo diegiama, kad nebūta nieko baisesnio už nacistinės Vokietijos nusikaltimus, todėl apie sovietų karinius nusikaltimus nebuvo kalbama. Kadangi ir šiame seminare diskusijoms skirtas laikas buvo labai trumpas, kalbėdavomės apie tai su vokiečiais prie pietų stalo ar per kavos pertraukas.
Įdomus buvo Kaliningrado I. Kanto universiteto doc. dr. Iljos Dementjevo pranešimas apie daugiakultūrę Rytų Prūsijos ir Kaliningrado srities istoriją, apie atsikėlėlius (iš tikrųjų – kolonistus – aut. pastaba) vakar ir šiandien. Kaliningrado srityje buvo įsigalėjusi stipri cenzūra, naikinamas kultūros paveldas, iškraipoma arba nutylima Kenigsbergo (Karaliaučiaus) krašto praeitis. Tačiau ilgainiui susiformavo inteligentijos sluoksnis, kuris ėmė objektyviau vertinti praeitį. Po 1985 m., SSRS vadovu tapus M. Gorbačiovui, imta rašyti ir apie Rytų Prūsiją, Karaliaučiaus kraštą, kunigą ir poetą Kristijoną Donelaitį.
Dabar yra atviresni archyvų ir bibliotekų fondai. Į šio krašto kultūros paveldą pretenduoja rusai, lietuviai, lenkai. Rusų nacionalistai, propaguojantys imperialistines pažiūras, kartoja Stalino žodžius, kad neva Karaliaučiaus kraštas (Kaliningrado sritis) nuo senų laikų yra slavų (rusų) žemė. Anot doc. dr. Dementjevo, vokiečių revanšistai neigia lietuvių nuopelnus kraštui. Skelbiama, kad dabar čia gyvena apie 10 tūkst. lietuvių ir per 3 tūkst. vokiečių (matyt, atsikėlusių iš Pavolgio). Manau, kad abiejų tautybių gyventojų yra gerokai daugiau.
Pranešėjas kritikavo 2006 m. užsakyto vidurinėms mokykloms vadovėlio apie Kaliningrado sritį pavadinimą „Vakarų Rusijos istorija“, nes Rusijai ši sritis priklauso tik nuo 1946 m. Anot pranešėjo, istorijos vertinimai yra prieštaringi, matome pažiūrų konfliktą. Europos Sąjungos ekspertai tvirtina, kad šio krašto praeities istorija – iškraipyta, rusų nacionalistai – kad ji provokiška, o lietuviai tai vertina kaip rusų imperializmo propagandą. Doc. dr. I. Dementjevas pagrįstai teigė, kad Kaliningrado sritis – kietas politinis riešutas. Tačiau jis bandė neigti, kad čia buvo vykdomas vietinių gyventojų genocidas, nes esą tokio Stalino įsakymo iki šiol neaptikta.
Prof. Červonaja iš salės šio pranešėjo emocingai paklausė: „Kiek moterų ir mergaičių turėjo būti išprievartauta, kiek taikių gyventojų išžudyta ir ištremta, kad tai būtų pavadinta genocidu?“ Pridurčiau, kad baigiamas naikinti arba jau sunaikintas prūsų ir lietuvininkų europinės reikšmės paveldas. Į tai pranešėjas atsakė, kad genocido faktams įrodyti trūksta dokumentų. Tačiau Vokietijoje yra išleista dokumentų rinkinių ir atsiminimų. Šią temą daug metų tyrinėja vilnietis kraštotyrininkas Vytautas Šilas. Ją nagrinėja ir lietuvininkų veikėjai: Vytautas Gocentas, Viktoras Petraitis, dr. Martynas Purvinas ir kiti.
Siaubą kelia jau pati genocido pradžia: 1944 m. spalio 9 d. sovietiniai tankai sutraiškė prie Šilutės besitraukiančius nuo karo veiksmų civilius gyventojus. Spalio antroje pusėje į Gumbinės apylinkes įsiveržęs sovietinis dalinys užėmė Nemerkiemį (vok. Nemmersdorf, nuo 1946 m. rus. – Majakovskoje). Rasti 72 žiauriai nužudytų – nuo 8 metų amžiaus mergaičių iki 84 metų senutės (prieš tai jos visos buvo išprievartautos), berniukų bei 74 metų senolio kūnai. Kai kurie buvo nukryžiuoti ir vinimis prikalti prie savo namų. Sušaudyta 50 prancūzų karo belaisvių. Gydytojų komisija ir tarptautiniai ekspertai nustatė šį bolševikinio genocido faktą.
Vėliau – šimteriopai baisiau. Doc. dr. I. Dementjevas pripažino, kad srityje yra istorijos klastotojų. Kai jo paklausiau, kad Kaliningradui galbūt derėtų grąžinti ilgaamžį Kenigsbergo vardą, jis atsakė, kad srities gyventojų dauguma pasisakytų prieš tokį pasiūlymą. Tačiau visuotinės gyventojų apklausos nebuvo. Tiesa, jaunasis mokslininkas jau moka vieną kitą lietuvišką žodį ir sakėsi besirengiantis Klaipėdoje lankyti lietuvių kalbos kursus, nes norėtų skaityti lietuvių mokslininkų veikalus.
Auditorija įdėmiai klausėsi Šilutės (vok. Heydekrug) muziejaus ilgametės direktorės, jau minėtos istorikės Rozos Šikšnienės pasakojimo. Šis muziejus įrengtas Šilokarčemoje, Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjo Hugo Šojaus (Scheu) dvare. Tai pirmasis šiame krašte veikiantis unikalus, turtingas eksponatų muziejus. Pranešėja apžvelgė Šiaurės Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istoriją, apibūdino Klaipėdos krašto gyventojų kančias Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai ten puolė SSRS kariuomenė, ir po karo, kada vietinių gyventojų (vokiečių ir lietuvininkų) mažai beliko. LSSR vyriausybė įsakė jiems išsikelti, o jų sodybose apgyvendino naujakurius iš kitų Lietuvos vietovių. Vietiniai, kuriuos laikė vokiečių šnipais, buvo suvaryti į lagerius. Pagaliau dalis jų buvo deportuota į Rytų Vokietiją – SSRS kariuomenės okupuotą zoną. Dėl to Klaipėdos krašte liko labai mažai tikrųjų savo žemės šeimininkų lietuvininkų (mažlietuvių).
Roza Šikšnienė ji gimė tremtyje Krasnojarsko krašte. Į ten iš Šilutės apylinkių 1946 m. buvo ištremta jos motina Katrė Mėgytė. Sibire prie Angaros upės ji kirto miškus, badavo ir smarkiai apsirgo. Pagydė toks pat tremtinys, kilęs iš Armėnijos, Aramas Oganisjanas, su kuriuo ji vėliau slapta susituokė. Ten jiems gimė Roza ir dar dvi dukros.
Nuo 1990 m. dirbdama Šilutės muziejaus direktore, Roza vadovavo ekspozicijų rengimui, fondų ir eksponatų saugyklų tvarkymui pagal šiuolaikinę metodiką. Drauge su muziejininkais ir Šilutės miesto visuomeninėmis organizacijomis ji parengė projektą „Šilutės dvaras – Mažosios Lietuvos regioninės kultūros centras“. Šilutė tapo buvusio Klaipėdos krašto politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo centru.
Tačiau didelį rūpestį Rozai Šikšnienei ir kitiems kultūros šviesuoliams sukėlė tai, kad rengiamasi uždaryti rašytojo, lietuvininkų bičiulio ir šių apylinkių kraštotyrininko Hermanno Zudermano (Sudermann) memorialinį muziejų, esantį Macikų dvare (prie pat Šilutės), o jo ekspoziciją perkelti į Šilutės muziejų. Kovodama dėl Zudermano muziejaus išsaugojimo, R. Šikšnienė buvo atleista iš direktoriaus pareigų. Konferencijoje ji taip pat kreipėsi paramos, kad toks reikšmingas muziejus būtų apgintas ir liktų kaip pagarba daug nusipelniusiai šio krašto asmenybei, vokiečių ir lietuvininkų santarvės propaguotojui.
Mane sudomino seminaro dalyvių klausimas, ar terminas Mažoji ir Prūsų Lietuva (Klein Litauen, Preußisch-Litauen) yra ta pati sąvoka, ar ne. Prie kavos puodelio stengėmės pratęsti šią temą, primindami, kad visoje sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo įvykdytas vokiečių ir evangelikų genocidas bei jų kultūros etnocidas. 1945 m. gegužę, kai Vakarų Europoje dar vyko mūšiai, iš Lietuvos jau išriedėjo belangiai vagonai, išgabenę beveik tūkstantį mūsų bendrapiliečių vokiečių į Tadžikiją. Apie tai seminaro dalyviai taip pat nebuvo girdėję. Kiek daugiau žino ir šia tema domisi tragediją išgyvenę vokiečiai, kilę iš didžiosios Lietuvos. Praėjusiais metais jų kvietimu publicistė Irena Tumavičiūtė skaitė pranešimą apie tą tremtį ir vokiečių kultūros etnocidą.
Germanistė Kornelija Kurowska, kurios seneliai yra gyvenę prie Vilniaus, o vėliau Varmijos ir Mozūrijos regione, yra Lenkijoje nuo 1990 m. veikiančios prūsų draugijos „Borussia“ (iš lotynų kalbos – Prūsa) pirmininkė. Ji papasakojo apie įvairius projektus Rytų Prūsijos kultūros paveldui išsaugoti ir propaguoti. Draugijos centras yra Olsztyne (vokiškai Allenstein, lietuviškai vadiname Alnaštynu – prie Alnos upės). Lenkų paminklosaugininkai, restauratoriai ir kraštotyrininkai buvusioje Rytų Prūsijos dalyje, kaip ir visoje Lenkijoje, nuveikė labai daug. Mums, lietuviams, yra ko iš jų pasimokyti. Draugija nuo 1991 m. Olsztyne leidžia kultūros, istorijos, literatūros tęstinį leidinį „Borussia“. Jame publikuojami straipsniai ne tik apie prūsus, Rytų Prūsiją, jos regionus Varmiją ir Mozūriją, bet ir apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą, Karaliaučiaus kraštą ir dabartinę Kaliningrado sritį. Veikia „Borussios“ fondas.
Olštynietė K. Kurowska nevengia kritikuoti ir Lenkijos valdžios, ko taip trūksta kaliningradiečiams. Baltijos akademijos vadovas dr. Chr. Pletzingas pastebėjo, kad lenkai šiuo požiūriu aplenkė vokiečius. Mano paklausta, kaip „Borussia“ bendravo su Lietuvoje 1989 m. įsteigtu „Prūsos“ klubu, K. Kurowska atsakė, kad tie ryšiai yra susilpnėję, nes dalis klubo narių paseno, o kai kurie jau yra mirę. Šis klubas rūpinosi prūsų praeities ir jų kultūros paveldo tyrimais. Jo vadovas dr. Letas Palmaitis 1989 m. parengė rekonstruotą naujosios prūsų kalbos gramatiką. Skaitytojams priminsiu, kad nuo 2001 m. veikia Lietuvos prūsų bendruomenė, kuriai iki mirties (2014 m.) vadovavo etnologas dr. Jonas Trinkūnas.
K. Kurowska sakė nežinanti, kodėl 1920 m. per plebiscitą dauguma (iki 90 proc.) Mozūrijos gyventojų balsavo už tai, kad pasiliktų Vokietijos sudėtyje, o ne už susijungtų su atkurta Lenkijos valstybe. Priminsiu, kad mozūrų, kalbančių lenkų kalbos tarme, ir vietos vokiečių balsavimas vyko tuo metu, kai Raudonoji armija veržėsi Vyslos link ir spaudė Vokietijos valdžia. Be to, mozūrų pragyvenimo lygis buvo aukštesnis nei Lenkijos lenkų. Pasak K. Kurowskos, kol kas nėra aišku, koks mozūrų tautiškumas, kuriai tautinei grupei jie patys save priskiria.
Kaliningradietis archeologas dr. Romanas Široukovas papasakojo apie gintaro kelią, kuriuo senovėje iš prūsų Sembos pakrantės prie Baltijos gintaras buvo gabenamas į Romos imperijos provincijas ir pačią Romą. Romėnų mokslininkas ir rašytojas Plinijus Vyresnysis (I a. po Kristaus) veikale „Gamtos istorija“ pasakoja, kad, valdant imperatoriui Neronui (I a. po Kristaus), dideli gintaro kiekiai iš Baltijos pajūrio buvo atgabenti į Romą. Juo buvo papuoštas amfiteatras. Gintaru buvo puošiami ginklai, iš jo buvo gaminami papuošalai.
Daug prūsų sembų gintaro Palvininkuose, o ir lietuviškoje Juodkrantėje buvo išgaunama Prūsijos kunigaikštystės, vėliau karalystės, dar vėliau – nacių Vokietijos laikais, galiausiai po 1946 m. SSRS administruojamoje Kaliningrado srityje. Palvininkuose (nuo 1946 m. rus. Jantarnyj) yra didžiausios pasaulyje šio baltų „aukso“ kasyklos. Rusija ten išgauna jo tūkstančius tonų. Pasak dr. R. Široukovo, dabar gintaro kelias tęsiasi net į Kiniją. Srityje rastas daugiau kaip kilogramą sveriantis reto balto gintaro gabalas buvo parduotas kinams už milžinišką sumą. Daugelio dešimtmečių mįslė, jau tapusi legenda, yra Gintaro kambario likimas, tačiau tai – atskiro straipsnio tema.
R. Široukovas yra baigęs Klaipėdos universitetą ir įgijęs mokslų daktaro laipsnį. Tai jis, tada dar jaunuolis, prieš keliolika metų Nidoje per mokslinę konferenciją prisistatė man esąs prūsų kilmės ir sakėsi labai norįs studijuoti Klaipėdoje. Universiteto vadovybei rekomendavau jį kaip perspektyvų studentą. Jis gerai moka lietuviškai ir yra susipažinęs su lietuvių mokslininkų tyrinėjimais. Tarp kitų darbų yra skaitęs lietuvių archeologo prof. habil. dr., LMA akademiko Eugenijaus Jovaišos monografijas apie aisčius. Su Kaliningrado muziejumi „Altes Haus“ („Senasis namas“) jis vykdo projektą „Gintaro kelias“ („Bernsteinstraβe“).
Tycneris.Irenos Tumavičiūtės nuotr.
Seminaras baigėsi literatūros temų aptarimu. Rašytojas romanistas A. Surminskis, gimęs 1934 m. Rytų Prūsijoje, skaitė knygos „Kai karas ėjo į pabaigą“ ištraukas apie sudėtingą savo tėvynės likimą. Minėjo ir Prūsų Lietuvą. Varšuvietis žurnalistas Januszas Tycneris, vokiškų laikraščių Vokietijoje korespondentas, pasakojo apie žmones, keliavusius per Aistmares į Piliavos (dabar – Baltijsko) uostą, iš kurio jie bandė gelbėtis, laivais plaukdami per Baltiją į Vokietiją. 1945 m. sausio pabaigoje sausumos kelias iš Rytų Prūsijos per Aisčių neriją buvo atkirstas nuo likusios Vokietijos. Tūkstančiai civilių pabėgėlių, vilkstinės arklių vežimų ir pėsti per ledą traukėsi Piliavos link, tačiau genocido mastai išsiplėtė. Ledą sprogdino sovietinė aviacija ir torpediniai laivai. Nuskendo apie 23 tūkst. civilių gyventojų.
1945 m. sausį sovietų torpedinis povandeninis laivas Baltijoje nuskandino didelį vokiečių keleivinį laivą ,,Wilhelm Gustloff“, kuriuo bandė evakuotis Rytų Prūsijos civiliai gyventojai ir grupė fronte sužeistų kareivių. Manoma, kad tada nuskendo daugiau kaip 10 tūkst. šio laivo keleivių. (Redakcijos pastaba: apie šią tragediją išsamiai rašoma lietuvių kilmės JAV rašytojos Rūtos Šepetys knygoje „Druska jūrai“, išleistoje 2016 m.)
Vien Mažojoje Lietuvoje, Vytauto Šilo duomenimis, buvo įsteigta keliolika mirties lagerių, kuriuose žuvo dešimtys tūkstančių civilių. Nuo bado ir ligų mirė arba buvo nužudyta apie 130 tūkst. lietuvininkų arba suvokietėjusių ir prūsų kilmės gyventojų. To paties autoriaus duomenimis, per sovietinį genocidą Karaliaučiaus krašte žuvo per 350 tūkst. vietinių gyventojų. SSRS kariuomenės propagandos vadovų raštiški raginimai kareiviams masiškai visus žudyti yra tarptautinis karinis nusikaltimas, neturintis senaties termino. Žydintis Karaliaučiaus kraštas po karo virto dykra – iki šiol Rusijos okupuota Kaliningrado sritimi. Ištrėmus likusius vietinius gyventojus, čia iš Rusijos buvo atkelti rusai bei kiti rusakalbiai. Šiame krašte apsigyveno ir iš Sibiro į sovietinę Lietuvą bandę grįžti tremtiniai bei politiniai kaliniai. Jiems 1957 m. sausio 21 d. paskelbtu LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Justo Paleckio įsaku nebuvo leista apsigyventi savo Tėvynėje.
Jau minėtas lenkų žurnalistas J. Tycneris pabrėžė, kad SSRS okupuota teritorija, dabar vadinama Kaliningrado sritimi, yra paversta kariniu placdarmu, kuriame dislokuota galingų raketų. Tai yra grėsmė ne tik Baltijos šalims ir Lenkijai, bet ir Vokietijai. Lenkijai didelę reikšmę turi žvejyba. Rusijos pareigūnai dažnai nepraleidžia lenkų laivų Aistmarėmis, nes dalį Baltijos jūros kontroliuoja Rusijos karinis laivynas, turintis bazę Baltijske (buvusioje prūsų Piliavoje). Lenkijai po 1945 m. priklausantis Elbingo (lenkiškai Elbląg) uostas yra apleistas. Dabartinė Lenkijos vyriausybė ir regiono valdžia rūpinasi, kad būtų iškastas Elbingo kanalas į Baltijos jūrą. Šis kanalas būtų apytiksliai 10 km ilgio. Darbai kainuotų apie 200 mln. eurų. Kanalo kasimą finansuotų ir Europos Sąjunga. Ištyrus, kad gamtai nebus padaryta žalos, projektui pritarė ir ES ekspertai.
Tuo ir baigėsi kelių gretimų šalių mokslininkų, žurnalistų, rašytojų, taip pat buvusių rytprūsiečių konferencija aktualiais Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos klausimais. Aktualizuota praeitis. Dabartis ir ateitis – politikų reikalas.
P. S. Skaitytojų atsiprašau, jei pasitaikė netikslumų. Kartais sunku spėti užsirašyti pranešėjų mintis vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis, ypač kai pranešėjas ar vertėjas kalba greitai arba neaiškiai. Taip pat dėkoju Irenai Tumavičiūtei už vertingus papildymus. Autorius yra istorikas, enciklopedistas